Šypsenos epidemija grūšlaukėje

Štai kokį laišką gavau iš mokytojos Gintarės :) Žvilgtelkit koks virusas siaučia tarp mūsų:

Šypsenų virusas

Grūšlaukės pagrindinėje mokykloje praeitą savaitę praūžė „ Šypsenų virusas“. Šia smagia liga „persirgo“ visi pradinių klasių mokiniai, tėvai, ir šioje įstaigos darbuotojai.

Nuo pat ankstaus ryto buvo stengiamasi vaikams suteikti kuo daugiau teigiamų emocijų. Šventės dalyvius pasitikome nuotaikinga muzika, klijavome „šypsenėles“-lipdukus, registravome, kiek žmonių „susirgo“ šia smagia liga. Pertraukos metu susirinkome į salę ir, sustoję ratu, aptarėme šventės įspūdžius, šokome, piešėme ant balionų šypsenas, rašėme linkėjimus ir stengėmės vienas kitam plačiai šypsotis.

Šia švente norėjome prisijungti prie Lietuvoje vykdomos akcijos „ Šypsenos epidemija“, kurios tikslas – šypsena „užkrėsti“ kuo daugiau žmonių.

Mūsų pradinėje mokykloje šiuo „virusu“ susirgo 73 žmonės.

Grūšlaukės pagrindinės
mokyklos mokytoja

Post Scriptum

Labai džiaugiuosi tuo, kad nereikia prašyti tokius renginukus daryti, nereikia žmonių agituoti. Smagu, kad po truputėlį visi pradedame savaime suprasti , kad pati paprasčiausia šypsena gali dieną paversti ypatinga :)

Iveta

[Video] šypsenos epidemijos turas per lietuvą

Sako, kad gyvenimas sulipdytas iš daugybės akimirkų. Tai dalinuosi su jumis tomis akimirkomis, kurios buvo šis tas naujo, šis tas prasmingesnio ir spalvingesnio mano bei daugelio kitų gyvenimuose :)

5 dienos, 135 dalyviai, 4 miestai, 5595 žmonės „užkrėsti“ šypsenomis.

 

Post Scriptum

Tai tik pradžia, tik pirmieji žingsniai, pirmosios idėjos. O prieš akis dar ambicingesni planai, dar aukštesni kalnai, todėl lieka tik pasiraitoti rankoves ir kulniuoti pirmyn.

Iveta

Nida – tegul visi iki vieno norai išsipildo

Nidoje buvom visai ankstyvą rytą, todėl spėjome net gi pajausti šiokį tokį „ilsėjimosi“ jausmą :) Jau pasiilgtas jis nenaudėlis. Per šią savaitę buvo patirta daugybė nuostabių emocijų, išgyvenimų, bet ir šie nuvargina po savaitės nenutrūkstamo keliavimo diena iš dienos, miestas iš miesto.

Pietavom su Rita kavinėje Nidoje, stebėjome vietinį „talentą“ atliekantį kaži kokio stiliaus pasišokimą. kai akys užkliuvo už prieplaukoje stovinčių jachtų ir laivelių. Tą dieną mes turėjome paleisti visų akcijoje dalyvavusių žmonių norus ir dar vis sprendėme – kokiu būdu? Eureka! Laivas! :) Tik išėjus iš kavinės priėjome prie pirmo pasitaikiusio laivo, jo kapitonui papasakojom apie akciją, o šis mums davė kito laivo kapitono kontaktus: „Kitas laivelis, bet jaunas kapitonas, pabandykit“. Šiek tiek dvejojau, nes jei atvirai, jau buvau suabejojusi ar pavyks čia ką prikalbinti, kad mus, dvi mergaičiukes, nežinia kokios akcijos tikslu nuplukdytų į marias ir leistų paleisti kaži kokių žmonių norus. Bet tada pagalvojau – bus kaip bus, ėmiau ir paskambinau laivo „Gresa“ kapitonui. Ir žinot ką? Mes ne tik sutarėm, kad galėsim mariose paleisti balionus, kuriose bus žmonių norai, o dar ir padaryti tai palydint saulę! :)

Tiesiog negaliu nepaminėti to, kad kapitonas, visa jo komanda, buvo neįtikėtinai draugiški žmonės. Kapitonas vėliau lyg tarp kitko užsiminė, jog matė Labo Ryto laidą, kurioje pasakojau apie Šypsenos epidemiją. Atsitiktinumai, kurių gyvenime nebūna. Sulaukus pačios gražiausios saulėlydžio akimirkos net gi gavau progą visiem laivo keleiviams papasakoti apie akciją, apie tai, ką reiškia balionų paleidimas į marias.

Balionai, kuriuose apsigyveno jūsų norai, buvo paleisti su lig žodžiais: „Tegul visi iki vieno norai išsipildo“.

Tada apsisukau ir pamačiau tą nuostabų saulėlydį. Žiūrėjau į tą vaizdą, kažkas viduj kirbėjo, nes supratau – palydžiu saulę, kuri vainikuoja visą akciją, visas pastangas, vargus, net ašaras ar šypsenas. Norėjau, kad visi prisidėję žmonės šią akimirką būtų šalia, kad galėčiau juos visus apkabinti už tai, kad buvo šalia. Todėl dabar siunčiu jums tą apkabinimą. Ačiū visiems, kurie nors truputį juto tai, ką jutau aš, kurie nors truputį gyveno tuom, kuo šią savaitę gyvenau aš!

Post Scriptum
5 dienos, 135 dalyviai, 4 miestai, 5595 žmonės „užkrėsti“ šypsenomis :)

Iveta

Klaipėda – 1591 padovanota šypsena

Klaipėda buvo vienintelis miestas, dėl kurio buvo tiek daug nežinomybės – nepažįstamas miestas, visiškai nepažįstami žmonės, aplinka, net nakvynės vieta. Tačiau kaip mėgstam sakyti: „mums per daug sekasi, kad nepasisektų“.

