Vieno puodelio istorija

Stovėjo tas vienišas, neapčiupinėtas, tuštutėlis Coffee Inn’o puodelis kol vieną dieną prie prekystalio atėjo dvi merginos. Iš pažiūros studentės (prašė vieno puodelio kavos joms abiems).

Ir būtent šiam puodeliui išaušo „jo valanda“. Puodelis jau buvo bepradedantis mėgautis vidumi tekančia aromatinga kava (juk Tai jis patiria pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime!), kai išgirdo merginą klausiant: „O turit kokį maišelį, kad nesimatytų puodelio?“. Tuomet timptelėjo puodelis gailiai lūpą ir susirūpino tuo, kas jo laukia… Ir jau nebesvarbu, kad jis buvo sklidinas fantastiškos kavos, dabar jo galvoje dėjosi tikras balaganas.

Merginos čiupo raudoną flomasterį ir ėmė puodelį kutenti raižydamos jį tuo pačiu raudoniu. Negana to, kad paleido pirmą ir paskutinį savo malonumą vėjais, kad jo laukė vienatvė tamsiame maišelyje, tai dar ir privertė jį raudonuoti… „Ar čia gyvenimas?“ – verksmingai galvojo puodelis.

Kai jis atsidūrė tame visai neypatingame, eiliniame ir dar tamsut tamsutėliame maišelyje, tada jam kilo geniali idėja: „Išsiliesiu, va tada mane pastebės!“. Abi merginos taip kažkur skubėjo, kad viena iš jų tik prabėgom sušuko: „Šiek tiek išsiliejo“. „Pf, šiek tiek mat!“ – įsižeidęs mintyse atkirto puodelis.

Tada jis dar girdėjo jas kalbant: „Tai įeinam ir greit paduodam“, „Gal paprašom, kad jis išeitų? Nes keistai atrodys, jei prie visų dovanosim…“. Viskas keistai susvirduliavo, lyg jos abi būtų sustingę. Pasigirdo: „Jis ateina, kaip tyčia!!“

-„Mes kaip tik pas jus ir ėjom!“
-„Laba diena“
-„Palaukit, palaukit, mes čia simboliškai… Su tarptautine mokytojų diena!“
(Puodelis pajuto kaip jis atsidūrė didesnėse, masyvesnėse rankose nei prieš tai, matyt vyras!)
-„Nes mums studentams jūs esat mūsų ateities mokytojas“
(Puodelis pajuto šviesos žiburėlį, kažkas intensyviai jį nužiūrinėjo)
-„Aš ką tik skolinausi 20ct iš jūsų kolegų, kad nusipirkčiau kavos! :)“
-„Mes skaitom jūsų mintis!“

Tada puodeliui viskas paaiškėjo… Jis ne šiaip puodelis. Tiek ilgai jis laukė ir tiek iškentėjo dėl to, kad štai šis žmogus galėtų iš jo atsigerti kavos, kurią taip mėgsta! Tada jis suprato – gyvenimas tampa pilnutėlis ne tada, kai tavo vidus yra sklidinas nuostabių dalykų , o tada kai visu tuo pasidalini su kitais.

Post Scriptum
Taip mes su Ieva sveikinom vieną iš šauniausių savo dėstytojų, Ramojų Reimerį, su tarptautine mokytojų diena :)

Iveta

6 komentarai

  1. Parke šnekučiuojasi du nepažįstami žmonės. Vienas sako:
    -Aš manau kad žmonės turėtų miegoti prie atviro lango.
    -Kodėl taip manote, jūs gydytojas?
    -Ne aš spiderman…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *