Įkvepiančios asmenybės – Laimutis Paškevičius

Maniau, vertėtų pradžioje dėti žmogaus biografiją. Bet tegu Laimutis nesupyksta, nes mano giliu įsitikinimu ne bakalauro ar koks kitas laipsnis parodo žmogaus asmenybę. Ne šalys, kuriose tekę viešėti ar įmonės, kuriose tekę dirbti. Vakar klausiau šio žmogaus, kuris dalinosi savo istorija. Tegu keletas jo minčių pasiekia ir Jus. Laimutis Paškevičius ir mano pastebėjimai Post Scriptum:

„Sėkmingus studentus skiria ne laiko klausimas. Nėra taip, kad sėkmingas studentas turėtų daugiau ar mažiau valandų paroje nei , kad nesėkmingas. Juos skiria efektyvios sistemos turėjimas ir ne.“

Apie studentus man kalbėti kolkas yra sunku, tačiau kalbant apie moksleivius tikrai taip. Dažnai ir pati išgirstu klausimą „kaip tu viską spėji?“. Skubu lėtai. Jau esu toks žmogus, kad mėgstu minėtos sistemos turėjimą ir tikrai nežinau ar tu, žmogus, turi būti atsigimęs į norą ją turėti, ar tai išsiugdoma su laiku, bet man patinka viską, kas susiję su mokymųsi, laikyti savo rankose.  Kitaip sakant – kontroliuoti. Pavyzdžiui, jei žinau, kad per savaitę reiks įveikti misiją „neįmanoma“, iškart susidarau darbų sąrašą, tada juos dalinu dienoms. Šiuo metu net nebegalėčiau pradėti dirbti neturėdama aiškaus plano ir sistemos kaip mokysiuosi. Tai įneša ramybės gyvenimui, nes nebereikia spėlioti kiek suspėsi, o kiek „nuplauks su vėjeliu“. Spėsi viską. Ir mokykloje tikrai jaučiasi, kuris sistemą turi, o kuris ne.

***

„Per dieną perskaitau po straipsnį internete, kuris susijęs su mano darbo sritimi. Tai padeda tobulėti. Domėkitės žymiai daugiau, nes tai, ką gaunate mokykloje, universitete yra visiškas pagrindas. O ką tai reiškia? Kad mokėsite tiek pat, kiek moka visi kiti. Kad turėsite tokias pat vidutiniškas žinias.“

Kitaip sakant 120%. Kai vasarą atlikinėjau praktiką Gauminoje tik įsitikinau tuo. Neužtenka žinoti tiek pat kiek žino kiti, būti tokiu pat geru kaip visi kiti. Ne, jei nori tobulėti ir lipti aukštyn, turi ne tik prilygti, o viršyti visus lūkesčius, kitų turimas žinias.

***

„Žmogaus vertybės yra jo atrama. Užduokite sau klausimą: „O kokios mano asmeninės vertybės?“. Kai kurios mano vertybės:

1. Daryk tai, ką darai, gerai.
2. Kokią vertę sukuriu? Ką šioj Žemėj padariau, kad kiti jaustųsi geriau?“

Labai pritarčiau Laimučiui dėl vertybių svarbos. Kažkada grupiokas, Ignas, labai taikliai paaiškino ką žmogaus gyvenimui reiškia vertybės: „Jos kaip kelio ženklai. Tu vairuoji automobilį ir nuolatos stebi kelio ženklus tam, kad nuvažiuotum ten kur nori. Nebūtų kelio ženklų, labai sunkiai pasiektum savo kelionės tikslą, jei apskritai pasiektum“. Taip ir vertybės. Be jų žmogus šiandien pražuvęs. Ir beje vienas iš dalykų kuriuo bene labiausiai stebėjausi klausant šio žmogaus – moralė. Čia jis man taps turbūt vienu iš didžiausių pavyzdžių.

***

„To do right things and to do things right“. Labai svarbu atskirti kurie darbai teisingi ir tada būtent juos atlikti gerai. O ne visus iš eilės darbus atlikinėti gerai.

Daugelis turbūt yra girdėję Pareto dėsnį. 20% darbų atneša 80% rezultatų. Mūsų tikslas ir turėtų būti iš pradžių atsijoti kurie darbai yra patys reikšmingiausi ir būtent jiems atiduoti visą save. O likusius, jei yra galimybė, deleguoti, paskirstyti kitiems.

***

„Na, tarkime, užlipi tu į tą viršūnę, apie kurią buvo tiek laiko svajota… Ir, manai, kad būtent tada pasijausi laimingas? Ne, ten bus vakuumas.“

Visos paskaitos metu Laimutis labai pabrėžė tai, kad negalima gyventi vien darbu, karjera, ambicingu tikslu. Turi gyventi jau dabar, mėgautis šituo laipteliu, ant kurio stivi būtent dabar. Kitur laimės nesurasi, jei ne čia ir dabar. Naivu yra manyti, kad štai kai važinėsi tam tikru automobiliu, turėsi tam tikrą postą, atrodysi taip, kaip trokšti, tada būsi laimingas. Taip niekada nebuvo ir nebus. Kiekvienas nors kiek save laimingu galintis pavadinti žmogus tą tik patvirtins – jei nėra laimės dabar, nebus ir vėliau. Ir dar, šeima ar antroji puselė. Šioje vietoje taip pat buvo dėtas stiprus akcentas. Turbūt daugelis girdėjote Remarko žodžius, kurie pasako daugiau, nei galėčiau čia parašyti aš: „Žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas“.

Laimučio Paškevičiaus trumpa biografija:
Įgijęs gydomosios medicinos gydytojo kvalifikaciją VU Medicinos fakultete,vadybos ir verslo administravimo magistro kvalifikaciją VU Tarptautinio verslo mokykloje,bei neakivaizdžiai studijavęs Šiaurės šalių visuomenės sveikatos mokykloje Geteborge (Švedijoje).Savo kvalifikaciją tobulino stažuočių, seminarų metu, skaitė pranešimus konferencijose Lietuvoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje.

Nuo 1986 m iki šių dienų jis yra dirbęs įvairius daugiausiai su medicina susijusius darbus:
sanitaras Vilniaus poliklinikoje;ekstraoperacinės instrumentatorius Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje,laborantas Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute;Sveikatos apsaugos ministro patarėjas,personalo, žmogiškųjų išteklių ir informacijos valdymo skyriaus vedėjas;personalo skyriaus vyriausiasis specialistas,projektų ekspertas Atviros Lietuvos fonde.šiuo metu vykdo direktoriaus pareigas UAB „SK Impeks medicinos centre“.Nuo 2002 m. Laimutis Paškevičius aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, susijusioje su sveikatos apsauga.Jo pomėgiai yra sportiniai šokiai, tenisas, meninė fotografija, vadyba.

Post scriptum

Visos paskaitos metu Laimutis kalbėjo dar apie daugelį dalykų, tačiau būtent šiuos aš palaikiau svarbiausiais mano pačios dabartiniam etapui. Ir dedant paskutinius štrichus tiesiog noriu pasakyti, kad greičiausiai tie, kas beproto mylit ir esat mylimi, suprantate kaip daug lengviau einasi per gyvenimą, kai šalia žygiuoja ir žiūri ta pačia kryptimi Tavo žmogus. Tada visi „sunku“ tampa „lengviau“. O taip pat mėgautis, mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis tuo, kas esi dabar, ir tuo, ką turi dabar ir čia. Juk žinote, ką reiškia iškabos „rytoj alus nemokamas“, „rytoj pusryčiai skanesni“, o juk rytojus visada ir liks rytojumi :)

Su savaitgaliniais linkėjimais,
IS.

Šypsenos epidemija-715 užkrėstų vilniečių

Šiek tiek išankstinio reziumė: 3 valandos susitikimo, daugiau nei 715 šypsena užkrėstų vilniečių, 54 žmonių komanda, 180 nuotraukų, po renginuko straipsnis „15min“.

„Mažasis princas“ daro savą poveikį ir šį įrašą pradedu skaičiais. Sako suaugusiems patinka skaičiai, tai tegu iš pradžių nusišypso suaugęs skaitantysis. Bet labiau šį įrašą skiriu tiems suaugusiems, kurie dar prisimena ką reiškia būti vaiku, kurie išdrįsta pasielgti netikėtai, kiek žaismingai ar kaip kitaip skleisti geros nuotaikos užtaisą. Neskubėkim suaugti. O gal net drįsčiau pasakyti – net nebandykim suaugti ir išsaugokim tą dalelytę vaiko savo viduje.

Prašau, skaityk drauge su šia daina. Ja „persunktas“ visas įrašas.

Savaitė prieš kovo 27-osios šeštadienį paskelbiau apie akciją, kurią sumaniau visiškai ekspromtu. Maniau, bus gerai, jei susirinks kokie 15 žmonių ir galėsime laiką praleisti kiek prasmingiau. Matant FB augantį dalyvaujančiųjų skaičių ėmiau galvoti kaip reiks suvaldyti visą šią minią? O taip, ne paslaptis – virš 400 žmonių paspaudė „dalyvausiu“. O renginukas buvo organizuojamas Vilniuje, Katedros aikštėje. Nenukriskit nuo kėdės, bet tarp dalyvaujančių mačiau ne vieną žmogų nei nenutuokiantį kur yra Lietuva, nei kalbantį lietuviškai, o ypač atsistebėti negalėjau pažįstamais iš kitų miestų, kurie galėjau „duoti ranką nukirsti“, kad nedalyvaus, tačiau paspaudė „sąžiningai“, kad dalyvaus. „Mažasis Princas“ sako, kad nereikia pykti ant suaugusiųjų, kad vaikai turi būti atlaidūs jiems. Matant tokią naują madą „skelbti savo dalyvavimą ten, kur net nesiruoši būti“, tikrai susimąstau apie tai, kad reikia būti atlaidžiai :) Na, bet eilinį kartą pasitvirtino viena statistika – Iš 100% žmonių tik 5% imasi realių veiksmų ir neapsiriboja tuščiomis kalbomis. Taigi taigi, iš ~400 žmonių tokius gyvus, gražius ir atsakingus pamačiau netgi dvigubai daugiau nei penkis procentus – 54 žmones.  Atsiprašau už šiokį tokį negatyvą čia taip pradžioje, bet būtų nesąžininga dalyvavusių atžvilgiu nepasakyti, kad būtent jie, sukėlė tą šeštadienio šypsenos epidemiją. Begalo viliuosi, kad vieną dieną daugiau nei dešimt procentų  Lietuvos sugebės užkrėsti žmones tokiomis gražiomis emocijomis.

Oras buvo kaip „užsakytas“. Tik pradėjus rinktis žmonėms nustojo lyti ir saulė švietė nesidrovėdama visos akcijos metu. Ironiška, bet tik atsisveikinus vėl pradėjo pilti kaip iš kibiro. Mačiau vieną po kito į ratelį prisijungiančius žmones. Kiekvienas atsinešė lapelius su iš anksto pasiruoštais komplimentais, palinkėjimais, šypseną keliančiais žodžiais. Šiuos planavome kiek vėliau išdalinti praeiviams Katedros aikštėje. Visi iki vieno jau „sirgo“ šypsena, naujas prisijungęs žmogus užsikrėsdavo nuo jau esančiųjų. Gera buvo stebėti tuos džiaugsmą spinduliuojančius žmones. Jiem nebuvo rūpesčių, jiem nebuvo jokios krizės. Visi susirinkome tik vienu tikslu – užkrėsti miestą šypsena. Nuo pat pradžių žinojau, kad jei jau subūriau šią komandą, privalu yra pažinti vieniems kitus. Juk kitu atveju tai būtų tiesiog vienkartinis susibėgimas, be jokio jaukumo ir šilumos. Todėl iš pat pradžių pradėjome žaidimu tam, kad įsimintume kiek galima daugiau vardų iš dalyvaujančiųjų. Viso susitikimo metu laikas man dažnai „sustodavo“. Apžvelgdavau tą ratelį ir pamanydavau, kad meluoja tie, kurie sako, kad lietuviai „surūgėliai“ ar, kad žmonės šiais laikais siekia tik blogo. Nei velnio, būtumėt Jūs matę tas šypsenas… Šie žmonės ir kuria Lietuvą iš didžiosios raidės. O užvis didžiavausi atvykusiais iš kitų miestų. Po žaidimo dar ir dabar prisimenu daugelio vardus: Viktorija, kuri mėgsta valgyti, Julius, kuris mėgsta Judėti, Kornelija, kuri mėgsta knarkti…

Nei trupučio neplanavau dėmesio iš spaudos. Nors ir neprašytas, bet atėjo pats. Renginio metu pasirodė „15min“ žurnalistė, dar prieš renginį apie mus rašė „CityOut Vilnius“. Renginyje dalyvavo ir Ingrida, všį „Kitas Variantas“ savanorė, kuri savo ruoštu apie akciją parašys šio projekto akimis.

Po susipažinimo žaidimo prasidėjo įdomioji dalis, išsiskirstėme ir pradėjome dalinti lapelius, keliančius nuotaiką. Vienas iš geriausių jausmų yra turbūt gebėjimas kitą pradžiuginti. Mačiau tuos žvilgsnius, mačiau tas šypsenas, girdėjau padėkas: „Kaip tik to man ir trūko“. Sumanymas buvo pradžiuginti ne vien gavusius lapelius. O sukurti visą grandinę pradžiugintų žmonių, todėl gavę lapelį buvo prašomi jį perduoti kitam, kuriam jo dabar labiausiai reikia. Negalėjau ir pati nustoti šypsotis matant šią šypsenos epidemiją. Taip, per pusvalandį užkrėtėme daugiau nei 715 žmonių. Ir visi vienbalsiai nusprendėm, kad kitą kartą pasiruošime daugiau lapelių. Atstiktinai po vienu straipsniu atradau vieno iš gavusiųjų lapelį atsiliepimą: „Mūsų 45 žmonių grupė buvo Vilniuje ekskursijoje ir Katedros aikštėje gavome labai linksmų palinkėjimų. Ačiū iniciatoriams už gražų priėmimą ir gerą nuotaiką :D “

Žinot negana to, kad visi jau ir taip negalėjom paliaut šypsotis, nes daryti gera yra tikrai beproto gera, tai dar pabaigai padarėm vieną žaidimuką. Susiskirstėme grupelėmis į ratukus, vienas iš grupės išeidavo į ratuko vidury, o likę sakė kiekvienas po komplimentą žmogui, kuris stovėjo viduryje. Mačiau ne vieną, kuris klausydamas komplimentų negalėjo ir emocijų sutramdyti, mačiau ir ašarojančias akis, ir nuostabų bendrumo jausmą, kuris ir buvo vienas iš didžiausių mano tikslų šiuo susitikimu. Absoliučiai užskaitau šią akciją. Ir pasižadu, kad organizuosime šypsenos epidemijas dažniau, nes turbūt kiekvienas iš mūsų turėtume jausti atsakomybę pradžiuginti tuos, kurie išgyvena sunkias akimirkas. Ir, manau, kiekvienas sudalyvavęs šioje akcijoje pasakytų, kad nereikia net tokio oficialaus susitikimo, kiekvieną dieną galime kitus užkrėsti šypsena lig ausų.

Ką kitą kartą būtų galima daryti geriau? Sugalvoti kaip paprasčiau supažindinti didelę grupę žmonių. Sugalvoti dar daugiau žaidimų, kurie palaikytų bendrumo jausmą. Nurodyti tikslesnį laiką kiek vyks akcija.

Atsiliepimai iš dalyvavusių:

Jurgita, kuri mėgsta juoktis: Iš tikro viskas labai patiko ,gražiai įgyvendinta šį akcija. Buvo be galo nuostabu ir labai džiaugiuosi,kad šia akciją padarėt ;]]
Sėkmės jums ir toliau ;]

Skaistė, kuri mėgsta skaityti:Labas !
Vasara esu buvusi Taize miestelyje, Prancuzijoje. Tikriausiai esi girdejusi apie toki. Ten zmones susirenka is visos Europos. Tos emocijos kurios, patirtos ten, buvo atgaivintos vakar. Tas jausmas, kai nuo sypsojimosi jau skauda skruostus ir del to dar juokingiau, tas nuostabus, siltas zmoniu bendravimas ir t.t.
Dabar ziauuuuuriai laukiu antrojo susitikimo. Tik zinau, kad sekanciam susitikimui pasiruosiu daugiau lapeliu :D

Žydrė, kuri mėgsta žaisti: Buvo tiesiog nuostabu! Labai daug geru emociju isliko, gera vienoj vietoj sutikti TIEK linksmu, idomiu, atsipalaidavusiu ir iniciatyviu zmoniu. Patiko dalinti lapelius ir stebeti zmoniu reakcija. Viena mergina netgi pasake, kad Lenkijoj perduos. Tikra grandine.:) Buvo isties idomu, visa diena nedingo sypsena nuo mano veido. Dar karta didelis DEKUI, Iveta! Tu nuostabi, nors ir pati tai gerai zinai.:)
Geros dienos!

Goda, kuri mėgsta gitaras: Labas :) Susipažinau su daug vilniečių, nes iki šiol nei vieno nepažinojau, nuostabiai praleidau dieną, šypsausi iki dabar, įsitikinau, kad 120proc. grupėje žmonės tikrai nuostabūs, labai patiko tie komplimentai būreliuose, nežmoniškai nuotaiką pakėlė, šito tikiuosi ir kitus kartus. Viskas buvo labai nuostabu ir tikiuosi kitus kartus galėsiu dalyvauti. Nesitikėjau,kad bus taip gerai :)

Laura, kuri mėgsta linksmintis: Labas :)) Kai dalinau lapukus, supratau, kad zmones ZIAURIAI skirtingi. Ir nors sutikau nemazai piktu skubanciu bambekliu, bet labai smagu yra pradziugint zmones. Kai kurie jau vien matydami, kad kas prie ju artinasi, iskart issisiepia:D Siaip zaidimai abu buvo labai faini ;D dar dabar galvoj stovi “Viktorija- valgyti. Julius – judeti… :DD“ Labai faina,kad suorganizavai toki rengini! Labai labai didelis ACIU!!!! Ten susirinko labai faini zmones, ir siaip buvo labai labai smagu:)) visa vakara negalejau nustot sypsotis XD Manau, galetu but daugiau tokiu renginiu:)) Dar karta ACIU:)****

Gintarė, kuri mėgsta greitį: is to gavau laaaaabai geros nuotaikos,ir daaug! buvo labai linksma,nesitikejau,kad taip bus.labiausiai patiko zmones, kurie gaudavo korteles,ir budavo labai laimingi.o geriau galetu buti,tik oras;D labai laukiu kito tokio projekto ar ko nors panasaus! aciu,buckis!

Kornelija, kuri mėgsta knarkti: ACIU dar kart uz tokia puikia diena!Buvo labai saunu susipazint su ivairiais zmonem,visi tokie skirtingi esam,bet ta dien buvo toks jausmas lyg skirtingi zmogeliukai buvo kaip vienas diedelis zmogus:) Labai patiko zaidimas su vardais. Saunu buvo dalinti sypsenu lapelius kitiem,net keista,kad pikti ir visada paniure vilnieciai noriai sypsojosi gave lapelius ir siunte sypsenas toliau:)Noreciau,kad kiekvieno menesio gale butu tokiu ivairiu dienu(sypsenos,free hugs,kokia nors dainu diena,zaidimu ir t.t),ju tikrai truksta,ypac tokioje erdveje,kaip Katedros aiksteje.SYPSENOS EPIDEMIJOS metu gavau gera doze juoko,sypsenu,nauju pazinciu,siltu apkabinimu.Dalinant lapelius buvo zmoniu kurie pasake-Aciu,kad padaret tokia diena,Vilniui to reikia.Nustebau tai isgirdus,nors neprisidejau nei prie organizavimo,nei prie dar ko,bet buvo begelo gera tai girdet.Tikrai butu saunu jei atsirastu dar tokiu ivairiu dienu :)

Laura, kuri mėgsta ledus: Sveika ;] tai vat dėl vakar noriu pasidalinti įspūdžiais ;D iš tikrųjų man labai patiko renginys ir labiausiai tuomet,kai mes jau išdalinome visus lapelius ir susėdome bendrauti.

Austė, kuri mėgsta augti: Labas, Ivetaa. : )) Man ši Šypsenos epidemija davė daug.
Šypsojausi visą dieną,iki žandikaulių skausmo. : ))
Ir gražiausia tai, kad padovanojau šypseną žmonėms, kurios reikėjo… : ) Dėkoju Tau, ir noriu tokių puikių epidemijų daugiau ;}}

Gabrielė, kuri mėgsta groti: Žodžiu,akcija buvo nepakartojama.^^ tiesa sakant, viskas buvo suplanuota žymiai geriau,nei aš tikėjausi ir pirmas blynas tikrai nebuvo prisvilęs. Šiaip buvo gera žiūrėt į besišypsančius praeivius, pabendraut su žmonėmis ,kuriems RŪPI kitų gerovė ir šiaip plėsti pažinčių ratą. Žodžiu, AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ. Tai ką padarei yra nerealu. Šaunuolė! ♥

Ingrida, kuri mėgsta irkluoti: Labas :)
Iveta, man labai patiko tai, kad tu sugalvojai ir padarei. Nes dauguma zmoniu daug fantazuoja, daug kalba, taciau nieko nedaro. Supratau, kad viskas nera taip sunku, kaip atrodo. Mergyt, sauniai padirbejai.

Austėja, kuri mėgsta apsikabinti: Iš tikro, akcija buvo super. Ypač patiko, jog visi susirinkę buvo šilti, mieli žmonės, smagu, kad su kai kuriais jau galima ryšį palaikyt :) Jei planuosit tokią akciją vėl, pažadu dalyvauti :)

Tadas, kuris mėgsta taupyti: Visų pirma, norėčiau tau dar kartą padėkoti už renginuką, kurį suorganizavai. Buvo tikrai labai linksmas. Esi vienas iš nuostabiausių žmonių, kuriuos pažįstu.
Iki šiol nieko panašaus neteko daryt, tai yra susitikti su žmonėmis iš internetinės erdvės ir kartu praleisti pusdienį, dalinant skrajutes su juokingu tekstu.
Taigi ką aš iš to gavau? Supratau, kiek nedaug reikia, kad praskaidrintum kito žmogaus dieną. Beto, darydamas gera, tapti ir pats laimingesnis. Tai buvo puiki proga praplėsti ir savo konforto zoną. Iš tiesų pradėjau geriau jaustis, labiau pasitikėti savimi bendraudamas su nepažįstamais žmonėmis. Kaip mačiau, daugelis dalyvių skrajutes dalino būdami su savo draugais, nes tada jautiesi drąsesnis. Tačiau aš tai dariau vienas, nes norėjau kuo labiau patobulėt, perlipt per save. Šis susitikimas taip pat buvo ir gera proga pasimokyti, kaip nuoširdžiai pasakyti komplimentą žmogui, kurio visiškai nepažįsti. Ir tai buvo nuostabu, puiki gyvenimiška praktika! Ši renginuko dalis man bene labiausiai patiko. Taigi manau, kad šis renginukas buvo labai vykes, duok dieve, kad tokių daugiau būtų, šiais krizės laikais. O kas svarbiausia, kad mes perdavėm žinutę žmonėms dažniau šypsotis, juk tai yra taip natūralu. Visa, kas yra gražiausia ir tyriausia šiame pasaulyje, sklinda iš žmogaus vidaus ir to nereikia slėpti, o atvirksčiai – kuo labiau skleisti.

Olegas, kuris mėgsta obuolį: Hey! ;) Gavau iš to gerą pozityvo užtaisą,žandų skausmą (nes tiek laiko beisšypsant paskui žandai skaudėjo;D),jausmą,kad nepraleidau laiko veltui ir nuveikiau kažką gero bei naujų pažinčių;) Buvo labai smagu dalint (ypač užsieniečiams) komplimentus ir šeip kelt žmonėm nuotaiką. Dar kartą noriu pasakyt didelį dėkui už organizavimą…žaviuosi tavo pozityvu ir veiklumu ;)

Saulė, kuri mėgsta svajoti: Sveika! ;) Šypsenos epidemija- nuostabi idėja. Džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių, kurie organizuoja visa tai ir dalyvauja! :)
Man labai patiko susipažinimo žaidimas ir tai, kad išdalinę lapelius, niekur nepabėgom, o sakėm komplimentus ir galėjom pabendrauti. ;)
Viskas buvo labai faina ir ši akcija ilgam pakėlė nuotaiką. :))
Labai ačiū, Iveta! ;)

 

Visas renginuko nuotraukas galite rasti čia.

 

Post Scriptum

Begalo bekrašto dėkoju Jums, šaunuoliai, nes gali pasirodyti, kad pradžiuginot tiesiog vieną kitą žmogų, bet taip ir keičiamas pasaulis. O jūs esate tie, kurie išdrįstat ir patikėti, kad tai įmanoma :)

Iveta

Žmogaus buvimo žemėje prasmė

Garsiai tariu kiekvieną žodį sakinyje – „Žmogaus buvimo Žemėje prasmė“. Gal tuose žodžiuose įskaitysiu Tavo, žmogau, buvimo čia prasmę? Tačiau šis sakinys veikiau nuskamba kaip klausimas,o atsakymo į jį tikiu ieško kiekvienas ne šiaip egzistuojantis, o išties Gyvenantis asmuo. Ir čia sustoju, įkvėpiu giliai giliai ir mintyse permąstau tai, ką pasakiau. Gyvenantis asmuo. Visa kelionė į gyvenimo prasmę prasideda nuo Gyvavimo „iš širdies“. Taip istorija ir pradedama: „Kartą, visai neseniai, Gyveno žmogus…“

Gyvendamas iš visos širdies žmogus buvo laimingas. Būna kai kurie pragyvena visą ilgų ilgiausią gyvenimą taip niekada ir nepradėję gyventi. Dangstosi veidus dirbtinomis šypsenomis, o kūnus aukščiausios klasės audiniais, sėda tik ant tobulai išpurentos pagalvės, liečias tik prie auksu apdabintų sienų ir kitų tokių pat tik egzistuojančių būtybių. Ir štai čia, atėjus vakarui nusimeta kaukes, auksus, nusimeta idealiai atrepetuotus vaidmenis ir lieka „nuogut nuogutėliai“ prieš save. Šie žmonės sutrinka paklausus „Ar Tu laimingas?“. O istorijos herojus jeigu šypsojosi, tai taip, kad širdis krykštauja iš laimės. Jei žiūri kitam į akis, tai taip jog gali pagalvoti, kad jis užmatys visus slapčiausius Tavo sielos koridorius. Jei jis kalba su Tavimi, tai taip, jog jauti energiją pulsuojančią kiekviename jo tariamam žody. Jei jis daro ką gyvenime, tai tik tai, kas jo širdį verčia šoktelėt aukštyn iš malonumo. Jei jis gyvena, tai Gyvena iš širdies. Ir jei jo paklausia „Ar Tu laimingas“, tai jis neatsako, jis parodo koks persunktas laimės jo pasaulėlis. Taigi pastebėkit, kad žmogaus istorijoje iš pradžių pradeda vykti žodžių „Gyventi“ ir „Būti laimingu“ žaismas – jiedu neatsiejami viens nuo kito.

O būdamas laimingas žmogus jau ir panoro realizuoti save veikloje. Justinas Marcinkevičius sako: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. Taigi žmogus tą ir darė įprasmino save statydamas laivą, o šiuo, keliaus drauge su sūnum, kaip ir pažadėjo, aplankyti Pasaulio karšto, kurį visaip kaip apdainavę dainiai ir aprašę mokslo žmonės. Taigi vedinas noro nuveikti kažką prasmingo savo ir sūnaus gyvenimuose, žmogus išplaukė. Devynias galybes dienų plaukęs, horizonte pamatė krantą. Kai laivelis pasiekė krantą ir žmogaus su sūnumi savo nuostabai pamatė tą pačią prieplauką iš kurios buvo išplaukęs, tada jis suprato kokį reikšmingą atradimą savo gyvenimuos jie drauge padarė. Pasaulio krašto nėra. Tai nebuvo šiaip jo, laimingo ir gyvenančio žmogaus kelionė. Ne, tai buvo kelionė, kuri įgijo prasmę. Ir čia, skaitytojau, pastebėk, kad išdrįsęs Gyventi, iš tikrųjų gyventi, žmogus toliau savo istorijoje įprasmino ir realizavo save.

Štai čia įprasminęs save, žmogus susimąstė dėl to, koks didis atradimas atgulė į jo rankas ir suprato – jo pareiga šiuo atradimu pasidalinti. Tiek gyvybės pasaulyje ir visa ji mano, kad pasaulis plokščias ir turintis pasaulio kraštą. Ir čia žmogus plačiai pravėrė delnuose suspaustą atradimą, paleido jį į Pasaulį su viltimi, kad ne vien jo gyvenimas įgijo prasmę, o ją pagaliau suras kiekvienas. Stefanas Cveigas pasakė: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“. Kaip oru kvėpuojam, taip įkvėpėm ir šią žinią. Priėmėm, pamilom ir lig šiolei saugojam ir globojam tai, kuom pasidalino šis žmogus. Taigi, pastebėkit, kad istorijos pabaigoje žmogus pagaliau suprato, kad jo gyvenimas galiausiai atsiremia į norą dalintis. Padėti kitiems.

Ir Tu, žmogau, nepatikėsi, bet tai ne pasaka, tai tikrų tikriausia istorija, kurios herojus Fernandas Magelanas. O jo gyvenimo prasmę jaučiame ir dabar, tikime ligi šių dienų, nes tą lemtingą dieną Pasaulis tapo apvalesnis, nei bet kurio kito akimis prieš tai. Taigi ir drįstu teigti, jog žmogaus kelionė beieškant gyvenimo prasmės prasideda tada, kai būdamas laimingas pradedi Gyventi, ištiesų Gyventi, tuomet tą gyvenimą įprasmini artimoje veikloje, o po to ta veikla širdingai pasidalini su kitais ir sieki nors trupučiu Pasaulį padaryti geresnį.

 

Post Scriptum
Istorijos vadovėliai pasakoja, kad F.Magelanas kelionėje žuvo. Tačiau ar gali mirti toks žmogus, kurio atradimas ir gyvenimo prasmė tebegyvi ligi šių dienų?

 

 

Tai rašinys mano rytojaus lietuvių k. pamokai :)
Kuo nuoširdžiausiai, Iveta.

 

Du nuostabūs žmonės ir tai, kuom jie pasidalino

Gal sekmadienio ryto įkvėpimas atbėgo? Lyg antrasis kvėpavimas, toks jausmas.

Jau seniai nerašiau to, ką matau, ką girdžiu, jaučiu, uodžiu, kokie prieskoniai byra mano pačios gyvenime. O jie byra neproporcingai. Tai begalo saldu ir skanu, kad nors ir užsimerk iš malonumo. Tai rūgštu ir kartu, bet stiklinės vandens nieks neduoda, turi paragauti ir tokių skonių, o paragavęs juk supranti ką kitą kartą darysi kitaip, išmoksti gyvenimo pamokas. Tame ir visas gyvenimo žavumas.

Penktadienį dalyvavau paskaitoje, kurioj savo istorijas pasakojo Inga Krukauskienė ir Ričardas Doveika. Jie buvo taip vietoj ir laiku… Lyg kas specialiai būtų tuos du žmones man parinkęs ir atvedęs į tą auditoriją. Abu šnekėjo apie du dabar man aktualiausius dalykus. Noriu šiandien pasidalinti jais su Jumis. Pamatykit, išgirskit, užuoskit, paskanaukit ir pajauskit tai, ką jaučiu aš.

Inga dalinosi savo istorija, kurią buvau girdėjusi jau daugybę kartų, dėka televizijos šios moters istorija tapo perspausta, perskalbta, išgręžta iki paskutinio lašelio. Maniau iš pradžių, kad jau net ir nebegalima kažko naujo sužinoti. Įmanoma. Jos kiekvienas žingsnis yra lydimas didžiulio pasitikėjimo savimi. O kūno kalba byloja apie žavesį keliantį „bebaimiškumą“ prieš auditoriją. Nuolatinis ryšys ir po visą auditoriją bėgiojantis žvilgsnis tikrai buvo sustojęs ties kiekvienu. Taip, istoriją žinojau, bet išgirsti ją tokią – tikrą, nuoširdžią ir nesudirbtą sceninių šviesų, grimo, buvo nepaprasta. Taip beklausant jos ir stebintis ta stiprybe, kurią Inga nešasi su savimi, prisiminiau vieną dalyką. Laikas sustojo. Maždaug prieš metus žiūrėjau reportažą apie ją. Tada sau pasižadėjau, kad vieną dieną matysiu šią moterį priešais save. Tą akimirką supratau – Iveta, pildosi svajonė! Tai vienas iš geriausių jausmų, kuriuos kada nors gali patirti ir išgyventi. Atrodo tokia smulkmena, net buvau užmiršusi laikui bėgant, tačiau žiū kažkas pasirūpino, kad svajonė taptų realybe.

Paskutiniu metu ieškojau žmogaus, kuris man būtų autoritetas, kuris įkūnytų begalinę žmogaus stiprybę. Po šios paskaitos aš atradau jį. Pergalėti tiek gyvenimo audrų, kiek ši moteris išgyveno, sutikit, ne kiekvieno pečiams – tėčio mirtis vaikystėje, pirmagimės dukrelės mirtis, penkiolika metų laukimo, siaubingai sunkios gyvenimo sąlygos… O aš dar drįstu mąstyti apie tai, kad man sunku būti dvyliktoke? Taigi, paskutiniu metu ieškojau stiprybės, kad galėčiau pasisemti jos delnu sau. Atradau. Manau, ypač dabar ši moteris bus ta, kurios istoriją prisiminsiu tada, kai būsiu beleidžianti rankas žemyn.

Beje, jau apie pusę metų Ingos kontaktus turėjau, bet nerašiau, neskambinau. Maniau, ateis laikas, jausiu, kad esu pakankamai stipri stot priešais šį žmogų – tada ir stosiu. Po paskaitos, tą patį vakarą, dar kartą jai padėkojau jau asmeniškai. Ir dabar vėl gi atsigręžiu atgal, žiūriu į tai, kiek nueita… Kažkada bežiūrint tą reportažą apie Ingą, tai atrodė mažų mažiausiai naivi svajonė. Ne, svajonės pačios savaime nesipildo. Svajones pildome mes patys.

Ingos žodžiais-
Mokėjimo svajoti identifikavimas:

1) Dažnumas (Svajoti kuo dažniau)
2) Laiko tarpas (Jeigu prireiks, tegu tai bus ir 15 metų, bet nepaliaukit)
3) Intensyvumas (Svajonę reikia jausti taip, kad pagalvojus net padai „sviltų“, nežinotumėt kur dėtis!)
4) Svajonės aiškumas (Detalės? Ką matot? Ką jaučiat? Girdit? Uodžiat? Koks skonis? Koks toje svajonėje tu pats?)

Tik į auditoriją įėjus Ričardui Doveikai, visi sužiurom. Žmogus kaip žmogus, tik ženklas rodo jį esant kunigu. Viena, kita frazė ir mes visi jau puolam juoktis, visi švelniai tariant nustebę jo humoro jausmu. Aš ir pati to tikrai nesitikėjau. Su Ričardu buvau kelis kartus kalbėjusi telefonu, nes planavom nufilmuoti ir šį žmogų filmui. Jau tada jį begalo gerbiau už tai, kad girdėjęs mane vos kelis kartus, šitaip palaiko, skatina judėt pirmyn ir moko nepasiduoti „lietui“, kurio tikrai bus.

Kažin ar gali būti žmogus labiau savimi ir toks tikras, koks prieš mus stovėdamas buvo Ričardas. Kalba persmelkta humoro jausmo, kuris buvau turbūt labiausiai stebinantis visos kalbos metu. Visi leipo juokais, aš nei kiek neperdedu. Dažnai užmiršdavau tą kunigo ženklelį esant. Daugelis lektorių turėtų ko pasimokyti iš Ričardo, nes jo kalba, gestai, intonacija, ryšys su auditorija buvo kažkas nepaprasto ir labai įtaigaus. Šiam žmogui tikrai yra skirta eiti gyvenime tuo keliu, kuriuo jis ir eina dabar.

Pradėjo kalbą pavyzdžiu: „Kai Dievas sukūrė Pasaulį, pasakė, kad tai buvo gera. Kai Dievas sukūrė žmogų, pasakė, kad  tai labai gera“. Ričardas dalinosi savo gyvenimo istorija – 16 kvadratinių metrų butukas, keturi asmenys šeimoje. „Ten tilpo ir miegamieji, ir erdvi virtuvė, ir holai, ir darbo kambariai“ – ironizavo jis. Iš auditorijos pritariamai Darius klausė: „O didelis balkonas buvo?“. Ričardas juokaudamas taip ir dėstė visą savo istoriją, kuri priešingu atveju būtų atrodžiusi žmogui dideliu iššūkiu, skurdžia vaikyste, baime apie tai pasakoti bendraamžiams, sunkiomis mokymosi sąlygomis… Tačiau Ričardo tonas viską tapė šviesiomis spalvomis ir aš begalo žaviuosi tokiais žmonėm, kurie visus sunkumus gali tapyti ryškiau, šviesiau ir sakyti „Man to reikėjo. Niekas nevyksta be reikalo“.

Labiausiai juo „tikėjęs“ žmogus buvo jo tėtis, sakęs „Tu, vaikeli, bent devynias klases pabaik“ . O jis ne tik devynias klases pabaigė, bet ir studijas užsienyje, Romoje.

Ričardas privertė sustoti pasakydamas: „Sakom rytoj nueisim pas artimuosius, rytoj pasakysim, kad mylim… negalima artimiesiems sakyti „rytoj“. „Šiandien ir dabar“ – tai žodžiai, kurie turi būti sakomi mylimiesiems“. O tai kūryba, palaikyti pastovų ryšį, jį puoselėti, visaip kaip myluoti ir lipdyti, tam reikia dėti pastangas, tam reikia atiduoti visą save. Bet be to mes negalime vadintis žmogumi. Juk taip? Niekada nebus lengva mylėti kitą. Mylėtis (mylėti save) gali kiekvienas ir nori kiekvienas. Bet mylėti (meilę duoti kitam) vos vienas kitas išgali. O Ričardas ir sakė, kad meilė tai yra ne tik mylėtis, o ir mylėti.

Labai taikliai Ričardas pasakė aiškindamas pagrindinę skyrybų priežastį: „Kai žmonės dabar susitinka, jie pirmiausiai žiūri, kad sutaptų „apatiniai vamzdynai“, o tik po to ieško bendrų požiūrių, charakterio panašumų“. Baisu, bet taip ir yra. O kur toli Tu su tuo žmogum nueisi, kai veda tik „vamzdynai“, o ne akys, žiūrinčios ta pačia kryptimi.

Ir labai svarbus dalykas, kurio dabar visaip kaip stengiuosi mokytis pati. Sutinkam dažnai kitą žmogų su pirmu įspūdžiu, dažnai ir bendraujam su kitu žmogumi manydami „galėtum Tu būti vienoks ar kitoks“, „Nepatinka man Tavyje viena ar kita“, sakydami: „Pasikeisk, tada mylėsiu“. Ne kitame bėda. Mumyse bėda. Ričardas taip gražiai pasakė: „Sakykit kitam – aš Tau suteikiu galimybę būti pačiu savimi, nes Tu man rūpi“. Taip taip, paskutiniu metu stengiuosi į kiekvieną žmogų, kuris ateina į mano gyvenimą, žiūrėti žvilgsniu – Tavyje yra pamoka, dovana ar Dievas. Mano pareiga yra tau padėti tai išlaisvinti, mano pareiga tai matyti ir tuom gerėtis. Tam, kuris to nebandėt, nuskambės banaliai. O tas, kuris jautė, ar jausit, žinokit, kad nėra geresnio jausmo kaip priimti kitą tokį „tikrą“ ir nuoširdų. Kaukės viską komplikuoja, apipina intrigom ir melu, nuolatiniu prieštaravimu ir nepasitenkinimu. Viskas tampa daug paprasčiau ir nuoširdžiau, kai kiekvienas sutiktas Tau yra tai, kas gyvenime labai reiškminga.

Buda tik nušvitęs irgi pastebėjo, kad atsirado daug žmonių, kurie ėjo pas jį ir sakė, kad jis elgiasi neteisingai. O šis manė taip: „Aš esu nušvitęs, o šie žmonės ateina ir mane moko, matyt jie taip pat yra nušvitę. Kiekvienas jų – tai pamoka, kurią turiu išmokti“. Tiesa galiojanti amžiais ir tūkstantmečiais.

Po paskaitos, po vakarienės su geriausia drauge jau stojaus norėdama atsisveikinti ir pasakyti, kad aš taip džiaugiuosi, jog ji yra. O draugė apkabinus pati pirma pasakė „Ačiū, kad esi“. Tai vieni iš gražiausių žodžių, kuriuos kada nors galėtų ištarti draugai.

Post Scriptum
Kaip Ričardas pasakė, saugokite tai, kas yra šalia Jūsų širdies.

IS

Laiko planavimas – kai iš gyvenimo dingsta chaosas

Tai, kuo pasidalinu šiame įraše, yra daugiau nei metų patirties vaisius ir mano pačios kiekvieną savaitę taikoma sistema. Už ją atsakau tiek, kiek pati atsakau už save. Tačiau žinau viena  – visai neseniai bandžiau jos nesilaikyti savaitę. Patikėkit, užteko to balagano, kuris buvo grįžęs į mano gyvenimą, daugiau to nebekartosiu. Taigi, žiūrim ką turim :)

NAUDA IŠ ŠIOS TEMOS:

1. Pagaliau suprasi ką reiškia gerai miegoti naktimis, nes viskas, ką turi padaryti bus po rankom ir suplanuota.

2. Pasirodys, kad paroje staiga atsirado daugiau valandų.

3. Nereikės atsiprašinėti kitų dėl užmirštų darbų, pažadų.

4. Sumažės arba apskritai dings nuolatinis nerimas ir stresas.

5. Greičiausiai draugai ar bendradarbiai pradės pastebėti punktualumo užuomazgas.

6. Sumažės arba dings chaosas iš kasdienio gyvenimo.

7. Tikėtina, kad padaugės papildomos ir mėgiamos veiklos.

8. Išaugs rezultatai: padarysite daugiau per trumpesnį laiką.

ŠALUTINIS POVEIKIS:

Komentaruose galite pasidalinti juo, nes jei savaitę pabandysite gyventi sąžiningai pagal tai, ką šis įrašas padės susiplanuoti, laimės bus „pilnos kelnės“.

REIKĖS:

Dviejų A4 popieriaus lapų, tušinuko, pieštuko, dviejų spalvų markerių, 2010 metų dienotvarkės.

1

Susirašom visus visus darbus, susitikimus, reikalus, kuriuos reikia išspręsti ar padaryti per ateinančią savaitę. (Nepamirškit ir malonių dalykų – tai ką norėtum nuveikti dėl savęs, su kuo pasimatyt, kur nueiti.)

2

Prie kiekvieno iš jų parašykite raidę A, B arba C.

A – Labai svarbu ir turi būti atlikta skubiai.

B – Irgi gan svarbu, bet gali palaukti.

C – Darbai, kurių neatlikus pasaulis nesugrius. (Pavyzdžiui, visi malonumai)

A, B, C

3

Apačioje darbų sąrašo lapą paskirstykite į tris stupelius – A,B ir C. Po kiekviena iš raidelių surašykit atitinkamus darbus. Visi A viename stulpelyje, visi B ir visi C.

A, B ir C stulpeliai

4

Tada imam naują A4 lapą ir apvertus jį horizontaliai visą lapą vėl suskaidom į tris stulpelius A, B ir C. Dabar po kiekviena raide rašysime tuos pačius darbus, kuriuos rašėmės ir prieš tai. Kas kitaip? Kiekvieną darbą skaidome iki smulkiausių žingsnių.

Pavyzdžiui, pirmasis mano A darbas yra: Padaryti istorijos testą.

Kadangi jis susideda iš 75 klausimų ir istorinio šaltinio, o testui atlikti turiu 4 dienas, tai šio darbo žingsniai bus tokie:

a) Atsakyti 25 klausimus pirmadienį.

b) 25 klausimai antradienį.

c) 25 klausimai trečiadienį.

d) Istorinis šaltinis ketvirtadienį.

Ketvirtadienio vakarą jau turėsiu atliktą visą istorijos testą ir penktadienio rytą galėsiu jį kaip ir tarėmės su mokytoja – atiduoti.

Kiekvieną darbą skaidom į smulkiausius žingsnius

Lygiai tą patį darome su kiekvienu iš darbų visuose trijuose stulpeliuose. Skaidome iki tokių žingsnių, kuriuos galėtumėm eiti ir daryti jau dabar pat. Jei pažiūrėtumėte nuotraukoje, prie kiekvieno iš darbų yra burbuliukas. Man patinka vizualiai matyti kiek esu padariusi, todėl prie kiekvieno atlikto darbo tą burbuliuką užspalvinu žalia spalva. Savaitės pabaigoje neatlikti burbuliukai – spalvinami raudonai.

Kiekvienas atliktas darbas spalvinamas žaliai. Savaitės pabaigoje neatlikti darbai spalvinami raudonai.

Sveikinu, dabar viskas kas iki šiol tupėdavo Jūsų galvoje ir grauždavo paskutinius likusius nervus dabar guli popieriaus lape. Argi ne ramiau? :)

5

Imame dienotvarkę. Pavartykite ateinančios savaitės dienas. Visi susirašyti darbai sutilps šiuose 7 lapuose, 7 dienose. Belieka tik juos susidėlioti į tam tikras dienas. Tam ir pasitarnauja mūsų raidės A, B ir C. Visų pirma susirašome A darbus ir juos paskirstome po visą savaitę (elkitės racionaliai ir sąžiningai su savim ). A darbai – tai jūsų numeris vienas. Jie turi būti atliekami be eilės ir netempiant gumos. Po to pereikit prie darbų B – lygiai taip pat išdėliokite po visą savaitę. C – lieka paskutiniai darbai, kurie užpildys likusį laiką, todėl ir prašau mylėti save ir sugalvoti kaip galėtumėt save nudžiuginti :) Nes šie darbai turi būti dažniau kaip prizas už tai, kad nugyvenat tokią kokybišką savaitę.

Diena dienotvarkėje

Greitu laiku papasakosiu apie tai, kaip atrodo mano dienotvarkė, kokia tvarka rašausi darbus dienoje ir kitus papildomus „triukus“.

Kokybiška diena

Jei kartu su manimi dabar nesiplanavai, tik permetei akimis ar perskaitei – aš Tave nuoširdžiai užjaučiu :) Galbūt nuskambės žiauriai, bet tikrai nežinau kiek kvailam reikia būti žmogui, kad leistum kažkam kitam už Tave suplanuoti Tavo dieną ir laukti stebuklo, kuris galbūt viską sudėlios taip, jog ir suspėsit viską, ir užteks laiko, ir jausitės laimingi. Stebuklai neateina iš niekur. Jie myli tuos, kurie už sėkmę moka avansu. O šiuo atveju sėkmingos ir kokybiškos savaitės avansas – laiko planavimas.

Post Scriptum

Gali atrodyti labai paprasta ar net per paprasta, tačiau tai turi didelę vertę Jūsų gyvenimuose. Mano laiko planavimas – nuolatos tobulinama sistema. Ir ji nuolatos vis kažkiek pasikeičia. Neabejoju, kad yra ir dar geresnių sistemų, todėl atradus dar kažką geriau – būtinai pasidalinsiu :)

Griežtai, bet teisingai,

Jūsų,
Iveta

Tai draugų istorija

Draugai gali būti „tikri“, gali būt ir „dirbtiniai“.

Draugai gali būti „artimi“, gali būt ir „tolimi“.

Draugai gali būti ir „su tavim“, gali būt ir „be tavęs“.

Draugai gali paskolinti „savo petį išsiverkti“, gali būt ir abejingi.

Draugai gali perskaityti Tave iš akių, būna kai kurie ir iš ilgų sakinių niekada nesupras.

Ir vieniems pridera žodis „draugas“, o kitiems ne.

Tai Draugų istorija

Į darželį atėjau 4 metukų. Nepamenu ar iškart su tuo berniuku papuolėm į vieną grupę, bet kuo puikiausiai prisimenu auklėtojos žodžius: „Ji nesugeba nieko kito ir nenori nieko kito, kaip tik ištisą dieną žaisti“. Ir oj kaip aiškiai atsimenu tuos du sustumtus suolus pačiam klasės gale tiem, kurie patys blogiausi, didžiausios neklaužados ir apskritai auklėtojai matyt sunkiai apsiversdavo liežuvis juos vaikais pavadinti. Prie to stalo ir aš puikavausi. Vis lenktyniaudavom kas greičiau suvalgys sriubą, o tas nėra taip lengva, kai auklėtoja įpila mums paskutiniams. Prie šio „paženklinto“ blogiečių stalo sėdėjo ir tasai berniukas. Jis man nepatiko. Nedraugavau aš su juo. O ypač po to, kai šokių mokytoja pastatė mus drauge į vieną porą ir privertė šokti polkutę. Guodžiausi tuo, kad ateis ta diena, kai turėsim kiekvienas savo mokyklą ir su didele kuprine einant į mokyklą nieks man nekaišios „padnoškių“. Turiu įtarimą, kad ir skaityt, ir rašyt išmokau rekordiniais greičiais vien dėl to, kad tik kuo greičiau išdumt iš darželio ir nebešokt polkutės, nebesėdėt prie vieno stalo su tuo berniūkščiu.

Palaimos diena. Pirmąją mano rugsėjo 1-ąją viskas buvo nuostabu ir pasakiška iki tos akimirkos, kai įėjau į savo klasę. Ir visos mano vaikiškos svajonės sudužo dar keturiems metams. Tas berniukas buvo mano klasėje ir negana to naujoji auklėtoja mus susodino drauge, nes „ūgis prie ūgio“, kaip tyčia. Negana to, kad visą dieną turėjau kęsti tą berniūkštį, įspirt karts nuo karto į kokią blauzdą, trinktelt per pakaušį ar pavadint kokiu „negražiu“ žodžiu, tai galit įsivaizduot, kaip aš pasijaučiau per šokių pamoką dar keturiems metams pastatyta šokti su tuo pačiu „polkininku“? Ir jis vis numindžiodavo mano kojų pirščiukus, kas kėlė norą tik dar smarkiau jam trinktelti ar numinti koją dvigubai stipriau. Pavasarėlis, o gi jo pavardė „Vasaris“, buvo didžiausias mano vaikystės priešas.

Atėjo išganytoji penkta klasė, kai galėjom rinktis su kuo sėdėsi, su kuo šoksi, pradėjom atsirinkti „savus“. Kažko trūko. Aš pasiilgdavau galimybės Pavasarėlį paerzinti kokiu pliaukštelėjimu per pakaušį, pasišaipyti iš jo kreivo- „šleivo“ rašto, bet nebesėdėjom kartu, nes juk jis buvo mano nesimpatija. O aš jo. Juk taip?

Manau, septintoji klasė mums abiems buvo tam tikras persilaužimas. Susibendravom. Ką jau čia, kai šitiek metų kartu augom, tegu ir su vaikišku piktumu širdutėj, bet jis buvo mano didžiausias bendražygis. Ir džiaugsme ir varge. Gal ir tas piktumas buvo vaikiškas – mušu, nes myliu? :) Taigi pradėjom kurpti planus apie sėdėjimą kartu aštuntoje klasėje. Jis gindavo mane, aš jį. Ėjom vienas už kitą. Bendravimas tapo gražus, gal net kiek per idealus.

Viena lemtinga diena Alytuje (taip, aš esu grynakraujė dzūkaitė), savaitė prieš aštuntosios klasės rugsėjo 1d. Į Vilnių vykom apsipirkti, kai tėvų iniciatyva nuvykom į vieną butą. Tada supratau, kad šis tas čia rimto. Tą pačią dieną supratau – aš turiu savaitę atsisveikinti su viskuo kas buvo Alytuje. Rugsėjo 1d. prasideda mano naujas gyvenimas Vilniuje. 14-os metų paaugliui pasakyk, kad visi užtarnauti draugai, pamėgtos slaptos vietelės, geriausia draugė, visas saugumas ir Tavo užtarimas lieka kitam mieste. Buvo didelis smūgis. Nespėjau net iki galo suvokti. Daugeliui net nesakiau, nes buvo per sunku. Klasė apie tai sužinojo tik tada, kai į mano vietą atsisėdo naujokas. O štai Vilniuje nebuvo nei vieno pažįstamo, nei vieno draugo. Čia ir nauja klasė, ir nauja aplinka, naujas miestas… Manau tik tada ir pajaučiau tą tikrąjį žodžio „Draugas“ skonį. Man baisu buvo išeiti iš namų ir vien savo rajone pasivaikščioti. Man baisu buvo kam atvirauti, kad tik nepastebėtų akcento. Man baisu buvo sakyti savo nuomonę, nes čia ji buvo nulio verta. Čia viskas buvo taip didinga, bet ir taip baisu. Pasakysit: „Juk draugai niekur nedingo, yra įvairiausios susisiekimo priemonės“. Nei velnio, realybė kitokia. Iš visų draugų, geriausių draugių mano gyvenime išliko tik vienas Draugas – Pavasarėlis. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris po išvykimo liko su manim, mane palaikė. Štai ir supratau ką visą tą laiką turėjau vadinti draugu.

Praėjo 4 -5 metai. Vakar rytą radau pašto dėžutėje raštelį iš pašto apie registruotą laišką man. Prieš filmavimus dar spėjau nubėgti į paštą . Ir kai jį atplėšiau, kas gi viduj suvirpėjo, sukirbėjo. Tas pats kreivas – „šleivas“ raštas… Tos pačios nuoširdžios mintys… Tas pats ištikimas buvimas „su manimi“. Ir mano mėgstamiausio šokolado plytelė. Jau keletą metų mūsų ryšiai buvo nutrūkę, nes aš čia turiu savą gyvenimą. Ten jis savąjį. Vienintelis prisiminimas turbūt išlikę man dovanotos jo kareiviškos plokštelės su išgraviruotais žodžiais. Jis turi tokią pačią nuo manęs. Kad ir ką bešnekėtumėm, sunku tą ryšį ir tą draugystę išlaikyti. Tačiau žinot koks turbūt yra pagrindinis skirtumas tarp Draugo ir pažįstamo? Tu gali jo nematyti, gali jo negirdėti, gali neturėt galimybės jo apkabint, bet Tu visada žinai – jis yra ir jis su Tavim.

Pavasarėli, šis įrašas Tau. Kartais pasiilgstu tos polkutės ir numindžiotų pirščiukų. Dėkoju už tai, kad buvai ir tebesi, nesvarbu – sunku man ar lengva.

Bučkis!

Iveta

 

Post Scriptum
Turbūt patys „tikriausi“ ir patys artimiausi širdžiai mums tie žmonės, kurie lydėjo nuo darželio ar mokyklos laikų. O dabar susipažįsti ir po savaitės to žmogaus nei galvoj, nei širdy.

120% tikslų dešimtukas – „minutės pertraukėlė“

Šiuo metu didžiuliais greičiais keliauju pirmyn, daugybė dalykų vyksta aplink mane, galybė žmonių mane supa ir jaučiuos lyg būčiau kokio tornado viduj: pati jaučiuos atrandanti ilgai ieškotą pusiausvyrą, viskas viduje dėstosi į savo vietas, viduje šeimininkauja ramybė ir žinojimas. Begyvenant dešimtuko ritmu pastebėjau, kad ši atsakomybė prieš kitus ir viešas ėjimas savo tikslų link tikrai yra savotiškas „spyris“ ir man pačiai pasitempti. Nuėjau tiek, kad manau, būtų pats laikas padaryti „minutės pertraukėlę“. Ir galų gale pasižiūrėti kaip mano gyvenimas dėstosi ir kaip laikausi savų principų be viešų deklaracijų ar pasižadėjimų. Nes pats didžiausias pažadas yra duotas sau.

KADA VĖL PASIRODYS 120% TIKSLŲ DEŠIMTUKO ĮRAŠAS?

Vadinu tai „minutės pertraukėle“, tačiau ta minutė man gali būti ir savaitė, ir dvi, ir mėnesis, ir… Gyvenimas parodys :) Kai iki galo įsitikinsiu, kad galiu eiti kryptingai tų tikslų link ir be jokios viešumos, kitų sekančio žvilgsnio, tada tolimesnis įrašas ir atsiras.

BAIGIAMASIS ŽODIS?

Būkit nuoširdūs kitiems ir svarbiausia sau. Nes kartais užsikrečiam daug baisesniu „gripu“ – melas sau. Linkiu pasveikti :)

Iveta

120% tikslų dešimtukas – 5 savaitė

Štai žvelgiu pro savo buto langus. Minėjau? Gyvenu aukštai – 13 aukšte. Vienų „langai“  švarūs, neiškreipiantys vaizdo, gal net vitražiniai – nuspalvinantys vaizdą ryškiausiom spalvom. Kitų „langai“ tamsūs, purvini, iškreipiantys, nuslopinantys visą panoramą. Mano langai švarūs, štai daugybė švieselių, visas naktinis Vilnius priešaky, daugybė pas šeimas namo vykstančių, begalė šiltų spalvų ir vilčių gyvenančių tose švieselėse. O štai kitas mano vietoje, žiūrės jau pro tamsius, purvinus „langus“ ir matys kuo puikiausią galimybę iššokti ir taip išspręsti visus jį kankinančius rūpesčius. Vienas pasaulis ir dvi kardinaliai skirtingos pasaulėžiūros. Dovanoju V.Mačernio žodžius: „Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esam šviesa, mes patys esam saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviesti“.

1. Sąžiningai susiplanuoju kiekvieną dieną darbotvarkėje ir jos laikausi.

Ši savaitė buvo tokia nauja, tokia kitokia… :) Ir man dėl to taip džiugu! Jei keičiasi aplinka, tai ženklas, kad labai keičiuosi ir pati. O ir planavimas nestovi vietoje. Štai nuo ketvirtadienio pradėjau daryti šiokius tokius eksperimentus, kad atrasčiau dar geresnius sprendimus besiplanuojant savo laiką. Pavyzdžiui, ketvirtadienį nuo 16-20val. mobilusis, kompiuteris buvo išjungti. Nusprendžiau, kad kai kada laiką išnadoju tikrai neproduktyviai – Skype, Facebook, skambučiai, žinutės ir kiti niekai. Ir tikrai visai nenustebau, kai per tą mobiliojo ir kompiuterio „abstinencijos“  laiką sugebėjau padaryti dvigubai daugiau, nei paprastai padarau per visą dieną. O žinokit ir nieks nenumirė ir pasaulis nesugriuvo per tą laiką, kol buvau nepasiekiama :) Suprasdama kiek daug laiko iššvaistau ir kaip labai mane išblaško mobilusis ar kompiuteris, nusprendžiau, kad vienintelei dienai, ketvirtadieniui, bus skirta keletas valandų laiškų atsakinėjimui, žinutėms ir kitiems neskubiems reikalams. Kiekvienas vakaras nuo 19val. – be kompiuterio, o galimybei esant ir be mobilaus telefono. Vakarai – man ir viskam, ką myliu :)

Šią savaitę didžioji dalis susiplanuotų darbų atlikta, todėl įvertinimas – 90%. Po truputėlį, po truputėlį ir pasieksiu tuos 100% :))

2, 3, 4 tikslai – Aš duodu kitiems dukart daugiau, nei gaunu sau.

1. 120proc. BLOG’as.  Kaip pastebėjot šią savaitę neįkėliau jokio įrašo neskaitant tikslų dešimtuko. Turiu perspėti, kad šiuo metu visos mino mintys, planai ir darbai sukasi tik apie motyvacinio filmo „Aš su Tavimi“ filmavimus. Todėl dar dvi ateinančias savaites turėsiu tik žiupsnelį laiko blog‘ui. Bet jau kiek išgalėsiu, tiek pasidalinsiu įspūdžiais ir atradimais. Manau, kad dažniau vieną kitą mintį atrasite Facebook‘e, kaip buvo ir šią savaitę. Paprasčiausiai, kelias minutėles mini žinutei atrasti lengviau, o štai keletą valandų įrašui – jau sunkiau. Žinoma, papildoma veikla neatleidžia nuo atsakomybės, todėl šią savaitėlę stengsiuosi dažniau pasidalinti atradimais.

2.Projektas „Aš su Tavimi“. Man gal iš laimės spygaut, klykaut? :))) Štai šeštadienį drauge su M.Šatkum susistatėm visą aparatūrą filmavimui, o sekmadienį įvyko pirmasis filmavimas! Tiek beproto daug visko naujo, nepatirto… Šeštadienį labai nerimavau, išaiškėjo daugybė neapgalvotų smulkmenų, dar visa taip nauja. Neslėpsiu, baisoka buvo. Bet ačiū komandai, kuri visiškai nepakartojama! :) Sekmadienio rytą susitikom su D.Ibelhauptaite, kuri irgi „belenkaip“ nuostabus žmogus. Labai įdomu buvo ją kalbinti, pažinti ir jausti tokią iniciatyvą iš tokio žmogaus. Bebendraujant man pačiai kilte kilo visa motyvacija, tikėjimas, o kas jau pačiam filmuke bus… Pamatysit, šis žmogus Jums padovanojo labai daug savęs. Vėliau kalbinau Ekskomisarų biuro prezidentą, Alių Sadecką, kuris yra kardinaliai kitoks žmogus. Bet tame ir visas įdomumas. Filmuke bus įpinti labai skirtingi ir įvairūs žmonės. Su Alium interviu nejučia perėjo net į diskusiją, į kurią įsitraukė visa komanda. Akimirkom pasijautėm taip, tarsi, čia mes duotume interviu :)) Šis žmogus pasidalino savais išminties „perliukais“, kurie, privertė susimąstyti, į visa pažvelgti kiek kitu kampu. O tai tik pradžia… :) Sėdėjom jau po filmavimo ir Andrius pasakė vienus žodžius, o aš absoliučiai pritariu: „Visi šie kadrai verti dokumentikos“.

3. Mano mokinys. Guostė nebaigia manęs stebinti ir džiuginti :) Trečiadienį turėjo interviu su A.Žebrausku, kuris jai sukėlė labai daug gerų emocijų, daug motyvacijos ir tikėjimo. O kaip gali būti kitaip, kai sėdi ir matai save ateity? Vos ne kiekvieną dieną sulaukdavau iš jos skambučio ir krykštavimo iš laimės dėl to, kas vyksta jos gyvenime, kokia ji laiminga. Manau, tai puikus įrodymas, kad tai, ką jai duodu, neabejotinai veikia.

 

5, 6 tikslai – aš aktyviai mokausi mokykloje ir ruošiuosi egzaminams.

1. Mokykla. O čia irgi dideli pasikeitimai. Bet toks jausmas lyg akmuo nuo širdies būtų nusiridenęs. Visas šias savaites kol laikausi dešimtuko niekaip nesugebėjau prisiversti daugiau laiko skirti matematikai. Bet tai tiesiog ne man. Žinot, aš esu puikus įrodymas to, kad kai labai nori ir eini kryptingai gali gauti puikius rezultatus iš bet kurios srities. Neturiu ypatingų sugebėjimų matematikoje, o skaičiai man ir nekelia jokių gerų emocijų. Tačiau visada matematikoje buvau viena iš geriausių vien dėl tėvų įskiepyto požiūrio: „Matematika yra svarbus dalykas, todėl ją turi mokytis idealiai“. Taip ir buvo. Bet vieną dieną varikliukui perdegus sustojau ir pagalvojau „Ar man nors patinka tai, ką taip labai mokausi ir dedu tiek daug pastangų?“. Visiškai ne. Būtent todėl jau turiu prašymą ant savo stalo, kuris įprasmina tą atėjusį supratimą. Keičiu matematikos išplėstinį kursą į bendrąjį (kas teoriškai yra mažesnė kurso apimtis, o praktiškai – juokų darbas). Taip pat, prie saviugdos tikslo sužinosit apie studijas, į kurias sukti jau esu beveik apsisprendusi. Dėl jų  moksluose dar vienas pasikeitimas – turėsiu po 1,5 metų pertraukos vėl pradėti mokytis informatiką (žinoma prieš tai atsiskaityti ir už pertraukėlę). Čia dar ne viskas – prie mano planuotų lietuvių k., anglų k. egzaminų prisideda ir istorijos egzaminas. Kad ir kaip visa tai sudėtingai nuskambėjo, aš ranką prie širdies pridėjus sakau: „Jaučiuosi daug geriau. Taip, lyg pagaliau stovėčiau savam kely“. Ir tas jausmas patikėkit… Velniškai geras.

p.s. Mokykloje kabo vienas iš mano straipsnių, o šiandien galutinai buvau įkalbinta ir dėl interviu mokyklos laikraščiui :)

2. Kartojimas egzaminams. Na, sakyčiau šauniai :) Anglų k. kaip įprasta – papildomos pamokos nenueina veltui (pajaučiau progresą, kai pamačiau, kad sunkesnės egzamininio tipo užduotys tapo jau vienomis iš malonesnių!). Lietuvių kalboje man viskas einasi gan lengvai, nes juk daug kas siejasi su rašymu, kuris man labai prie širdies. Todėl gavus tam tikras užduotis dabar paprasčiausiai stengiuosi susieti jas su man įdomiom temom. Taip sunkūs dalykai tampa neįtikėtinai lengvi :)O dabar prisideda ir istorija, kuriai šią savaitę skyriau ypač daug dėmesio. Tai bus kietas riešutėlis, čia irgi yra skaičiai. Bet aš įveiksiu, žinau :) P.Coelho sakė, kad kai ko nors labai trokšti, visas pasaulis padeda tai įgyvendinti. Aš papildyčiau jį – kai sieki to, kas artimiausia tavo širdžiai, tada visas pasaulis neabejotinai – su tavim. Šiuo atveju tai nuostabi mano istorijos mokytoja :)

  

7. Mano sveikata puiki: Kiekvieną dieną mankštinuosi, išgeriu 2l vandens ir valgau tik tai, kas mano organizmui geriausia.

Šią savaitę klusniai sekdama daktarės patarimus, intensyviai nesportavau, nebėgiojau. Po praeito savaitgalio nesmagių patyrimų nesinorėjo to pakartoti :)

Vanduo – jau mano kasdienė duona. Turiu pasakyti, kad ypač paskutiniu metu pajaučiau rezultatus – dar labiau pasijautė organizmo reakcija į maistą. Pradedu vėl po truputėlį atsirinkti kas man tinka, o ko geriau privengti. Savijauta? Iš patirties sprendžiu, kad rezultatai pasimatys po maždaug kelių mėnesių, tačiau jau dabar jaučiasi tam tikras „apsivalymas“.

Maistas – planuose. Dėka blog‘ą lankančių skaitytojų atradau dėmesio vertus sveiko maisto gaminimo kursus. Aprimus visoms veikloms, projektams, pradėsiu juos lankyti :) Laukiu nesulaukiu. O dabartinė mano diena semi-vegetariška (valgiaraštyje – tik vištiena). Vaisiai, daržovės ir, kad ir kaip būtų „nesveikuoliška“ tai paminėti, bet – šokoladas. Aš laikausi tos minties, kad svarbiausia ne ką valgai, o su kokiom mintim valgai!

Sveikatos būklė. Atlikus kraujo tyrimus daktarės žodžiai tikrai privertė nusišypsoti: „Tikrai geras kraujas“. Mano nuojauta manęs niekada neapvilia. Todėl darau tik vieną išvadą – reikia ramiau reaguoti į kylančius sunkumus. „Kas nenužudo, tas daro mus stipresniais“ :) Ta proga jau nusprendžiau, kad sudalyvausiu Rugutės organizuojamoje kraujo donorystės akcijoje. Vieną kartą jau teko pasidalinti savo krauju ir jaučiausi tiesiog puikiai. Manau dar šiek tiek pozityvaus ir gero kraujo kažkam tikrai nepamaišys. Kas žino, gal net gyvybę išgelbės.

8. Aš turiningai leidžiu laisvalaikį.

Net atsilošiau ir pamąsčiau, o kaip gi mano šios savaitės laisvalaikis? Visiškai nesąmoningai įvykdžiau šį tikslą. Anksčiau būdavo dar pasiplanuoju kam galėčiau skirti laiką, su kuo pasimatyti, ką nuveikti. O šią savaitę savaime mačiau tik man malonius žmones. Būdavo užbėgi kokius reikalus sutvarkyti, o kai žmogus mielas širdžiai, tai leidi sau ir užsibūti, įsikalbėti :)) Dar vienas laimėjimas šiame tiksle – vakarai. Anksčiau vakarams palikdavau įvairiausius reikalus, sunkesnius darbus ir kvaršindavau sau galvą visą dieną „non- stop“. Dabar vakare susitikus su kuriuo žmogum iškart išjungiu mobilųjį, o ir, kaip jau minėjau, nuo 19val. aš pasiekiama tik artimiausiems ir vertiems šio laiko žmonėms. Perskaičiau darkart šį sakinį ir pagalvojau „Pasirodysiu kaip kokia nežinia ką primetanti“. Tebūnie, bet dėkui tam, kas atvėrė akis, nes darbų visada bus milijonai, rūpesčių dar daugiau, manęs visada ir visiem „skubiai“ reikės. Žinot, kai ateis ta paskutinioji, noriu prisiminti nepakartojamas akimirkas su mylimiausiais, o ne kompiuterio ekraną ar „užgrūstą“ dienotvarkę. O Jūs?

9. Aš išlaikau save finansiškai.

Dar viena šios savaitės naujovė – šis tikslas. Gerai apmąsčius supratau, kad mano dabartinis tikslas tikrai yra ne optimizuoti išlaidas (kurios ir taip optimizuotos), o pagaliau „nulipti tėvams nuo sprando“. O šią savaitę šis tikslas įvykdytas 90%.

  

10. Aktyviai užsiimu saviugda.

Karjera.  Paieškos beveik baigtos – kūrybinės industrijos. Galiu pasakyti tiek, pabendravus su studentais, pasidomėjus programa, šios studijos yra vienintelės, kurios Lietuvoje mane traukia. Taip yra minusų, ne tik pliusų. Galutinai užtvirtinsiu šį nuosprendį pabendravus su dėstytojais ir daugiau studentų, gavus dar keletą atsakymų į klausimus. Tačiau linkstu į šią pusę :)

Saviugda. Šią savaitę gyvenu „4 Hour Work Week“ ir V.Mačernio ritmu. „4 Hour Work Week“ yra ta knyga, kuri mane tikrai persekiojo :)) Prisiklausius neįtikėčiausių istorijų iš draugų, pažįstamų jau pradėjau jos dairytis. Kai ir anglų k. papildomų kursų mokytoja apie ją užsiminė, tą patį vakarą nuvykau į Akropolio „Baltų lankų“ knygyną, kur vėlgi visai nenustebau ją dar ir su nuolaida radusi! Na, ir nenusivyliau :) Visame šiame įraše jau galit pastebėti šios knygos savaitei įtaką – griežtas nuosprendis dėl kompiuterio ir mobiliojo, vakarai be reikalų, prioritetų skirstymas. Dar net neįpusėjau, bet kolkas tikrai rekomenduoju.

O V. Mačernis yra vienintelis mano mėgstamas poetas. Per daug mėgstamų ir neieškau, tačiau gal tai lėmė, jog jis jaunas mirė ir jo kūryba nespėjo pasenti, gal man artimos mintys, o galbūt kas nors, ko dar nespėjau suvokti. Tačiau kiekvienam vertėtų turėti tokį šaltinį, kuriame pastoviai atrandi vieną ar kitą atsakymą į kankinantį klausimą… Nes klausimų bus :)

 

SAVAITĖS IŠVADOS:

1. Intensyviai keičiuosi, tobulėju pati, o nuo manęs atsilikti nenori ir supanti aplinka.

2. Kai darai tą, ką tau lemta daryti, tai, kas įrašyta Tavo širdyje, viskas einasi taip lengvai, kad kartais sustoji ir pagalvoji kaip taip įmanoma? Nenustoju žavėtis gyvenimu. O jis spėju manimi :)

3. Kartais į mane pažvelgę žmonės mano, kad viskas man einasi labai lengvai, gyvenimas kaip „iš pieno plaukęs“. Turiu būtinai pasakyti – man sunkiau nei daugeliui kitų. Tai kodėl aš ne ta gyvenimu nusivylusi ir ant stogo atbrailos viena koja bestovinti? Viskas labai paprasta. Aš pati pasirinkau šį kelią ir kiekvienas sunkumas, kiekvienas žmogus mano gyvenime – tai pamoka. O didelės pamokos – tai ženklas, kad laukia Didelis Gyvenimas. Todėl kuo toliau, tuo labiau stengiuosi tą įsisamoninti ir atvirom rankom priimti visa, kas įvyksta. Nes tai įrodymas, kad nestoviu. Aš einu pirmyn.

Tikiuosi ir Jūs esat stiprieji, nes gyvenimas iš didelės meilės Jums, siunčia ir didžiausius išbandymus :) Jums lemta nueiti toliausiai.

Iveta

120% tikslų dešimtukas – 4 savaitė

Šią savaitę pradedu labai prasmingais žodžiais. Ar jaučiate, jog dirbate tai, kas verčia jūsų širdį plakti greičiau? Ar esate su tais žmonėm, kurie glosto jūsų širdį, o karts nuo karto taip pat ją suvirpina? O ar kiekvieną rytą nubudus pirmiausia nusišypsot ir pagalvojat, kad išaušo dar viena įspūdingo Jūsų gyvenimo diena? O vertėtų.

„Iš tiesų, gyvenimas dosnus tiems, kurie gyvena savo Asmeninę Legendą“ – Paulo Coelho

1. Sąžiningai susiplanuoju kiekvieną dieną darbotvarkėje ir jos laikausi.

Super! Šią savaitę galiu užtikrintai pasakyti, kad padariau daugiausiai kiek tik leido jėgos. Matyt ne be reikalo 4 mano mėgstamas skaičius :) Įdėjau nežmoniškai daug jėgų (toliau paskaitysit apie to pasekmes), daug užsispyrimo ir širdies. Praėjusį sekmadienį nusprendžiau padaryti eksperimentą – susiplanavau trečdaliu daugiau darbų savaitei nei įprastai. Ir tik dar kartą įsitikinau tuo, kad užsibrėžus dar daugiau nei norime, atitinkamai ir pasiekiame daugiau. Taigi ši savaitė – stiprūs 90%.

 

2, 3, 4 tikslai – Aš duodu kitiems dukart daugiau, nei gaunu sau.

1. 120proc. BLOG’as.  Pastebėjote ar ne, tačiau iki šios savaitės nei karto nerašiau apie jokią teorinę medžiagą, neteikiau jokių teorinių patarimų. Iki šios savaitės visa apie ką rašiau – tai buvo gryniausia mano patirtis, mano požiūris, mano nuomonė. Tačiau atėjo laikas, kai pamačiau, kad skaitantieji pradėjo kiek labiau manimi pasitikėti, drąsiau klausti patarimo, ieškoti gilesnių atsakymų. Tad štai ir nusprendžiau – parašysiu pirmą įrašą, kuriame rekomenduoju tam tikrą metodiką. Iškart noriu pasakyti, kad šiame blog’e nerasit nei vieno įrašo, nei vienos kruopelės teorijos, kurios nebūčiau pritaikiusi pati. Nesijaučiu turinti teisę Jums duoti tai, ko pati neišgyvenau. Na na? Ir kokios išvados po pirmo tokio tipo įrašo? Nemaža dalis išbandžiusių šią metodiką, antplūdis laiškų su klausimais, prašymais patarimo. Spaudžiu ranką išbandžiusiems, atsakau į klausimus klausiantiems (tik turėkit kantrybės!). Ir noriu pasakyti tiems, kurie rašo išdėstydami savo asmeninio gyvenimo problemas ir sakydami „padėk man“: Aš nesu stebukladarė ar daug gyvenimo mačiusi, brangieji. Patarti galiu, tačiau už Jus Jūsų gyvenimus aš nesu pajėgi sutvarkyti.

2.Projektas „Aš su Tavimi“. Pirmasis filmavimas lapkričio 8d.! Galutinai sutariau dėl filmavimo įrangos, taip pat džiūgauju dėl to, kad M.Šatkus labai noriai pasidalino patarimais dėl filmavimų ir padės filmavimo išvakarėse viską sudėstyti taip, kaip priklauso. Bravo tokiems žmonėms! Šią savaitę turėjau ir daugiausiai problemų dėl šio projekto. Atrodo galybė pasikeitusių planų, iškilusių klausimų… Tačiau dabar jau atsikvėpiu – įveikiau :) Ačiū mane nuolat palaikantiems.

3. Mano mokinys. Aš taip didžiuojuosi Guoste! Turėjome pirmą jau rimtą paskaitą. Susipažinom su sėkmės psichologijos aspektais. Tą dieną buvau kiek peršalusi, tačiau vistiek stengiausi jai padovanoti kiek galima daugiau savęs, to ką žinau ir pabaigoje paprašiau jos man labai svarbaus dalyko – visa ką jai duodu turi būti taikoma praktikoje. Noriu išauginti veikiantį, „kalnus vartantį“ žmogų, o ne informacijos kolekcionierių. Po kelių dienų aš jaučiausi pasakiškai, kai sulaukiau jos skambučio su nežmoniškai daug laimės. Netikėtai atrado vienus aktorinio kursus ir į juos užsirašė. Ją mokys žinomas aktorius A.Bružas. Taip pat jau sutarė dėl interviu su dar vienu ne ką prastesniu aktoriumi – A.Žebrausku. Kai aš matau, jog mano žodžiai nenuėjo veltui – tai man didžiausias laimėjimas.

Turėjom pirmą paskaitėlę ir su Tomu. Šioje vietoje labai turiu lipti ir per save. Mokyti už save vyresnį žmogų – didelė atsakomybė ir iššūkis. Tačiau matant jo užsidegimą ir nuoširdų norą išmokti, man ir pačiai lengviau :) Taigi pasidalinau teorine dalimi apie laiko planavimą, dabar kartu stebėsim kaip jam sekasi, spręsim iškilusius klausimus ir tikiu, jog tiek jam, tiek man tas duos labai daug naudingos patirties.

 

5, 6 tikslai – aš aktyviai mokausi mokykloje ir ruošiuosi egzaminams.

1. Mokykla. Šioje vietoje atostogų tikrai nepavadinčiau atostogomis. Nebuvo tokios dienos, kad galėčiau palikti ramybėje vadovėlius ir sąsiuvinius. Taip, tai buvo viena iš sunkiausių dalių, bet prisiverčiau ir padariau tai, ką priklausė padaryti. Nors tikrai neslėpiu – man tai panašiau į prievolę ir savęs prievartavimą.

2. Kartojimas egzaminams. Šiokia tokia pažanga – ne tik anglų k. skyriau dėmesį, o ir lietuvių k.! :) Matematika dar vis už borto :))

  

7. Mano sveikata puiki: Kiekvieną dieną mankštinuosi, išgeriu 2l vandens ir valgau tik tai, kas mano organizmui geriausia.

Iki šeštadienio viskas buvo tikrai labai gerai: nepaisant atostogų kėliausi anksti ryte ir mano diena prasidėdavo 4-5val. ryto. Pasitaikius progai padarydavau mankštą, pajudėdavau. Vandenį kaip ir praėjusią savaitę geriu jau su malonumu :) Su maistu irgi gan smagiai – rytais dažniau renkuosi jogurtą, vaisius. Pietūs taip pat su kuo daugiau maistingų medžiagų ir valgiaraštyje vienintelė mėsa – vištiena. Vakarienė lengva, neapkraunanti organizmo. Susidomėjau maisto gaminimu pagal Ajurvedą, todėl pradėjau žvalgytis kursų, kur to būtų mokoma. Susisiekiau su Aiste rašančia puslapyje Jogos mityba. Turiu šiokių tokių planų susijusių ir su šiuo žmogum, bet apie tai ateityje. Atrodytų viskas tikrai puiku, tačiau nepaisant šio savęs kontroliavimo, pajutau, kad daug daugiau reiškia vidinė būsena, gyvenimo tempas ir tai kaip jautriai priimi sunkumus.

Šeštadienį kūnas tai absoliučiai man patvirtino. Jau nuo pat ryto jaučiau kažkokį silpnumą, tačiau nekreipiau dėmesio, negėriau jokių vaistų. Tik kiek nusivyliau, nes norėjau išbėgt į parką pabėgiot. Visa savaitė buvo labai įtempta. Ypač paskutinėmis dienomis iš vėžių išmušė kilę nesklandumai. Po pietų pasijaučiau dar blogiau. Priguliau, pamaniau, kad praeis. Viskas perėjo į tai, kad buvo kviečiama Greitoji pagalba. Pusę valandos turėjau kęsti didžiulius skausmus ir tikrai galutinai nusivyliau medikais, kai mano jaunesnėm sesėm operatorė telefonu pasakė, kad greitoji neatvyks, nebent „pasidarytų dar blogiau“. Tuo metu gulėjau, ašaros tekėjo upeliais ir tikrai negalėjau protu suvokti kas gali būti dar „blogiau“. Turbūt turi gulėti kraujo klane ar be sąmonės, kad būtų jau „pakankamai rimta“. Artimiausiu metu keliausiu tirtis kraujo, bet ir pati jaučiu, kad organizmą reikia stiprinti, todėl stengsiuosi dar atsakingiau stebėti savo gyvenimo būdą ir ritmą.

 

8. Aš turiningai leidžiu laisvalaikį.

Nebuvo tokios dienos, kad nepasimatyčiau su bent vienu man svarbiu žmogum! :) Didžiuojuosi šiuo pasiekimu, todėl kad vis bandžiau atrasti tą pusiausvyrą ir kievieną dieną nugyventi pilnavertiškai. Iki šiol niekaip nepavykdavo to suderinti. 4 savaitė yra ta, kai pagaliau aš galiu pasakyti, jog absoliučiai kiekvieną dieną aš atradau laiko mylimiausiems žmonėms. O svarbiausia – visas savaitgalis šeimai, giminaičiams ir  seniai matytiems draugams. Ir ši savaitė man nebūtų tokia miela, jei nebūčiau su visais šiais žmonėm pasimačius, jei būčiau šį laiką skyrus ne tokiems reikšmingiems dakykams kaip – darbas, reikalai, problemos ar žmonės neverti šio laiko. Labai svarbu yra suprasti, kad visi pasiekimai, visos pergalės  nublanksta be mylimiausiųjų. Galiu neturėt cento kišenėj, bet turėdama tokius žmones šalia aš jaučiuosi turtingiausiu žmogum pasaulyje.

 

9. Aš optimizuoju savo išlaidas.

Pasakysiu nuoširdžiai – net nežvilgtelėjau. Šioje vietoje man kyla labai daug klausimų sau pačiai. Kodėl turiu save taip varžyti? 4 savaitę stebėdama savo išlaidas jau matau, kad pinigėliai išeina tik svarbiems poreikiams. Na, kad ir ekspromtu sumąstytas sveiko maisto gaminimas vieną kartą savaitėje šeimai. Vakarienė su geriausia drauge. Manau, greitu laiku šį tikslą koreguosiu arba apskritai pašalinsiu, nes matau, jog šioje vietoje pas mane viskas ir taip tvarkoje :)

  

10. Aktyviai užsiimu saviugda.

Karjera.  Šią savaitę įvyko kažkoks lūžis. Pradėjau rimtai mąstyti apie žurnalistiką, viešuosius ryšius, komunikaciją, neformalų ugdymą. Juk man tai labiausiai patinka. Čia aš jaučiuosi esanti savo kelyje. Bet tas sukėlė tik dar daugiau dvejojimo. Visų pirma tai mokykloje esu pasirinkusi visai kitus dalykus, nei man reikėtų šioms sritims. Galų gale tai paaiškintų ir tą, kodėl tiek daug pastangų man reikalauja dabartinis mokymasis, pavyzdžiui, matematika, ir kodėl taip patinka rašymas čia, lietuvių k., anglų k. Bet manau, kad ir šį lūžį galiu jau laikyti pasiekimu. Atrandu. Tegu po mažą žingsnelį, bet, manau, padaryčiau didžiausią klaidą sukdama bet kur :)

Kitas Variantas. Šįkart turėjom paskaitą po kurios skaudėjo visus pilvo raumenukus :))) Daug nuotaikos, daug juoko, daug emocijų. Dar detaliau pasiaiškinome apie tai, kaip padaryti tikslą „užvedantį“ . Savaitę nuolat remiantis šia technika galiu tvirtai pasakyti – tai stebuklingai veikia. Viską šią savaitę dariau su daug didesne energija ir aistra :) Taip pat mokėmės apie efektyvų bendravimą. Per paskaitą visi pasižadėjom lektoriui šią savaitę darysią vieną dalyką. Tam, kad galėčiau nuoširdžiai to laikytis, neprasitarsiu ir papasakosiu kitą savaitę :)

 

SAVAITĖS IŠVADOS:

1. Sakau labai „iš širdies“ – ši savaitė buvo ta, kurią kartočiau ir kartočiau.  Daug ypatingų emocijų, daug atradimų.

2. Organizmas labai aiškiai parodė, kad dabar pats laikas susirūpinti savo sveikatėle ir savijauta.

3. Pati aplinka mums pateikia atsakymus į kylančius klausimus. Jau ilgą laiką nuolat girdėdavau kitus sakant apie tai, kur turėčiau sukti gyvenime, tačiau įsikandusi savų principų laikiausi savo. Kai išdrįsau atsimerkti ir apsižvalgyti, pamačiau, kad ne tik visa aplinka mane veda į tą pusę, bet ir pačią labiausiai traukė ten.

4. Savotiškai gili savaitė. Ji atnešė man didelius išbandymus, o su jais kartu – dar didesnę patirtį. Aš visada sakau: Didingi žygdarbiai reikalauja didelių iššūkių. Todėl vadovaujuosi tokia taisykle – jei jau gavau šitą milžinišką iššūkį, tai ženklas, kad laukia kai kas labai didingo.

Su Jumis ir Jūsų,
Iveta

Post Scriptum
Man tiesiog smalsu ir norėčiau išgirsti iš kiekvieno skaitančiojo, ar Jums įdomu tai, ką rašau 120% dešimtuke?

Receptas – kad svajonė „užvestų“

Kiek buvo tokių kartų, kai užsidegei kažkokia idėja, o po to tai nuslūgo? Nes šis tas neišeina, koją kiša įvairios problemos…

Kiek buvo tokių kartų, kai neišdrįsai įgyvendinti didžiausios savo svajonės? Nes visi sakė, kad nesugebėsi, kad gaišti savo brangų laiką – tau nelemta to padaryti…

Kiek buvo tokių kartų, kai pagalvojai, jog Tavo svajonė neįmanoma?

Šios mintys mane yra aplankiusios turbūt jau kokius devynis milijonus kartų. Daugybę kartų susidūrus su pirmomis problemomis, išmesdavau tą svajonę iš savo gyvenimo. O kiek kartų kiti man sakė: „Durna? Kam tu savo laiką čia gaišti?“, „Pamatysi, nieko Tau neišeis, sėdėsi ana tam „kebabų“ kioske ir džiaugsies, kad dar tiek turi!“. Ir kiek buvo kartų, kai aš patikėjau, kai išdaviau savo svajones.

Šiandien aš labai noriu pasidalinti su Jumis viena technika iš paskaitų, kuri padeda laikytis savo svajonės įsikabinus nagais ir dantimis ir patikėti, kad Tavo svajonė yra įmanoma. Išbandžiau pati, bandė du draugai – visi vienbalsiai nusprendėm  -„Super“. Taip pat šiomis dienomis apie ją sužinojo Tomas (mano mokinys) ir Reda (Arbata Juodoji) . Manau, jie irgi norės pasidalinti įspūdžiais, nes tai ką dabar pateiksiu yra Jūsų svajonės varikliukas – be jo nenuvažiuosit iki jokio didesnio tikslo :)

RECEPTAS- KAD SVAJONĖ „UŽVESTŲ“!

REIKĖS: Popieriaus lapo ir rašiklio.

GAMINAM:

1. Lapo viršuje užsirašyti savo svajonę esamuoju laiku arba taip, tarsi ji jau būtų įgyvendinta. Pavyzdžiui,“Aš pilnavertiškai pragyvenu kiekvieną savaitę“; „Kiekviena savaitė nugyventa pilnavertiškai“.

2. Rašom AUKŠČIAUSIA VIZIJA.  Įjunkit savo fantaziją, išjunkit visas ribas, nuostatas, varžymus. Štai čia prieš Tave yra durys. Pro jas įėjus, Tu atsidurtum savo didžiausioje svajonėje. Aš duodu Tau raktą ir leidžiu pro jas įeiti. Tu įžengi į savo gyvenimo svajonę, tai apie ką šitiek laiko svajojai, ten, kur širdis iš laimės daužos kaip niekada. Paimk tušinuką ir raštu papasakok koks tu esi pasiekęs šią svajonę. Kol kas tik bendrai: Ką matai aplink save, kokį save? Ką girdi, ką tau sako kiti žmonės, kokia muzika groja, kokie garsai? Ką užuodi, kokie Tavo kvepalai, kaip kvepia patalpa? Ką valgai, koks to maisto skonis, koks sultingumas? Paliesk save, kuo tu apsirengęs, kokia medžiaga, koks jausmas liesti, pavyzdžiui, savo išsvajotą automobilį, šiurkštu, švelnu? Svarbiausia – emocijos. Rašykit tai, kas jus „užveda“ – tai vienintelė taisyklė.

3. Rašom AUKŠČIAUSIAS TIKSLAS. Čia galit išsiplėsti tiek, kiek tik geidžia Jūsų širdelė. Lygiai taip pat aprašinėkit visus savo pojūčius – ką matot, ką girdit, ką užuodžiat, ką skanaujat, ką liečiat. Tik dar detaliau, dar aistringiau, dar daugiau gyvybės. Taip pat atsakykite į klausimą „Kam jums to reikia? Kodėl to norit?“. Pamatykit savo svajonę tokią aiškią, tokią apčiuopiamą, kaip tik išgalit!

4. Rašom ROLĖS. Na, o dabar pagalvokite koks animacinis veikėjas, koks filmo herojus, galbūt labai ryški asmenybė atitinka Jus šioje svajonėje? Gal tai Superman‘as. Gal tai Moteris „Katė“. Pasirinkite kuo žaismingesnį personažą, tai, kas Jums simbolizuotų Jus :)

5. Rašom RESURSAI. Kas padės Jums pasiekti šia svajonę? Kokie daiktai, kokie žmonės?Na, pavyzdžiui, mes norime idealios fizinės formos. Mūsų resursai – sporto salė, sveikos mitybos knyga, internetas.

6. Rašom SVARBIAUSI PUNKTAI. Kokie yra svarbiausi daykai, kuriuos turi daryti, kad pasiektum savo svajonę? Jei vis dar norime idealios fizinės formos, tai bus – reguliarios treniruotės, mokymasis, domėjimasis apie sveiką mitybą, sveika gyvensena.

7. Rašom 1 METŲ REZULTATAI. Ką konkrečiai būsi pasiekęs po vienerių metų?

8. Rašom 90 DIENŲ REZULTATAI. Ką konkrečiai būsi pasiekęs po 90 dienų?

Visa ši technika – tai įvadas į tikslų rašymąsi. Prieš užsirašant savo tikslą su visais žingsneliais kaip jį pasiekti, manau, būtina yra pasidaryti tikslą „užvedantį“. Nes problemų bus, rūpesčių bus, kitų žmonių šnekų oho kiek bus ir patys abejosit. O štai šis paprastas lapas laikys Jus ant kelio, kad ir kaip sunku bebūtų. Greitu laiku papasakosiu kaip užsirašyti savo tikslą su žingsniais, o dabar, kad būtų aiškiau pateikiu savo pavyzdį:

 

K I E K V I E N A   S A V A I T Ė   N U G Y V E N T A   P I L N A V E R T I Š K A I

AUKŠČIAUSIA VIZIJA. Jaučiuosi esanti ta, kuri kiekvieną savaitę pragyvena bent 10 kartų kokybiškiau nei bet kuris kitas mano bendraamžis, o dažnai net ir vyresnis žmogus. Visas lapas, kuriame planavausi savaitės darbus yra užpaišytas, išpaišytas tik žaliai. Visi darbai iki vieno atlikti! Kaifuoju vartydama šios savaitės darbotvarkę. Matau kaip „pavariau“, kiek „kalnų išvarčiau“, kaip priartėjau prie savo tikslų. O tai tik pradžia! Klausau Nickelback, kuris man dainuoja „Someday i will, someday, somehow!!!“, o galva juda energingai į ritmą, visas kūnas negali iš laimės nusėdėti vietoj, koja muša į ritmą, dainuoju negailėdama balso ir širdis šypsos, nes ši savaitė viena iš geriausių mano gyvenime! Įrodžiau sau ir visam Pasauliui – viskas yra įmanoma!!!

AUKŠČIAUSIAS REZULTATAS. Visi 10 tikslų šią savaitę pasiekti nepriekaištingai. Rašau savaitės dešimtuką blog‘ui ir matau kiek daug turiu pasakyti, kiek daug emocijų verda many, kiek minčių zuja mano galvoj, nes tai buvo pati geriausia savaitė mano gyvenime! Pažiūrėjus į veidrodį matau savo veidą sklidiną pasitenkinimo, laimės ir meilės Gyvenimui. Girdžiu kitų žmonių nuostabos pilnus žodžius, komplimentus, pagyrimus ir skatinimus toliau taip judėti pirmyn, tėvų žodžius pilnus didžiavimosi manimi! Užuodžiu savo kvepalų, gėlių susimaišiusių su vaisiais kvapą kambaryje, kuris įsigėręs į visus mano rūbus, į visus namų kampelius byloja apie pergalės euforiją. Šalia žvakių pamerktos švelnios, gyvybės sklidinos geltonos rožės, kurių aromatas kabina mano giliausius jausmus. Liečiu dienotvarkės kiek grublėtą paviršių, lygius savaitės dienų puslapius ir jaučiu kiek daug energijos, jėgų ir meilės juose įdėta, prisilietimui pajautus pieštuku išraižytas vietas. Valgau „Geisha“ šokoladą, kurio dieviškas skonis tirpsta burnoje primindamas savaitės akimirkas, kai buvau „iš širdies“, kai buvau čia, dabar, šioje akimirkoje. O mano intuicija rėkia, kad tai tik pradžia, tai tik „gėlytės“  to, kas manęs laukia. Kiekviena diena suplanuota ir nugyventa pagal planą – tiesiog be priekaištų. Kitiem buvau taip labai ir taip nuoširdžiai, kad kiekvieną vakarą ėjau ramia širdimi miegoti, nes žinojau – buvau tikra, buvau žmogus, buvau pasaulio super herojė – paprastas žmogus. Visoms pamokoms mokiausi iš milžiniško noro žinoti, suprasti, pajausti, patirti. Kiekvienas naujas faktas drebina mano vidų bylodamas apie ateitį, kuri su kiekviena sekunde tampa vis realesnė ir apčiupiamesnė. Mėgaujuosi šia „kelione“. Trykštu laisve, sveikata, gera savijauta, gyvybe. Mano kūnas kiekvieną žingsnį žengia su didinga aistra, nes jis idealus, tobulas savo netobulumais, prižiūrimas, mylimas. Mano laisvalaikis užpildytas širdelę glostančiomis emocijomis, mylimais žmonėmis, išskirtinėmis asmenybėmis, naujomis patirtimis ir žavėjimusi tuo, kas dedasi mano gyvenime. Galiu sau leisti visa ko noriu, jaučiuosi užtikrinta dėl materialių dalykų ir sąmoningai naudoju pinigėlius tam, ko tikrai noriu. Ne dienomis, o sekundėmis tobulėju kaip asmenybė, visa savimi jaučiu kaip „augu“, kaip steibiuos aukštyn ir siekiu rankomis tik ryškiausių žvaigždžių. Ir tai tik todėl, kad Tu, Gyvenime, sužavėjai mane nuo galvos iki kojų pirščiukų!! Negaliu nustoti žavėtis!…

ROLĖS. Aš esu šio Pasaulio super herojė – paprastas žmogus.

RESURSAI. Darbotvarkė, 120% BLOG‘as, projektas „Aš su Tavimi“, mano mokiniai, mokykla, mano mokytojai, mylimiausieji, visas Pasaulis, finansų sąsiuvinys, sėkmės knyga, „Kitas Variantas“.

SVARBIAUSI PUNKTAI. Planavimasis. Davimas kitiems dukart daugiau, nei imimas. Aistringas mokymasis. Dvasinė ir fizinė sveikata. Pilnavertiškas laisvalaikio leidimas. Optimizuoti finansai. Aktyvi saviugda. Meilė ir aistra Gyvenimui.

1 METŲ REZULTATAI. Gebu idealiai, efektyviai ir greitai susiplanuoti dieną, mėnesį, metus. Stipriai apkabinu savo mokinę Guostę ir pasveikinu ją tapus Guoste Marija Norkūnaite, sėkminga asmenybe, „vartančia“ didžiausius kalnus. 120% blog‘as tampa tūkstančių žmonių paskatinimu ir varikliuku. Su kaupu įgyvendintas projektas „Aš su Tavimi“, kuris įkvėpia tūkstančius lietuvių, sužavi Pasaulį. Mokykla pabaigta atestatu 9,10-ukais ir visais egzaminais išlaikytais bent 50% balu. Pavydėtina sveikata, žadą atimanti figūra, sveika mityba ir sveikas gyvenimo būdas. Draugai, kurie yra patys „tikriausi“, patys nuostabiausi ir patys mylimiausi žmonės minantys šią žemę. Šeima, kuri begalo didžiuojasi turėdama tokią dukrą ir tokią seserį. Antroji pusė, kuri beproto Myli ir yra Mylima.  Visiškai optimizuotos išlaidos ir absoliutus savęs išlaikymas finansiškai. Pabaigti „Kito Varianto“ paskaitų kursai ir entuziastinga pradžia įsiliejant į K.V. veiklą jau kaip lektorei. Nauji asmenininiai mokytojai, padedantys man eiti pirmyn savo gyvenimo tikslo link. Absoliutus laimės pojūtis kiekvienai sekundėlei.

90 DIENŲ REZULTATAI (iki sausio 17d. Mano gimtadienis!). Visus suplanuotus darbus atlieku 90%. Filmukas „Aš su Tavimi“ sukurtas, paleistas plačiąjai visuomenei, apie mus rašo pasauliniai tinklai, galiu tvirtai pasakyti – įgyvendinau šią savajonę, tikslą dar daugiau nei planavau. Pusę metų kaip gyvuoja 120% BLOG‘as, turi 1000 gerbėjų Fb. Guostė jau paėmusi interviu iš norimos srities sėkmingiausio žmogaus, praėjusi sėkmės ir nesėkmės psichologijos aspektus, susirašiusi visus pagrindinius savo tikslus, išmokusi efektyviai planuotis savo laiką, pradėjusi dirbti su savo vertybėmis ir viską taikanti praktikoje. Tomas jau laisvai planuojasi savo laiką ir džiaugiasi milžiniškais rezultatais. Jurgita iki kelionės į US spėja praeiti angliškai sėkmės, nesėkmės psichologijos aspektus, tikslus, laiko planavimą. Esu konkrečiai susiplanavusi ką dar likę pakartoti, išmokti, kokias spragas užglaistyti moksluose. Nei karto nesu įsidėjusi į burną kitokios mėsos kaip tik vištienos, visas daržoves šeimai nuperku turgelyje, du kartus per savaitę šeimai ar draugams paruošiu „sveikus“ pietus ar vakarienę. Per dieną išgeriu 2l. vandens. Kartą per savaitę bėgioju Pasakų arba Vingio parke. Didžiausią dalį laiko skiriu tiems žmonėms, kuriuos labiausiai myliu, arba kuriuos tikrai vertinu, gerbiu, žaviuosi. Finansų optimizavimo dėka už savo lėšas nusiperku sau kamerą. Visas užduotis duodamas „Kito Varianto“ paskaitose atlieku 120% – taikau praktikoje. Jaučiuosi tvirtai stovinti ant šios žemės ir besišypsodama Pasauliui garsiai tariu: „Tu dar nematei, kiek aš iš tikrųjų galiu!“

 

Post Scriptum

Arbata Juodoji: „Na, tai iš tikrųjų yra nuostabu“, „Dabar pamažu suprantu, kad gal tai ir nėra jau taip sunku ir neįmanoma“…