Lopšinė manam gyvenimui

Žinote, galbūt atpažinsite ne vienas ir save šiose viena paskui kitą bėgančiose raidėse, žodžiuose ir sakiniuose. Aš to ir linkiu – tegu visa tai įsupuoja ir Jūsų mintis, tegu jas kiek sudrumščia ir tada sudėlioja į teisingus stalčiukus. Visai kaip lopšinė tegu užliūliuoja jus prasmingam gyvenimui. O aš jau visai už kelių valandų pradėsiu gyventi 21-us savo gyvenimo metus ir tęsiu šias savęs paieškas, atradimus, vidines dilemas ir tikėsiuosi, kad tokių išvadų kaip šiandienos vis daugės ir jos taps vis labiau brandesnės ir patikrintos laiko.

IEŠKOTI PRIEŽASČIŲ KODĖL VERTA TAI PADARYTI, O NE ATVIRKŠČIAI. Jeigu norisi didelio, tikro ir ilgai svajoto labradoro retriverio draugijos šeimoje, imti ir jį įsigyti. Tegu nors ir iš pačių Mažeikių į Vilnių parsivežti jį namo. Priežasčių to nepadaryti visada bus begalybė ir viena. Tačiau įsiklausęs į vidinį balsą po pirmos dienos su juo, suprasi – tai buvo vienas iš geriausių sprendimų, kuriuos esi priėmęs gyvenime.

VIS DĖL TO DOKUMENTAI – SVARBU. Pasirašius sutartį įsidarbinant pasirūpinti, kad turėtum pilnai užpildytų dokumentų kopiją ir sau. Nes gali įvykti taip, jog pažadėtos kopijos taip ir negausi, o įmonė galiausiai bankrutuos ir suklastojusi buhalteriją išmokės 8% to, ką iš tikrųjų buvo skolinga.

SAUGOTI SAVO ŠEIMĄ. Sako, kad iš prigimties moteris yra panaši į vilkę. Kai pavojus iškyla gaujai (šeimai), vilkė turi pasitelkti savo vilkiškus instinktus ir gaują apsaugoti. Ypač tada, kai į vilkų gaują, kurioje dominuoja viena vilkė, nori įsmukti antra labai įnoringa ir mokanti manipuliuoti kitos gaujos vilkė. Taip ir moteris tokioje situacijoje turi įjungti ne agresiją, ne impulsyvumą ar emocijas, o šaltais nervais parodyti kitai vilkei jos vietą. Tai pamoka, kurią kaip ir vilkų gaujai, taip ir šeimai išmokti labai naudinga!

BUVIMAS SU TIKRAIS DRAUGAIS. “Draugai” esantys su tavimi tada, kai jiems tai paranku ir naudinga, yra tarsi mažučiai vampyrai. Sekundė po sekundės čiulpiantys iš tavęs džiugesį ir kibirkštėles akyse. Gyvenimas ne toks jau ir ilgas, kad švaistytume jį beprasmiems pokalbiams ir tam, kas mus sekina ar liūdina. Labai svarbu paklausti savęs su kuo jautiesi taip, lyg norėtųsi šoktelti nuo žemės. Tai štai būtent tie žmonės ir yra tai, kas turėtų būti vadinama “draugais”.

DARBAS TURI KELTI MALONŲ KUTENIMĄ KAŽKUR NETOLI KRŪTINĖS. Prieš įsidarbinant vertėtų savęs paklausti ar ši įmonė panaši į “Apple” ar į “Microsoft”? Žinoma, tiek vienas, tiek kitas turi savų pliusų ir minusų, tad ir vertėtų išsiaiškinti kokios įmonės tipo žmogus esate Jūs. “Apple” tarsi labiau atspindi mano pačios vertybes ir mano požiūrį į gyvenimą. Taigi renkantis darbą atradau vieną svarbų dalyką, jis turi būti Apple kompanijos tipo, ne atvirkščiai. Jokie pinigai nekompensuos patirtų stresinių situacijų, nužudytų nervų ląstelių ir to, ką pridirbsite eidami iš proto kol būsite nemėgstamoje darbovietėje. Patikėkite, suradus savo tipo įmonę, viskas tampa taip paprasta – dirbi ir mėgaujiesi tuo, ką kuri. Paprasčiau ir būti negali.

NEPASIDUOTI. Net ir tada kai galutinis pažymys jau nieko nebenulems, tačiau matai, kad dėstytojas neobjektyviai įvertino tavo atliktą darbą, būtina kovoti iki galo. Ypač tada, kai darbas buvo atlikinėjamas pusę metų. Galbūt galų gale dėstytojas net ir nepakels to pažymio, bet pripažins, kad buvo pasielgta neteisingai – o tai bus didelis ir svarbus pasiekimas visai komandai.

TAI KO IEŠKAI ATEINA TADA, KAI NUSTOJI IEŠKOTI. Kai viename bute mums pasiūlė “kur nors palikti, atiduoti ar užmigdyti šunį”, kad galėtume įsikelti gyventi, buvome visai praradę viltį rasti tinkamą butą nuomai. Bet tada pasakiau: “Pamatysi, rasim butą, kuris bus geriausia ką galėjom surasti”. Nustojome išgyventi dėl kiekvieno aplankyto ir nenusisekusio buto ir tą pačią dieną radome tai, ko ir buvome ieškoję. Auksinė taisyklė.

LEISTI KŪRYBIŠKUMUI IMTI VIRŠŲ. Jeigu viduje turi užslėptą kūrybiškumą, kuris nuolat braunasi viršun, ir šaunu! Duok jam viršų. Su juo gyventi žymiai linksmiau. Jis lyg kreidelės, niūrius dalykus nuspalvina ryškutėlėm spalvom. Na, kad ir tą nuobodžią sieną namie paverčia nestandartine eglute, kurioje sutelpa tai, ką vadini Kalėdomis.

KOMPLEKSAMS NĖRA LAIKO. Nustok kompleksuoti, padaryk tai, ką norisi. Turi idėją apie save su ant nugaros nutapytomis stygomis ir vos trupučiu šilko ant kūno? Įgyvendink tai. Nesvarbu, kad ši nuotrauka dūlės asmeniniuose archyvuose, tačiau tu ilgai prisiminsi, kad nėra ko komplesuoti dėl to, ko norisi.

Linkėjimai mano nepailstantiems skaitytojams! :)

Iveta

Naujas karžygys mūsų gyvenime

Nežinia iš kur atėjo tas vardas – gal kažkur netyčia pamačiau, galbūt prisiminiau filmą ir pagrindinį aktorių, kuris man visada patiko, o gal vėliau perskaityta vardo reikšmė “užkabino”, o gal tiesiog kas pašnibždėjo – Atila.

NAUJA ŠEIMA. Jis gimė pats paskutinis ir pats didžiausias. Moteris, iš kurios parsivežėme Atilą, dar pajuokavo: “Matyt išstūmė visus kitus”. Pamatėme jį pirmą kartą tik tą dieną, kai jį mums atvežė iš Mažeikių į Vilnių. Jis buvo labai ilgai lauktas. Iki to susitikimo matėme daugybę jo nuotraukų, filmuotos medžiagos – jis atrodė tobulai įsipaišys į mūsų šeimą. Na, su juo susitikus, tiesą sakant, supratome, kad iš tiesų tas mielas šunytis turi dar ir kokį charakterį, bet tai įnešė tik naujos energijos į šeimą. Jau pačią pirmą dieną Atila susipažino su Kipro mama, su būsimo “draugelio” juodo labradoro Bučkio šeimininkais Justina ir Matt’u ir žinoma su mumis, savo nauja šeima :)

Iškart suprato, kad nauja jo tvirtovė bus dėžė, kurioje buvo patiesti minkštučiai geltoni vilnos dekiukai. Ir pirmas žaislas iškart tapo neatskiriamu palydovu. O kad žinotumėt kaip atsakingai tam ruošiausi jau kelios savaitės iki susitinkant su Atila. Kipras iš manęs net juokėsi ir mūsų mėgstamos augintinių parduotuvės pardavėjos jau, manau, irgi buvo pradėjusios galvoti, kad sergu paranoja, nes pirkau daiktus šuniui, kurio dar net neturėjome :) O aš tiesiog niekaip negalėjau sulaukti kada jis pas mus namuose bėgios ir mėgausis visu tuo, ką jam ruošiame.

Taip vieną rudens dieną, spalio 13, naujas karžygys, vardu Atila prisijungė prie mūsų šeimynos.

PIRMA NAKTIS. Iki parsivežant Atilą kažkodėl būtent mano grupiokės mane gasdino dėl to, kaip reikės naktimis šuniuką vos ne kaip kūdikį “ant rankų supuoti”, šildyti ir apsimesti jo mama :) Kažkodėl tikėjausi, kad viskas praeis lengviau. Na, deja nepraėjo, nes pirmą naktį nei aš nei Kipras nemiegojome. Kitas naktis miegojome, bet tik dėka ausų kištukų. Toks jau tas mūsų Atila, nepripažino mūsų sprendimo neįsileisti jo į miegamąjį. Bet susitarėme šioje vietoje. Jau po kelių dienų, išmiegodavo naktį kuo puikiausiai. O dienomis priiminėjo svečius – grupiokes, draugus, mano tėvus.

PIRMASIS ŽODIS. Pirmasis žodis, kurį Atila išmoko – “Fu”. Kipras ir taip mokėjo, vyriškai pasako ir visi namuose supranta. O aš mokiausi kartu su Atila, nes iš pradžių jis galvojo, kad mano “Fu” reiškia – “žaidimai prasideda!”

PAMĖGTOS VIETOS. Atila kaip ir kiekvienas iš mūsų turi pamėgstas vietas namuose – prie veidrodžio (dažnai jį ir palaižo, nes galvoja, kad čia panašus į jį judantis objektas), po lova, ant kojų kai virtuvėje maistą gaminam, ant stalo lentynos, Kipro rankoje… Žodžiu, originalus jis pas mus.

PIRMAS PASIMATYMAS SU VETERINARU. Patiko jis Atilai, man atrodo, iki to momento kai tempartūrą sugalvojo pamatuoti :) Na, bet pirmojo skiepo net nepajuto. Veterinaras mus jau nuteikė, sakė “bus galijotas”. Tai dabar ir gyvename su ta mintim. Pamatom kokį milžinišką šunį ir įsivaizduojam – toks bus ir Atila. Kol kas tai suvokti sekasi sunkiai, nes jis mums dar vis mažulis. Na, bet jo svorio augimo greičiai mus dažnai sugrąžina į realybę. Tik parsivežus – 4,5 kg, po savaitės – 5,5 kg, o po dar savaitės – 7kg.

5,5 savaitės

7 savaitės

Beveik 8 savaitės

PIRMAS SUSITIKIMAS SU SESE VILNIUJE. Abra – Atilos sesė, kurią į šeimą priėmė mano grupiokė Marija. Ši mažylė žymiai smulkesnė nei Atila. Tik susitikus supratome ir dar gebanti Atilai “duoti į kailį”. Mūsiškis viso susitikimo metu nuo jos bėgiojo, o kai galutinai įerzindavo kasdavo atgal. Turbūt kaip ir visi sesės ir broliai – kaip be muštynių? Bet pabaigoje abu sveikai nusivarė nuo kojų, davė po bučkį viens kitam ir atsisveikino iki kito karto.

Beje sukūrėme ir grupę FB „We Love Labs„, kur renkasi labradorai ir jų šeimininkai, todėl Atila jau skaičiuoja naujus draugus ir laukia kada ir su jais galės susitikti kokiam masiniam labradorų susitikime.

ATILOS ŠORTAI. Dėka Justinos pastebėjome vieną labai žavų tiek Atilos, tiek Abros bruožą – abu turi šviesesnius nei visas kailis “šortus”. Tad jei pamatysit tokius, greičiausiai – giminė :) Vasarą ir mes prisiderinsim prie Atilos.

PAŽINTIS SU APLINKA.Na, kadangi jis pas mus dar neturintis visų skiepų, mėgaujamės lauku tik nešiodami jį ant rankų. Pažindiname su aplinka. Deja paskutiniu metu toks “vaikščiojimas” lauke tampa ir įtempta fizine treniruote – 7kg panešioti pusvalandį darosi vis sunkiau!

Susipažįstame su visomis Justiniškių močiutėmis, kurios duoda pakandžioti Atilai savo ranką, papasakoja apie savus labradorus arba pekinesus. Dėmesiu pradėjome tikrai nebesiskūsti, labiau jo pertekliumi, jei atvirai :)

Atila aplinką dar vis tyrinėja ir namuose. Pavyzdžiui, du neaiškius kamuoliukus, kurie išlenda tik naktį, sukasi ant ratukų, kemšasi maistą į žandus ir jo nepraryja. Taip pat ir su sofa. Kad ir šiandien suprato, jog nušokti nuo jos – skauda. Išgasdino ir mane ir pats baisiai išsigando. O aš dar išgasdinau ir Kiprą, ir tėvus. Garbės žodis, jis nei paeiti negalėjo iki tol kol visi nesuvažiavo. Tik atsirado žmonių, jis lyg niekur nieko. Turi turi humoro jausmo mūsų Atila :)

Jis pas mus dar ir visuomeniškas, jau spėjo ir autobusais, ir troleibusais pasivažinėti, pamojuoti žavioms panelėms.

A, ir tikrai būtina paminėti susipažinimą su varške. Man lyg tarp kitko patarė duoti jos karts nuo karto, o supratome, kad tai yra kažkas, kas Atilą veda iš proto. Po tokio užkandžio jis varškėj ligi ausų galiukų.

Tai štai toks mūsų gyvenimas dabar ir yra. Sukasi tik aplink šį naują šeimos narį, kiekvieną dieną vis nauji atradimai ir nauji įvykiai. Supratome, kad šis šunelis yra daug atsakomybės bei rūpesčio reikalaujantis šeimos narys, tačiau žinoma ir priežastis dėl kurios mūsų dienos tapo daug linksmesnės, pilnos juoko ir kasdienių džiaugsmų.

Norėčiau visiems padovanoti nors truputį tiek, kiek Atila mums spėjo padovanoti per šias dvi savaites!

Žavaus savaitgalio,

Iveta

Kaip sužinoti ar tai tas vienintelis?

Galbūt kai kurios iš mūsų net neužduoda sau tokių klausimų, galbūt dar kai kurioms ir nėra tikslo to daryti ir galbūt dar kitos nuolatos sau užduoda tą klausimą. Mano asmenybė ar požiūris, bet aš sau nuolat uždavinėjau tą klausimą, nuolatos. Dabar man nebekyla tokių klausimų.

PILNATVĖ. Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą draugas iškeliavo į darbą. Kadangi dirba tokioje vietoje, kur visas gyvenimas užverda tik naktį, mūsų ritmai savaitgaliais kiek skiriasi. Taip, taip, naktinis klubas. Bet ne tame visa mintis. Pati tądien turėjau irgi ilgą vakarą ir visai paryčiais su keliais draugais nuvažiavom pas draugą, truputį pabūti, pasimatyti, pažiūrėti kaip jam einasi darbai. Tik įėjus pradėjau jo dairytis, kažkas pagriebė už rankos ir pajutau kaip pradėjo tempti link savęs. Pasimetusi pažvelgiau į žmogų, kuris tempė link savęs klausdamas „Ko ieškai? Gal padėt?“. Tada kažkas paėmė už kitos rankos ir nei nespėjau suprast kaip kas, o čia jau stovėjo draugas priešais visas besišypsantis. Išgelbėjo :) Nors per visą vakarą ten buvau viso labo valandą, jaučiausi begalo gerai. Tarsi ta viena vienintelė valanda būtų buvusi geriausia kas galėjo įvykti šį vakarą. Nublanko visi įspūdžiai iki tol, tarsi prisipildė tai, ko taip trūko visą vakarą. Ir buvo nesvarbu, kad jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, bendravo su žmonėm. Aš būčiau galėjusi jį tiesiog stebėti visą tą laiką ir savijauta būtų buvusi tokia pat pilnatviška. Pakako to, kad jis šalia. Tai manyčiau, kad būtent tai ir yra vienas iš indikatorių sprendžiant ar tas žmogus užima tikrai išskirtinę vietą tavo gyvenime. Jeigu net ir tobuliausias vakaras, tačiau be jo, praeina tarsi „Na, viskas juk gerai, bet kažkaip nepilnai…“, tai šį tą tikrai reiškia.

IR SKAUSME, IR VARGE. Ir žinot kada klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ praranda prasmę? Ar žinot kada jau nebereikia savęs klausinėti to? Tada, kai tas žmogus, labiausiai myli tave tada, kai esi dar apsimiegojusi ir be makiažo… Tada, kai sveikata itin subjurusi, negaluoji, o jis pasiruošęs, jei prireiks visus ant „ausų pastatyti“, padaryti viską, kad tik pasijaustum geriau. Tada, kai jis nedvejodamas gelbsti tave nuo girtų vyrų norinčių „Padėti surast tai, ko ieškai“. Yra daug ir įvairiausių tų Tada. Tačiau patyrus nors vieną tokią situaciją, klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ paprasčiausiai nustoja egzistuoti, tokie klausimai jau nebekyla. Nes protas ir širdis pagaliau pradeda atsisakyti suprasti tą faktą, kad to žmogaus kai kada būtų galima nemylėti, kad kažkada tas žmogus tau galėtų būti negražus ar nemielas širdžiai, ne artimas. Tai tampa nebesuvokiama.

Tai ir noriu palinkėti, kad vieną dieną ir Jūsų gyvenime tas klausimas būtų išbrauktas iš kasdienio klausimyno sau. Nes tada tas žmogus ir tampa Tuo vieninteliu.

Iveta

Sustok ir pasimėgauk

Paskutiniu metu išgyvenu periodą pavadinimu „Ramybė“. Tačiau ironiškiausias dalykas šiame sakinyje yra tai, kad šiuo metu mano ritmas, dienos, visa aplinka „liepsnoja“. Turiu galvoje, karštą laikotarpį universitete, įsisiūbavusius darbo reikalus, naujus žmones ir aplinkybes gyvenime. Tačiau viduje tvyro visiška ramybė. Vis bandau suprasti kodėl taip yra, kodėl šis jausmas pas mane atėjo tik tokiu laiku? Kodėl ne tada, kada taip būtų natūralu jaustis? Ir žinot, manau, kad čia užkabinau vieną labai labai svarbų dalyką.

Jau buvau pavargusi nuo reikalavimų, nuo „privalau“ ar „reikia“, buvau visa persunkta darbų sąrašo, kirbančio galvoje, svajonių neduodančių ramybės, laukimo idealios akimirkos, klausimų be atsakymų… Turbūt kiekvienas žino tą jausmą. Bet tada sutikau vieną žmogų, kuris tarsi papurtė mane tuo, ką veikia, tuo, kas jis yra ir kaip žiūri į pasaulį, tarsi supurtė visą mano pasaulėlį ir nebyliai pamokė: „Sustok ir pasimėgauk“. Tegu tai bus ir tas ypatingai svarbus atsiskaitymas universitete, tegu tai bus ir nėįtikėtinos svarbos susitikimas, tegu tai ir visos problemos ir rūpesčiai, tegu ir žavūs dalykai bei visokiausi akibrokštai… Sustok ir pasimėgauk.

Tokia mano žinutė šiam vakarui :)

Iveta

Mūsų namų istorija

Nei nespėjau mirktelti, kaip žiū čia jau ir mėnuo po paskutinio įrašo prabėgo, bet pasakysiu atvirai – ir gerai :) Atrodo, kad gyvenimas pas mane nepaliauja apsivertinėti aukštyn kojom ir kadangi šis mėnesis žymi labai didelę pradžią, todėl neturėjau nei trupučio laiko apie tai rašyti visame įkarštyje. Žinau, kad nelabai kas nuo to pasikeis, tačiau noriu pasakyti, kad net neapsimoka manęs terorizuoti dėl to, kad rašyčiau dažniau, mielieji. Rašymas man ne etatinis darbas, tai gyvenimas, tai įkvėpimas, o jo nesuplanuosi ir nepasikviesi. O apačioje apie tai, kas gi čia pas mane apsivertė :)

Mūsų Namų istorija

2011m. sausio 14d.

O ji ir labai paprasta, ir labai įmantri. Paprasta tuo, kad įkvėpimas mūsų namams atsirado iš paprasčiausio noro turėti savą kampą. O įmantri tuo, kad planavome šį kampą susikurti vasarą, o štai dabar, vidury žiemos, jau skaičiuojame dienas iki įsikėlimo. Dabar pradedu suprasti – gražiausia yra ne tai, kas iki mažulyčių detalių snobiškai suplanuota, gražiausia yra tai, kas ateina į gyvenimą lauktai, bet neplanuotai.

Kartą, kai eilinį kartą su sesėm susipykom dėl to, jog ir vėl mano daiktai buvo imami be leidimo, paėmiau lapelį ir ant jo įpykusi užrašiau „2011m. sausio 17d. gyvenu savarankiškai savo bute“. Tuo metu tai atrodė mažų mažiausiai neįgyvendinama. Bet pakabinau nuolat man matomoj vietoj ir kiekvieną dieną šis lapelis gyveno šalia manęs. Kai su draugu jau po kurio laiko nusprendėme, kad kelsimės kartu gyventi tik 2011m. vasarą, mat logiškai pagalvojus – bus patogiau ir realiau tuo laiku, palikau dūlėti tą lapelį.

Ironiška, tačiau nepaisant visko jau sausio 12d. pasakėme „taip“ savo dabartiniams namams, o vasario 1d. ten jau gyvensime. Jeigu visą gyvenimą būtume laukę palankiausio laiko įgyvendinti savo svajonei, turbūt taip ir būtume likę visam gyvenimui tik laukti. Laukti nėra ko – reikia eiti ir tai pasiimti. Ir nesvarbu, kad susidursite su baime, tai natūralu – aš pati po galutinio nuosprendžio gyventi kartu, kokius 20 kartų iš eilės pakartojau „O Dieve…“ ir dar ligi šiol negaliu patikėti, kad pradedu jau visiškai savo savarankišką gyvenimą.

2011m. sausio 16d.

Man visada kančia ir pats nemaloniausias dalykas kelionėse – susidėti ir išsipakuoti daiktus. Maniau, kad ir šįkart tai bus sunkiausia, bet keista – pirmą kartą daiktų pakavimas šitoks malonus! :)

2011m. sausio 25d.

Kipras skambina: „Ar žinai kada turėsiu raktus nuo namų?“. Mintyse galvoju apie tai, kad negi pamiršo savo raktus pas mane? Ir tada pagaliau susivokiu – nuo mūsų namų, raktai nuo Mūsų namų.

Dabar, kai raktai jau mūsų, norisi viską greičiau susivežti, greičiau susitvarkyti, greičiau persikelti, greičiau pajausti ką reiškia nuosavi namai. Tačiau čia pat supranti, kad anoks malonumas yra iš saldainio, kurį iškart sukramtai ir nei nespėji pajausti skonio :) Panašau, kad dabar tas laikas, kai kantriai reikia viską daryti žingsnis po žingsnio ir kaip įmanoma labiau mėgautis kelione iki tikslo.

2011m. sausio 29d.

Ironiška, tačiau net ir suplanavus viską daryti žingsnis po žingsnio, viskas gaunasi švelniai pasakius atvirkščiai. 26d. nuvykom daryti kapitalinės tvarkos dieną naujuose namuose. Kai viskas jau buvo išvalyta, sutvarkyta ir tiek jėgų į tai įdėta, negalėjom sustoti. Susiskambinom su draugais, kurie sutiko pagelbėti su misija „Persikraustymas per vakarą“ ir viens, du – mes su visais daiktais, vynu ir draugais namuose :)) Reikėjo matyti, kaip idealių idealiausiai visi mano daiktai sutilpo į vieną mažą mašiniuką. (O aš dar pasinaudodama proga labai rekomenduoju užsukti į tai, kas yra kurta su didele meile mūsų draugų, kurie tą vakarą padėjo mums persikelti – Dream in Box)

Šiuo metu bandau priprasti prie to, jog absoliučiai visi namų rūpesčiai dabar ir mane liečia. Visaip kaip bandau su jais susidraugauti – su tvarkymosi ypatumais, su virtuvės subtilybėm, su keistu jausmu, jog namie taip trūksta to triukšmo, kuris nuolat buvo esant sesėms, su mylimojo laukimu savaitgaliais, su pirkinių susiorganizavimu ir dar daug visko, ką dar tik išmoksiu ir pajausiu. Tačiau kartu lydi ir jausmas, jog štai dabar tai jau tavo žaidimų aikštelė, kurioje taisykles, įpročius ir tradicijas kurs mūsų pačių šeima, ne tėvų.

