Tikra istorija apie karalių prancūzą, kuris padykusias bandeles žmonėms augino

Girgždantis dviratukas atsirėmė į sieną, suskambėjo durų varpelis ir štai tarpduryje stovėjo raudonų žandų berniukas, droviai akimis ieškodamas ką užkalbinti. Prie jo priėjo kepyklėlės pardavėja ir pasilenkusi maloniai teiravosi, ką jis norėsiąs įsigyti. Putlūs žandukai dar labiau paraudo, o jis, sukiodamas iš jaudulio koją, atsakė, kad norėtų savaitgaliais padėti kepyklėlėje. Pardavėja staiga išsitiesė it styga ir pašaipiai paklausė vaiko: “Na, ir kuo gi tu mums galėsi padėti?” O berniukas nei akimirkos nesudvejojęs atrėžė: “Galiu bet ką daryti, tik, kad nereikėtų sekmadieniais į bažnyčią vaikščioti!”. Akimirką pardavėja stovėjo nusčiuvusi, o po to, kad prapliups juoktis. Atrodė, kad tą akimirką juokėsi net ir visos duonos ir bandelės ant prekystalių. Tą dieną Thierry pradėjo dirbti mažytėje, šviežia duona ir pyragaičiais kvepiančioje Prancūzijos kepyklėlėje, į kurią kiekvieną savaitgalį tiesiog skriete atskriedavo su savo girgždančiu žaliu dviratuku. Ten ir prasidėjo jų istorija, vienuolikmečio berniuko ir bandelės, kuriai jis visą gyvenimą paskyrė ir tobulino iki tol, kol  sukūrė mažytį šedevrą. Šiandien pro Thierry kepyklėlę Lietuvoje nepraeina nei vienas smaližius, o kas užeina – tas užburiamas ir nuolatiniu klientu tampa. Ir aš pro ten praeiti negaliu, ir aš bandelių su kakava ten paskanauju, ir vis savęs klausiu – kokia gi to žmogaus, kuris man tiek laimės suteikia, istorija?

O ši istorija, kaip jau spėjote suprasti, prasidėjo viename iš Prancūzijos kampelių, kur net atokiausioje vietoje surasite nors vieną kepyklėlę. Thierry su mama buvo sudarę sandėrį – į bažnyčią sekmadieniais galima nevaikščioti, bet tik tada, jeigu tuo metu jis dirbs. Taip ir prasidėjo istorija, kuri išaugo į tai, apie ką vienuolikmetis berniukas net nedrįso pasvajoti. Pradėjęs nuo pagalbinių darbų kepyklėlėje, netrukus jis jau minkė bandelėms tešlą, pats įmaišydavo prieskonius, prižiūrėdavo kaip viskas kepa krosnyje ir vis labiau tobulėjo ne tik pats, bet tobulėjo ir jo kuriamos bandelės. Šios buvo padykusios, ne visada paklusniai iškildavo, o atėjus klientams, iš rankų krisdavo ir po pastalėm slėpdavos. Vis dar atrodė, kad šio to bandelėms trūksta, tad Thierry toliau ieškojo to ypatingo ingrediento. 9 metus mokėsi konditerijos meno, sėmėsi žinių, kol gavo pasiūlymą išvykti ir pajuto, kad laikas visas bandeles susidėti į lagaminus ir iškeliauti į mažytę, lietingą šalį – Lietuvą. Bandelėms ir jam reikėjo pamatyti daugiau pasaulio.

2005m. jis atvyko į Lietuvą mokyti vaikų. Tokių pat padykusių, kokios buvo jo bandelės. Kiekvienas jų buvo pakviestas tiesiog iš gatvės, kiekvienas gyvenantis sunkesnį nei kiti bendraamžiai gyvenimą, bet tuo pačiu kiekvienas norintis pasisemti žinių iš dėdės prancūzo apie konditeriją. Po kurio laiko Thierry įsidarbino viename iš Lietuvos parduotuvių tinklų, kur pradėjo daryti pirmuosius savo stebuklus, įgavo patirties ne tik darbe su parduotuvių tinklu, tačiau susipažino ir su visa verslo sistema. Gaila buvo tik to, kad žmonės pirkdami jo mažus stebuklėlius nematė kas gi virtuvėje juos kūrė, o Thierry nematė ar geriems žmonėms savo bandeles atiduoda. Dėl to bandelės buvo liūdnos, vanilinio sirupo ašaromis apsipylę ir net svorio iš tos depresijos netekusios. Bet jis kiekvienai bandelei žadėjo, kad ateis diena, kai kiekvieną jų atiduos savo mažytėje kepyklėlėje ir tik į patikimas rankas. Po 5 metų svajonių buvo akivaizdu, kad Thierry taip ištobulino receptus, kad atėjo laikas bandeles pradėti kurti savo nuosavoje vietoje ir pardavinėti didžiausiams smaližiams pasiilgusiems kokybiškų bandelių.

Ir nors visai neseniai sukurta šeima jį labai palaikė, prancūzų bendruomenė taip pat, vistiek atsirado labai daug aplinkinių žmonių, kurie prognozavo šiai bandelių karalystei bankrotą po 3mėn. Visaip kaip jie bandė Thierry atkalbėti nuo šios “beprotybės”: pasilikti pastovų darbą, nerizikuoti, neužsiimti tuo, kas dar nebandyta ir juolab ne savo gimtojoje šalyje. Bet jis tvirtai tikėjo ir savo kepyklėlę atidarė be jokių abejonių – žmonėms reikėjo bandelių, o bandelėms žmonių. Taip 2010m. Vilniuje, viename iš Užupio kampelių, ant aukšto kalno gimė vieta, kur tik užėjus žmonės užuosdavo meilės kvapą. Tai toks saldus kvapas, švelniai kutenantis nosytę ir priverčiantis žandus raustelti, o burnoje upes seilių tvenktis. Šioje vietoje karaliavo dėdė prancūzas, kuris vis pasidomėdavo ar laimingas kiekvienas pas juos užsukęs. Šalia sukiojosi karalienė, kuri kiekvienam klientui pasakodavo kaip kiekvieną bandelę jiedu augino, o ant jos rankų supuojamas karaliukas sausainius krimto pienu užsigerdamas.
Paprasta nebuvo, daug sunkumų iškildavo ir abejonės aplankydavo, bet jis su visomis bandelėmis stengėsi žengti pirmyn. Ir, kai iš šalies atrodė, kad viskas tiesiog puiku, sunkiausia buvo morališkai. Ir tas sunkiausias laikas 2011m. bandelių karalystę aplankė. Thierry Prancūzijoje buvo palikęs savo geriausią draugą, kuris taip pat buvo konditeris. Vardan draugystės, o ir darbą siūlydamas, jis pakvietė draugą atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie bandelių kepimo ir puoselėjimo. Visi kepyklėlėje džiūgavo ir bandelės katutėmis plojo. Bet visa tai pasibaigė supratus, kad draugas ne visada bus ir geras partneris. Atsirado nesutarimų, viskas judėjo visai ne taip, kaip buvo tikėtąsi ir staiga Thierry liko ir be darbuotojo, ir be draugo. Tai buvo vienas iš sunkiausių momentų, kuomet jis keldavosi 2val. ryto, kad spėtų atlikti visus darbus, dirbdavo už du žmones ir kartais atrodė, kad nors persiplėšk… Bet kaip viskas praeina, praėjo ir tai. Su bandelėmis ir jas pamėgusiais klientais liūdėti buvo tiesiog neįmanoma.

Thierry niekada nebijojo darbo, neskaičiavo jam skiriamų valandų ir viską statė ant stipraus vertybių pamato, todėl nenuostabu, kad kiekvienas bandelių mėgėjas žino apie šią bandelių karalystę. Valgant jo kūrinukus apima jausmas, kad ta bandelė visą gyvenimą buvo auginama ir puoselėjama, kol tapo tokia idealiai traški ir skani, kad burnoje tirpsta ir, rodos, laiką sustabdyti geba. Tokios skanios būna tik laimingos bandelės, todėl jas valgydamas nejučia pats tampi laimingesnis. Šiandien šiuos laimės gabalėlius Thierry pardavinėja jau 2 savo vietose, 2 viešbučiuose, 2 restoranuose, 3 kavos tinkluose ir 2 krautuvėse. O juk tas vienuolikmetis berniukas net nebūtų pasvajojęs, kad vieną dieną jo savaitgaliniai pabėgimai nuo bažnyčios taps bandelių kepimu, kuris teikia laimę tūkstančiams žmonių.

