“Dzin” mygtukas, pasiruošimas Kanadai ir kasdieniai džiaugsmai

O kaip Jums sekasi karts nuo karto įjungti “dzin” mygtuką? Aš asmeniškai, paskutiniu metu atrandu vis daugiau progų tokį mygtuką įjungti ir vis labiau praktikuojuosi jį apskritai naudoti. Su laiku pradedi suprasti, kad rūpinimasis dėl dalykų, kurių tiesiog nebegali pakeisti, tiek tave sekina, tiek aplinkinius ima erzinti. O įjungus šį stebuklingą mygtuką, žiūrėk ir pavasarinė saulė išlenda, ir vis dažniau imi ją pastebėti :)

a730c7c656b0a2cd4b86496048ef3a78

Skaityti toliau

GRUODŽIO MĖNESIO TIKSLŲ DEŠIMTUKAS

Labas visiems, kurie seka mano „išpažintis“ apie viską, ką pavyko pasiekti ir ko ne per mėnesio laikotarpį. Kartais rašydama šiuos įrašus jaučiuosi atviraujanti gal net kiek per daug, tačiau vis įkalbinu save nieko neištrinti ir viską palikti taip, kaip yra. Kiek netobula, su visomis detalėmis ir patirtais sunkumais. Manau, kad tikslų dešimtuko tikslas ir yra ne nuolatos ir visame kame siekti 100%, o kas kartą pranokti save, stebėti ir analizuoti, mokytis iš klaidų bei didinti savo produktyvumą ir savidiscipliną. O galiausiai pasakodama kitiems apie tai, kas ne tik pasisekė, bet ir nepavyko, ir pati mokausi sau pripažinti, kad buvo dalykų, kuriuos galėjau daryti geriau, stipriau, energingiau… Šis mėnesis, kaip ir keli ateinantys, bus pereinamasis mano gyvenime. 2013-aisiais laukia vienas labai didelis pasikeitimas, apie kurį papasakosiu šiandien, ir kol nežinau kada tai tiksliai įvyks, šios dienos atrodo kaip sklandymas ore, nežinant kada ir kokiomis aplinkybės reikės „šauti aukštyn“. Taigi, leidžiamės į gruodžio mėnesio nuotykius!

KARJERA ir FINANSAI
“Realizuoti savo gebėjimus ir susikurti pasyvių pajamų šaltinius, kurie leistų dirbti iš bet kurios pasaulio vietos ir padėtų jausti tvirtą pagrindą po kojomis”

Skaityti toliau

TIKSLŲ DEŠIMTUKAS – lapkričio mėnesis

Žiema yra laikas, kada mano įkvėpimas ir motyvacija tiesiog siautėja. Šiandien ryte pamačius pirmą sniegą, viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo tik – sėsti rašyti. Taigi, man net nenuostabu, kad po mėnesio pertraukos grįžtu su atgimusia skiltimi “tikslų dešimtukas”. Čia rasite daug mano gyvenimo, daug paskutinių įvykių, klausimų, asmeninių detalių. Dalinuosi ne todėl, kad norėčiau jog visi aplinkiniai viską žinotų. Dalinuosi todėl, kad daug žmonių manęs klausia kaip kažką pasiekti, kaip būti tuo, kuo nori būti. Apačioje ir yra atsakymas – sužinokite kuo norite būti ir pradėkite veikti. Jokios knygos, jokie 120% blog’ai ir jokie brangūs seminarai jums nepadės, jei nepradėsite veikti. Todėl linkiu nieko per daug nelaukti ir pradėti savo asmeninį tikslų dešimtuką :)

Skaityti toliau

Naujas karžygys mūsų gyvenime

Nežinia iš kur atėjo tas vardas – gal kažkur netyčia pamačiau, galbūt prisiminiau filmą ir pagrindinį aktorių, kuris man visada patiko, o gal vėliau perskaityta vardo reikšmė “užkabino”, o gal tiesiog kas pašnibždėjo – Atila.

NAUJA ŠEIMA. Jis gimė pats paskutinis ir pats didžiausias. Moteris, iš kurios parsivežėme Atilą, dar pajuokavo: “Matyt išstūmė visus kitus”. Pamatėme jį pirmą kartą tik tą dieną, kai jį mums atvežė iš Mažeikių į Vilnių. Jis buvo labai ilgai lauktas. Iki to susitikimo matėme daugybę jo nuotraukų, filmuotos medžiagos – jis atrodė tobulai įsipaišys į mūsų šeimą. Na, su juo susitikus, tiesą sakant, supratome, kad iš tiesų tas mielas šunytis turi dar ir kokį charakterį, bet tai įnešė tik naujos energijos į šeimą. Jau pačią pirmą dieną Atila susipažino su Kipro mama, su būsimo “draugelio” juodo labradoro Bučkio šeimininkais Justina ir Matt’u ir žinoma su mumis, savo nauja šeima :)

Iškart suprato, kad nauja jo tvirtovė bus dėžė, kurioje buvo patiesti minkštučiai geltoni vilnos dekiukai. Ir pirmas žaislas iškart tapo neatskiriamu palydovu. O kad žinotumėt kaip atsakingai tam ruošiausi jau kelios savaitės iki susitinkant su Atila. Kipras iš manęs net juokėsi ir mūsų mėgstamos augintinių parduotuvės pardavėjos jau, manau, irgi buvo pradėjusios galvoti, kad sergu paranoja, nes pirkau daiktus šuniui, kurio dar net neturėjome :) O aš tiesiog niekaip negalėjau sulaukti kada jis pas mus namuose bėgios ir mėgausis visu tuo, ką jam ruošiame.

Taip vieną rudens dieną, spalio 13, naujas karžygys, vardu Atila prisijungė prie mūsų šeimynos.

PIRMA NAKTIS. Iki parsivežant Atilą kažkodėl būtent mano grupiokės mane gasdino dėl to, kaip reikės naktimis šuniuką vos ne kaip kūdikį “ant rankų supuoti”, šildyti ir apsimesti jo mama :) Kažkodėl tikėjausi, kad viskas praeis lengviau. Na, deja nepraėjo, nes pirmą naktį nei aš nei Kipras nemiegojome. Kitas naktis miegojome, bet tik dėka ausų kištukų. Toks jau tas mūsų Atila, nepripažino mūsų sprendimo neįsileisti jo į miegamąjį. Bet susitarėme šioje vietoje. Jau po kelių dienų, išmiegodavo naktį kuo puikiausiai. O dienomis priiminėjo svečius – grupiokes, draugus, mano tėvus.

PIRMASIS ŽODIS. Pirmasis žodis, kurį Atila išmoko – “Fu”. Kipras ir taip mokėjo, vyriškai pasako ir visi namuose supranta. O aš mokiausi kartu su Atila, nes iš pradžių jis galvojo, kad mano “Fu” reiškia – “žaidimai prasideda!”

PAMĖGTOS VIETOS. Atila kaip ir kiekvienas iš mūsų turi pamėgstas vietas namuose – prie veidrodžio (dažnai jį ir palaižo, nes galvoja, kad čia panašus į jį judantis objektas), po lova, ant kojų kai virtuvėje maistą gaminam, ant stalo lentynos, Kipro rankoje… Žodžiu, originalus jis pas mus.

PIRMAS PASIMATYMAS SU VETERINARU. Patiko jis Atilai, man atrodo, iki to momento kai tempartūrą sugalvojo pamatuoti :) Na, bet pirmojo skiepo net nepajuto. Veterinaras mus jau nuteikė, sakė “bus galijotas”. Tai dabar ir gyvename su ta mintim. Pamatom kokį milžinišką šunį ir įsivaizduojam – toks bus ir Atila. Kol kas tai suvokti sekasi sunkiai, nes jis mums dar vis mažulis. Na, bet jo svorio augimo greičiai mus dažnai sugrąžina į realybę. Tik parsivežus – 4,5 kg, po savaitės – 5,5 kg, o po dar savaitės – 7kg.

5,5 savaitės

7 savaitės

Beveik 8 savaitės

PIRMAS SUSITIKIMAS SU SESE VILNIUJE. Abra – Atilos sesė, kurią į šeimą priėmė mano grupiokė Marija. Ši mažylė žymiai smulkesnė nei Atila. Tik susitikus supratome ir dar gebanti Atilai “duoti į kailį”. Mūsiškis viso susitikimo metu nuo jos bėgiojo, o kai galutinai įerzindavo kasdavo atgal. Turbūt kaip ir visi sesės ir broliai – kaip be muštynių? Bet pabaigoje abu sveikai nusivarė nuo kojų, davė po bučkį viens kitam ir atsisveikino iki kito karto.

Beje sukūrėme ir grupę FB „We Love Labs„, kur renkasi labradorai ir jų šeimininkai, todėl Atila jau skaičiuoja naujus draugus ir laukia kada ir su jais galės susitikti kokiam masiniam labradorų susitikime.

ATILOS ŠORTAI. Dėka Justinos pastebėjome vieną labai žavų tiek Atilos, tiek Abros bruožą – abu turi šviesesnius nei visas kailis “šortus”. Tad jei pamatysit tokius, greičiausiai – giminė :) Vasarą ir mes prisiderinsim prie Atilos.

PAŽINTIS SU APLINKA.Na, kadangi jis pas mus dar neturintis visų skiepų, mėgaujamės lauku tik nešiodami jį ant rankų. Pažindiname su aplinka. Deja paskutiniu metu toks “vaikščiojimas” lauke tampa ir įtempta fizine treniruote – 7kg panešioti pusvalandį darosi vis sunkiau!

Susipažįstame su visomis Justiniškių močiutėmis, kurios duoda pakandžioti Atilai savo ranką, papasakoja apie savus labradorus arba pekinesus. Dėmesiu pradėjome tikrai nebesiskūsti, labiau jo pertekliumi, jei atvirai :)

Atila aplinką dar vis tyrinėja ir namuose. Pavyzdžiui, du neaiškius kamuoliukus, kurie išlenda tik naktį, sukasi ant ratukų, kemšasi maistą į žandus ir jo nepraryja. Taip pat ir su sofa. Kad ir šiandien suprato, jog nušokti nuo jos – skauda. Išgasdino ir mane ir pats baisiai išsigando. O aš dar išgasdinau ir Kiprą, ir tėvus. Garbės žodis, jis nei paeiti negalėjo iki tol kol visi nesuvažiavo. Tik atsirado žmonių, jis lyg niekur nieko. Turi turi humoro jausmo mūsų Atila :)

Jis pas mus dar ir visuomeniškas, jau spėjo ir autobusais, ir troleibusais pasivažinėti, pamojuoti žavioms panelėms.

A, ir tikrai būtina paminėti susipažinimą su varške. Man lyg tarp kitko patarė duoti jos karts nuo karto, o supratome, kad tai yra kažkas, kas Atilą veda iš proto. Po tokio užkandžio jis varškėj ligi ausų galiukų.

Tai štai toks mūsų gyvenimas dabar ir yra. Sukasi tik aplink šį naują šeimos narį, kiekvieną dieną vis nauji atradimai ir nauji įvykiai. Supratome, kad šis šunelis yra daug atsakomybės bei rūpesčio reikalaujantis šeimos narys, tačiau žinoma ir priežastis dėl kurios mūsų dienos tapo daug linksmesnės, pilnos juoko ir kasdienių džiaugsmų.

Norėčiau visiems padovanoti nors truputį tiek, kiek Atila mums spėjo padovanoti per šias dvi savaites!