Ir visada numaniau, jog apims tas keistokas jausmas važiuojant iš savo namų į tėvų namus, bet, kad jis bus toks keistas ir toks „svetiškas“ – nebe savas, nei numanyt negalėjau.

2011m. vasario 5d.

Keista, bet atrodo, jog čia gyvename jau visą amžinybę, jau artimi visi kampai ir daiktai namuose, jau įprasta gamintis maistą ar įdarbinti skalbyklę, jau labai įprasta savaitgalį aplankyti tėvus ir šiokiom dienom pasikviesti draugę.

Vakar draugė antrą kartą apsilankiusi pas mus pasakė: „Dabar jau jaučiasi, kad čia Jūsų namai“. Manau, ateityje tai ir bus vienas iš pagrindinių tikslų – puoselėti ir kurpti Savo namus, Savo tradicijas, Savo bendrą dviejų žmonių gyvenimą. Bet kažkas kužda – tai tik pradžia.

Post Scriptum
Jei ne artimiausi žmonės, vargu, kad aš dabar rašyčiau šį įrašą. Todėl mano ir Kipro tėvai, Viktorija, Dainiau, Diana, Tomai, Ernestai, Justina ir Mattai labai Jums dėkoju už tai, kad palaikote mus net tokiom beprotiškiausiom akimirkom mūsų gyvenime. Tikrai, kad su Jum „sunku“ tampa „lengva“.

I.

Apie savęs „perkrovimą“

Rašiau įrašo pradžią bent dešimtį kartų ir vis ištrindavau. Taip daug nepasakyta, kad jau net nebežinau, nuo kurio čia galo ir pradėti. Matyt nuo pradžių. Po viso Šypsenos epidemijos turo pasijautė didelis nuovargis. Ne vien darbams, o ir žmonėms, kurie paskutiniu metu nuolat iš manęs ko nors prašydavo, klausinėdavo, o aš jau galėjau atsakinėti automatu, nes visi klausė to pačio, o taip atsakinėti jokio malonumo. Nuolatinis telefono skambėjimas, žinutės, el.laiškai, susitikimai, reikalai… Supratau du dalykus. 1.Laikas pailsėti. 2. Laikas rinkti komandą darbui su akcija, nes vienam žmogui viską nulaikyti ant savo pečių (kokybiškai) yra velniškai sunku. Po Šypsenos epidemijos skyriau laiko sau, nes jau buvau visai užmiršusi, ką tai reiškia. Tegu šis įrašas ir bus apie tai, kas buvo nuveikta, kol buvau dingusi iš eterio.

ATOSTOGOS. Paskutinę akcijos naktį Nidoje sulaukiau skambučio iš draugo. Jis tuo metu buvo Vengrijoje, šaudymo iš lanko Pasaulio čempionate – pranešė, kad nuo šiol jis aštuntas pasaulyje savo amžiaus grupėje. Tada ir supratau koks skirtumas tarp džiaugsmo mylimo žmogaus pergale ir bet kurio kito. Kai tu džiaugiesi kito pergale, paprastai viduje užkabinama ir ta balto pavydo styga. O štai, kai džiaugies mylimo žmogaus pergale, ją priimi taip, tarsi ji būtų visiškai tavo.

Kipras: „Kaip tu? Pailsėjai Nidoj?“

Aš: „Nu žinai, toks čia ir poilsis. Vistiek galva perpildyta mintim apie akciją, norisi jau pailsėt rimtai.“

Kipras: „Grįšiu į Lietuvą ir padarysim tau atostogas, važiuojam prie jūros?“

Aš (išsišiepus iki ausų): „Važiuojam“.

Prieš išvykstant prie jūros, turėjau į Škotiją išlydėti ir geriausią draugę. Nėra lengva suvokti, kad nebebus taip, kad tik vos kas ir galėsi pas ją nubėgti, išpasakoti iki slapčiausių smulkmenų ir kartu spręsti problemas. Tas išlydėjimas nenorom prisidėjo prie nuovargio po visos akcijos ir norėjosi tik vieno – poilsio nuo visko, pabėgti. Sekančią dieną iš pačio ryto išvykom į Šventąją.

Turbūt ten labiausiai ir atsigavau. Fantastiškas oras, turkiška Baltijos jūros šiluma, vakariniai pasibuvimai palei saulėlydį, pasivaikščiojimai po žvaigždėmis, naujas reiškinys mūsų draugystėje – šeimyniškumas, buitis (net tai atrodė vienas malonumas!) ir svarbiausia, kad tomis dienomis šalia buvo žmogus, kuris palaiko labiau nei bet kas kitas ir tiki manim net tada, kai aš pati savim abejoju.

STUDENTAVIMO NAUJIENOS. Grįžau po šių atostogų neįtikėtinai rami ir atsipalaidavusi. Matyt galutinai įsisamoninau tai, kad nepasiant to, kur gausiu kvietimą studijuoti, visada rasiu kaip ir kur prasisukti, nes studijos man yra visiškai ne rodiklis. Gavau kvietimą į VGTU Kūrybines industrijas valstybės finansuojamą vietą. Ir juokai juokais, bet dar net abejojau ar įstosiu į mokamą vietą, o čia še tau. Na, galutinai susitvarkiau visus dokumentus, priėmiau kvietimą. Tiek apie studijas :) Daug kas klausia kokie planai su studentų atstovybe. Jei atvirai, iš pradžių maniau, kad būtinai jungsiuosi – juk pati tiek veiklos turėjus ir tebeturiu, tikrai turėsiu kuo prisidėti prie šių žmonių. Bet galiausiai uždaviau sau klausimą „Ko iš tikrųjų noriu aš? Ar tai tikrai yra būtent tai, ko noriu aš?“. O atsakymas buvo labai paprastas – ne. Į studentų atstovybę linkau labiau dėl to, kad nariai turi vardą universitete, tam tikrą „galią“, užsiima daugybe veiklų, kuriomis neužsiima visi kiti.