Post Scriptum
Ilgai svarsčiau kokia gi to žmogaus istorija, kuris sugebėjo sukurti vietą, pro kurią aš nei už ką praeiti negaliu bandelės ir kakavos nepasiėmusi. Galiausiai sutikusi jį akis į akį, pati supratau, kad labiau turiu tikėti savo svajonėmis ir kurti jas iš pačios širdies. Kad sunkumų bus ir turiu juos priimti kaip natūralų dalyką, bet tik jokiu būdu tam nepasiduoti. Kad turiu kurti tai, kas visų pirma mane daro laimingą, o tada jau darys ir tūkstančius ar net daugiau kitų…

Rašau knygą, kurios dalis bus šis įrašas, todėl būčiau labai dėkinga, jeigu pasidalintumėte savo nuomone! :)

Iveta

DOVANA PRENUMERATORIAMS

Palik savo el. pašto adresą ir GAUK STRAIPSNĮ SU 24 REKOMENDUOJAMAIS FILMAIS APIE DARBĄ IR KARJERĄ. O taip pat nuo šiol apie 120% naujus įrašus sužinosi pats pirmas. Dėkui, kad esi šalia :)

11 komentarų

  1. na, skaityti buvo šiek tiek nuobodu. o panašumą į pasaką įžvelgiau nebent tik pavadinime. toks įspūdis, kad autorė tiesiog patenkino savo smalsumą, o kas visu tuo norėta pasakyti, ir neaišku.. trūksta intrigos ar dar kažko, kas užkabintų. esu tikra, kad gali daug geriau :)

    • O man labai smagu buvo rašyti :) Tiesa, į pasaką to pokalbio paversti net neketinau. Rašiau spontaniškai, turėdama tik faktus, kuriuos noriu atskleisti. O jau parašiusi pagalvojau: „lyg pasaka“. Man ši istorija užima mielą vietą tarp visų rašytų tekstų.
      Dėkui už pastabas ir sekantį kartą rašydama naują istoriją atsižvelgsiu: pasistengsiu išlaikyti intrigą, ko nors neatskleisti ir tai padaryti tik eigoje, taip pat pabrėžti tai, ką istorija norėjau pasakyti. Ačiū už norą padėti man tobulėti!

  2. O man ši istorija patiko. Gal ir nėra čia labai daug tos tikrosios pasakos motyvų, tačiau kartais tikrai pritrūksta tikėjimo, kad ir gyvenime būna pasakų. Tokios istorijos kaip ši tik dar kartą įrodo, kad reikia neužmiršti tikėti. Todėl dėkui, ir prašau išduoti paslaptį, kaip šią kepyklėlę rasti?

    • Manau, čia kaip ir maistas, drabužiai ar net bet kokia knyga – skonio reikalas :) Tad net nenuostabu, kad yra kam nelabai patinka bei kam patinka. Priimu tai kaip natūralų dalyką.
      Nėra už ką ir labai gerai pasakyta: „Reikia neužmiršti tikėti“. Įrašas išduoda – Užupyje ant didelio kalno yra tokios žalios durys, berods ir iškaba „Thierry kepyklėlė“. Bus dešinėje pusėje, jeigu lipame į kalną ir angelas lieka mums nugaroje.

  3. Man visai patiko pasakos stilius ir saldi kaip bandelė istorija. Galbūt būt norėtųsi daugiau detalių, pajusti tą skanų bandelių kvapą, kepyklėlės jaukumą, prancūziškumą. Patiko pasakymas ‘laimingos bandelės’, puiki metafora. Ir šiaip rašinys perteikia gerą ir šiltą nuotaiką, ko tikriausiai ir buvo siekiama. Matosi, kad rašyta iš širdies. Kiekvienas autorius turi savo stilių ir negali įtikti visiems. Tavo stilius šiltas ir jaukus, todėl ir padaryt jį savo skiriamuoju ženklu.