Žavaus savaitgalio,

Iveta

Gyvenimo universitetas

Paskutiniu metu visas mano gyvenimas sukasi ant mokymosi ašies. Skamba banaliai, tačiau mažų mažiausiai tai sakydama turiu galvoje mokslus. Jau ne kartą buvau pagalvojusi, kad jei kas nors iš manęs atimtų viską, ką veikiu papildomai ir paliktų tik studijas, rimtai išsigąsčiau. Turėčiau begalę laisvo neišnaudoto laiko, daugybę galimybių prisėsti prie televizoriaus, nuolat eiti užvalgyti ir taip vengti namų darbų ruošimo studijoms, būčiau peržiūrėjusi visus pasirodžiusius filmus, o kitą likusį laiką leisčiau su bet kuo, kas tik užsinorėtų pasimatyti. Skamba baisiai. Matyt jau nebemokėčiau elgtis su tiek daug laisvo laiko. Per daug įpratau, kad mano gyvenimas susideda iš visiško margumyno užsiėmimų, žmonių, veiklų, kurie ir yra visas mano laisvas laikas. Bet žinot, į nieką to nekeisčiau. O dabar grįžkime prie to, ką gi turiu mintyse sakydama „mokausi“ :)

MOKAUSI „ŠYPSOTIS“ TŪKSTANČIAMS. Prieš savaitę pirmą kartą turėjau rimtą fotosesiją. Atrodytų, juk juokas yra tas žurnalo viršelis? Ar gi čia gali būti kas nors sudėtingo? Kai sulaukiau pasiūlymo papuošti Kalėdinį žurnalo „Būk Laimingas“ viršelį, pamaniau būtent taip – juokas. Bet žinot, ne :) Pradedant idėjos apmąstymu ir baigiant rūbų pasirūpinimu visa tai yra žymiai sudėtingiau. Diena prieš fotosesiją ieškojau reikiamos spalvos suknelės (o viskas ruda, juoda, pilka), o dar visos tų drabužėlių gavimo peripetijos… Būčiau pražuvusi, jei ne draugas. Jis mane nuolat gelbsti tokiose situacijose kur reikia tikslumo, tvirtos nuomonės ir griežto žodžio. Taigi, visų pirma varginančiai, bet mokiausi to, kaip ant modelių atsiranda visi drabužėliai, aksesuarai ir kitas grožis.

Bent valandą mane grimavo. Ir tai supratau, jog dar labai pasisekė, mat abi su visažiste buvom sutarę, kad makiažas bus kuo natūralesnis. Tai tik įsivaizduoti galiu kiek ant tos kėdės praleidžia tos merginos, kurioms daromas rimtas makiažas :)

O dar šviesų sudėliojimas, tinkamo kūno ir galvos rakurso suradimas… Ten stovėdama supratau, kad merginos nuolat „nardančios“ šiuose fotografavimosi vandenyse yra tikrai labai ištvermingos. Tačiau ir vėl man pasisekė dėl to, kad pati fotografė, dirbusi su manimi, yra labai pozityvus žmogus, atrodytų, keliais žodžiais sugebantis uždegti tave vėl ir vėl. Todėl pats fotografavimasis, nors ir truko ilgai, tačiau dėka žmonių dirbusių kartu tą vakarą, viskas buvo žymiai lengviau, nei įsivaizdavau :)

Būna fotografuoja tave ir jauti, kad neatskleidi visos savęs, kad šypsais tik vienu lūpų kampučiu, kad net akys nesišypso, kad atrodo ta nuotrauka turi tik dalelytę tavęs. O štai beisofotografuodama šiam žurnalui dėka fotografės šypsojausi visa savimi, kiek tik nešė jėgos :)) Matyt fotografė aptiko tą stygą, kurią užkabinus įsijungia vidinė liepsnelė. Kokia ta styga? „Nusišypsok mylimiausiam savo žmogui“.

Apskritai, tai buvo labai įdomi patirtis, labai įdomu buvo duoti interviu jų žurnalistei, labai įdomu buvo pajausti ką reiškia būti ant žurnalo viršelio ir tam įvykiui dar tikrai daug iki tol ruoštis. Daug išmokau, o rezultatą pamatysime gruodžio viduryje. Tarp žurnalų ieškokite merginos su besidraikančiomis šviesiomis garbanomis, rausvomis lūpomis ir ryškiai žalia suknele :) O viduje rasite ir mano pačios rašytą straipsnį šiam žurnalui – nuo šiol kiekvieną mėnesį ten turėsiu savo skyrelį!

MOKAUSI BŪTI VADOVE. Jau kelias savaites vienoje didelėje įmonėje dirbu internetinių projektų vadove. Vėl gi iš šono atrodo, kad juokas yra būti vadovu – pavadovauji ir baigta. Tos pačios įmonės direktorius įsidarbinimo dieną manęs paklausė kuo noriu būti užaugusi. Aš negalėjau atsakyti į šį klausimą ir jo paklausiau to paties, o jis pamąstęs atsakė: „Užaugęs noriu būti profesionaliu vadovu“. Jeigu šitiek pasiekęs žmogus taip atsako, matyt tikrai nėra lengva būti geru vadovu ir to taip pat reikia nuolatos mokytis.

Mano darbas neatsiejamas nuo žmonių – nuolatinis bendravimas, užduočių skirstymas, delegavimas, sugebėjimas ne tik pagirti, bet ir konstruktyviai kritikuoti, išlaikyti šilumą tarp kolegų, bet kartu palaikyti subtilią pagarbą, bei autoritetą.

Didelę įtaką daro mano amžius, kas reiškia iš ankstinį neigiamą nusistatymą. Todėl žingsnis po žingsnio mokausi užsitarnauti žmonių pasitikėjimą ir įrodyti, kad nepaisant savo amžiaus galiu būti tokiose pareigose ir atlikti visus darbus taip pat kokybiškai, kaip ir vyresnio amžiaus bei didesnės patirties žmogus. Iš pat pradžių būna velniškai sunku, bet su laiku, jei eini kryptingai to link, neišvengiamai užsitarnauji pasitikėjimą. Juk darbai patys šneka už save :)

Diena po dienos jaučiu kaip tobulėju, kaip pasimokau iš įvairių situacijų. Žinoma, suklydus iš pradžių papyksti pats ant savęs, tačiau apsižioplinus tuoj pat stengiuosi padaryti iš to išvadas. Tobulėjimas tokioje aplinkoje milžiniškas, nes kiekvieną akirmiką kiekvienas tavo veiksmas duoda tam tikras pasekmes. Diena iš dienos ugdausi gebėjimą į kiekvieną klaidingą savo žingsnį žiūrėti kaip pamoką, o kiekvieną laimėjimą priimti kaip atlygį už pastangas. Čia labai svarbu visur išlaikyti tą aukso viduriuką, nes bet koks kraštutinumas tokiam darbe sugrįžta bumerangu. O kuo toliau, tuo man vis labiau ir labiau atrodo, kad tikras menas yra mokėti išlaikyti tą pusiausvyrą!

MOKAUSI BŪTI GYVENIMO DRAUGE. Labai dažnai ir pati darau didelę klaidą. Pusę dienos pragyvenu darbais, studijomis, rūpesčiais, kitais žmonėmis ir jų problemomis, o tuomet grįždama namo visa tai parsinešu su savimi. Draugas man tada vis sako: „Grįžk pas mane“. Nepažįstu kol kas tokio žmogaus, kuris tobulai tai sugebėtų – grįždamas pas šeimą, palikti visus darbus už durų. Atrodytų tai kam čia stengtis? Kam siekti to, kas tiesiog savaime nėra mumyse? Apskritai, kam palikti tuos reikalus už durų? O gi tam, kad kai sugebi tai padaryti, turi tokią dieną, kurią gali pavadinti tikrai laiminga. Aš asmeniškai, jaučiuosi laimingiausia būtent tada, kai dieną esu pilnai darbe, veiklose, o būdama su mylimais žmonėm esu pilnai su jais.

Vėl gi, beproto sunku kiekvieną dieną taip nugyventi, tačiau kas ieško, tas randa, kas siekia, tas gauna. Drauge su draugo pagalba, drauge su pačios noru to mokytis, manau, su laiku to pramoksiu :) Nes anokia čia laimė visą parą gyventi tik darbais ir anoks čia tada privalumas turėti šeimą, kai grįždamas pas ją parsineši sau į kompaniją tuos pačius rūpesčius.

