Tai draugų istorija

Draugai gali būti „tikri“, gali būt ir „dirbtiniai“.

Draugai gali būti „artimi“, gali būt ir „tolimi“.

Draugai gali būti ir „su tavim“, gali būt ir „be tavęs“.

Draugai gali paskolinti „savo petį išsiverkti“, gali būt ir abejingi.

Draugai gali perskaityti Tave iš akių, būna kai kurie ir iš ilgų sakinių niekada nesupras.

Ir vieniems pridera žodis „draugas“, o kitiems ne.

Tai Draugų istorija

Į darželį atėjau 4 metukų. Nepamenu ar iškart su tuo berniuku papuolėm į vieną grupę, bet kuo puikiausiai prisimenu auklėtojos žodžius: „Ji nesugeba nieko kito ir nenori nieko kito, kaip tik ištisą dieną žaisti“. Ir oj kaip aiškiai atsimenu tuos du sustumtus suolus pačiam klasės gale tiem, kurie patys blogiausi, didžiausios neklaužados ir apskritai auklėtojai matyt sunkiai apsiversdavo liežuvis juos vaikais pavadinti. Prie to stalo ir aš puikavausi. Vis lenktyniaudavom kas greičiau suvalgys sriubą, o tas nėra taip lengva, kai auklėtoja įpila mums paskutiniams. Prie šio „paženklinto“ blogiečių stalo sėdėjo ir tasai berniukas. Jis man nepatiko. Nedraugavau aš su juo. O ypač po to, kai šokių mokytoja pastatė mus drauge į vieną porą ir privertė šokti polkutę. Guodžiausi tuo, kad ateis ta diena, kai turėsim kiekvienas savo mokyklą ir su didele kuprine einant į mokyklą nieks man nekaišios „padnoškių“. Turiu įtarimą, kad ir skaityt, ir rašyt išmokau rekordiniais greičiais vien dėl to, kad tik kuo greičiau išdumt iš darželio ir nebešokt polkutės, nebesėdėt prie vieno stalo su tuo berniūkščiu.

Palaimos diena. Pirmąją mano rugsėjo 1-ąją viskas buvo nuostabu ir pasakiška iki tos akimirkos, kai įėjau į savo klasę. Ir visos mano vaikiškos svajonės sudužo dar keturiems metams. Tas berniukas buvo mano klasėje ir negana to naujoji auklėtoja mus susodino drauge, nes „ūgis prie ūgio“, kaip tyčia. Negana to, kad visą dieną turėjau kęsti tą berniūkštį, įspirt karts nuo karto į kokią blauzdą, trinktelt per pakaušį ar pavadint kokiu „negražiu“ žodžiu, tai galit įsivaizduot, kaip aš pasijaučiau per šokių pamoką dar keturiems metams pastatyta šokti su tuo pačiu „polkininku“? Ir jis vis numindžiodavo mano kojų pirščiukus, kas kėlė norą tik dar smarkiau jam trinktelti ar numinti koją dvigubai stipriau. Pavasarėlis, o gi jo pavardė „Vasaris“, buvo didžiausias mano vaikystės priešas.

Atėjo išganytoji penkta klasė, kai galėjom rinktis su kuo sėdėsi, su kuo šoksi, pradėjom atsirinkti „savus“. Kažko trūko. Aš pasiilgdavau galimybės Pavasarėlį paerzinti kokiu pliaukštelėjimu per pakaušį, pasišaipyti iš jo kreivo- „šleivo“ rašto, bet nebesėdėjom kartu, nes juk jis buvo mano nesimpatija. O aš jo. Juk taip?

Manau, septintoji klasė mums abiems buvo tam tikras persilaužimas. Susibendravom. Ką jau čia, kai šitiek metų kartu augom, tegu ir su vaikišku piktumu širdutėj, bet jis buvo mano didžiausias bendražygis. Ir džiaugsme ir varge. Gal ir tas piktumas buvo vaikiškas – mušu, nes myliu? :) Taigi pradėjom kurpti planus apie sėdėjimą kartu aštuntoje klasėje. Jis gindavo mane, aš jį. Ėjom vienas už kitą. Bendravimas tapo gražus, gal net kiek per idealus.

Viena lemtinga diena Alytuje (taip, aš esu grynakraujė dzūkaitė), savaitė prieš aštuntosios klasės rugsėjo 1d. Į Vilnių vykom apsipirkti, kai tėvų iniciatyva nuvykom į vieną butą. Tada supratau, kad šis tas čia rimto. Tą pačią dieną supratau – aš turiu savaitę atsisveikinti su viskuo kas buvo Alytuje. Rugsėjo 1d. prasideda mano naujas gyvenimas Vilniuje. 14-os metų paaugliui pasakyk, kad visi užtarnauti draugai, pamėgtos slaptos vietelės, geriausia draugė, visas saugumas ir Tavo užtarimas lieka kitam mieste. Buvo didelis smūgis. Nespėjau net iki galo suvokti. Daugeliui net nesakiau, nes buvo per sunku. Klasė apie tai sužinojo tik tada, kai į mano vietą atsisėdo naujokas. O štai Vilniuje nebuvo nei vieno pažįstamo, nei vieno draugo. Čia ir nauja klasė, ir nauja aplinka, naujas miestas… Manau tik tada ir pajaučiau tą tikrąjį žodžio „Draugas“ skonį. Man baisu buvo išeiti iš namų ir vien savo rajone pasivaikščioti. Man baisu buvo kam atvirauti, kad tik nepastebėtų akcento. Man baisu buvo sakyti savo nuomonę, nes čia ji buvo nulio verta. Čia viskas buvo taip didinga, bet ir taip baisu. Pasakysit: „Juk draugai niekur nedingo, yra įvairiausios susisiekimo priemonės“. Nei velnio, realybė kitokia. Iš visų draugų, geriausių draugių mano gyvenime išliko tik vienas Draugas – Pavasarėlis. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris po išvykimo liko su manim, mane palaikė. Štai ir supratau ką visą tą laiką turėjau vadinti draugu.

