Mano Kanada

Kažkas klibena visus vidinius klavišus, traukia už vidinių virvučių aukštyn, neina į kompromisus, kaip tik – primygtinai reikalauja tik vieno. Pasakysiu atvirai, jau neprisimenu kada ko nors taip labai norėjau. Ir tas žinojimas toks galingas… Kaip banga dūžtanti į nugarą ir verčianti nirti gilyn, stipryn, greityn. Tokia ta Mano Kanada.  Viduje drumsčianti visus vandenis, praplečianti akiratį dar esant čia, Lietuvoje, padedanti atlaidžiau pažiūrėti į tai, kas šiandien erzina, generuojanti kalnus idėjų, minčių ir absoliutų darymą visko tik dėl to, kad pavyktų atsidurti ten, kur visos mano mintys jau dabar.

Calgary (Alberta), Canada

Šiandien net pati kiek sutrikau dėl to, kaip pasikeičiau nuo tos akimirkos, kai nusprendėme išvykti, “atsukti” laiką devyniomis valandomis atgal ir pradėti gyvenimą nuo nulio kitame pasaulio krašte. “Kosmonautai” – pasakė antros pusės tėvai, kai sužinojo. Šiandien mano kosmonautikos lygis pasiekė visas viršūnes. Taigi, apie Tai.

Skaityti toliau

Svajonių darbo kambarys

Turime tokią magišką dėžutę, ant kurios yra užrašas: “Kad svajonės virstų realybe…”. Ji padalinta į dvi dalis. Kairėje dedami norai ir visos svajonės, kurias tik sugalvojame, o dešinėje – tai, ką jau įgyvendinome. Visus norus rašėme su data, esamuoju laiku, lyg visa jau būtume pasiekę (Pavyzdžiui, 2012m., rugpjūčio 1d., dirbu mėgstamą darbą, kuriame galiu save realizuoti). Azartiškai rašėme viską, kas tik buvo mintyse ir neleidome sau norų apriboti dėl finansinių, laiko ar kitų faktorių. Po 1,5 metų, prisiminus tą dėžutę ir ją peržiūrėjus, apima jausmas, kad surašę tuos norus, išsiuntėme užsakymą, kuris beveik visas buvo mums pristatytas. Net sunku tuo patikėti – dabar toje dėžutėje likę tik du neišpildyti lapeliai. Man tai buvo didžiausias įrodymas, kad gyvenime labai svarbu žinoti, ko nori ir tai užrašius, “išsiųsti užsakymą” visatai, kuri anksčiau ar vėliau tuos norus įgyvendins drauge su mūsų pagalba.

Tyrinėjant šio mėnesio temą, nuolat svajoju apie savą darbo kambarį, kuriame galėtų suklestėti visi mano turimi talentai, gebėjimai bei viduje negalinčios nurimti idėjos. Būtent todėl nusprendžiau “išsiųsti užsakymą” apie tą akimirką, kai pirmą kartą įžengsiu į savo svajonių darbo kambarį. Kviečiu ir jus prisijungti – drauge su manimi pažvelgti į tai, kur tikiuosi būti po kelerių metų.

Skaityti toliau

Kiek liko laukti iki gražių dalykų?

Ji prisėdo ant sofos, pasuko galvą į mane ir nusišypsojo. ŽvilgsnIs nukrypo žemyn, o tada ji giliai atsiduso, pakilo lūpų kampučiai. Atrodė, kad tuo atodūsiu atsikratė kokios tai naštos. Staiga ji atsistojo, paėmė kažkokį mažą, rankas tepantį daiktą ir juo mane pakuteno. O aš paklausiau savęs – kodėl jie abu tai daro kas rytą? Kodėl kiekvienas kas dieną mane pakutena tik kartelį?

Vieną rytą nei vienas iš jų manęs nebesugrįžo pakutenti, nieks nebeatėjo prie manęs prisiliesti, staiga pasijutau nebereikalinga. Ilgą laiką svarsčiau dėl ko visa tai buvo ir dėl ko visa tai baigėsi, kokia gi paslaptinga istorija bėgiojo čia man panosėj? Visas išmėtytas prisiminimų daleles sudėjau į vieną dėlionę, o trūkstamus plyšius užpildčiau tuo, ką kuždėjo nuojauta. Kviečiu drauge jos pasiklausyti.

Jie abu turėjo didelę svajonę, kuri juos nuolat kutendavo, kiekvieną rytą! Taip kaip vėliau ir jie pradėjo kutenti kasryt mane. Vieną dieną jie nusprendė, kad laikas nustoti svajoti ir pradėti įgyvendinti tuos dalykus, kurie jų širdis verčia šoktelti aukštyn.

O aš tuomet kaip tik buvau vieniša, visa tamsi ir pasislėpusi kampe. Ji priėjo ir mane išmargino kvadračiukais. Tai štai tie kvadračiukai žymėjo dienas iki jų svajonės įgyvendinimo, kurios buvo laukiama be galo be krašto. Ir taip aš tapau nebe viena, įdomi ir pastebima. Kas pro šalį eidavo, tas vis prie manęs stabteldavo ir kiekvieno jų lūpų kampučiai pakildavo. Net jų šuo kasryt prisliūkindavo mane lyžtelti.

Kiekvieną rytą jiedu ateidavo ir užbraukdavo vieną kvadratėlį. Paimdavo baltos kreidos, ji braukdavo pirmą brūkšnį, o jis antrąjį. Ir taip kas rytą aš tapau įrodymu, jog jie juda link savos svajonės.

Kai vieną dieną jie užbraukė paskutinį kvadratėlį, abu susižvalgė ir taip nenoriai, bet pasuko link durų. Jų akyse galėjai įžvelgti ir džiaugsmą, ir nenorą palikti namus.

Bet čia istorija nesibaigia, po kurio laiko jie grįžo ir ant manęs piešė jau naujus kvadračiukus, o aš taip ir girdėjau jų viduje svirpiančias naujas svajones ir tikslus. Tuomet aš supratau, kad kiekvienas turime paskirtį savo gyvenime. Manoji – šiems dviems žmonėms parodyti kiek liko laukti iki gražių dalykų.

Na, bet kas žino kaip ten yra iš tikrųjų, juk aš tik eilinė juoda lenta… :)

Sugalvok norą!

„Sugalvok norą! Jei atspėsi ant kurio žando blakstiena, išsipildys.“
Norai patys ne iš šio ne iš to nesipildo, juos pildome mes patys.

Šiuo metu gyvenu tokiu savęs, savo pomėgių, savo norų atradimo ritmu. Atrodytų – kam čia dar ieškoti kažko, kas ir taip aišku? Manau, ateina kiekvienam laikas, kai susimąstome kiek tai, ką darai, kuo gyveni, kuo kvėpuoji yra būtent tavo norai, būtent tavo lūkesčiai. Nes labai dažnai svetimi lūkesčiai, svetimos viltys įsliūkina į mūsų gyvenimus ir apsigyvena čia lyg būtų visai mūsų pačių. Todėl šiek tiek apie tai, kaip pradėti vėl atrasti patį save, o ne kitus, kaip imtis tai įgyvendinti ir išsilaikyti.

 

NORŲ FILTRAS.Bet kurį kilusį norą ir mintį „Oj kaip norėčiau!“ reikia perleisti per klausimų filtrą: (Taip išvengsime naujų prikištų iš šalies norų arba tų, kurie yra vienkartinis užgeidis)

  • Kodėl aš to noriu? Kam man to reikia?
  • Ar tikrai to noriu aš, o ne kiti?
  • Ar aš tikrai tikiu, kad man įmanoma tai gauti/pasiekti?
  • Kokia yra kaina to, ką noriu gauti/pasiekti ir ar esu pasiruošęs ją sumokėti?

KUO NORIU BŪTI „UŽAUGĘS“?Labai dažnai tenka susipažinti su žmonėm, kurie sako: „Net neįsivaizduoju ką noriu veikti“.  O jeigu pabandžius? Yra keletas dalykų, kurie gali pagelbėti tai atrandant:

  • Visas tavo gyvenimas, tavo nueitas kelias ir yra aiškiausias kelrodis į tai, ką tau skirta veikti gyvenime. Pokalbis su tėvais, vaikystės draugais, giminėmis gali atverti akis. Pati išklausinėjau savo tėvus, Enriką, kuri mane dar visai mažytę prižiūrėdavo kieme. Klausiau apie ryškiausius savo bruožus, ryškiausius pomėgius ir savybes. Patikėkit, tai, ką sužinosit bus lyg „taigi aš visada tai mėgau, aš visada taip elgiausi!“. Didelė dalis mūsų talentų bagažo ateina iš vaikystės, todėl tikrai verta pašnekėti su tais, kurie mus pažįsta jau ilgą laiką.
  • Klausimas taip pat kiek atveriantis akis: „Ką besimokant tau buvo begalo smagu, norėjosi to mokytis be sustojimo?“
  • Kurioje srityje esi geriausias? Galbūt kažką darai geriau nei visi kiti?
  • Kas tave užveda? Ką darant kraujas užverda gyslose, akys kibikščiuoja, o jėgos ne tik, kad nesenka, o jų tik daugėja?
  • Trūkumai ne ką mažiau svarbu, nei tavo privalumai. Atvirai pagalvok ir atsakyk sau kur esi silpnas, kur turi spragų, ką daryti tau labai nepatinka ir neteikia visiškai jokio malonumo?
  • Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi? Kokiais principais gyveni? Įvardink penkis svarbiausius dalykus, kurie nuolat tave lydi gyvenime. Pavyzdžiui, kūrybiškumas, idėjos, mokymasis, valdžia, bendradarbiavimas ir t.t…
  • Kaip, manai, ko iš tavęs tikisi kiti? Tėvai? Draugai? Mokytojai? Gal kažką darai vien dėl to, kad to nori kiti, tikisi kiti?
  • Ką galėtum dirbti „nemokamai“?
  • Jeigu būtum pilnai apsirūpinęs finansiškai, tau netrūktų pinigų, kokia veikla užsiimtum, ką dirbtum?

O dabar imk ir visus šiuos aspektus susumuok. Sudėk visus pomėgius, aistras į viena ir pagalvok ar yra kažkokia profesija, kuri tai atspindėtų? Nėra? – Tiesiog puiku, sukurk kai ką naujo. O taip pat pasverk ir savo trūkumus, kitų į tave įdėtus lūkesčius ir pamąstyk kokį kompromisą būtų galima surasti nenuskriaudžiant savęs.

NORĖTI NEUŽTENKA!Kai kurios dabartinės filosofijos sako, kad tereikia vizualizuoti, labai stipriai norėti ir tai gausi. Žinot, kartais tikrai pasitaiko tokių dalykų, bet norai pildosi tik tiem, kurie imasi juos realizuoti. Iš dangaus trokštami dalykai nenukris, taip nebūna. Reikia eiti ir tai pasiimti, o ne sėdėti ant „sofkutės“ ir laukti. Keletas pastebėjimų apie tai, kada iš tiesų norai pildosi:

  • Lengvas „pamišimas“ dėl idėjos. Tam, kad idėja, noras išsipildytų neužtenka galvoti „būtų visai nieko, jeigu tai turėčiau“. Ne, realybe tampa tai, ką lydi toks jausmas, lyg negali kaip nori, lyg padarysi bet ką, kad tik tai turėtum. Idėją ar norą turi lydėti jėga, energija, jausmas. Tada niekas nesustabdys.
  • Nebūtina matyti kitą kranto pusę. Ir pati dažnai anksčiau maniau, kad jei jau turi idėją ar kažko nori, tai reikia susidaryti kuo detalesnį planą ir matyti kelią nuo A iki Z kaip tai pasieksi. Bet gyveni ir mokaisi :) Paprastai pradėdami įgyvendinti ką nors tikrai didelio žmonės net neturi smulkmeniško plano, net nenumano kaip pasieks, daugmaž žino į kurią pusę judėti ir tiek. Ir ironiška, tačiau, kai žengi pirmą žingsnį ir darai tai, kuo tikrai gyveni, tuomet visas pasaulis krinta tau po kojom, kad tik gautum tai, link ko eini. Žingsnis po žingsnio ir štai pasiektas tikslas. Tačiau reikia neužmiršti, kad aplinka padeda tik tiems, kurie imasi veiksmo. „Sofkutės“ sindromas čia tik blogina padėtį :)
  • Dažnai mūsų tikslų pildymąsi įtakoja aplinka. Keičiantis mūsų tikslams, mūsų norams, vertybėms, keisis ir aplinka. Žinoma, nėra lengva, tačiau viena aišku, jeigu tu trokšti ir dedi jėgas į viena, o tavo aplinka apie tave kalba ką kita, čia jau negerai. Nes tuomet ta alinka pradės daryti viską, kad tik išmuštų tau iš galvos tas „keistas“ mintis. Aplinka turi būti tave palaikanti, todėl negailėk „draugų“, kurie tavimi netiki, kurie tave stabdo. Tai ženklas, kad šiem žmonėm su tavim nepakeliui.
  • Jeigu gali kažką įsivaizduoti, tuomet gali tai ir turėti. Patikrinta, išbandyta ir dar vis stebinančio – pabandyk nuolat įsivaizduoti, kad jau turi tai, ko nori. Elkis, jauskis, kalbėk, judėk taip, tarsi, visa jau turėtum. Neįtikėtina, bet tuomet trokštami dalykai į gyvenimą ateina žymiai lengviau ir sklandžiau. Tai tarsi vizualizacija realiuoju laiku, tačiau turėkite galvoje, kad to neužtenka. Reikia imtis ir veiksmų.
  • Daug kas sustoja tada, kai kalba pradeda eiti apie pirmą žingsnį. Štai žinau ko noriu, net gi tikiu tuo, bet bijau žengti pirmą žingsnį. O jei nepavyks? O jei iš manęs juoksis? O jei nepateisinsiu lūkesčių? O jei… Kiek talentų, kiek idėjų nuolat yra šitaip nuskandinama, palaidojama. Nežinau vaisto nuo to, tačiau pirmas žingsnis yra sunkiausias ir reikšmingiausias. Reikalas tame, kad kai jau žengi pirmąjį žingsnį, tai žengsi ir antrą, ir trečią. Eiti ir pasiimti, žengti pirmą žingsnį dabar pat – tai visa paslaptis.

GYVENIMO RESTORANAS – BŪDAS LENGVIAU SUPRASTI KAIP DERĖTŲ IŠSIKELTI TIKSLUS. Įsivaizduok, kad kasdien lankaisi Gyvenimo restorane. Jo meniu labai paprastas – viskas, ko tik gali panorėti. Padavėjas Pjeras atneš bet ką, ko tik užsisakysi. Šio restorano skirtumas toks, kad čia gali užsisakyti absoliučiai viską, pradedant nuostabiu šveicarišku šokoladu pirktu Ženevos parduotuvėlėje, baigiant trokštama karjera, daiktais, viskuo! Tad ką užsisakytum? Ko panorėtum? Svarbu Pjerui įvardinti tai, kuo tiksliau, nes juk „Noriu namo prie jūros“, gali būti patiektas kaip, pavyzdžiui, lūšna 100km nuo Klaipėdos – nes namas prie jūros kiekvienam suvokiamas skirtingai. O gyvenimas mėgsta pajuokauti, todėl tikrai verta pamąstyti ne tik apie tai, ką užsisakyti norite, bet ir kuo tiksliau tai patiems sau įsivardinti. Jei jau namo prie jūros – tai tebūnie tai bus kotedžas, gėlių gatvėje, Nidoje, dviejų aukštų, naujos statybos su naujais baldais ir su terasa į jūros pusę, 2013 metų liepos 1 dieną. Tik nuo mūsų pačių priklauso ką padavėjas Pjeras mums atneš :) Todėl rinktis reikia atsakingai.

Norai, kurie nevirsta tikslais neišsipildo. Kaip atrodo tikslai?

  • Jis parašytas pirmuoju asmeniu.
  • Esamuoju laiku, tarsi jau turėtum tai, ko nori.
  • Kuo tiksliau ir išsamiau.
  • Su galutine data, vieta ar laiku. (Tikslai be datų niekada neįvyksta arba įvyksta, bet daug vėliau, nei norėtume)
  • Tikslą skaidyk į mažesnius žingsnelius, kurie yra tarsi planas kaip pasiekti galutinį tikslą.
  • Norėti visose srityse vienodai. (Nepamirškite, kad gyvenimas nėra tik darbas arba tik malonumas. Jis susideda iš karjeros, darbo, mokslų, fizinės ir dvasinės būklės, laisvalaikio, asmeninių santykių, saviugdos… Jeigu puoselėsim tik vieną savo gyvenimo gabalėlį, grius visos kitos sritys)
  • Toks, kurį Pjerui gavus, nekiltų jokių klausimų ir jam netektų improvizuoti. Rašant tikslus vietos fantazijai nebeturi likti.
  • Šalia galima aprašyti ir tai, kaip jautiesi tai turėdamas, kokia aplinka tave supa, ką veiki, koks esi… Pasigirk pačiam sau kaip tau gera :)

97% pasaulio žmonių nedirba su tikslais. Skaičius, kuris nėra iš piršto laužtas. Pati aplink save pastebiu daugybę tokių žmonių. Nesakau, kad blogai ar gerai yra su savo tikslais ir norais dirbti, tačiau viena tikrai aišku – dauguma tų, kurie nededa pastangų į savo norų pildymą išgyvena „Sofkutės“ sindromą. O dauguma tų, kurie nors biškutį tuo užsiima, juda pirmyn dukart, penkiskart, o kartais net dešimt kartų greičiau, nei bet kuris kitas jų aplinkoje.

 

Post Scriptum
Ir turėkite galvoje, kad kas benutiktų, kad ir kaip atrodo nesisektų pildant savo norus, galų gale suprasite, kad viskas išeina tik į gera :) Atradus šią tiesą pakeliama bet kas. Plataus svajojimo, norų be ribų :) Ir svarbiausia – būkit ištikimi patys sau.

Šis įrašas rašytas remiantis Peep Vain „The most important question“ knyga.

Pirkti nerekomenduoju, nes tai, kas svarbiausia, ką tik sužinojot :)

 

Iveta

Nida – tegul visi iki vieno norai išsipildo

Nidoje buvom visai ankstyvą rytą, todėl spėjome net gi pajausti šiokį tokį „ilsėjimosi“ jausmą :) Jau pasiilgtas jis nenaudėlis. Per šią savaitę buvo patirta daugybė nuostabių emocijų, išgyvenimų, bet ir šie nuvargina po savaitės nenutrūkstamo keliavimo diena iš dienos, miestas iš miesto.

Pietavom su Rita kavinėje Nidoje, stebėjome vietinį „talentą“ atliekantį kaži kokio stiliaus pasišokimą. kai akys užkliuvo už prieplaukoje stovinčių jachtų ir laivelių. Tą dieną mes turėjome paleisti visų akcijoje dalyvavusių žmonių norus ir dar vis sprendėme – kokiu būdu? Eureka! Laivas! :) Tik išėjus iš kavinės priėjome prie pirmo pasitaikiusio laivo, jo kapitonui papasakojom apie akciją, o šis mums davė kito laivo kapitono kontaktus: „Kitas laivelis, bet jaunas kapitonas, pabandykit“. Šiek tiek dvejojau, nes jei atvirai, jau buvau suabejojusi ar pavyks čia ką prikalbinti, kad mus, dvi mergaičiukes, nežinia kokios akcijos tikslu nuplukdytų į marias ir leistų paleisti kaži kokių žmonių norus. Bet tada pagalvojau – bus kaip bus, ėmiau ir paskambinau laivo „Gresa“ kapitonui. Ir žinot ką? Mes ne tik sutarėm, kad galėsim mariose paleisti balionus, kuriose bus žmonių norai, o dar ir padaryti tai palydint saulę! :)

Tiesiog negaliu nepaminėti to, kad kapitonas, visa jo komanda, buvo neįtikėtinai draugiški žmonės. Kapitonas vėliau lyg tarp kitko užsiminė, jog matė Labo Ryto laidą, kurioje pasakojau apie Šypsenos epidemiją. Atsitiktinumai, kurių gyvenime nebūna. Sulaukus pačios gražiausios saulėlydžio akimirkos net gi gavau progą visiem laivo keleiviams papasakoti apie akciją, apie tai, ką reiškia balionų paleidimas į marias.

Balionai, kuriuose apsigyveno jūsų norai, buvo paleisti su lig žodžiais: „Tegul visi iki vieno norai išsipildo“.

Tada apsisukau ir pamačiau tą nuostabų saulėlydį. Žiūrėjau į tą vaizdą, kažkas viduj kirbėjo, nes supratau – palydžiu saulę, kuri vainikuoja visą akciją, visas pastangas, vargus, net ašaras ar šypsenas. Norėjau, kad visi prisidėję žmonės šią akimirką būtų šalia, kad galėčiau juos visus apkabinti už tai, kad buvo šalia. Todėl dabar siunčiu jums tą apkabinimą. Ačiū visiems, kurie nors truputį juto tai, ką jutau aš, kurie nors truputį gyveno tuom, kuo šią savaitę gyvenau aš!

Post Scriptum
5 dienos, 135 dalyviai, 4 miestai, 5595 žmonės „užkrėsti“ šypsenomis :)

Iveta

Du nuostabūs žmonės ir tai, kuom jie pasidalino

Gal sekmadienio ryto įkvėpimas atbėgo? Lyg antrasis kvėpavimas, toks jausmas.

Jau seniai nerašiau to, ką matau, ką girdžiu, jaučiu, uodžiu, kokie prieskoniai byra mano pačios gyvenime. O jie byra neproporcingai. Tai begalo saldu ir skanu, kad nors ir užsimerk iš malonumo. Tai rūgštu ir kartu, bet stiklinės vandens nieks neduoda, turi paragauti ir tokių skonių, o paragavęs juk supranti ką kitą kartą darysi kitaip, išmoksti gyvenimo pamokas. Tame ir visas gyvenimo žavumas.

Penktadienį dalyvavau paskaitoje, kurioj savo istorijas pasakojo Inga Krukauskienė ir Ričardas Doveika. Jie buvo taip vietoj ir laiku… Lyg kas specialiai būtų tuos du žmones man parinkęs ir atvedęs į tą auditoriją. Abu šnekėjo apie du dabar man aktualiausius dalykus. Noriu šiandien pasidalinti jais su Jumis. Pamatykit, išgirskit, užuoskit, paskanaukit ir pajauskit tai, ką jaučiu aš.

Inga dalinosi savo istorija, kurią buvau girdėjusi jau daugybę kartų, dėka televizijos šios moters istorija tapo perspausta, perskalbta, išgręžta iki paskutinio lašelio. Maniau iš pradžių, kad jau net ir nebegalima kažko naujo sužinoti. Įmanoma. Jos kiekvienas žingsnis yra lydimas didžiulio pasitikėjimo savimi. O kūno kalba byloja apie žavesį keliantį „bebaimiškumą“ prieš auditoriją. Nuolatinis ryšys ir po visą auditoriją bėgiojantis žvilgsnis tikrai buvo sustojęs ties kiekvienu. Taip, istoriją žinojau, bet išgirsti ją tokią – tikrą, nuoširdžią ir nesudirbtą sceninių šviesų, grimo, buvo nepaprasta. Taip beklausant jos ir stebintis ta stiprybe, kurią Inga nešasi su savimi, prisiminiau vieną dalyką. Laikas sustojo. Maždaug prieš metus žiūrėjau reportažą apie ją. Tada sau pasižadėjau, kad vieną dieną matysiu šią moterį priešais save. Tą akimirką supratau – Iveta, pildosi svajonė! Tai vienas iš geriausių jausmų, kuriuos kada nors gali patirti ir išgyventi. Atrodo tokia smulkmena, net buvau užmiršusi laikui bėgant, tačiau žiū kažkas pasirūpino, kad svajonė taptų realybe.

Paskutiniu metu ieškojau žmogaus, kuris man būtų autoritetas, kuris įkūnytų begalinę žmogaus stiprybę. Po šios paskaitos aš atradau jį. Pergalėti tiek gyvenimo audrų, kiek ši moteris išgyveno, sutikit, ne kiekvieno pečiams – tėčio mirtis vaikystėje, pirmagimės dukrelės mirtis, penkiolika metų laukimo, siaubingai sunkios gyvenimo sąlygos… O aš dar drįstu mąstyti apie tai, kad man sunku būti dvyliktoke? Taigi, paskutiniu metu ieškojau stiprybės, kad galėčiau pasisemti jos delnu sau. Atradau. Manau, ypač dabar ši moteris bus ta, kurios istoriją prisiminsiu tada, kai būsiu beleidžianti rankas žemyn.

Beje, jau apie pusę metų Ingos kontaktus turėjau, bet nerašiau, neskambinau. Maniau, ateis laikas, jausiu, kad esu pakankamai stipri stot priešais šį žmogų – tada ir stosiu. Po paskaitos, tą patį vakarą, dar kartą jai padėkojau jau asmeniškai. Ir dabar vėl gi atsigręžiu atgal, žiūriu į tai, kiek nueita… Kažkada bežiūrint tą reportažą apie Ingą, tai atrodė mažų mažiausiai naivi svajonė. Ne, svajonės pačios savaime nesipildo. Svajones pildome mes patys.

Ingos žodžiais-
Mokėjimo svajoti identifikavimas:

1) Dažnumas (Svajoti kuo dažniau)
2) Laiko tarpas (Jeigu prireiks, tegu tai bus ir 15 metų, bet nepaliaukit)
3) Intensyvumas (Svajonę reikia jausti taip, kad pagalvojus net padai „sviltų“, nežinotumėt kur dėtis!)
4) Svajonės aiškumas (Detalės? Ką matot? Ką jaučiat? Girdit? Uodžiat? Koks skonis? Koks toje svajonėje tu pats?)

Tik į auditoriją įėjus Ričardui Doveikai, visi sužiurom. Žmogus kaip žmogus, tik ženklas rodo jį esant kunigu. Viena, kita frazė ir mes visi jau puolam juoktis, visi švelniai tariant nustebę jo humoro jausmu. Aš ir pati to tikrai nesitikėjau. Su Ričardu buvau kelis kartus kalbėjusi telefonu, nes planavom nufilmuoti ir šį žmogų filmui. Jau tada jį begalo gerbiau už tai, kad girdėjęs mane vos kelis kartus, šitaip palaiko, skatina judėt pirmyn ir moko nepasiduoti „lietui“, kurio tikrai bus.

Kažin ar gali būti žmogus labiau savimi ir toks tikras, koks prieš mus stovėdamas buvo Ričardas. Kalba persmelkta humoro jausmo, kuris buvau turbūt labiausiai stebinantis visos kalbos metu. Visi leipo juokais, aš nei kiek neperdedu. Dažnai užmiršdavau tą kunigo ženklelį esant. Daugelis lektorių turėtų ko pasimokyti iš Ričardo, nes jo kalba, gestai, intonacija, ryšys su auditorija buvo kažkas nepaprasto ir labai įtaigaus. Šiam žmogui tikrai yra skirta eiti gyvenime tuo keliu, kuriuo jis ir eina dabar.

Pradėjo kalbą pavyzdžiu: „Kai Dievas sukūrė Pasaulį, pasakė, kad tai buvo gera. Kai Dievas sukūrė žmogų, pasakė, kad  tai labai gera“. Ričardas dalinosi savo gyvenimo istorija – 16 kvadratinių metrų butukas, keturi asmenys šeimoje. „Ten tilpo ir miegamieji, ir erdvi virtuvė, ir holai, ir darbo kambariai“ – ironizavo jis. Iš auditorijos pritariamai Darius klausė: „O didelis balkonas buvo?“. Ričardas juokaudamas taip ir dėstė visą savo istoriją, kuri priešingu atveju būtų atrodžiusi žmogui dideliu iššūkiu, skurdžia vaikyste, baime apie tai pasakoti bendraamžiams, sunkiomis mokymosi sąlygomis… Tačiau Ričardo tonas viską tapė šviesiomis spalvomis ir aš begalo žaviuosi tokiais žmonėm, kurie visus sunkumus gali tapyti ryškiau, šviesiau ir sakyti „Man to reikėjo. Niekas nevyksta be reikalo“.

Labiausiai juo „tikėjęs“ žmogus buvo jo tėtis, sakęs „Tu, vaikeli, bent devynias klases pabaik“ . O jis ne tik devynias klases pabaigė, bet ir studijas užsienyje, Romoje.

Ričardas privertė sustoti pasakydamas: „Sakom rytoj nueisim pas artimuosius, rytoj pasakysim, kad mylim… negalima artimiesiems sakyti „rytoj“. „Šiandien ir dabar“ – tai žodžiai, kurie turi būti sakomi mylimiesiems“. O tai kūryba, palaikyti pastovų ryšį, jį puoselėti, visaip kaip myluoti ir lipdyti, tam reikia dėti pastangas, tam reikia atiduoti visą save. Bet be to mes negalime vadintis žmogumi. Juk taip? Niekada nebus lengva mylėti kitą. Mylėtis (mylėti save) gali kiekvienas ir nori kiekvienas. Bet mylėti (meilę duoti kitam) vos vienas kitas išgali. O Ričardas ir sakė, kad meilė tai yra ne tik mylėtis, o ir mylėti.