Šį trijų žingsnių receptą ką tik užsidėjau pas save ant desktop’o, gal ir jum pravers!:

Post Scriptum
Skaitau dabar pati tą įrašą ir jaučiu kaip viskas surimtėję :) Tačiau, manau, kad tai ženklas, jog ir dabartinis gyvenimo etapas yra kiek rimtesnis, kiek subtilesnis ir pilnas visokiausių sudėtingų peripetijų. Tačiau džiaugiuos, nes nauji vėjai visuomet atneša ir naujas patirtis. O tai reiškia mokymąsi ne tik universitetui, bet ir mokymąsi gyvenimui.

Iveta

Du nuostabūs žmonės ir tai, kuom jie pasidalino

Gal sekmadienio ryto įkvėpimas atbėgo? Lyg antrasis kvėpavimas, toks jausmas.

Jau seniai nerašiau to, ką matau, ką girdžiu, jaučiu, uodžiu, kokie prieskoniai byra mano pačios gyvenime. O jie byra neproporcingai. Tai begalo saldu ir skanu, kad nors ir užsimerk iš malonumo. Tai rūgštu ir kartu, bet stiklinės vandens nieks neduoda, turi paragauti ir tokių skonių, o paragavęs juk supranti ką kitą kartą darysi kitaip, išmoksti gyvenimo pamokas. Tame ir visas gyvenimo žavumas.

Penktadienį dalyvavau paskaitoje, kurioj savo istorijas pasakojo Inga Krukauskienė ir Ričardas Doveika. Jie buvo taip vietoj ir laiku… Lyg kas specialiai būtų tuos du žmones man parinkęs ir atvedęs į tą auditoriją. Abu šnekėjo apie du dabar man aktualiausius dalykus. Noriu šiandien pasidalinti jais su Jumis. Pamatykit, išgirskit, užuoskit, paskanaukit ir pajauskit tai, ką jaučiu aš.

Inga dalinosi savo istorija, kurią buvau girdėjusi jau daugybę kartų, dėka televizijos šios moters istorija tapo perspausta, perskalbta, išgręžta iki paskutinio lašelio. Maniau iš pradžių, kad jau net ir nebegalima kažko naujo sužinoti. Įmanoma. Jos kiekvienas žingsnis yra lydimas didžiulio pasitikėjimo savimi. O kūno kalba byloja apie žavesį keliantį „bebaimiškumą“ prieš auditoriją. Nuolatinis ryšys ir po visą auditoriją bėgiojantis žvilgsnis tikrai buvo sustojęs ties kiekvienu. Taip, istoriją žinojau, bet išgirsti ją tokią – tikrą, nuoširdžią ir nesudirbtą sceninių šviesų, grimo, buvo nepaprasta. Taip beklausant jos ir stebintis ta stiprybe, kurią Inga nešasi su savimi, prisiminiau vieną dalyką. Laikas sustojo. Maždaug prieš metus žiūrėjau reportažą apie ją. Tada sau pasižadėjau, kad vieną dieną matysiu šią moterį priešais save. Tą akimirką supratau – Iveta, pildosi svajonė! Tai vienas iš geriausių jausmų, kuriuos kada nors gali patirti ir išgyventi. Atrodo tokia smulkmena, net buvau užmiršusi laikui bėgant, tačiau žiū kažkas pasirūpino, kad svajonė taptų realybe.

Paskutiniu metu ieškojau žmogaus, kuris man būtų autoritetas, kuris įkūnytų begalinę žmogaus stiprybę. Po šios paskaitos aš atradau jį. Pergalėti tiek gyvenimo audrų, kiek ši moteris išgyveno, sutikit, ne kiekvieno pečiams – tėčio mirtis vaikystėje, pirmagimės dukrelės mirtis, penkiolika metų laukimo, siaubingai sunkios gyvenimo sąlygos… O aš dar drįstu mąstyti apie tai, kad man sunku būti dvyliktoke? Taigi, paskutiniu metu ieškojau stiprybės, kad galėčiau pasisemti jos delnu sau. Atradau. Manau, ypač dabar ši moteris bus ta, kurios istoriją prisiminsiu tada, kai būsiu beleidžianti rankas žemyn.