Atidžiau pasvėrus savus norus ir planus supratau, kad taip, jungtis ten turiu, bet tik vienu tikslu – pasiūlyti bendradarbiavimą plečiant Šypsenos epidemiją. Kitkam vargu ar turiu noro ir laiko, nes su Šypsenos epidemija planai labai išaugo, tapo dar ambicingesni ir šiuo metu tai yra pats didžiausias ir svarbiausias mano tikslas.

„HOLIDAY NEVER ENDS“. Po viso popierizmo universitete susitvarkymo ir vėl kibau į aktyvų poilsį :)) Su draugu važiavom į Druskininkus, kur vyko jo varžybos. Susipažinau su daug nepatikėtumėt kokių draugiškų žmonių. Toks jausmas, lyg tam, kad imtumeisi šaudymo iš lanko, turi būti išsiugdęs ir aukštą draugiškumo, šiltumo bruožą. Tik tokius žmones ten ir matau, o gal matau, tai ką noriu matyti? Bet kuriuo atveju, laiką išnaudojau labai produktyviai. Ne tik, kad spėjau stebėti Kipro varžybas, bet dar ir susipažinti su keletu žmonių, kurie greičiausiai ateityje jungsis prie Šypsenos epidemijos, spėjau ir pati pašaudyti ir visai nelogai!

Praėjusį savaitgalį mano senelis, arba Diedulis, kaip mes jį vadinam, šventė savo jubiliejų, todėl ir vėl išvykau iš Vilniaus į Alytų. Būtų dar vienas eilinis jubiliejus, bet man jis toks nebuvo. Drauge važiavo ir Kipras. Gal kiek nerimavau dėl to, kaip giminaičiai jį priims, juk niekada iki šiol nei vieno draugo taip rimtai nepristatinėjau, niekada nekviečiau į giminės vakarus ar šventes. Ir likau giliai nustebinta. Visų pirma tai mama ir teta vos ne alpte alpo iš džiaugsmo, kad jis yra. Kipras ir šiaip maisto megėjas, ir virtuvėj suktis jam ne problema, tai jau galima numanyti, kad giminaičiai tikrai nepasikuklino to išnaudoti :D Mūsų šeima turi tam tikras tradicijas ir „ritualus“, kurie yra tarsi garbės reikalas. Pavyzdžiui, Diedulis, per kūčių vakarą visada pjausto obuolį skiltelėmis ir dalina šeimai. Taip ir mano tėtis, visada yra tas, kuris, pavyzdžiui, atnešdavo gėlo vandens iš šulinio sode. Šįkart tai buvo perleista Kiprui. Iš pažiūros kiti net nepastebėtų, bet žinant šiuos „ritualus“, man buvo labai gera matyti, kad štai Kipras tapo mūsų šeimos nariu.

DARBAI, DARBELIAI. Nuo Rugpjūčio ir vėl dirbu Gauminoje. Rašiau vidiniam naujienlaiškiui įrašiuką apie buvimą čia iš naujo, tai pasidalinu ir su jumis :)

Grįžus į Gauminą pastebėjau ne vieną pasikeitimą ir šiuos ekstremalius pokyčius, manau, būtų galima sudėti į keletą žodžių – atjaunėjęs kolektyvas, praktikantai, pagerėjusi sistema irrr….dingę rytiniai.

ATJAUNĖJĘS KOLEKTYVAS. Karts nuo karto užsukant į Gauminą vis stebėjausi kaip čia vienas, čia kitas naujas veidas atsiranda. Dabar sugrįžus padirbėti supratau, kad per tuos metus visas vadybos skyrius išskyrus keletą žmonių spėjo pasikeisti. Gal kiek liūdnoka dėl to, kad išėjo ir labai mėgti žmonės, bet kartu ir džiaugiuosi šituo vadybos komandos pasikeitimu – toks jausmas, lyg Gauminoje padvelkė naujais vėjais, idėjomis. O tai labai svarbu tokiai įmonei kaip Gaumina – neapkerpėti.

PRAKTIKANTAI. Šviežias žvilgsnis, jaunatviškas maksimalizmas, siekis šio to daugiau, atkaklumas. Žiūriu dabar aš į tuos tris žmones ir prisimenu save praėjusią vasarą. Jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi prie to, kad Gauminoje dabar yra ne vienas ir ne du praktikantai. Manau, įnešiau gražią tradiciją ir įrodžiau, kad amžius ir patirtis joks ne rodiklis. Ir šiaip jau praėjus tą visą praktikanto dalią turbūt norėčiau senbuviams pasakyti tik viena – dalinkitės tuo, ką žinot, duokit šiems jauniems žmonėms begalę patarimų ir kritikos, nes taip mes augam. Dar iki šiol prisimenu vieno iš išėjusių GMN žmonių žodžius: „Žinai dabar per visus šiuos metus suprantu vieną ir patį svarbiausią dalyką šiam darbe – degančios, kibirkščiuojančios akys. Kai to nebelieka – laikas imtis šio to naujo, todėl išlaikyk tai kiek galima ilgiau“. Tai palinkėjimas dabartiniams praktikantams :)

PAGERĖJUSI SISTEMA. Gaila nemačiau viso progreso, tačiau dabar matau, kad daug griežtumo, bet kartu ir sistemingo darbo įnešė Ernesta. Matau, kad dar ir dabar tikslus sistemos laikymasis, tilpimas į taisyklių rėmus nėra mūsų stiprioji vieta, tačiau viena galiu tikrai pasakyti – nėra ką lyginti su metais atgal. Todėl nežinau ar čia Ernestai, ar visiems už pastangas reikia skirti pagyrimą, bet smarkokai pasistūmėjot :)

DINGĘ RYTINIAI. Taip, taip, anksčiau visiem tvarkingai atsikelti ir suspėti, ir net pasiruošti reikėdavo kiekvienam rytiniam vadybos susitikimui. Bet iš kitos pusės tai buvo lyg prieskonis visai dienai, man rytiniai susitikimai buvo savotiškas inspiration‘as. Dar dabar prisimenu vieną iš rytų kai piešėm ant Gauminos indų. Išgirdus apie tai, kad šiuo metu rytinių nėra, pagalvojau, kad, na gal ir teisingai – vietoj to atsirado projektų planavimas. Bet kai ketvirtadienį Goda pravedė rytinį ir vėl tai buvo lyg didžiulė įkvėpimo banga visai dienai, aš supratau, kaip labai to trūksta. Juk tai ne tik eilinė prezentacija, tai laikas, kada gauname dozę naujovių, įdomiausių dalykų ir pasibuvimo drauge. Laikas, kada suprantame, kad reikia ne gyventi iš šio darbo, o juo gyventi.