Labai taikliai Ričardas pasakė aiškindamas pagrindinę skyrybų priežastį: „Kai žmonės dabar susitinka, jie pirmiausiai žiūri, kad sutaptų „apatiniai vamzdynai“, o tik po to ieško bendrų požiūrių, charakterio panašumų“. Baisu, bet taip ir yra. O kur toli Tu su tuo žmogum nueisi, kai veda tik „vamzdynai“, o ne akys, žiūrinčios ta pačia kryptimi.

Ir labai svarbus dalykas, kurio dabar visaip kaip stengiuosi mokytis pati. Sutinkam dažnai kitą žmogų su pirmu įspūdžiu, dažnai ir bendraujam su kitu žmogumi manydami „galėtum Tu būti vienoks ar kitoks“, „Nepatinka man Tavyje viena ar kita“, sakydami: „Pasikeisk, tada mylėsiu“. Ne kitame bėda. Mumyse bėda. Ričardas taip gražiai pasakė: „Sakykit kitam – aš Tau suteikiu galimybę būti pačiu savimi, nes Tu man rūpi“. Taip taip, paskutiniu metu stengiuosi į kiekvieną žmogų, kuris ateina į mano gyvenimą, žiūrėti žvilgsniu – Tavyje yra pamoka, dovana ar Dievas. Mano pareiga yra tau padėti tai išlaisvinti, mano pareiga tai matyti ir tuom gerėtis. Tam, kuris to nebandėt, nuskambės banaliai. O tas, kuris jautė, ar jausit, žinokit, kad nėra geresnio jausmo kaip priimti kitą tokį „tikrą“ ir nuoširdų. Kaukės viską komplikuoja, apipina intrigom ir melu, nuolatiniu prieštaravimu ir nepasitenkinimu. Viskas tampa daug paprasčiau ir nuoširdžiau, kai kiekvienas sutiktas Tau yra tai, kas gyvenime labai reiškminga.

Buda tik nušvitęs irgi pastebėjo, kad atsirado daug žmonių, kurie ėjo pas jį ir sakė, kad jis elgiasi neteisingai. O šis manė taip: „Aš esu nušvitęs, o šie žmonės ateina ir mane moko, matyt jie taip pat yra nušvitę. Kiekvienas jų – tai pamoka, kurią turiu išmokti“. Tiesa galiojanti amžiais ir tūkstantmečiais.

Po paskaitos, po vakarienės su geriausia drauge jau stojaus norėdama atsisveikinti ir pasakyti, kad aš taip džiaugiuosi, jog ji yra. O draugė apkabinus pati pirma pasakė „Ačiū, kad esi“. Tai vieni iš gražiausių žodžių, kuriuos kada nors galėtų ištarti draugai.

Post Scriptum
Kaip Ričardas pasakė, saugokite tai, kas yra šalia Jūsų širdies.

IS

Receptas – kad svajonė „užvestų“

Kiek buvo tokių kartų, kai užsidegei kažkokia idėja, o po to tai nuslūgo? Nes šis tas neišeina, koją kiša įvairios problemos…

Kiek buvo tokių kartų, kai neišdrįsai įgyvendinti didžiausios savo svajonės? Nes visi sakė, kad nesugebėsi, kad gaišti savo brangų laiką – tau nelemta to padaryti…

Kiek buvo tokių kartų, kai pagalvojai, jog Tavo svajonė neįmanoma?

Šios mintys mane yra aplankiusios turbūt jau kokius devynis milijonus kartų. Daugybę kartų susidūrus su pirmomis problemomis, išmesdavau tą svajonę iš savo gyvenimo. O kiek kartų kiti man sakė: „Durna? Kam tu savo laiką čia gaišti?“, „Pamatysi, nieko Tau neišeis, sėdėsi ana tam „kebabų“ kioske ir džiaugsies, kad dar tiek turi!“. Ir kiek buvo kartų, kai aš patikėjau, kai išdaviau savo svajones.

Šiandien aš labai noriu pasidalinti su Jumis viena technika iš paskaitų, kuri padeda laikytis savo svajonės įsikabinus nagais ir dantimis ir patikėti, kad Tavo svajonė yra įmanoma. Išbandžiau pati, bandė du draugai – visi vienbalsiai nusprendėm  -„Super“. Taip pat šiomis dienomis apie ją sužinojo Tomas (mano mokinys) ir Reda (Arbata Juodoji) . Manau, jie irgi norės pasidalinti įspūdžiais, nes tai ką dabar pateiksiu yra Jūsų svajonės varikliukas – be jo nenuvažiuosit iki jokio didesnio tikslo :)

RECEPTAS- KAD SVAJONĖ „UŽVESTŲ“!

REIKĖS: Popieriaus lapo ir rašiklio.

GAMINAM:

1. Lapo viršuje užsirašyti savo svajonę esamuoju laiku arba taip, tarsi ji jau būtų įgyvendinta. Pavyzdžiui,“Aš pilnavertiškai pragyvenu kiekvieną savaitę“; „Kiekviena savaitė nugyventa pilnavertiškai“.

2. Rašom AUKŠČIAUSIA VIZIJA.  Įjunkit savo fantaziją, išjunkit visas ribas, nuostatas, varžymus. Štai čia prieš Tave yra durys. Pro jas įėjus, Tu atsidurtum savo didžiausioje svajonėje. Aš duodu Tau raktą ir leidžiu pro jas įeiti. Tu įžengi į savo gyvenimo svajonę, tai apie ką šitiek laiko svajojai, ten, kur širdis iš laimės daužos kaip niekada. Paimk tušinuką ir raštu papasakok koks tu esi pasiekęs šią svajonę. Kol kas tik bendrai: Ką matai aplink save, kokį save? Ką girdi, ką tau sako kiti žmonės, kokia muzika groja, kokie garsai? Ką užuodi, kokie Tavo kvepalai, kaip kvepia patalpa? Ką valgai, koks to maisto skonis, koks sultingumas? Paliesk save, kuo tu apsirengęs, kokia medžiaga, koks jausmas liesti, pavyzdžiui, savo išsvajotą automobilį, šiurkštu, švelnu? Svarbiausia – emocijos. Rašykit tai, kas jus „užveda“ – tai vienintelė taisyklė.