Beje, jau apie pusę metų Ingos kontaktus turėjau, bet nerašiau, neskambinau. Maniau, ateis laikas, jausiu, kad esu pakankamai stipri stot priešais šį žmogų – tada ir stosiu. Po paskaitos, tą patį vakarą, dar kartą jai padėkojau jau asmeniškai. Ir dabar vėl gi atsigręžiu atgal, žiūriu į tai, kiek nueita… Kažkada bežiūrint tą reportažą apie Ingą, tai atrodė mažų mažiausiai naivi svajonė. Ne, svajonės pačios savaime nesipildo. Svajones pildome mes patys.

Ingos žodžiais-
Mokėjimo svajoti identifikavimas:

1) Dažnumas (Svajoti kuo dažniau)
2) Laiko tarpas (Jeigu prireiks, tegu tai bus ir 15 metų, bet nepaliaukit)
3) Intensyvumas (Svajonę reikia jausti taip, kad pagalvojus net padai „sviltų“, nežinotumėt kur dėtis!)
4) Svajonės aiškumas (Detalės? Ką matot? Ką jaučiat? Girdit? Uodžiat? Koks skonis? Koks toje svajonėje tu pats?)

Tik į auditoriją įėjus Ričardui Doveikai, visi sužiurom. Žmogus kaip žmogus, tik ženklas rodo jį esant kunigu. Viena, kita frazė ir mes visi jau puolam juoktis, visi švelniai tariant nustebę jo humoro jausmu. Aš ir pati to tikrai nesitikėjau. Su Ričardu buvau kelis kartus kalbėjusi telefonu, nes planavom nufilmuoti ir šį žmogų filmui. Jau tada jį begalo gerbiau už tai, kad girdėjęs mane vos kelis kartus, šitaip palaiko, skatina judėt pirmyn ir moko nepasiduoti „lietui“, kurio tikrai bus.

Kažin ar gali būti žmogus labiau savimi ir toks tikras, koks prieš mus stovėdamas buvo Ričardas. Kalba persmelkta humoro jausmo, kuris buvau turbūt labiausiai stebinantis visos kalbos metu. Visi leipo juokais, aš nei kiek neperdedu. Dažnai užmiršdavau tą kunigo ženklelį esant. Daugelis lektorių turėtų ko pasimokyti iš Ričardo, nes jo kalba, gestai, intonacija, ryšys su auditorija buvo kažkas nepaprasto ir labai įtaigaus. Šiam žmogui tikrai yra skirta eiti gyvenime tuo keliu, kuriuo jis ir eina dabar.

Pradėjo kalbą pavyzdžiu: „Kai Dievas sukūrė Pasaulį, pasakė, kad tai buvo gera. Kai Dievas sukūrė žmogų, pasakė, kad  tai labai gera“. Ričardas dalinosi savo gyvenimo istorija – 16 kvadratinių metrų butukas, keturi asmenys šeimoje. „Ten tilpo ir miegamieji, ir erdvi virtuvė, ir holai, ir darbo kambariai“ – ironizavo jis. Iš auditorijos pritariamai Darius klausė: „O didelis balkonas buvo?“. Ričardas juokaudamas taip ir dėstė visą savo istoriją, kuri priešingu atveju būtų atrodžiusi žmogui dideliu iššūkiu, skurdžia vaikyste, baime apie tai pasakoti bendraamžiams, sunkiomis mokymosi sąlygomis… Tačiau Ričardo tonas viską tapė šviesiomis spalvomis ir aš begalo žaviuosi tokiais žmonėm, kurie visus sunkumus gali tapyti ryškiau, šviesiau ir sakyti „Man to reikėjo. Niekas nevyksta be reikalo“.

Labiausiai juo „tikėjęs“ žmogus buvo jo tėtis, sakęs „Tu, vaikeli, bent devynias klases pabaik“ . O jis ne tik devynias klases pabaigė, bet ir studijas užsienyje, Romoje.

Ričardas privertė sustoti pasakydamas: „Sakom rytoj nueisim pas artimuosius, rytoj pasakysim, kad mylim… negalima artimiesiems sakyti „rytoj“. „Šiandien ir dabar“ – tai žodžiai, kurie turi būti sakomi mylimiesiems“. O tai kūryba, palaikyti pastovų ryšį, jį puoselėti, visaip kaip myluoti ir lipdyti, tam reikia dėti pastangas, tam reikia atiduoti visą save. Bet be to mes negalime vadintis žmogumi. Juk taip? Niekada nebus lengva mylėti kitą. Mylėtis (mylėti save) gali kiekvienas ir nori kiekvienas. Bet mylėti (meilę duoti kitam) vos vienas kitas išgali. O Ričardas ir sakė, kad meilė tai yra ne tik mylėtis, o ir mylėti.

Labai taikliai Ričardas pasakė aiškindamas pagrindinę skyrybų priežastį: „Kai žmonės dabar susitinka, jie pirmiausiai žiūri, kad sutaptų „apatiniai vamzdynai“, o tik po to ieško bendrų požiūrių, charakterio panašumų“. Baisu, bet taip ir yra. O kur toli Tu su tuo žmogum nueisi, kai veda tik „vamzdynai“, o ne akys, žiūrinčios ta pačia kryptimi.

Ir labai svarbus dalykas, kurio dabar visaip kaip stengiuosi mokytis pati. Sutinkam dažnai kitą žmogų su pirmu įspūdžiu, dažnai ir bendraujam su kitu žmogumi manydami „galėtum Tu būti vienoks ar kitoks“, „Nepatinka man Tavyje viena ar kita“, sakydami: „Pasikeisk, tada mylėsiu“. Ne kitame bėda. Mumyse bėda. Ričardas taip gražiai pasakė: „Sakykit kitam – aš Tau suteikiu galimybę būti pačiu savimi, nes Tu man rūpi“. Taip taip, paskutiniu metu stengiuosi į kiekvieną žmogų, kuris ateina į mano gyvenimą, žiūrėti žvilgsniu – Tavyje yra pamoka, dovana ar Dievas. Mano pareiga yra tau padėti tai išlaisvinti, mano pareiga tai matyti ir tuom gerėtis. Tam, kuris to nebandėt, nuskambės banaliai. O tas, kuris jautė, ar jausit, žinokit, kad nėra geresnio jausmo kaip priimti kitą tokį „tikrą“ ir nuoširdų. Kaukės viską komplikuoja, apipina intrigom ir melu, nuolatiniu prieštaravimu ir nepasitenkinimu. Viskas tampa daug paprasčiau ir nuoširdžiau, kai kiekvienas sutiktas Tau yra tai, kas gyvenime labai reiškminga.

Buda tik nušvitęs irgi pastebėjo, kad atsirado daug žmonių, kurie ėjo pas jį ir sakė, kad jis elgiasi neteisingai. O šis manė taip: „Aš esu nušvitęs, o šie žmonės ateina ir mane moko, matyt jie taip pat yra nušvitę. Kiekvienas jų – tai pamoka, kurią turiu išmokti“. Tiesa galiojanti amžiais ir tūkstantmečiais.

Po paskaitos, po vakarienės su geriausia drauge jau stojaus norėdama atsisveikinti ir pasakyti, kad aš taip džiaugiuosi, jog ji yra. O draugė apkabinus pati pirma pasakė „Ačiū, kad esi“. Tai vieni iš gražiausių žodžių, kuriuos kada nors galėtų ištarti draugai.

Post Scriptum
Kaip Ričardas pasakė, saugokite tai, kas yra šalia Jūsų širdies.

IS