Dar visai ryte gavau žinutę iš Janos – pranešė, kad „Lietuvos žiniose“ visas puslapis apie Šypsenos epidemiją. Bėgom į artimiausią parduotuvę, joj pačioj atsivertėm, susiradom, perskaitėm pirmas eilutes ir nusipirkom tris egzempliorius :)) Gražus straipsnis, tikrai. Jau ne kartą teko turėti reikalų su žurnalistais, bet nei vienas jų visko neaprašė taip teisingai, taikliai ir tiksliai kaip šiame straipsnyje.

Į Klaipėdą keliavom per Panemunę. Pirmą kartą važiavau šiuo keliu, todėl kelionė neprailgo, nuostabūs vaizdai bėgo prieš akis.

 

Į Klaipėdą atvykom visai prieš akciją, gan lengvai suradom Atgimimo aikštę ir štai paskutinioji akcija jau turėjo prasidėti. Kaip visada su lig kiekvienu atėjusiu žmogumi šypsena vis platėjo :) Kiekvienas miestas turi savitų bruožų. Šįkart buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti dalyvių įvairovės. Daugelis atvykę iš kitų miestų – Kauno, net Marijampolės ar Palangos… Amžius šįkart irgi neturėjo ribų, turėjom ir mažųjų, ir vyresnių žmonių, kas buvo begalo džiugu. Tokie žmonės paįvairina, įneša naujovių į visą akciją ir jos eigą.

 

Išdalinus visus turimus lapelius pasilikome surašyti savo didžiausių norų, kurios jau rytdienos dieną turėjome paleisti Nidoje. Vėliau dar kiek pabendrabus su akcijos dalyviais patraukėme link jūros. Pati prie Baltijos jūros tą dieną buvau po dviejų metų pertraukos. Pasitiko ji mus neįtikėtinai šilta. Kai stebėjom besileidžiančią saulę galvojau tik apie viena – mes tai padarėm! (Nuotraukoje atsispindi mano nuotaika :D ) Nepaisant visų kalbų, kritikos ar pikto žodžio, mes ėmėm ir padarėm tai, ko siekėm, užkrėtėm ne vieną ir ne du žmones šypsena.

 

Galiausiai parvykom pas Zigmantę, kuriai didelis dėkui už nakvynę. Nors atrodytų pati kelionė, žmonės, akcija, visa kas šią savaitę vyko buvo nuostabu, buvome jau tikrai išvargę. Tomis dar vis paskutiniosios akcijos nuotaikomis ir griuvom į lovą. Nes rytojaus rytą laukė kelionė į Nidą – paskutinis štrichas šioje turo po Lietuvą istorijoje :)

 

Post Scriptum
20 žmonių, 2 valandos, 1591 šypsena užkrėstas žmogus!

 Iveta

(Nuotraukos iš asmeninio archyvo, Žyginto ir Sauliaus Liekio )

Kaunas – 2329 padovanotos šypsenos!

Dabar sėdžiu dar vis su pižama, kairėje matau dar vis miegančią Ritą, dešinėje sukrauti lagaminai su begale daiktų, o štai prieš akis 15 aukšto Kauno panorama. Sėdžiu ir galvoju, kad matyt jei ne akcija, kažin ar bebūčiau aš čia :) Keistas jausmas kiekvieną dieną „prisijaukinti“ vis kitą miestą, vis kitus pažįstamus, draugus, gimines, vis kitą butą ar namą. Kiekvieną dieną išgyvename tą pačią istoriją – susidraugavimą su nauju miestu.

Anksčiau Kaunas man nebuvo kažkuo ypatingas miestas – vienas iš daugelio ir tai vargu ar būčiau kada čia atvykusi tiesiog praleisti laisvą laiką. Po visos akcijos, šįryt aš jau net nebenoriu Kauno palikti. Tuoj papasakosiu kodėl.

Iš pat ryto su Rita pajudėjome iš Alytaus. Teta Janina pusryčiam buvo nukrovusi visą stalą saldumynais ir blyneliais ir pasakė: „Mergaitės, saldumynų dieta!“. Tai galima įsivaizduoti kokios prisiskanavusios išvykom iš Alytaus. Tik atvykus į Kauną mus pasitiko mano krikšto mama, Ilona. Pusę dienos praleidome „Vaišintoje“ ir pasinaudodamos proga ėmėmės gaminti dar daugiau lapelių Kauno akcijai. Gerai Rita pasakė „Čia visas cechas!“. Gaminom ne tik mes, prisijungė ir krikšto mama, paslapčiom ir užfiksavom, žvilgtelkit :) Paprastai ji tokiais dalykais neužsiiminėja, nes tikrai turi ką veikti, bet matot? Prisidėjo net ji!

Taip vien jau mes prigaminome virš 900 lapelių. Tuomet važiavome į Kauno miesto savivaldybę – turėjau dalyvauti posėdyje, kur taryba 15:30val. svarstė ar išduoti mums leidimą organizuoti akciją 18:00val. Luktelėjus pusvalanduką už durų, buvom pagaliau įleistos. Vienas iš komisijos narių nešioja pavardę Stukas, o maniškė Stukaitė, todėl iškart sukomandavo prisistatyti, kuri gi čia ta Stukaitė. Visas posėdis vyko kaip ir Vilniuje labai familiaria forma, davus vieną pavyzdinį Šypsenos epidemijos lapelį minėtam R.Stukui, tokių pat paprašė ir visi kiti komisijos nariai. Dėkinga esu S.Buškevičiui, kuris labai padėjo susipažįstant su visu procesu gaunant leidimą (Beje Stanislovas pasirodė ir akcijoje). Leidimą gavome tikrai labai lengvai ir maloniai, todėl išėjus išvykome pepietauti, nes visai netrukus laukė svarbiausia dienos dalis.