Post Scriptum
Ir aš dar vis dievinu penktadienio bandeles su pienu – vien dėl to čia yra verta sugrįžti :)

O jeigu jau užbaiginėjant šį ilgą įrašą… Tai tikiu, kad visi būna „perdegam“ ir visiem būna dienų, savaičių ir net mėnesių „kaip tyčia“. Bet matyt jie tam ir yra, kad vėl pakiltumėm, kad vėl pasileistume „kalnų vartyti“.

Kibirkštėlių akyse ir nepakartojamo savaitgalio!

I.

Kai kuri „iš širdies“, tai ir rezultatas pasiekia daugybes širdžių

Jis kalbėjo telefonu, kai aš žvilgtelėjau į Ritą negalėdama tvardyti šypsenos. Rita pašnibždom pasakė: „Tu gali tuo patikėti?“. Negalėjau, tikrai negalėjau. Kažkada sugalvojau pasikviesti keletą pažįstamų, draugų ir laiką praleisti kiek prasmingiau. Visa tai ir pavadinau „Šypsenos epidemija“. Šiomis dienomis Šypsenos epidemija pradeda asocijuotis su grandiozine akcija, su tūkstančiais šypsenų.

NESĖKMĖS – TAI SUDEDAMOJI SĖKMĖS DALIS. Dar prieš kelias savaites varstėm įvairiausių įmonių duris, rašiau dešimtis laiškų, prašymų, „perkračiau“ visus pažįstamus ir jų pažįstamus… Dariau viską, kad surasčiau įmonę, kuri sutiktų finansuoti akciją ir atrodė, kad tos pastangos eina veltui, o laikas bėga. Galiu pasakyti, kad gyvenime tikrai pravers šitas mokymasis stovėti už savo idėją ir ginti ją nepaisant visų „ne“, daugybės kritikos ar smerkiančių žvilgsnių. Aš džiaugiuosi, kad praėjau tą etapą, nes to reikėjo ir linkėčiau kiekvienam tai praeiti ginant savo idėjas – taip įvertinsit jų brangumą, suprasit kiek joms esat pasiruošę atiduoti savęs.

FINANSAVIMAS „KAIP IŠ DANGAUS“. Vieną vakarą jau buvau beleidžianti rankas dėl finansavimo, kai visai netyčia aptikau straipsnį apie Dominyką Karmaziną. Perskaičiau tas eilutes apie tai, kad šis žmogus aktyviai užsiima labdaringa veikla ir pagalvojau, jog dabar turbūt visi iš eilės kreipsis į jį ir be šansų man bandyt. Bet gyvenimas viską sudėsto savaip :) Ryte radau žinutę nuo pažįstamo -Tomo, apie tai, kad jis užsiminė apie Šypsenos epidemiją, spėkit kam? – Taip, Dominykui. Ir Tomas paragino Dominykui parašyti, papasakoti apie akciją, nes galbūt būtent iš šio žmogaus ir sulaukčiau pagalbos. Nieko nelaukus parašiau, o po pietų jau kalbėjau su Dominyku telefonu. Po šio pokalbio ir supratau, kad neveltui tiek jėgų įdėta, tiek tikėta ta akcija. Dominykas taip pat patikėjo Šypsenos epidemija ir sutiko tapti remėju, bei padėti kuom tik gali plečiant akciją. Šiandien aš ir esu labiausiai dėkinga Dominykui ir tuojau papasakosiu kodėl.

IŠMETĖ? LIPK PER LANGĄ! Išvažinėjant iš namų sulaukiau skambučio iš Mezon komunikacijos vadovės (tos akimirkos laukiau bent 3 savaites). Papasakojau apie akciją, paaiškinau, kad visam turui prireiks interneto, nes akcijos metu norim bendrauti su visais skaitytojais ir žmonėm, kurie palaiko akciją. Dalintis „šviežiais“ nuotykiais, įspūdžiais ir emocijom. Ir nors kalbėjau su tikrai neįtikėtinai draugiška ir geranoriškai nusiteikusia moterimi, balse girdėjau šiokią tokią abejonę iki tos akimirkos, kol paminėjau, kad yra kas mumis jau patikėjo – Domcee.com (Dominyko pokerio komanda, kuri ir yra mūsų oficialus remėjas). Gavom atsakymą: „Taip, mes jus paremsim ir Mezon suteiks internetą toms dienoms“. Po šitiek girdėtų „ne“ arba visiško ignoravimo, tas „taip“ nuskambėjo kaip kažkas neįtikėtino. Bet džiugiausia yra dėl to, kad Mezonas ne tik pažadėjo paramą internetu, o ir pasidalino mintimis apie tai, kaip per jų klientų ratą ir internetinį puslapį būtų galima informuoti dar daugiau žmonių apie akciją! Artimiausiomis dienomis derinsim visas sąlygas. Bet ką galiu pasakyti? Belskis į duris tol, kol atidarys. Išmes? Lipk per langą. Išmes ir tada? Nesvarbu, lipk per kaminą. Ir tada išmes? Griauk sieną, bet siek savo iš visų jėgų. Mes tikėjom, jog Šypsenos epidemija verta to atkaklaus siekimo ir štai – mus pagaliau priėmė plačiai išskėstomis rankomis :)

