Koks milijonas „negaliu patikėti“

Paskutinėmis dienomis artimiausi žmonės nuolat girdi tokius mano išsireiškimus kaip: „Negaliu patikėti“, „Taip nesitiki…“. Šiandien viska tai viršijo visus mano lūkesčius ir nusprendžiau, kad pats laikas apibendrinti išgyvenimus, padovanoti jums įrašą :)

Dar visai neseniai čia rašiau pirmuosius savo žodžius, sakinius, kiek atsargiau pasakojau apie tai, kas nutinka. Greitai šis blog‘as sutiks metus gyvavimo, o tai reiškia metus mano gyvenimo, ėjimo pirmyn, „augimo“. Ir visi tie metai lyg sapnas, kuriuo negaliu patikėti.

EGZAMINAI. Šiuo metu tai jau praeitas etapas. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai išpūstas burbulas. Buvom išgasdinti, prigrasinti apie jų sudėtingumą, o išlaikius pirmąjį, antrąjį į trečią eini su tokiu jausmu, jog tai būtų eilinis patikrinimas. Kiekviename iki vieno egzaminuose spėjau pagalvoti: „Negaliu patikėti, aš jau laikau egzaminą“. Dar visai neseniai iki jų buvo likusi visa dvylikta klasė, o štai liepos viduryje būsiu oficialiai baigusi mokyklą. Lėkte, pralėkė. Su mokytojom atsisveikinant ne kartą susigraudinau, nes dabar suprantu kiek šie žmonės į mane įdėjo savęs, kaip labai puoselėjo augantį žmogų, asmenybę manyje. Ir ne tik mokytojai, atrodo, kad kiekvienas žmogus sutiktas mokykloje užima nors smiltelę to, kas patirta, išgyventa. Paskutiniais metais esu ypač dėkinga mokyklos seselei, pas kurią leisdavau laisvas pamokas besišnekučiuojant. Tikybos mokytojai, kuri entuziastingai rėmė visas mano spontaniškiausias idėjas ir tikslus. Auklėtojai, kuri apkabindama ragino ir toliau eiti pirmyn, laikytis to, ką darau. Visiems mokytojams už tai, kad jie nebuvo tik mokytojai teoretikai, o buvo mano ramstis, mano asmenybės „augimo“ puoselėtojai. Ir tikiu, kad mokykla nebus tik praeitas etapas.

GYVENIMO ŽMONĖS. Vieną naktį pylė kaip iš kibiro, buvo 3 ryto. Su „limuoju“ ėjom ledų iki artimiausios degalinės. Ir taip šypsojausi… Nes aš tiesiog negalėjau patikėti, kad mes ištikrųjų paryčiais, pilant lietui einam ledų ir mums tai atrodo normalu. Arba tas vakaras, kai su draugais lygiai taip pat paryčiais gaminomės „vakarienę“, gėrėm vyną ir kėlėm tostą už tai, ką kuriam. Lygiai taip pat ir tą kartą aš mintyse sau kuždėjau „Ar gali patikėti tuo?“. Kad ir šiandiena, kai su Viktorija vaikštinėjom Vingio parke ir vėl balsu mes svarstėm apie tai, kiek visko nutikę, ir kiek visko dar laukia ir kaip visu tuo nei velnio nesitiki.

DARBAI DARBELIAI. Buvau pokalbyje dėl darbo pilnu etatu Gauminoje ir buvau pavadinta „išskirtiniu variantu“. Tada susimąsčiau. 19-etė mergina, tik ką pabaigusi mokyklą, Gauminoje dirbu jau nuo praeitos vasaros, atėjau ten tada, kai žmonės atleidinėjami, be jokios praktikos ar žinių… Ir aš sugebėjau užsitarnauti pastikėjimą, pagarbą, palaikymą. Žinoma, nenukrito tas iš dangaus ir reikalavo galybės pastangų. Bet aš tai padariau ir tądien girdėdama tokius žodžius pokalbyje aš ir vėl galvojau: „Aš turbūt sapnuoju“… Galutinai buvau pritrenkta to, kas vyksta gyvenime, kai išgirdau pasiūlymą iš „Pinigų kartos“ jungtis į jų komandą ir kurti laidą apie verslų jaunimą. Tuo metu negalėjau tvardyti emocijų. Turbūt išeidinėjant „šviečiau“ iš laimės ir abstulbimo.

ŠYPSENOS EPIDEMIJA. Dar šiandien ryte draugei paklausus kaip sekasi sakiau, kad greičiausiai teks akcijos išlaidas dengti savom lėšom, nes įmonės labai vangiai jungiasi į finansavimą. Daug ką lemia pažintys, o kartais net ir jos nepadeda. Tuomet sulaukiau skambučio iš Dominyko Karmazino.

Dominykas: „Tai va, patinka man viskas, ką jūs darot, palaikau ir sakau „TAIP“, padėsiu kuom tik galėsiu.“

Atsisveikinus su juo, atsisukau į draugę ir pasakiau: „Tu neįsivaizduoji kas ką tik įvyko“. Taip, šis žmogus sutiko remti akciją finansiškai. Bet kas svarbiausia džiaugiausi tuo, kad jis gyvena šia idėja, turi minčių apie plėtrą, pagalbą skleidžiant žinią apie akciją ir daug visko dar! Jeigu norite sužinoti kodėl, galit paklausyti šio interviu, man tai atsakė į daug klausimų. Galiausiai parašė Jonas, klausdamas ar dar vis reikia garsiakalbio. Tai kaip nekrykštaut, kaip nesišypsot? :))) Kai šitokie dalykai vyksta? A?

Todėl ir sakau, kad man sunku patikėti, kad tai ne sapnas, kad tai vyksta. Ir patikėkit, bandė man įžnybt, nepadeda :)) Noriu pasakyti tik vieną dalyką, kažkada aš tik labai vyliausi, jog kada nors gyvenime vyks tai, kas vyksta dabar, kažkada aš tik drįsdavau vogčiom apie tai pasvajot… Leiskit sau norėti daug. Užsimokit gyvenime pasiekt daugiau nei daug ir su pastangom, su laiku ir su meile tam, ką darot, tai taps realybe. Galėjau aš, gali ir Tu.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir šypsena lig ausų,

Jūsų Iveta.