3. Rašom AUKŠČIAUSIAS TIKSLAS. Čia galit išsiplėsti tiek, kiek tik geidžia Jūsų širdelė. Lygiai taip pat aprašinėkit visus savo pojūčius – ką matot, ką girdit, ką užuodžiat, ką skanaujat, ką liečiat. Tik dar detaliau, dar aistringiau, dar daugiau gyvybės. Taip pat atsakykite į klausimą „Kam jums to reikia? Kodėl to norit?“. Pamatykit savo svajonę tokią aiškią, tokią apčiuopiamą, kaip tik išgalit!

4. Rašom ROLĖS. Na, o dabar pagalvokite koks animacinis veikėjas, koks filmo herojus, galbūt labai ryški asmenybė atitinka Jus šioje svajonėje? Gal tai Superman‘as. Gal tai Moteris „Katė“. Pasirinkite kuo žaismingesnį personažą, tai, kas Jums simbolizuotų Jus :)

5. Rašom RESURSAI. Kas padės Jums pasiekti šia svajonę? Kokie daiktai, kokie žmonės?Na, pavyzdžiui, mes norime idealios fizinės formos. Mūsų resursai – sporto salė, sveikos mitybos knyga, internetas.

6. Rašom SVARBIAUSI PUNKTAI. Kokie yra svarbiausi daykai, kuriuos turi daryti, kad pasiektum savo svajonę? Jei vis dar norime idealios fizinės formos, tai bus – reguliarios treniruotės, mokymasis, domėjimasis apie sveiką mitybą, sveika gyvensena.

7. Rašom 1 METŲ REZULTATAI. Ką konkrečiai būsi pasiekęs po vienerių metų?

8. Rašom 90 DIENŲ REZULTATAI. Ką konkrečiai būsi pasiekęs po 90 dienų?

Visa ši technika – tai įvadas į tikslų rašymąsi. Prieš užsirašant savo tikslą su visais žingsneliais kaip jį pasiekti, manau, būtina yra pasidaryti tikslą „užvedantį“. Nes problemų bus, rūpesčių bus, kitų žmonių šnekų oho kiek bus ir patys abejosit. O štai šis paprastas lapas laikys Jus ant kelio, kad ir kaip sunku bebūtų. Greitu laiku papasakosiu kaip užsirašyti savo tikslą su žingsniais, o dabar, kad būtų aiškiau pateikiu savo pavyzdį:

 

K I E K V I E N A   S A V A I T Ė   N U G Y V E N T A   P I L N A V E R T I Š K A I

AUKŠČIAUSIA VIZIJA. Jaučiuosi esanti ta, kuri kiekvieną savaitę pragyvena bent 10 kartų kokybiškiau nei bet kuris kitas mano bendraamžis, o dažnai net ir vyresnis žmogus. Visas lapas, kuriame planavausi savaitės darbus yra užpaišytas, išpaišytas tik žaliai. Visi darbai iki vieno atlikti! Kaifuoju vartydama šios savaitės darbotvarkę. Matau kaip „pavariau“, kiek „kalnų išvarčiau“, kaip priartėjau prie savo tikslų. O tai tik pradžia! Klausau Nickelback, kuris man dainuoja „Someday i will, someday, somehow!!!“, o galva juda energingai į ritmą, visas kūnas negali iš laimės nusėdėti vietoj, koja muša į ritmą, dainuoju negailėdama balso ir širdis šypsos, nes ši savaitė viena iš geriausių mano gyvenime! Įrodžiau sau ir visam Pasauliui – viskas yra įmanoma!!!

AUKŠČIAUSIAS REZULTATAS. Visi 10 tikslų šią savaitę pasiekti nepriekaištingai. Rašau savaitės dešimtuką blog‘ui ir matau kiek daug turiu pasakyti, kiek daug emocijų verda many, kiek minčių zuja mano galvoj, nes tai buvo pati geriausia savaitė mano gyvenime! Pažiūrėjus į veidrodį matau savo veidą sklidiną pasitenkinimo, laimės ir meilės Gyvenimui. Girdžiu kitų žmonių nuostabos pilnus žodžius, komplimentus, pagyrimus ir skatinimus toliau taip judėti pirmyn, tėvų žodžius pilnus didžiavimosi manimi! Užuodžiu savo kvepalų, gėlių susimaišiusių su vaisiais kvapą kambaryje, kuris įsigėręs į visus mano rūbus, į visus namų kampelius byloja apie pergalės euforiją. Šalia žvakių pamerktos švelnios, gyvybės sklidinos geltonos rožės, kurių aromatas kabina mano giliausius jausmus. Liečiu dienotvarkės kiek grublėtą paviršių, lygius savaitės dienų puslapius ir jaučiu kiek daug energijos, jėgų ir meilės juose įdėta, prisilietimui pajautus pieštuku išraižytas vietas. Valgau „Geisha“ šokoladą, kurio dieviškas skonis tirpsta burnoje primindamas savaitės akimirkas, kai buvau „iš širdies“, kai buvau čia, dabar, šioje akimirkoje. O mano intuicija rėkia, kad tai tik pradžia, tai tik „gėlytės“  to, kas manęs laukia. Kiekviena diena suplanuota ir nugyventa pagal planą – tiesiog be priekaištų. Kitiem buvau taip labai ir taip nuoširdžiai, kad kiekvieną vakarą ėjau ramia širdimi miegoti, nes žinojau – buvau tikra, buvau žmogus, buvau pasaulio super herojė – paprastas žmogus. Visoms pamokoms mokiausi iš milžiniško noro žinoti, suprasti, pajausti, patirti. Kiekvienas naujas faktas drebina mano vidų bylodamas apie ateitį, kuri su kiekviena sekunde tampa vis realesnė ir apčiupiamesnė. Mėgaujuosi šia „kelione“. Trykštu laisve, sveikata, gera savijauta, gyvybe. Mano kūnas kiekvieną žingsnį žengia su didinga aistra, nes jis idealus, tobulas savo netobulumais, prižiūrimas, mylimas. Mano laisvalaikis užpildytas širdelę glostančiomis emocijomis, mylimais žmonėmis, išskirtinėmis asmenybėmis, naujomis patirtimis ir žavėjimusi tuo, kas dedasi mano gyvenime. Galiu sau leisti visa ko noriu, jaučiuosi užtikrinta dėl materialių dalykų ir sąmoningai naudoju pinigėlius tam, ko tikrai noriu. Ne dienomis, o sekundėmis tobulėju kaip asmenybė, visa savimi jaučiu kaip „augu“, kaip steibiuos aukštyn ir siekiu rankomis tik ryškiausių žvaigždžių. Ir tai tik todėl, kad Tu, Gyvenime, sužavėjai mane nuo galvos iki kojų pirščiukų!! Negaliu nustoti žavėtis!…

ROLĖS. Aš esu šio Pasaulio super herojė – paprastas žmogus.

RESURSAI. Darbotvarkė, 120% BLOG‘as, projektas „Aš su Tavimi“, mano mokiniai, mokykla, mano mokytojai, mylimiausieji, visas Pasaulis, finansų sąsiuvinys, sėkmės knyga, „Kitas Variantas“.

SVARBIAUSI PUNKTAI. Planavimasis. Davimas kitiems dukart daugiau, nei imimas. Aistringas mokymasis. Dvasinė ir fizinė sveikata. Pilnavertiškas laisvalaikio leidimas. Optimizuoti finansai. Aktyvi saviugda. Meilė ir aistra Gyvenimui.

1 METŲ REZULTATAI. Gebu idealiai, efektyviai ir greitai susiplanuoti dieną, mėnesį, metus. Stipriai apkabinu savo mokinę Guostę ir pasveikinu ją tapus Guoste Marija Norkūnaite, sėkminga asmenybe, „vartančia“ didžiausius kalnus. 120% blog‘as tampa tūkstančių žmonių paskatinimu ir varikliuku. Su kaupu įgyvendintas projektas „Aš su Tavimi“, kuris įkvėpia tūkstančius lietuvių, sužavi Pasaulį. Mokykla pabaigta atestatu 9,10-ukais ir visais egzaminais išlaikytais bent 50% balu. Pavydėtina sveikata, žadą atimanti figūra, sveika mityba ir sveikas gyvenimo būdas. Draugai, kurie yra patys „tikriausi“, patys nuostabiausi ir patys mylimiausi žmonės minantys šią žemę. Šeima, kuri begalo didžiuojasi turėdama tokią dukrą ir tokią seserį. Antroji pusė, kuri beproto Myli ir yra Mylima.  Visiškai optimizuotos išlaidos ir absoliutus savęs išlaikymas finansiškai. Pabaigti „Kito Varianto“ paskaitų kursai ir entuziastinga pradžia įsiliejant į K.V. veiklą jau kaip lektorei. Nauji asmenininiai mokytojai, padedantys man eiti pirmyn savo gyvenimo tikslo link. Absoliutus laimės pojūtis kiekvienai sekundėlei.

90 DIENŲ REZULTATAI (iki sausio 17d. Mano gimtadienis!). Visus suplanuotus darbus atlieku 90%. Filmukas „Aš su Tavimi“ sukurtas, paleistas plačiąjai visuomenei, apie mus rašo pasauliniai tinklai, galiu tvirtai pasakyti – įgyvendinau šią savajonę, tikslą dar daugiau nei planavau. Pusę metų kaip gyvuoja 120% BLOG‘as, turi 1000 gerbėjų Fb. Guostė jau paėmusi interviu iš norimos srities sėkmingiausio žmogaus, praėjusi sėkmės ir nesėkmės psichologijos aspektus, susirašiusi visus pagrindinius savo tikslus, išmokusi efektyviai planuotis savo laiką, pradėjusi dirbti su savo vertybėmis ir viską taikanti praktikoje. Tomas jau laisvai planuojasi savo laiką ir džiaugiasi milžiniškais rezultatais. Jurgita iki kelionės į US spėja praeiti angliškai sėkmės, nesėkmės psichologijos aspektus, tikslus, laiko planavimą. Esu konkrečiai susiplanavusi ką dar likę pakartoti, išmokti, kokias spragas užglaistyti moksluose. Nei karto nesu įsidėjusi į burną kitokios mėsos kaip tik vištienos, visas daržoves šeimai nuperku turgelyje, du kartus per savaitę šeimai ar draugams paruošiu „sveikus“ pietus ar vakarienę. Per dieną išgeriu 2l. vandens. Kartą per savaitę bėgioju Pasakų arba Vingio parke. Didžiausią dalį laiko skiriu tiems žmonėms, kuriuos labiausiai myliu, arba kuriuos tikrai vertinu, gerbiu, žaviuosi. Finansų optimizavimo dėka už savo lėšas nusiperku sau kamerą. Visas užduotis duodamas „Kito Varianto“ paskaitose atlieku 120% – taikau praktikoje. Jaučiuosi tvirtai stovinti ant šios žemės ir besišypsodama Pasauliui garsiai tariu: „Tu dar nematei, kiek aš iš tikrųjų galiu!“

 

Post Scriptum

Arbata Juodoji: „Na, tai iš tikrųjų yra nuostabu“, „Dabar pamažu suprantu, kad gal tai ir nėra jau taip sunku ir neįmanoma“…