Žinodamos, kad dažnas dalyvių bruožas – truputis pavėlavimo, atvykome į Laisvės alėją prie fontano lygiai 18val., o ne anksčiau kaip visada. Ir jau pamatėm grupeles žmonių. Anksčiau to nebuvo. Tik priėjus visos grupelės pradėjo jungtis į bendrą ratuką, prasidėjo klausimai, daugybė rankų paspaudimų, apkabinimų ir susipažinimo.

Labai džiaugiausi tuo, kad Kaunas pralenkė visus miestus dalyvių gausa ir nuotaika. Tai buvo nuotaikingiausi žmonės akcijos ture. Na, žiūrėsime kaip pasirodys Klaipėda!

Kaip visada vyko žaidimai, kurie sukėlė daug emocijų ir patraukė praeivių dėmesį. Ne taip jau dažnai pamatysi apie 60 žmonių, visus besišyspančius ir krykštaujančius iš juoko.

Stebėjausi ir tuo, kaip labai kauniškiai pasiruošę akcijai. Spalvoti lapeliai su daugybe sentencijų, širdutės formos  spalvoti lapeliai su pritvirtinta juostele, žodžiai ant krauklelių, piešti paveikslėliai. Šita įvairovė mane tikrai labai nustebino.

Tik paskelbus lapelių dalijimo startą visi bėgte ėmė ieškoti žmonių, kuriem galėtų įteikti lapelius, aš tikrai nuoširdžiai buvau labai nustebinta Kauno entuziazmu, energija ir nuotaika :) Turėjom ir neįprastų dalyvių – kelias mažąsias dalyves ir net mažytį šuniuką, Leilą.

Po visos akcijos sulaukiau vieno ir to paties klausimo: „Viskas? Jau pasibaigė? Noriu dar“. O tai lyg komplimentas mums, nes tokie klausimai reiškia, kad akcija tikrai pasisekė, palietė žmones ir būsime čia laukiami.

Po visos akcijos su pussesere Lina ir Rita aplankėme keletą Kauno vietų – Smėlio skulptūras, Aleksoto apžvalgos aikštelę, Pažaislio vienuolyną, Jachtklubą. Tokias vietas pamačius, surengus visą akciją ir pagalvojau, kad nuo šiol Kaunas yra tas miestas, į kurį visai norėčiau atvažiuoti tiesiog pailsėt nuo Vilniaus. Viskas čia kažkaip visai kitaip nei Vilniuje, nei Alytuje – sunku tai įvardinti. Bet kitaip  gerąja prasme. Nes būtent Kaunas sumušė visus akcijos rekordus.

Eisiu ruoštis, nes jau tuojau pat keliausim į Klaipėdą, kuri bus paskutinioji akcijoje. Jeigu visai prieš akciją jaučiau jaudulį dėl oro, dėl to, kaip viskas eisis, tai dabar pradedu jausti nostalgiją viskąm, ką pergyvenome per šias dienas. Ilgam visi šie įspūdžiai dar gyvens mumyse :)

Šypsenų, mielieji, šypsenų!

Iveta

Alytus – 539 padovanotos šypsenos!

Visos šios dienos reziumė galėtų būti keletas žodžių – neišpasakyta šiluma. Ir nežinau ar čia mūsų su Rita sentimentai Alytui, ar iš tikrųjų begalo draugiška šio miesto aplinka. Abi turim nemažai šaknų šiam mieste, todėl ir nusprendėme simboliškai į akciją įtraukti ir Alytų :) Pati 14 metų čia gyvenusi iki šiol čia jaučiuosi visai kaip namie.

Per pietus pajudėjome iš Vilniaus į Alytų. Šiandien visą dieną juokavau, kad jei ištvėrėm kelionę per Trakus, visus kaimus ir kaimelius be kondicionieriaus, tai ištverti akciją jau bus vieni juokai :) Bet pati kelionė praėjo labai greitai ir kas svarbiausia jos metu begalę dalykų aptarėme, nusprendėme ką būtų galima padaryti dar geriau, taigi visa tik į naudą.

 

Dar po praėjusios akcijos, visos kelionės ir lagaminų tampymo jautėsi nuovargis, todėl pirmiausia nuvykome papietauti. Ir išgirdus padavėjos klausimą „Nu, mergikės, ko norėsit?“ vėl pasijaučiau visai kaip namie. Nežinau kaip tai paaiškinti žmonėm, kurie niekada negyveno Alytuje, bet ta tokia familiari kalba, tokie draugiški žmonės – tai mano Alytus. Taigi oficialiai akciją Alytuje ir pradėjo pirmasis Šypsenos epidemijos lapelis, kuris buvo paliktas būtent šiai padavėjai.

Papietavus mus pasiėmė Ritos teta Janina, pas kurią šiąnakt ir turime nakvoti. Kai įėjome į tą jaukų namuką, kuriame viskas persipynę su kaimu ir su šiandiena, tada aš padėjau lagaminą ir Ritai pasakiau: „Kaip gera jausti, kad pagaliau sustojame ne valandžiukei, o visai dienai ir nakčiai ten, kur esam taip labai laukiamos“. Teta Janina rūpinosi mumis taip, kad patikėkit labiau ir nebūtų galima pasirūpinti! Parodėme visas nuotraukas iš Vilniaus, pripasakojom daugybę įspūdžių, plepėjom iki tol, kol atėjo laikas eiti link miesto Rotušės organizuoti akciją.

Einant link jos stebėjau tas gatveles, mačiau tą dailės mokyklą, į kurią kažkada įstojau ir tuomet už savaitės netikėtai išvykau gyventi į Vilnių, tą skverą, kurį puošia angelas. Man visa tai buvo lyg kokia oazė. Visas miestas dvelkia šiluma ir ramybe (Net man berašant Rita ką tik pasakė tetai Janinai: „Man čia tokia oazė“).

