Vienas atradimas, du atradimai… visas gyvenimas – vieni atradimai

Gyvenu atradimų ritmu :) Šiek tiek erzinantis, bet kartu ir begalo žavus jausmas. Iš vienos pusės jis man nepatinka, nes tai reiškia, kad dar vis atradinėju ir pačią save, dar vis sunku nusakyti kas esu, kuo gyvenu. Bet čia matyt tik laiko klausimas dėl to, kada susitaikysiu su mintim, kad visą gyvenimą atradinėsiu tikrąją save, visą gyvenimą. Sakiau, kad tai ir žavu – tikrai taip! Gyvenimas tampa įvairesis, viskas dažosi margaspalvėm spalvom aplink, net ir aš pati. Čia nugali tas jaunatviškas žingeidumas, kuris ima kiekvieną pasitaikiusią progą „už ragų“.

Labai mėgaujuosi studijomis. Širdį glosto dėstytojai, kurie kreipiasi „kolega“, vietoj Tu sako „Jūs“, žiūri į tave lyg į absoliučiai lygiavertį žmogų, asmenybę, galų gale specialistą ir visom jėgom stengiasi perteikti tai, ką žino. Dabar aš nesuprantu kaip kiti man sugebėjo suformuoti dėstytojų, kaip aukštesnių būtybių įvaizdį, kaip kažkas galėjo pasakoti, kad mokosi to, kas nereikalinga ypač pirmam kurse. Dabar tikrai nuoširdžiai nesuprantu tų žmonių ir tų pasisakymų. Galbūt šie žmonės ne savo vietoje? Ne ten, kur turėtų iš tikrųjų būti? Nes tai, ką mokausi, ką čia veikiu ir ko pasisemiu yra milžiniškas indėlis į mano ateitį. Kol kas nerandu tokios paskaitos, kuri būtų visiškai nereikalinga man. (Na, gerai filosofija gal kiek kelia mieguistumą, bet tikrai ir čia galima įžvelgti naudos sau!)

Atradinėju savo vietą, savo ritmą studijų metu :) Kol kas visa savim gyvenu tik vienoje paskaitoje „Medijų studijų įvadas“. Turiu super dėstytoją, kuri pati ir jos dėstomas dalykas, manau, ir yra visų Kūrybinių industrijų studijų esmė. Ten einu su užsidegimu, iš ten išeinu pilna idėjų ir tarsi pasipildžiusi savo vidinę bateriją. Juk taip ir turėtų būti? Labai viliuosi, kad ir kitus dalykus taip pamilsiu, kad viskas ką veiksiu čia bestudijuodama bus taip gyva, taip pilna emocijų ir malonumo…

Atrandu ir naujus žmones, kas man yra kiek sunkiau ir tik dabar pradedu suprasti kodėl. Visų pirma, tai neseniai paleidau man svarbiausią draugę į Škotiją. Jaučiu, kad po to įsijungė savisaugos programa nuolat man sakanti, kad „kam su kažkuo labai bičiuliautis, jei vistiek po to turėsi tai skausmingai paleisti?“. Stengiuosi su tuo kovoti ir įrodyti sau, kad praradimai yra naųjų atradimų pradžia. Taip pat, geriau mane pažįstantys žmonės žino, kad nekaip jaučiuosi, kai susipažinus su nauju žmogum dar nespėjau apie jį nieko sužinoti, o jis dar prieš paspausdamas man ranką žino apie mane bene viską, nes skaito blog‘ą, seka akcijas ir pan. Atėjus į universitetą pažadėjau sau, kad niekam nesakysiu kuo užsiimu, ką veikiu tol, kol žmogus pats nepaklaus ar nepasisuks kalba ta linkme. Ir dėl to džiaugiuosi. Menkai publikavau savo veiklą ir išvengiau to išankstinio žinojimo. Nes patikėkit, tikrai žymiai maloniau žmogų įsileisti į savo gyvenimą, kai ne tik tu palaipsniui jį pažįsti, bet lygiai taip pat ir jis tave. Ir galų gale tik po kiek laiko užsiminus, kad organizuoju vieną ar kitą akciją, yra begalo gera pamatyti tą liepsnelę žmogaus akyse, su kuria jis manęs klausia, „tai čia tu visa tai organizavai?“. Nes dabar jis pažįsta mane ne iš blog‘o, ne iš laikraščių ar int. straipsnių. Dabar jis pažįsta tikrąją mane.

Atrandu naujus užsiėmimus. Su draugu mokomės šokti l.amerikos šokį, vadinamą „Bachata“. Čia kaip ir rumboje, pagrinde dirba klubai, todėl paskutinėmis dienomis išgyvenu skaudamus raumenis, bet tai atsiperka tomis akimirkomis, kai šoki :)

Mintyse dar daug atradimų, bet bendra žinutė, kurią šiandien siunčiu Jums yra ta, kad atradimas yra ne tik malonumas ir pasitenkinimas. Jis reikalauja ir drąsos žengti pirmą žingsnį, reikalauja suimti save į rankas ir tada leistis į atradimo kelionę. Taip, tai nelengva, taip, kartais net skausminga ir nejaukiai nauja, bet nusimeskim tas abejonių ir baimių grandines. Jūsų laukia galybė nuostabių atradimų, tereikia pasileisti į tą kelionę, ir pasileisti su „kibirikštėlėmis“ akyse!

To ir linkiu,
Jūsų Iveta.

3 komentarai

  1. Man studijų jau antireji metai, ir taip, vis dar džiaugiasi širdis, kuomet sėdi auditorijoj ir klausai tooookių įdomių dalykų. Na taip, kai kurie dėstytojai nuobodūs. Bet visad atsiranda bent vienas, uždegantis širdį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *