Gyvenimo universitetas

Paskutiniu metu visas mano gyvenimas sukasi ant mokymosi ašies. Skamba banaliai, tačiau mažų mažiausiai tai sakydama turiu galvoje mokslus. Jau ne kartą buvau pagalvojusi, kad jei kas nors iš manęs atimtų viską, ką veikiu papildomai ir paliktų tik studijas, rimtai išsigąsčiau. Turėčiau begalę laisvo neišnaudoto laiko, daugybę galimybių prisėsti prie televizoriaus, nuolat eiti užvalgyti ir taip vengti namų darbų ruošimo studijoms, būčiau peržiūrėjusi visus pasirodžiusius filmus, o kitą likusį laiką leisčiau su bet kuo, kas tik užsinorėtų pasimatyti. Skamba baisiai. Matyt jau nebemokėčiau elgtis su tiek daug laisvo laiko. Per daug įpratau, kad mano gyvenimas susideda iš visiško margumyno užsiėmimų, žmonių, veiklų, kurie ir yra visas mano laisvas laikas. Bet žinot, į nieką to nekeisčiau. O dabar grįžkime prie to, ką gi turiu mintyse sakydama „mokausi“ :)

MOKAUSI „ŠYPSOTIS“ TŪKSTANČIAMS. Prieš savaitę pirmą kartą turėjau rimtą fotosesiją. Atrodytų, juk juokas yra tas žurnalo viršelis? Ar gi čia gali būti kas nors sudėtingo? Kai sulaukiau pasiūlymo papuošti Kalėdinį žurnalo „Būk Laimingas“ viršelį, pamaniau būtent taip – juokas. Bet žinot, ne :) Pradedant idėjos apmąstymu ir baigiant rūbų pasirūpinimu visa tai yra žymiai sudėtingiau. Diena prieš fotosesiją ieškojau reikiamos spalvos suknelės (o viskas ruda, juoda, pilka), o dar visos tų drabužėlių gavimo peripetijos… Būčiau pražuvusi, jei ne draugas. Jis mane nuolat gelbsti tokiose situacijose kur reikia tikslumo, tvirtos nuomonės ir griežto žodžio. Taigi, visų pirma varginančiai, bet mokiausi to, kaip ant modelių atsiranda visi drabužėliai, aksesuarai ir kitas grožis.

Bent valandą mane grimavo. Ir tai supratau, jog dar labai pasisekė, mat abi su visažiste buvom sutarę, kad makiažas bus kuo natūralesnis. Tai tik įsivaizduoti galiu kiek ant tos kėdės praleidžia tos merginos, kurioms daromas rimtas makiažas :)

O dar šviesų sudėliojimas, tinkamo kūno ir galvos rakurso suradimas… Ten stovėdama supratau, kad merginos nuolat „nardančios“ šiuose fotografavimosi vandenyse yra tikrai labai ištvermingos. Tačiau ir vėl man pasisekė dėl to, kad pati fotografė, dirbusi su manimi, yra labai pozityvus žmogus, atrodytų, keliais žodžiais sugebantis uždegti tave vėl ir vėl. Todėl pats fotografavimasis, nors ir truko ilgai, tačiau dėka žmonių dirbusių kartu tą vakarą, viskas buvo žymiai lengviau, nei įsivaizdavau :)

Būna fotografuoja tave ir jauti, kad neatskleidi visos savęs, kad šypsais tik vienu lūpų kampučiu, kad net akys nesišypso, kad atrodo ta nuotrauka turi tik dalelytę tavęs. O štai beisofotografuodama šiam žurnalui dėka fotografės šypsojausi visa savimi, kiek tik nešė jėgos :)) Matyt fotografė aptiko tą stygą, kurią užkabinus įsijungia vidinė liepsnelė. Kokia ta styga? „Nusišypsok mylimiausiam savo žmogui“.

Apskritai, tai buvo labai įdomi patirtis, labai įdomu buvo duoti interviu jų žurnalistei, labai įdomu buvo pajausti ką reiškia būti ant žurnalo viršelio ir tam įvykiui dar tikrai daug iki tol ruoštis. Daug išmokau, o rezultatą pamatysime gruodžio viduryje. Tarp žurnalų ieškokite merginos su besidraikančiomis šviesiomis garbanomis, rausvomis lūpomis ir ryškiai žalia suknele :) O viduje rasite ir mano pačios rašytą straipsnį šiam žurnalui – nuo šiol kiekvieną mėnesį ten turėsiu savo skyrelį!

MOKAUSI BŪTI VADOVE. Jau kelias savaites vienoje didelėje įmonėje dirbu internetinių projektų vadove. Vėl gi iš šono atrodo, kad juokas yra būti vadovu – pavadovauji ir baigta. Tos pačios įmonės direktorius įsidarbinimo dieną manęs paklausė kuo noriu būti užaugusi. Aš negalėjau atsakyti į šį klausimą ir jo paklausiau to paties, o jis pamąstęs atsakė: „Užaugęs noriu būti profesionaliu vadovu“. Jeigu šitiek pasiekęs žmogus taip atsako, matyt tikrai nėra lengva būti geru vadovu ir to taip pat reikia nuolatos mokytis.

Mano darbas neatsiejamas nuo žmonių – nuolatinis bendravimas, užduočių skirstymas, delegavimas, sugebėjimas ne tik pagirti, bet ir konstruktyviai kritikuoti, išlaikyti šilumą tarp kolegų, bet kartu palaikyti subtilią pagarbą, bei autoritetą.

Didelę įtaką daro mano amžius, kas reiškia iš ankstinį neigiamą nusistatymą. Todėl žingsnis po žingsnio mokausi užsitarnauti žmonių pasitikėjimą ir įrodyti, kad nepaisant savo amžiaus galiu būti tokiose pareigose ir atlikti visus darbus taip pat kokybiškai, kaip ir vyresnio amžiaus bei didesnės patirties žmogus. Iš pat pradžių būna velniškai sunku, bet su laiku, jei eini kryptingai to link, neišvengiamai užsitarnauji pasitikėjimą. Juk darbai patys šneka už save :)

Diena po dienos jaučiu kaip tobulėju, kaip pasimokau iš įvairių situacijų. Žinoma, suklydus iš pradžių papyksti pats ant savęs, tačiau apsižioplinus tuoj pat stengiuosi padaryti iš to išvadas. Tobulėjimas tokioje aplinkoje milžiniškas, nes kiekvieną akirmiką kiekvienas tavo veiksmas duoda tam tikras pasekmes. Diena iš dienos ugdausi gebėjimą į kiekvieną klaidingą savo žingsnį žiūrėti kaip pamoką, o kiekvieną laimėjimą priimti kaip atlygį už pastangas. Čia labai svarbu visur išlaikyti tą aukso viduriuką, nes bet koks kraštutinumas tokiam darbe sugrįžta bumerangu. O kuo toliau, tuo man vis labiau ir labiau atrodo, kad tikras menas yra mokėti išlaikyti tą pusiausvyrą!

MOKAUSI BŪTI GYVENIMO DRAUGE. Labai dažnai ir pati darau didelę klaidą. Pusę dienos pragyvenu darbais, studijomis, rūpesčiais, kitais žmonėmis ir jų problemomis, o tuomet grįždama namo visa tai parsinešu su savimi. Draugas man tada vis sako: „Grįžk pas mane“. Nepažįstu kol kas tokio žmogaus, kuris tobulai tai sugebėtų – grįždamas pas šeimą, palikti visus darbus už durų. Atrodytų tai kam čia stengtis? Kam siekti to, kas tiesiog savaime nėra mumyse? Apskritai, kam palikti tuos reikalus už durų? O gi tam, kad kai sugebi tai padaryti, turi tokią dieną, kurią gali pavadinti tikrai laiminga. Aš asmeniškai, jaučiuosi laimingiausia būtent tada, kai dieną esu pilnai darbe, veiklose, o būdama su mylimais žmonėm esu pilnai su jais.

Vėl gi, beproto sunku kiekvieną dieną taip nugyventi, tačiau kas ieško, tas randa, kas siekia, tas gauna. Drauge su draugo pagalba, drauge su pačios noru to mokytis, manau, su laiku to pramoksiu :) Nes anokia čia laimė visą parą gyventi tik darbais ir anoks čia tada privalumas turėti šeimą, kai grįždamas pas ją parsineši sau į kompaniją tuos pačius rūpesčius.

Šį trijų žingsnių receptą ką tik užsidėjau pas save ant desktop’o, gal ir jum pravers!:

Post Scriptum
Skaitau dabar pati tą įrašą ir jaučiu kaip viskas surimtėję :) Tačiau, manau, kad tai ženklas, jog ir dabartinis gyvenimo etapas yra kiek rimtesnis, kiek subtilesnis ir pilnas visokiausių sudėtingų peripetijų. Tačiau džiaugiuos, nes nauji vėjai visuomet atneša ir naujas patirtis. O tai reiškia mokymąsi ne tik universitetui, bet ir mokymąsi gyvenimui.

Iveta