Atėjus į vietą jau buvome susitaikę su ta mintimi, kad greičiausiai bus labai labai mažai žmonių, todėl buvom pasiruošę daugiau lapelių iš savo pusės. Ši akcija turi dar vieną tradiciją – visi dalyviai vėluoja. Ir aš neperdedu – mes tai jau įtraukėm į akcijos programą! :D  Pradėjus rinktis žmonėms, kiekvienas jų buvo tarsi dar ir dar daugiau energijos ir nuotaikos mums.

Na, nenoriu labai daug pasakoti apie tai, ką veikėme, nes laukia dar du miestai, kuriem visai nenoriu to atskleisti, bet turiu pasakyti, kad skanduojant priesaiką Alytus tikrai pranoko Vilnių ir garsu, ir sinchoniškumu :)) Jūs šaunuoliai!

Tik baigus dalinti lapelius pradėjo pilti net ne kaip iš kibiro, ten greičiau visas krioklys šniokštė. Visi pasislėpę po miesto teatro stogu turėjome progą ir pasibendrauti. Tada ir vėl mane apėmė tas sentimentalumas stebint visą aplinką – šie žmonės patikėjo visa idėja, jie gyvena ja, kas gali būti geriau? Tą akimirką tai buvo geriausia, kas tik galėjo būti. O dar kai Donatas pradėjo groti gitara… Būna akimirkos vien jau, dėl kurių verta gyventi. Ji buvo viena iš tų :)

Galiausiai persikėlėm į kavinukę, kur dar pasisedėjom, apsikeitėm kontaktais. Net buvom palydėtos iki pat namų! Ir vėl po labai ilgo laiko išbandėm vaikščiojimą beveik basomis per balas :)

Turbūt nenuostabu, kad tas visas draugiškumas nepasibaigė grįžimu. Tik grįžus buvom pasodintos prie „Alytaus šaltibarščių“ ir kepsniuko. Tai ką jau čia ir besakyti? Įspūdžių daug, šilumos daug, o pati akcija atrodo, kad kuo toliau, tuo vis labiau pasiseka.

Post Scriptum
15 žmonių, dvi valandos ir 539 žmonės „užkrėsti“ šypsenomis :)

Iveta

Vilnius – 1136 padovanotos šypsenos!

Labai ankstyvą rytą jau buvau LTV „Labam Ryte“ ir dairiausi po studiją pilną didelių šviestuvų, kamerų ir visokios įmantrios apartūros. Po vyro, kuris kalbėjo tuo metu, turėjau eiti aš. Kankino gal šioks toks jauduliukas, bet pradėjus šnekėti viskas aprimo, juk tiesog sakiau tai, ką maniau. Ne taip jau ir sudėtinga, taip? :) Galit žvilgtelti 01:10:00 čia.

Turiu pasakyti, kad akcijai tas išėjo labai į naudą, nes iškart po jos gavau laišką iš moters norinčios organizuoti Šypsenos epidemiją Kupiškyje. Paskambinus į Alytaus savivaldybę ir paminėjus akcijos pavadinimą sulaukiau džiaugsmingo klausimo: „aa! Tai čia gi jus rodė per Labą rytą!?“. Žinutės iš draugų ir pažįstamų… Tikrai nesitikėjau, kad laida sulauks tiek atgarsio ir tiek reakcijų.

Grįžus kibau į ruošimąsi visai akcijai – lapeliai norams, lapeliai vardams, remėjų atributika, visas inventorius vedimui ir pan. Po to susitikau su Rita. Galutinai apsvarstėm kai kurias žaidimų detales, susitikom su Aidu, kuris filmavo visą Vilniaus akciją su žavingais rožiniais Mezon marškinėliais :)) (Jam akcija turbūt bus neužmirštama vien jau dėl jų!). Atrodė, kad viskas pasiruošta, bet kaip visada išeidinėjant iš namų pakankino dar tas jausmas „kažką pamiršau“.

Ir štai jau sėdėjom ant Rotušės laiptų ir laukėm po truputį atkeliaujančių dalyvių. Kiekvienas jų atsinešė tam tikrą skaičių lapelių, o mes visai tai sumavom – taip sužinom kiek žmonių bus „užkrėsta“. Džiugu buvo matyti tai, kad kai kurie, kaip, pavyzdžiui fotografuojantis žmogus, Tomas Augustinavičius, į akciją atvyko pamatę reportažą apie akciją per televiziją. Tai reiškė, kad laida davė vaisių.

Akciją pradėjom garsia sirena einant nuo Rotušės iki jos aikštės vidurio. Dėmesys tikrai buvo atkreiptas! Aplink pradėjo būriuotis žmonės tiesiog stebintys akcijos eigą ir komandinius žaidimus, kuriuos žaidė dalyviai.

 

Na, ir štai pirmasis netikėtumas – „Olialią“ mergaitės. Pagirtina tai, kad jos prisideda prie socilianių akcijų, nelieka nuošaly ir nepasididžiuoja. Tačiau net ir renginio pabaigoje viską aptariant su likusiais nusprendėm, kad vos kelios iš jų norėjo būti akcijoje iš tikrųjų ir nuoširdžiai joje dalyvavo. Didelė dalis kitų, atrodė, kad labiau dalyvauja reklaminėje akcijoje ar fotosesijoje. Na, bet mankšta, kurią jos pravedė buvo dalis pasiruošimo, todėl ačiū ir už tai!

Po mankštos, atsipalaidavimo ir simbolinės priesaikos, kai nuo dalyvių balsų skambėjo visa Rotušė, patraukėm link Katedros aikštės. Einant visa grupė žmonių skandavom kareivišką dainą, kuri atspindėjo tai, ką šiandien darome, o sutiktiems praeiviams dalinom lapelius priverčiančius nusišypsoti. Tada visa Pilies gatvė skendėjo galybėj emocijų.

 

Galiausiai pradėjome oficialų lapelių dalijimą miesto centre. Ir žinot kas buvo didžiausias komplimentas man? Prieiti prie žmogaus, paduoti lapelį ir išgirsti „Ei! Čia gi Šypsenos epidemija, taip?!“ arba „O čia gi iš 120 procentų, Šypsenos epidemija! Negalvojau, kad jums pavyks…“. Nuostabu, kad žmonės jau atpažįsta, jau priima kaip šį tą savo, o ne pašalinę akciją. Tai pasiekimas!

Po visko, visko, pasilikome su ištvermingiausiais dalyviais, su tais, kurie labiausiai gyvena šia idėja ir tais, kurie vakar buvo mano didvyriai :) Aptarėme visą akciją, įspūdžius… Jau akcijos metu man retsykiais akyse pradėdavo kauptis ašaros vien suvokus tai, kad štai, aš tai darau. Tiek planuota, tiek organizuota, ir aš tai jau darau! Bet visai pabaigoje tariant baigiamąjį žodį aš nebesusivaldžiau, ašaros pačios ritosi, nes jaučiausi begalo dėkinga dalyviams ne tik už tai, kad padėjo įgyvendinti akciją, užvis labiausiai už tai, kad padėjo įgyvendinti svajonę. O kai jauti, kad dabar čia pat ji pildosi, laimės ašarų jau nebeįmanoma nulaikyt.

 

Post Scriptum
40 dalyvių, trys valandos ir 1136 užkrėsti šypsena žmonės!

(Tomo Augustinavičiaus nuotraukos)

Iveta

Kai kuri „iš širdies“, tai ir rezultatas pasiekia daugybes širdžių

Jis kalbėjo telefonu, kai aš žvilgtelėjau į Ritą negalėdama tvardyti šypsenos. Rita pašnibždom pasakė: „Tu gali tuo patikėti?“. Negalėjau, tikrai negalėjau. Kažkada sugalvojau pasikviesti keletą pažįstamų, draugų ir laiką praleisti kiek prasmingiau. Visa tai ir pavadinau „Šypsenos epidemija“. Šiomis dienomis Šypsenos epidemija pradeda asocijuotis su grandiozine akcija, su tūkstančiais šypsenų.

NESĖKMĖS – TAI SUDEDAMOJI SĖKMĖS DALIS. Dar prieš kelias savaites varstėm įvairiausių įmonių duris, rašiau dešimtis laiškų, prašymų, „perkračiau“ visus pažįstamus ir jų pažįstamus… Dariau viską, kad surasčiau įmonę, kuri sutiktų finansuoti akciją ir atrodė, kad tos pastangos eina veltui, o laikas bėga. Galiu pasakyti, kad gyvenime tikrai pravers šitas mokymasis stovėti už savo idėją ir ginti ją nepaisant visų „ne“, daugybės kritikos ar smerkiančių žvilgsnių. Aš džiaugiuosi, kad praėjau tą etapą, nes to reikėjo ir linkėčiau kiekvienam tai praeiti ginant savo idėjas – taip įvertinsit jų brangumą, suprasit kiek joms esat pasiruošę atiduoti savęs.

FINANSAVIMAS „KAIP IŠ DANGAUS“. Vieną vakarą jau buvau beleidžianti rankas dėl finansavimo, kai visai netyčia aptikau straipsnį apie Dominyką Karmaziną. Perskaičiau tas eilutes apie tai, kad šis žmogus aktyviai užsiima labdaringa veikla ir pagalvojau, jog dabar turbūt visi iš eilės kreipsis į jį ir be šansų man bandyt. Bet gyvenimas viską sudėsto savaip :) Ryte radau žinutę nuo pažįstamo -Tomo, apie tai, kad jis užsiminė apie Šypsenos epidemiją, spėkit kam? – Taip, Dominykui. Ir Tomas paragino Dominykui parašyti, papasakoti apie akciją, nes galbūt būtent iš šio žmogaus ir sulaukčiau pagalbos. Nieko nelaukus parašiau, o po pietų jau kalbėjau su Dominyku telefonu. Po šio pokalbio ir supratau, kad neveltui tiek jėgų įdėta, tiek tikėta ta akcija. Dominykas taip pat patikėjo Šypsenos epidemija ir sutiko tapti remėju, bei padėti kuom tik gali plečiant akciją. Šiandien aš ir esu labiausiai dėkinga Dominykui ir tuojau papasakosiu kodėl.

IŠMETĖ? LIPK PER LANGĄ! Išvažinėjant iš namų sulaukiau skambučio iš Mezon komunikacijos vadovės (tos akimirkos laukiau bent 3 savaites). Papasakojau apie akciją, paaiškinau, kad visam turui prireiks interneto, nes akcijos metu norim bendrauti su visais skaitytojais ir žmonėm, kurie palaiko akciją. Dalintis „šviežiais“ nuotykiais, įspūdžiais ir emocijom. Ir nors kalbėjau su tikrai neįtikėtinai draugiška ir geranoriškai nusiteikusia moterimi, balse girdėjau šiokią tokią abejonę iki tos akimirkos, kol paminėjau, kad yra kas mumis jau patikėjo – Domcee.com (Dominyko pokerio komanda, kuri ir yra mūsų oficialus remėjas). Gavom atsakymą: „Taip, mes jus paremsim ir Mezon suteiks internetą toms dienoms“. Po šitiek girdėtų „ne“ arba visiško ignoravimo, tas „taip“ nuskambėjo kaip kažkas neįtikėtino. Bet džiugiausia yra dėl to, kad Mezonas ne tik pažadėjo paramą internetu, o ir pasidalino mintimis apie tai, kaip per jų klientų ratą ir internetinį puslapį būtų galima informuoti dar daugiau žmonių apie akciją! Artimiausiomis dienomis derinsim visas sąlygas. Bet ką galiu pasakyti? Belskis į duris tol, kol atidarys. Išmes? Lipk per langą. Išmes ir tada? Nesvarbu, lipk per kaminą. Ir tada išmes? Griauk sieną, bet siek savo iš visų jėgų. Mes tikėjom, jog Šypsenos epidemija verta to atkaklaus siekimo ir štai – mus pagaliau priėmė plačiai išskėstomis rankomis :)

APIE TAI, KAIP BUS KURIAMAS GARSAS APIE AKCIJĄ. Šiandien lankėmės viešųjų ryšių agentūroj „Misiukevičius ir partneriai„, kur aptarėm kokiu keliu pasiekti tai, kad apie akciją žinotų kuo daugiau žmonių. Esminiai taškai jau sudėlioti. Anksčiau man pačiai teko dirbti panašiu principu, stebėti tą procesą – priimti klientus, išgirsti jų didžiausią svajonę, o tuomet sugalvoti kaip ją paversti realybe. Štai tą akimirką mes su Rita sėdėjom priešais keturių žmonių komandą, kurie atrodė tiki idėja nemažiau už mus ir yra pasirengę padaryti viską, kas jų jėgose, kad tik Šypsenos epidemija pasklistų kuo plačiau. Tik atėjus, Gintautas pasakė: „Tai šiandien tobulėsit?“, kažkaip labai taikliai, nes taip ir jautėmės, tarsi, žengtas didelis žingsnis pirmyn. Užvis labiausiai mane „palietė“ tas draugiškumas, tas gyvenimas mūsų idėja, tas noras sudrebinti ne tik Lietuvą, galiausiai ir Pasaulį šia pozityvia akcija. Jau išeidama sakiau „dėkui“ ir norėjau apkabinti kiekvieną iš eilės už tai, kas yra daroma, kaip stengiamasi. Ir tai Dominyko dėka, jo dėka mes šiandien lankėmės šioj agentūroj. Spauda, televizija… Iki to prisikasti savom jėgom būtų buvę maža pasakyti „sunku“.

KAI IDĖJA ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO SURANDA NAMUS IR KITŲ ŠIRDYSE… Atrodytų, kad visa tai jau daug dienai, bet tai tik „gėlytės“. Sulaukiau skambučio iš Rimvydo, kuris šiuo metu kuria filmuką apie akciją. Tai bus virusinis filmukas, kuris pasakos apie Šypsenos epidemiją, užkrės ja dar daugiau žmonių. Vėl gi prisiminiau, kai pati tuom užsiiminėjau, kai pati turėjau sukti galvą dėl to, kaip atrodys filmukas, kaip jį padaryti įtaigesnį, kaip jam suteikti tą „cinkelį“… Štai dabar aš tiesiog pasakoju apie svajonę, o kitas žmogus tai padeda paversti realybe. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad kalbant su juo aš jaučiau tą patį tikėjimą, gyvenimą mūsų idėja. Ir tie, kas kada nors juto ką reiškia, kai tavo idėja apsigyvena kitų širdyse, tie žmonės žino koks beprotiškai geras tai jausmas.

KOMANDA, KURIA TIKI TU, IR KURI TIKI TAVIMI. Matėmės šiandien ir su Mantu, kuris pagelbės su leidimais kiekviename iš miestų organizuoti akciją. Ir su Ignu, su kuriuo bendradarbiausim pinigėlių klausimais… Tai žmonės, kurie atėjo pas mus taip pat Dominyko dėka. Ir aš tiesiai šviesiai šiandien Ignui sakiau, kad Dominykas labai gerai atsirinkęs žmones, kurie su juo dirba, kažką kuria, verčia svajones realybe. Matyt tai ir yra svarbiausia – suburti tokių žmonių komandą, kuri būtų pasišventusi reikalui dėl kurio susibūrė. Ir žinoti, kad esi dalelė to… Nuostabu :) Prie akcijos įgyvendinimo jungiasi vienas po kito žmonės, kurie ne tik tiki manimi, šypsenos epidemija, bet kuriais ne ką mažiau tikiu ir aš, kuriais žaviuosi ir gerbiu už tai, ką jie daro ir kaip labai gerai daro. Didžiuojuosi šiais visais žmonėmis, nes jie jau tarsi savaime yra komanda žvelgianti viena kryptimi, siekianti bendro tikslo. Ir, manyčiau, labai neprasta komanda :)

KLAIDOS – TAI RODIKLIS, KAD NESTOVI VIETOJE, TOBULĖJI. Jaučiuosi begalo bekrašto dėkinga Dominykui, tik dabar mąstau už ką labiausiai? Matyt už galimybę daryti tai, ką myli, už galimybę mokytis tai daryti ir nuolat tobulėti… Vis mokausi iš klaidų, kurios šiomis dienomis, kad ir smulkios bet pasitaiko, nes visa, ką dabar organizuoju, ir kam vadovauju, ką kuriu – tai begalo nauja. Kad ir šiandien nusprendžiau, kad filmuke, kuris kuriamas pabaigoje būtų gražu paminėti remėjus – reikia  originalių remėjų logotipų. Paskambinau Dominykui dėl Domcee.com logotipo ir supratau, kad bereikalo sutrukdžiau jį, tereikėjo paskambinti į minėtą agentūrą – tokius dalykus galiu gauti per ją. Atrodo smulkmena, bet vistiek – vat nepagalvojau. Bet tame ir žavus tas mokymasis, tobulėjimas – juk sekantį kartą jau žinosiu :) Ir bus dar milijonas tų progų raudonuoti iš gėdos, bet į viską žiūriu smalsiai ir žingeidžiai.

Šiandien jau visai vakarop važiuojant namo pagalvojau, kad kiek tekę dirbti, kiek projektų vadovauti, niekada tie organizavimo „rūpesčiai“ nebuvo tokie malonūs ir tokie virpinantys kiekvieną stygą kaip dabar. O jeigu kuri „iš širdies“, tai ir rezultatas pasieks daugybes širdžių :)

Post Scriptum
Žinau – ilgas įrašas, bet, manau, aš tiesiog privalėjau paminėti tuos, kurie gyvena šia idėja ir taip labai man padeda. Nes dažniausiai matomi vos keli žmonės, o po visu projektu juk slepiasi daugybė kitų, ne ką mažiau vertų dėmesio ir nors žodelio „ačiū“ – tokio nuoširdaus, kokį ir sakau kiekvienam prisiliečiančiam prie Šypsenos epidemijos.

Iveta

Koks milijonas „negaliu patikėti“

Paskutinėmis dienomis artimiausi žmonės nuolat girdi tokius mano išsireiškimus kaip: „Negaliu patikėti“, „Taip nesitiki…“. Šiandien viska tai viršijo visus mano lūkesčius ir nusprendžiau, kad pats laikas apibendrinti išgyvenimus, padovanoti jums įrašą :)

Dar visai neseniai čia rašiau pirmuosius savo žodžius, sakinius, kiek atsargiau pasakojau apie tai, kas nutinka. Greitai šis blog‘as sutiks metus gyvavimo, o tai reiškia metus mano gyvenimo, ėjimo pirmyn, „augimo“. Ir visi tie metai lyg sapnas, kuriuo negaliu patikėti.

EGZAMINAI. Šiuo metu tai jau praeitas etapas. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai išpūstas burbulas. Buvom išgasdinti, prigrasinti apie jų sudėtingumą, o išlaikius pirmąjį, antrąjį į trečią eini su tokiu jausmu, jog tai būtų eilinis patikrinimas. Kiekviename iki vieno egzaminuose spėjau pagalvoti: „Negaliu patikėti, aš jau laikau egzaminą“. Dar visai neseniai iki jų buvo likusi visa dvylikta klasė, o štai liepos viduryje būsiu oficialiai baigusi mokyklą. Lėkte, pralėkė. Su mokytojom atsisveikinant ne kartą susigraudinau, nes dabar suprantu kiek šie žmonės į mane įdėjo savęs, kaip labai puoselėjo augantį žmogų, asmenybę manyje. Ir ne tik mokytojai, atrodo, kad kiekvienas žmogus sutiktas mokykloje užima nors smiltelę to, kas patirta, išgyventa. Paskutiniais metais esu ypač dėkinga mokyklos seselei, pas kurią leisdavau laisvas pamokas besišnekučiuojant. Tikybos mokytojai, kuri entuziastingai rėmė visas mano spontaniškiausias idėjas ir tikslus. Auklėtojai, kuri apkabindama ragino ir toliau eiti pirmyn, laikytis to, ką darau. Visiems mokytojams už tai, kad jie nebuvo tik mokytojai teoretikai, o buvo mano ramstis, mano asmenybės „augimo“ puoselėtojai. Ir tikiu, kad mokykla nebus tik praeitas etapas.

GYVENIMO ŽMONĖS. Vieną naktį pylė kaip iš kibiro, buvo 3 ryto. Su „limuoju“ ėjom ledų iki artimiausios degalinės. Ir taip šypsojausi… Nes aš tiesiog negalėjau patikėti, kad mes ištikrųjų paryčiais, pilant lietui einam ledų ir mums tai atrodo normalu. Arba tas vakaras, kai su draugais lygiai taip pat paryčiais gaminomės „vakarienę“, gėrėm vyną ir kėlėm tostą už tai, ką kuriam. Lygiai taip pat ir tą kartą aš mintyse sau kuždėjau „Ar gali patikėti tuo?“. Kad ir šiandiena, kai su Viktorija vaikštinėjom Vingio parke ir vėl balsu mes svarstėm apie tai, kiek visko nutikę, ir kiek visko dar laukia ir kaip visu tuo nei velnio nesitiki.

DARBAI DARBELIAI. Buvau pokalbyje dėl darbo pilnu etatu Gauminoje ir buvau pavadinta „išskirtiniu variantu“. Tada susimąsčiau. 19-etė mergina, tik ką pabaigusi mokyklą, Gauminoje dirbu jau nuo praeitos vasaros, atėjau ten tada, kai žmonės atleidinėjami, be jokios praktikos ar žinių… Ir aš sugebėjau užsitarnauti pastikėjimą, pagarbą, palaikymą. Žinoma, nenukrito tas iš dangaus ir reikalavo galybės pastangų. Bet aš tai padariau ir tądien girdėdama tokius žodžius pokalbyje aš ir vėl galvojau: „Aš turbūt sapnuoju“… Galutinai buvau pritrenkta to, kas vyksta gyvenime, kai išgirdau pasiūlymą iš „Pinigų kartos“ jungtis į jų komandą ir kurti laidą apie verslų jaunimą. Tuo metu negalėjau tvardyti emocijų. Turbūt išeidinėjant „šviečiau“ iš laimės ir abstulbimo.

ŠYPSENOS EPIDEMIJA. Dar šiandien ryte draugei paklausus kaip sekasi sakiau, kad greičiausiai teks akcijos išlaidas dengti savom lėšom, nes įmonės labai vangiai jungiasi į finansavimą. Daug ką lemia pažintys, o kartais net ir jos nepadeda. Tuomet sulaukiau skambučio iš Dominyko Karmazino.

Dominykas: „Tai va, patinka man viskas, ką jūs darot, palaikau ir sakau „TAIP“, padėsiu kuom tik galėsiu.“

Atsisveikinus su juo, atsisukau į draugę ir pasakiau: „Tu neįsivaizduoji kas ką tik įvyko“. Taip, šis žmogus sutiko remti akciją finansiškai. Bet kas svarbiausia džiaugiausi tuo, kad jis gyvena šia idėja, turi minčių apie plėtrą, pagalbą skleidžiant žinią apie akciją ir daug visko dar! Jeigu norite sužinoti kodėl, galit paklausyti šio interviu, man tai atsakė į daug klausimų. Galiausiai parašė Jonas, klausdamas ar dar vis reikia garsiakalbio. Tai kaip nekrykštaut, kaip nesišypsot? :))) Kai šitokie dalykai vyksta? A?

Todėl ir sakau, kad man sunku patikėti, kad tai ne sapnas, kad tai vyksta. Ir patikėkit, bandė man įžnybt, nepadeda :)) Noriu pasakyti tik vieną dalyką, kažkada aš tik labai vyliausi, jog kada nors gyvenime vyks tai, kas vyksta dabar, kažkada aš tik drįsdavau vogčiom apie tai pasvajot… Leiskit sau norėti daug. Užsimokit gyvenime pasiekt daugiau nei daug ir su pastangom, su laiku ir su meile tam, ką darot, tai taps realybe. Galėjau aš, gali ir Tu.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir šypsena lig ausų,

Jūsų Iveta.

Šypsenos epidemija’2010 07 12 – 2010 07 17

KAS TAI? Infekcinė liga, kuri plinta nežmonišku greičiu, pridarydama nepataisomos žalos žmonėms, kurie turi nors menkiausią kontaktą su sergančiuoju.

Data: 2010 m. Liepos 12  – 17d.
Vieta:  Vilnius, Alytus, Kaunas, Klaipėda, Nida.

TIKSLAS? Šypsena užkrėsti kuo daugiau miestiečių. Praėjusį kartą per 3val. užkrėtėm 715 žmonių!

KAIP LIGA PASKLEIDŽIAMA? Kiekvienas dalyvaujantis iš anksto pasiruošia ką nors, ką padovanojus nepažįstamam žmogui, šis nusišypsotų. Lapeliai su komplimentais, palinkėjimais,… leiskit pasireikšti savo fantazijai! Šiuos lapelius dovanojam eiliniams praeiviams, kurie kiek paniurę, nukabinę nosį. O jie savo ruoštu, gautą lapelį perdovanoja kitam nesišypsančiam žmogui. Taip sukuriama grandinė :)

KĄ VEIKIA UŽSIKRĖTUSIEJI? Jau organizuojant pirmą ŠYPSENOS EPIDEMIJĄ (kovo 27d.) pasakiau sau – tai nebus pareigos atlikimas, ne. Padarysiu viską, kad kiekvienas dalyvaujantis jaustųsi šios epidemijos dalimi, jaustų kaip po trupučiuką keičia pasaulį :) Būtent todėl akcijos metu veiksime dar šį tą įdomaus!

1) Susipažinimas. Bus organizuojami žaidimai, kurių pagalba sužinosim vieni kitų vardus, pomėgius, askritai – kas tokie esam.
2) Muzika ekspromtu. Visi turintys vienokį ar kitokį instrumentą – atsineškit jį drauge su savimi. Tinka bet kas, kas skleidžia kokį nors garsą. Taip pat sutarsime kokia grupelė ar žmogus, kokį garsą sukelia. Vienas žmogus diriguodamas visiems instrumentams ir dalyviams sukurs muziką ekspromtu. Laukiu nesulaukiu, turėtų gautis kažkas įdomaus!
3) Piknikas. Su savimi atsineškite tai, ką mėgstate užkąsti :) Darysim masinį pikniką.
4) Norų surinkimas. Ne paslaptis, kad ŠYPSENOS EPIDEMIJA vyks ne tik Vilniuje. /15d – Alytus/ 16d – Kaunas/ 17d – Klaipėda/18d – Nida. Keliaujant per visus miestus surinksim didžiausius dalyvių ir sutiktų žmonių norus, visus juos į dangų paleisime galutinėje stotelėje – nuo aukščiausio Nidos taško.

 

KUO DAR GALI PRISIDĖTI? Kartu viskas pasiekiama!

1) Interneto kompiuteriui liepos 12-17 dienoms.
2) Įdomių susipažinimo ir komandinių žaidimų.
3) Garsiakalbio.
4) Vilniuje, Alytuje, Kaune arba Klaipėdoje muzikuojančių ir dainuojančių žmonių.
5) Vilniuje, Alytuje, Kaune arba Klaipėdoje norinčių fotografuoti akciją žmonių.
6) Žmogaus, mylinčio šokį ir norinčio skurti visai paprastučius judesius šokiui, kurį akcijos metu išmoktų ir ekspromtu atliktų akcijos dalyviai.
7) Žmogaus nusimanančio apie įstatymus ir galinčio pakonsultuoti dėl to ar reikia leidimų miestuose, kad akcija įvyktų.
8) Įmonės galinčios paremti vizitinių atspausdinimu.
9) Įmonės, žmogaus ar bet ko norinčio prisidėti finansiškai prie kelionės ir idėjos įgyvendinimo.

 Apie jau įgyvendintą ŠYPSENOS EPIDEMIJOS akciją kovo 27d.:

BŪSIMA AKCIJA:

Informacija apie akciją paskelbta 2010m. birželio 8d. ir šiuo metu dalyvavimą patvirtino:

VILNIUS. Patvirtinti dalyviai – 108 žm. + Galbūt dalyvaus 214 žm. (Prisijunk čia)

ALYTUS. Patvirtinti dalyviai – 53 žm. + Galbūt dalyvaus 100 žm. (Prisijunk čia)

KAUNAS. Patvirtinti dalyviai – 152 žm. + Galbūt dalyvaus 235 žm. (Prisijunk čia)

KLAIPĖDA. Patvirtinti dalyviai – 51 žm. + Galbūt dalyvaus 123 žm. (Prisijunk čia)