Praėjo 4 -5 metai. Vakar rytą radau pašto dėžutėje raštelį iš pašto apie registruotą laišką man. Prieš filmavimus dar spėjau nubėgti į paštą . Ir kai jį atplėšiau, kas gi viduj suvirpėjo, sukirbėjo. Tas pats kreivas – „šleivas“ raštas… Tos pačios nuoširdžios mintys… Tas pats ištikimas buvimas „su manimi“. Ir mano mėgstamiausio šokolado plytelė. Jau keletą metų mūsų ryšiai buvo nutrūkę, nes aš čia turiu savą gyvenimą. Ten jis savąjį. Vienintelis prisiminimas turbūt išlikę man dovanotos jo kareiviškos plokštelės su išgraviruotais žodžiais. Jis turi tokią pačią nuo manęs. Kad ir ką bešnekėtumėm, sunku tą ryšį ir tą draugystę išlaikyti. Tačiau žinot koks turbūt yra pagrindinis skirtumas tarp Draugo ir pažįstamo? Tu gali jo nematyti, gali jo negirdėti, gali neturėt galimybės jo apkabint, bet Tu visada žinai – jis yra ir jis su Tavim.

Pavasarėli, šis įrašas Tau. Kartais pasiilgstu tos polkutės ir numindžiotų pirščiukų. Dėkoju už tai, kad buvai ir tebesi, nesvarbu – sunku man ar lengva.

Bučkis!

Iveta

 

Post Scriptum
Turbūt patys „tikriausi“ ir patys artimiausi širdžiai mums tie žmonės, kurie lydėjo nuo darželio ar mokyklos laikų. O dabar susipažįsti ir po savaitės to žmogaus nei galvoj, nei širdy.

17 komentarų

  1. Taip nuostabiai parašei, Iveta. Tiesa, tikrieji draugai visdėlto yra tie, su kuriais darželio, mokyklos vargus praėjom, kuriems pylėm į akis smėlį, o už tai jie sulaužydavo mūsų kastuvėlį…Et. Kaip gerai, kad bent širdyje jie išlieka.

  2. Va iš kur tu tokia. Iš Alytaus :) Ten verda „savas“ gyvenimas ;D ir gyvena savi žmonės. Nežinau kaip apibūdint. Man apie tą miestą tik geros mintys kyla. Pora giminių turėjau/turiu ten.
    Labai keista, bet man pusbrolis (irgi iš Alytaus) pasakojo, kad jie iš darželio irgi vieni kitus labai gerai pažįsta. Sakė lankė kartu darželį, mokėsi skirtingose mokyklose, nesimatė n metų, o va susitinka kur gatvėj ir pasisveikina, atsimena vieni kitus :) Nu tokia matyt to miesto atmosfera.
    O kad vaikystės draugai geriausi tai faktas :D Aš savo geriausiu („nuo širdies“, o ne dėl kartu praleidžiamo laiko) draugu laikau žmogų, su kuriuo pažįstami buvom irgi nuo darželio. Matyt todėl, kad vaikystė atrodo tokia „tikra“, tvarkinga, be problemų, kaip koks žmogaus gyvenimo „aukso amžius“, tai turbūt natūralu kad galvojam jog ir draugai tada buvo patys geriausi :) Kaži ar tas draugas irgi mane laiko tokiu geru draugu? jaučiu ne XD

  3. Labai gražu, kad pasidalini su mumis savo gyvenimu, man tai padeda iš naujo pažvelgti į visus tuos kuriuos laikau savo draugais ir paklausti savęs ar iš tikrųjų jie yra mano draugai, o gal tik geri pažįstami.

  4. Iš tiesų aš jau prieš keletą metų supratau tai, kad tikri draugai ne Tie, kurie visada šalia Tavęs, bet Tie kurie ir po daugelio metų Tavęs nematę Tave atsimena. Žinau, tą jausmą, kai Tau parašo ar prie TAvęs prieina Tavo pažįstamas po nemažo laiko tarpo. Jausmas neapsakomas, o dar smagiau, kad tais žmonėmis galime būti ir Mes. ;)

  5. Visiems drauge išduosiu paslaptį :) Iki šio įrašo labai save varžiau. Turbūt nepaslaptis, kad gaunu ir daug kritikos, patarimų. Visa tai esu susirašiusi ir kiekvieną kartą prieš rašant perskaitau visas pastabas. Tai varžo, stato į tam tikras ribas, taisykles. Šį įrašą rašant ėmiau ir nepažiūrėjau į tas visas pastabas, kritiką… Išdėsčiau viską nuoširdžiai ir nuo savęs. Pabaigoje ir pati nesusilaikiau nuo ašaros, nes tai tikra ir svarbiausia neįstatyta į jokius rėmus.

    Ačiū už gražius žodžius :)

  6. As galvojau is kur tas akcentas, panasus jis man i dzukiska, bet bijojau klausti.
    uch buvau teisi. :)
    Visos mano vasaros Alytuj prabego :)))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *