Žmogaus buvimo žemėje prasmė

Garsiai tariu kiekvieną žodį sakinyje – „Žmogaus buvimo Žemėje prasmė“. Gal tuose žodžiuose įskaitysiu Tavo, žmogau, buvimo čia prasmę? Tačiau šis sakinys veikiau nuskamba kaip klausimas,o atsakymo į jį tikiu ieško kiekvienas ne šiaip egzistuojantis, o išties Gyvenantis asmuo. Ir čia sustoju, įkvėpiu giliai giliai ir mintyse permąstau tai, ką pasakiau. Gyvenantis asmuo. Visa kelionė į gyvenimo prasmę prasideda nuo Gyvavimo „iš širdies“. Taip istorija ir pradedama: „Kartą, visai neseniai, Gyveno žmogus…“

Gyvendamas iš visos širdies žmogus buvo laimingas. Būna kai kurie pragyvena visą ilgų ilgiausią gyvenimą taip niekada ir nepradėję gyventi. Dangstosi veidus dirbtinomis šypsenomis, o kūnus aukščiausios klasės audiniais, sėda tik ant tobulai išpurentos pagalvės, liečias tik prie auksu apdabintų sienų ir kitų tokių pat tik egzistuojančių būtybių. Ir štai čia, atėjus vakarui nusimeta kaukes, auksus, nusimeta idealiai atrepetuotus vaidmenis ir lieka „nuogut nuogutėliai“ prieš save. Šie žmonės sutrinka paklausus „Ar Tu laimingas?“. O istorijos herojus jeigu šypsojosi, tai taip, kad širdis krykštauja iš laimės. Jei žiūri kitam į akis, tai taip jog gali pagalvoti, kad jis užmatys visus slapčiausius Tavo sielos koridorius. Jei jis kalba su Tavimi, tai taip, jog jauti energiją pulsuojančią kiekviename jo tariamam žody. Jei jis daro ką gyvenime, tai tik tai, kas jo širdį verčia šoktelėt aukštyn iš malonumo. Jei jis gyvena, tai Gyvena iš širdies. Ir jei jo paklausia „Ar Tu laimingas“, tai jis neatsako, jis parodo koks persunktas laimės jo pasaulėlis. Taigi pastebėkit, kad žmogaus istorijoje iš pradžių pradeda vykti žodžių „Gyventi“ ir „Būti laimingu“ žaismas – jiedu neatsiejami viens nuo kito.

O būdamas laimingas žmogus jau ir panoro realizuoti save veikloje. Justinas Marcinkevičius sako: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. Taigi žmogus tą ir darė įprasmino save statydamas laivą, o šiuo, keliaus drauge su sūnum, kaip ir pažadėjo, aplankyti Pasaulio karšto, kurį visaip kaip apdainavę dainiai ir aprašę mokslo žmonės. Taigi vedinas noro nuveikti kažką prasmingo savo ir sūnaus gyvenimuose, žmogus išplaukė. Devynias galybes dienų plaukęs, horizonte pamatė krantą. Kai laivelis pasiekė krantą ir žmogaus su sūnumi savo nuostabai pamatė tą pačią prieplauką iš kurios buvo išplaukęs, tada jis suprato kokį reikšmingą atradimą savo gyvenimuos jie drauge padarė. Pasaulio krašto nėra. Tai nebuvo šiaip jo, laimingo ir gyvenančio žmogaus kelionė. Ne, tai buvo kelionė, kuri įgijo prasmę. Ir čia, skaitytojau, pastebėk, kad išdrįsęs Gyventi, iš tikrųjų gyventi, žmogus toliau savo istorijoje įprasmino ir realizavo save.

Štai čia įprasminęs save, žmogus susimąstė dėl to, koks didis atradimas atgulė į jo rankas ir suprato – jo pareiga šiuo atradimu pasidalinti. Tiek gyvybės pasaulyje ir visa ji mano, kad pasaulis plokščias ir turintis pasaulio kraštą. Ir čia žmogus plačiai pravėrė delnuose suspaustą atradimą, paleido jį į Pasaulį su viltimi, kad ne vien jo gyvenimas įgijo prasmę, o ją pagaliau suras kiekvienas. Stefanas Cveigas pasakė: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“. Kaip oru kvėpuojam, taip įkvėpėm ir šią žinią. Priėmėm, pamilom ir lig šiolei saugojam ir globojam tai, kuom pasidalino šis žmogus. Taigi, pastebėkit, kad istorijos pabaigoje žmogus pagaliau suprato, kad jo gyvenimas galiausiai atsiremia į norą dalintis. Padėti kitiems.

Ir Tu, žmogau, nepatikėsi, bet tai ne pasaka, tai tikrų tikriausia istorija, kurios herojus Fernandas Magelanas. O jo gyvenimo prasmę jaučiame ir dabar, tikime ligi šių dienų, nes tą lemtingą dieną Pasaulis tapo apvalesnis, nei bet kurio kito akimis prieš tai. Taigi ir drįstu teigti, jog žmogaus kelionė beieškant gyvenimo prasmės prasideda tada, kai būdamas laimingas pradedi Gyventi, ištiesų Gyventi, tuomet tą gyvenimą įprasmini artimoje veikloje, o po to ta veikla širdingai pasidalini su kitais ir sieki nors trupučiu Pasaulį padaryti geresnį.

 

Post Scriptum
Istorijos vadovėliai pasakoja, kad F.Magelanas kelionėje žuvo. Tačiau ar gali mirti toks žmogus, kurio atradimas ir gyvenimo prasmė tebegyvi ligi šių dienų?

 

 

Tai rašinys mano rytojaus lietuvių k. pamokai :)
Kuo nuoširdžiausiai, Iveta.

 

Koks menas yra įtaigiausias?

MENAS KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ GALI REIKŠTI VISIŠKAI SKIRTINGUS DALYKUS. Tačiau nieks neužginčys to, kad jis egzistuoja. Menas gali būti suprantamas kaip dailė, rankdarbiai, teatras, muzika… Ir ne tik. Menas yra daug  gyvesnė ir platesnė sąvoka. Deni Didro dar savo laikais uždavė įdomų klausimą: „Kodėl antikos menininkų kūriniai tokie didingi?“. Juk tai buvo menų klestėjimo, aukštybių laikas. Daugelis pasakytų – tokia kultūra, tradicijos. Na, o mano nuomone, retkarčiais sveika į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu. Šis antikinis paveldas yra milžiniška įtaigos priemonė. Juk visas šių dienų menas stovi ant antikinio meno pagrindo, jis buvo pradžia ir paskatinimas ateities tautoms. Na, o tuomet kas paskatino, kas įkvėpė antikinį meną? Kodėl vis gi jis toks didingas? Didro mums atsako : „Todėl, kad šie menininkai lankė filosofijos mokyklas“. Štai kas yra tikrasis įtaigus menas – kalba, samprotavimas, o šiais laikais pavadintume -oratorystė.

ORATORYSTĘ ĮVALDĘ ŽMONĖS yra spalvingos, užkabinančios asmenybės, kuriomis tiesiog neįmanoma imti ir nepatikėti. Žanas de la Briujeras yra taikliai pasakęs: „Muzika, skulptūra, poezija, dailė ir oratoriaus menas nepakenčia vidutinybės“. Visa, kas siejasi su menais yra spalvinga, ryšku, unikalu, šis tas neeilinio. Būtent todėl bet kurį meną įvaldęs žmogus visada bus tas, kuris išsiskiria iš milijonų. O žmonėms visada nuo pat žilos senovės reikėjo ryškių asmenybių, kurios nuvedė žmoniją taip toli, kaip dabar esame pažengę. Kokie mes būtume be Leonardo da Vinčio? Be Mikelandželo? Be Mocarto? Žmonija seka paskui ryškias asmenybes. Taigi kaip ir tikrieji dailininkai, muzikantai, rašytojai buvo tie, kurie darė didžiausią įtaką pasauliui, taip ir oratoriai buvo ir yra tie – kurie rodo kelią žmonijai.

ORATORYSTĖ – VIENINTELIS MENAS gebantis įtikinti pamilti ir kitus menus. Visi kiti menai mums sukelia pirmąjį įspūdį. Pavyzdžiui, pažvelgiame į drobėje nutapytą peizažą ir jau žinome – patinka ar ne mums šis darbas. Paklausome keliasdešimt sekundžių muzikinio kūrinio ir jau žinome – dieviname arba nekenčiame jo. Oratorius geba pirmą įspūdį ištaisyti. Oratorystės pagalba galime interpretuoti bet kurį meno kūrinį taip, kad žmogus manęs, jog jam nepatinka minėtas peizažas, pradės manyti, kad šio darbo autorius tikras genijus. Tai tarsi aplinkos piešimas būtent tomis splavomis, kurias žmogus trokšta išvysti. Taigi oratorystė ne tokį patrauklų meną gali paversti tikru šedevru. Štai kodėl tai yra vienintelis menas gebantis įtikinti žmogų pamilti ir kitus menus.

ORATORYSTĖ YRA PRIESKONIS, sujungiantis visus menus į visumą ir iškeliantis meną lig padangių.Sugrįžkime  prie Antikos. Kiekvienas menas yra pats sau. Tarpusavyje menai nebendradarbiauja, pasakyčiau, kaip tik – konkuruoja. Skulptoriai, dailininkai, muzikantai – visi varžėsi ir tebesivaržo dėl vietos po saule. Antikos laikais oratorystė visus juos susjungė į vieną bendrą visumą. Kiek filosofinių minčių buvo perduota iš lūpų į lūpas apie meno svarbą, apie meno dievišką prigimtį. Visi sienieji oratoriai šlovino meną ir jo vaisius. Jie neišskyrė dailės, neišskyrė muzikos. Štai kas vienijo Antikos meną. Šiai dienai, manau, oratorystė yra kreipiama į kitas sritis, tokias kaip viešasis kalbėjimas, drįsčiau teigti netgi – politika. Štai kodėl mes nepasiekiam tokio didingumo, kurį įgyvendino žmonija antikos laikais. Tada viskas koncentravosi į menus.

AŠ TIKIU, kad vieną dieną ir vėl sužydės ši sritis. Nes kaip sakė Bendžaminas Zanderis: „Vieni sako, kad klasikinė muzika dabar miršta. O kiti sako, kad pasaulis dar net nematė kokia didinga gali būti klasikinė muzika“. Oratorystė – tai menas gebantis daryti ne tik didžiausią įtaką žmonijai, tačiau ir sujungti visa, kas gražiausia į viena.

ŠTAI KĄ REIŠKIA MEILĘ MUZIKAI SUSIETI SU ORATORYSTE:

Post scriptum
Vis dėl to rašymą prilyginčiau oratorystei, tačiau čia mano tekstas Lietuvių k. kalbėjimui mokykloje. Todėl tegu jau ta garbė lieka kalbai, o ne rašymui :) Palinkėkit sėkmės!