  4. O man labai patiko ši istorija, tokia miela ir nuoširdi, visai kaip tos bandutės :D
    Istorija moko nepasiduoti ir nenuklysti nuo savo kelio kad ir kaip sunku bebūtų, kelyje visada pasitaiko kliūčių bet tai nereiškia, kad dėl to turime pasiduoti – priešingai reikia kovoti. Ačiū už šį mielą kūrinėlį. :)

  5. Skaitau jau ne pirmą tavo įrašą ir kadangi paprašei nuomonės tai.. :)
    Toks įspūdis, kad rašytum ne suaugusiems žmonėms (gal taip ir yra??) o vaikams. Teksto rašymo stilius nepanašus į nuoširdų ar lengvą (man labiau primena vaikišką). Tiesiog jausmas lyg skaitytum adaptuotą versiją ( kaip knygos iš iliustruotos didžiosios klasikos), t.y. nepilną knygą, kurioje pgr. mintis yra, bet trūksta įdomiausių įvykių, intrigų ir gilesnio požiūrio į veikėjus ir situacijas. O tai galiausiai sukelia nusivylimą visa istorija :S
    Tikrai būtų smagu paskaityti šiltai ir maloniai papasakotą istoriją, bet viskas ką matau skaitydama tai dirbtinai nusaldintą istoriją, kuri siekia papirkti kuo daugiau žmonių.
    Vis dėlto būtų smagu, kada sulaukti iš tavęs tekstų kurie būtų įtraukiantys ir „auginantys“ skaitytoją, nes panašu, kad idėjų ir noro sudominti žmones turi daug.

  6. Na, visų pirma, tai graži istorija, šaunus darbelis, Ivetėle :) Kas sugeba pajausti nuoširduma ir įdetą meilę, tas mato, kad įdedi daug meilės ir nuoširdumo bei žaismingumo, kaip tu vadini – spontaniškumo į kiekvieną savo darbelį ;) Kuo daugiau tokių šviesulėlių, kurie savo esmėje dar ir gilią prasmę turi:)

    Liucija, sakai toks jausmas, kad rašyta ne suaugusiems žmonėms, o vaikams?? Ką, per daug žaismingumo, „ne rimta“?? per daug pozityvumo?? žinoma, tam kas esti tamsoje, šviesa visada akis „bado“.
    Trūksta intrigų?? Eik laikrasčių skaityti jei intrigų norisi, televizorių įsijunk, va ten kiek intrigų rasi. Iš esmės tu žmoguti nesuvoki, kas per vibracija yra intriga..vibracijų skalėj toli ji nuo meilės.
    Ir jei viskas, ką matai skaitydama, tai tik dirbtinai nusaldintą istoriją, tai skurdas tavyje… matai kito džiaugsmą, žaismingumą,“vaikiškumą“, o savyje to neturi.. net gi pykti tau kelia, „kas čia per saldžios istorijos“ turbut galvoji :))) nepyk už komentarą Liucija, geriau išeik į šviesą, pamatysi, ten fainiau :)) tada šviesa akių nebado gi, kai esi šviesoje ir šviesa esti tavyje ;)

  7. na, intriga intrigai nelygu. atsiverčiam lietuvių kalbos žodyną ir matom:
    „intrigà sf. (2)
    1. slapti veiksmai, naudojant nedoras priemones kuriam nors tikslui pasiekti; pinklės, kiršinimas: Daryti intrigàs prieš ką nors DŽ. Slaptos intrìgos DŽ.
    2. literatūros veikale – pagrindinių veiksmų plėtojimasis: Sudėtinga, paini intrigà DŽ. Intrìgos užuomazga, atomazga DŽ.“
    čia, manau, labiau tiktų antroji reikšmė. ir nuo meilės ar šviesos tai tikrai nebūtinai yra labai toli :)) kam tie asmeniškumai? žmogus taikiai, gražiai, argumentuotai išdėstė savo nuomone (su kuria beje labai sutinku :)) o čia prasideda kažkokie kaltinimai vidinėmis tamsybėmis ir raginimai daugiau žiūrėti televizoriaus :D apie tekstą čia diskutuojam gi, ne apie komentatorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *