Įkvepiančios asmenybės – Laimutis Paškevičius

Maniau, vertėtų pradžioje dėti žmogaus biografiją. Bet tegu Laimutis nesupyksta, nes mano giliu įsitikinimu ne bakalauro ar koks kitas laipsnis parodo žmogaus asmenybę. Ne šalys, kuriose tekę viešėti ar įmonės, kuriose tekę dirbti. Vakar klausiau šio žmogaus, kuris dalinosi savo istorija. Tegu keletas jo minčių pasiekia ir Jus. Laimutis Paškevičius ir mano pastebėjimai Post Scriptum:

„Sėkmingus studentus skiria ne laiko klausimas. Nėra taip, kad sėkmingas studentas turėtų daugiau ar mažiau valandų paroje nei , kad nesėkmingas. Juos skiria efektyvios sistemos turėjimas ir ne.“

Apie studentus man kalbėti kolkas yra sunku, tačiau kalbant apie moksleivius tikrai taip. Dažnai ir pati išgirstu klausimą „kaip tu viską spėji?“. Skubu lėtai. Jau esu toks žmogus, kad mėgstu minėtos sistemos turėjimą ir tikrai nežinau ar tu, žmogus, turi būti atsigimęs į norą ją turėti, ar tai išsiugdoma su laiku, bet man patinka viską, kas susiję su mokymųsi, laikyti savo rankose.  Kitaip sakant – kontroliuoti. Pavyzdžiui, jei žinau, kad per savaitę reiks įveikti misiją „neįmanoma“, iškart susidarau darbų sąrašą, tada juos dalinu dienoms. Šiuo metu net nebegalėčiau pradėti dirbti neturėdama aiškaus plano ir sistemos kaip mokysiuosi. Tai įneša ramybės gyvenimui, nes nebereikia spėlioti kiek suspėsi, o kiek „nuplauks su vėjeliu“. Spėsi viską. Ir mokykloje tikrai jaučiasi, kuris sistemą turi, o kuris ne.

***

„Per dieną perskaitau po straipsnį internete, kuris susijęs su mano darbo sritimi. Tai padeda tobulėti. Domėkitės žymiai daugiau, nes tai, ką gaunate mokykloje, universitete yra visiškas pagrindas. O ką tai reiškia? Kad mokėsite tiek pat, kiek moka visi kiti. Kad turėsite tokias pat vidutiniškas žinias.“

Kitaip sakant 120%. Kai vasarą atlikinėjau praktiką Gauminoje tik įsitikinau tuo. Neužtenka žinoti tiek pat kiek žino kiti, būti tokiu pat geru kaip visi kiti. Ne, jei nori tobulėti ir lipti aukštyn, turi ne tik prilygti, o viršyti visus lūkesčius, kitų turimas žinias.

***

„Žmogaus vertybės yra jo atrama. Užduokite sau klausimą: „O kokios mano asmeninės vertybės?“. Kai kurios mano vertybės:

1. Daryk tai, ką darai, gerai.
2. Kokią vertę sukuriu? Ką šioj Žemėj padariau, kad kiti jaustųsi geriau?“

Labai pritarčiau Laimučiui dėl vertybių svarbos. Kažkada grupiokas, Ignas, labai taikliai paaiškino ką žmogaus gyvenimui reiškia vertybės: „Jos kaip kelio ženklai. Tu vairuoji automobilį ir nuolatos stebi kelio ženklus tam, kad nuvažiuotum ten kur nori. Nebūtų kelio ženklų, labai sunkiai pasiektum savo kelionės tikslą, jei apskritai pasiektum“. Taip ir vertybės. Be jų žmogus šiandien pražuvęs. Ir beje vienas iš dalykų kuriuo bene labiausiai stebėjausi klausant šio žmogaus – moralė. Čia jis man taps turbūt vienu iš didžiausių pavyzdžių.

***

„To do right things and to do things right“. Labai svarbu atskirti kurie darbai teisingi ir tada būtent juos atlikti gerai. O ne visus iš eilės darbus atlikinėti gerai.

Daugelis turbūt yra girdėję Pareto dėsnį. 20% darbų atneša 80% rezultatų. Mūsų tikslas ir turėtų būti iš pradžių atsijoti kurie darbai yra patys reikšmingiausi ir būtent jiems atiduoti visą save. O likusius, jei yra galimybė, deleguoti, paskirstyti kitiems.

***

„Na, tarkime, užlipi tu į tą viršūnę, apie kurią buvo tiek laiko svajota… Ir, manai, kad būtent tada pasijausi laimingas? Ne, ten bus vakuumas.“

Visos paskaitos metu Laimutis labai pabrėžė tai, kad negalima gyventi vien darbu, karjera, ambicingu tikslu. Turi gyventi jau dabar, mėgautis šituo laipteliu, ant kurio stivi būtent dabar. Kitur laimės nesurasi, jei ne čia ir dabar. Naivu yra manyti, kad štai kai važinėsi tam tikru automobiliu, turėsi tam tikrą postą, atrodysi taip, kaip trokšti, tada būsi laimingas. Taip niekada nebuvo ir nebus. Kiekvienas nors kiek save laimingu galintis pavadinti žmogus tą tik patvirtins – jei nėra laimės dabar, nebus ir vėliau. Ir dar, šeima ar antroji puselė. Šioje vietoje taip pat buvo dėtas stiprus akcentas. Turbūt daugelis girdėjote Remarko žodžius, kurie pasako daugiau, nei galėčiau čia parašyti aš: „Žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas“.

Laimučio Paškevičiaus trumpa biografija:
Įgijęs gydomosios medicinos gydytojo kvalifikaciją VU Medicinos fakultete,vadybos ir verslo administravimo magistro kvalifikaciją VU Tarptautinio verslo mokykloje,bei neakivaizdžiai studijavęs Šiaurės šalių visuomenės sveikatos mokykloje Geteborge (Švedijoje).Savo kvalifikaciją tobulino stažuočių, seminarų metu, skaitė pranešimus konferencijose Lietuvoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje.

Nuo 1986 m iki šių dienų jis yra dirbęs įvairius daugiausiai su medicina susijusius darbus:
sanitaras Vilniaus poliklinikoje;ekstraoperacinės instrumentatorius Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje,laborantas Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute;Sveikatos apsaugos ministro patarėjas,personalo, žmogiškųjų išteklių ir informacijos valdymo skyriaus vedėjas;personalo skyriaus vyriausiasis specialistas,projektų ekspertas Atviros Lietuvos fonde.šiuo metu vykdo direktoriaus pareigas UAB „SK Impeks medicinos centre“.Nuo 2002 m. Laimutis Paškevičius aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, susijusioje su sveikatos apsauga.Jo pomėgiai yra sportiniai šokiai, tenisas, meninė fotografija, vadyba.

Post scriptum

Visos paskaitos metu Laimutis kalbėjo dar apie daugelį dalykų, tačiau būtent šiuos aš palaikiau svarbiausiais mano pačios dabartiniam etapui. Ir dedant paskutinius štrichus tiesiog noriu pasakyti, kad greičiausiai tie, kas beproto mylit ir esat mylimi, suprantate kaip daug lengviau einasi per gyvenimą, kai šalia žygiuoja ir žiūri ta pačia kryptimi Tavo žmogus. Tada visi „sunku“ tampa „lengviau“. O taip pat mėgautis, mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis tuo, kas esi dabar, ir tuo, ką turi dabar ir čia. Juk žinote, ką reiškia iškabos „rytoj alus nemokamas“, „rytoj pusryčiai skanesni“, o juk rytojus visada ir liks rytojumi :)

Su savaitgaliniais linkėjimais,
IS.