120% Mąstyk, 120% Būk, 120% Veik

Išmečiau praeitį ir verčiu naują lapą.

Tikiesi romantinės komiškai dramatiškos veiksmo su specialiųjų efektų žiupsneliu istorijos? Pasvajok. Čia prasideda gyvenimas.

Blog’as vadinasi 120proc. Būtent todėl sąrašiukas žemiau tegul būna kaip įrodymas to, ką jau padariau šimtu dvidešimt procentų. Vienintelis faktas, kurį turi žinoti – man 18 metų, aš mergina. (Ateityje gal ir kokį vaizdo įrašą intrigai įmesiu. Visgi konkurencija milžiniška! )

1.Pradžiai susipratau ko noriu iš gyvenimo.

2.Tada apytiksliai 20-čiai žmonių garsiai pareiškiau, kad „dabar ir čia nusprendžiu būti laiminga tikrąja ta žodžio prasme“. Sunku patikėti, taip? Net naujų metų ar pirmadienio nelaukiau ;)

3.Vėliau greičiausiai supratau, kad „špaklius“, kad ir kiek jo daug būtų, laimės neprideda. Pamėgau natūralumą. (Skaitykit tarp eilučių)

4.Išsikėliau tikslą per tam tikrą laikotarpį atidaryti savo restoraną. Nepergyvenkit! Lietuva ir pasaulis tokio dar tikiu nematė.

5.Pusę metų buvo tokių, kurie sakė: „Neturi ką veikt?! Durna.. Tipo tu čia dar kažką pasieksi. Kebabus anam kioske pardavinėsi“. Po kiek laiko vienas iš jų išdrįso pasakyti: „Žinai… Vis dėl to padarysi.“

6.Gavau „Metų šypsnio“ apdovanojimą. Patikėkit ir pati nesupratau kas kada ir kaip.

7.Jau kokius metus nebuvau pasigavus nei mažiausio peršalimo.

8.Prieš pusę metų sakant anglišką eilėraštį „I carry your heart with me“ grupelei žmonių mano dešinei kojai prasidėjo traukuliai. Scenos baimė. Prieš gerą mėnesiuką skėliau kalbą didžiulei auditorijai ISM‘e ir net nekrūptelėjau.

9.Buvo anksčiau tokie du atskiri dariniai mano namuose – šeima ir aš. Dabar liko tik šeima. Išeidama net „myliu“ pasakau. Nu tėvai, tai dar dabar šoko būsenoj.

10.Buvo laikas kai bandžiau viską iš eilės ką draugai siūlė. Patikėkit nesidižiuoju tuo laikotarpiu. Užtat dabar aš sprendžiu už tuos draugus – jie per silpni patys daryti sprendimams.

11.O jei kalbant apie vyrus, tai vieną mečiau tą pačią dieną, kai supratau, kad iki Vyro jam dar toli. Sekančią savaitę jis draugavo su viena iš mano draugių. Mano hipotezė tik pasitvirtino. Dabar šalia manęs yra Vyras, iš didžiosios raidės.

12.Anksčiau kolekcionavau visus žmones. Svarbiausia buvo turėti kuo daugiau pažįstamų, kuriuos net draugais vadinau. Supratus draugo reikšmę atradau neeilinius žmones.

13.Kad išsiaiškinčiau kokio gyvenimo noriu, o kokio ne, kalbėjau su „bomžais“, kalbėjau ir su „grietinėle“.

14.Anksčiau mano diena buvo tokia instaliuota programa: lova – mokykla – namai – draugai- tv/pc – lova. Dabar darbų tiek, kad turiu viską planuotis. Taip, ir laiką išmokau efektyviai susiplanuot.

15.Anksčiau mokydavausi bet ko ir bet kur – šokiai-liaudiški, šiuolaikiniai, modernūs, hip hop, pramoginiai… Piešimas… Dabar turiu vieną mokytoją, kuris nuolat man padeda tobulėt kaip asmenybei. Ir kitą mokytoją, kuris moko marketingo subtilybių.

16.Anksčiau turėjau svajones ir jos likdavo svajonėmis. Prieš keturis mėnesius sau pasakiau: „Nesvarbu ką reiks padaryt, bet aš dirbsiu Gauminoj“. Spėkit kur dabar dirbu? Taip, savo svajonių kompanijoj. Dirbu su didžiuliais projektais, kūrybiškoj aplinkoj su neeiliniais žmonėm.

17.Ir manau, pats svarbiausias dalykas tai – aš myliu save. Kad ir kaip tai jau nuvalkiotai beskambėtų. Dabar nebėra to „kažko per daug, kažko per mažai“.Aš sau graži. O tai supratus – tampi beproto graži ir kitiem :) Anksčiau buvau viena tarp milijono tokių pačių. Dabar esu viena tokia milijone. Taip, tai nėra lengva. Taip, tai reikalauja daug pastangų. Tai reiškia gyventi šimtu dvidešimt procentų. Ir didžiuojuosi jį gyvendama.

p.s. Jei šios mintys tau nelipo – junk kitą blog‘ą.

Jei mums pakeliui, super! Aš irgi su tavimi. Kiekvienas punktas, tai dar viena ilga istorija. Todėl jei kas domina – pirmyn, sakyk. Ateityje papasakosiu plačiau. Ir kiti įrašai bus „draugiškesni“.

Nuoširdžiai,

Iveta.