APIE TAI, KAIP BUS KURIAMAS GARSAS APIE AKCIJĄ. Šiandien lankėmės viešųjų ryšių agentūroj „Misiukevičius ir partneriai„, kur aptarėm kokiu keliu pasiekti tai, kad apie akciją žinotų kuo daugiau žmonių. Esminiai taškai jau sudėlioti. Anksčiau man pačiai teko dirbti panašiu principu, stebėti tą procesą – priimti klientus, išgirsti jų didžiausią svajonę, o tuomet sugalvoti kaip ją paversti realybe. Štai tą akimirką mes su Rita sėdėjom priešais keturių žmonių komandą, kurie atrodė tiki idėja nemažiau už mus ir yra pasirengę padaryti viską, kas jų jėgose, kad tik Šypsenos epidemija pasklistų kuo plačiau. Tik atėjus, Gintautas pasakė: „Tai šiandien tobulėsit?“, kažkaip labai taikliai, nes taip ir jautėmės, tarsi, žengtas didelis žingsnis pirmyn. Užvis labiausiai mane „palietė“ tas draugiškumas, tas gyvenimas mūsų idėja, tas noras sudrebinti ne tik Lietuvą, galiausiai ir Pasaulį šia pozityvia akcija. Jau išeidama sakiau „dėkui“ ir norėjau apkabinti kiekvieną iš eilės už tai, kas yra daroma, kaip stengiamasi. Ir tai Dominyko dėka, jo dėka mes šiandien lankėmės šioj agentūroj. Spauda, televizija… Iki to prisikasti savom jėgom būtų buvę maža pasakyti „sunku“.

KAI IDĖJA ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO SURANDA NAMUS IR KITŲ ŠIRDYSE… Atrodytų, kad visa tai jau daug dienai, bet tai tik „gėlytės“. Sulaukiau skambučio iš Rimvydo, kuris šiuo metu kuria filmuką apie akciją. Tai bus virusinis filmukas, kuris pasakos apie Šypsenos epidemiją, užkrės ja dar daugiau žmonių. Vėl gi prisiminiau, kai pati tuom užsiiminėjau, kai pati turėjau sukti galvą dėl to, kaip atrodys filmukas, kaip jį padaryti įtaigesnį, kaip jam suteikti tą „cinkelį“… Štai dabar aš tiesiog pasakoju apie svajonę, o kitas žmogus tai padeda paversti realybe. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad kalbant su juo aš jaučiau tą patį tikėjimą, gyvenimą mūsų idėja. Ir tie, kas kada nors juto ką reiškia, kai tavo idėja apsigyvena kitų širdyse, tie žmonės žino koks beprotiškai geras tai jausmas.

KOMANDA, KURIA TIKI TU, IR KURI TIKI TAVIMI. Matėmės šiandien ir su Mantu, kuris pagelbės su leidimais kiekviename iš miestų organizuoti akciją. Ir su Ignu, su kuriuo bendradarbiausim pinigėlių klausimais… Tai žmonės, kurie atėjo pas mus taip pat Dominyko dėka. Ir aš tiesiai šviesiai šiandien Ignui sakiau, kad Dominykas labai gerai atsirinkęs žmones, kurie su juo dirba, kažką kuria, verčia svajones realybe. Matyt tai ir yra svarbiausia – suburti tokių žmonių komandą, kuri būtų pasišventusi reikalui dėl kurio susibūrė. Ir žinoti, kad esi dalelė to… Nuostabu :) Prie akcijos įgyvendinimo jungiasi vienas po kito žmonės, kurie ne tik tiki manimi, šypsenos epidemija, bet kuriais ne ką mažiau tikiu ir aš, kuriais žaviuosi ir gerbiu už tai, ką jie daro ir kaip labai gerai daro. Didžiuojuosi šiais visais žmonėmis, nes jie jau tarsi savaime yra komanda žvelgianti viena kryptimi, siekianti bendro tikslo. Ir, manyčiau, labai neprasta komanda :)

KLAIDOS – TAI RODIKLIS, KAD NESTOVI VIETOJE, TOBULĖJI. Jaučiuosi begalo bekrašto dėkinga Dominykui, tik dabar mąstau už ką labiausiai? Matyt už galimybę daryti tai, ką myli, už galimybę mokytis tai daryti ir nuolat tobulėti… Vis mokausi iš klaidų, kurios šiomis dienomis, kad ir smulkios bet pasitaiko, nes visa, ką dabar organizuoju, ir kam vadovauju, ką kuriu – tai begalo nauja. Kad ir šiandien nusprendžiau, kad filmuke, kuris kuriamas pabaigoje būtų gražu paminėti remėjus – reikia  originalių remėjų logotipų. Paskambinau Dominykui dėl Domcee.com logotipo ir supratau, kad bereikalo sutrukdžiau jį, tereikėjo paskambinti į minėtą agentūrą – tokius dalykus galiu gauti per ją. Atrodo smulkmena, bet vistiek – vat nepagalvojau. Bet tame ir žavus tas mokymasis, tobulėjimas – juk sekantį kartą jau žinosiu :) Ir bus dar milijonas tų progų raudonuoti iš gėdos, bet į viską žiūriu smalsiai ir žingeidžiai.

Šiandien jau visai vakarop važiuojant namo pagalvojau, kad kiek tekę dirbti, kiek projektų vadovauti, niekada tie organizavimo „rūpesčiai“ nebuvo tokie malonūs ir tokie virpinantys kiekvieną stygą kaip dabar. O jeigu kuri „iš širdies“, tai ir rezultatas pasieks daugybes širdžių :)

Post Scriptum
Žinau – ilgas įrašas, bet, manau, aš tiesiog privalėjau paminėti tuos, kurie gyvena šia idėja ir taip labai man padeda. Nes dažniausiai matomi vos keli žmonės, o po visu projektu juk slepiasi daugybė kitų, ne ką mažiau vertų dėmesio ir nors žodelio „ačiū“ – tokio nuoširdaus, kokį ir sakau kiekvienam prisiliečiančiam prie Šypsenos epidemijos.

Iveta

Koks milijonas „negaliu patikėti“

Paskutinėmis dienomis artimiausi žmonės nuolat girdi tokius mano išsireiškimus kaip: „Negaliu patikėti“, „Taip nesitiki…“. Šiandien viska tai viršijo visus mano lūkesčius ir nusprendžiau, kad pats laikas apibendrinti išgyvenimus, padovanoti jums įrašą :)

Dar visai neseniai čia rašiau pirmuosius savo žodžius, sakinius, kiek atsargiau pasakojau apie tai, kas nutinka. Greitai šis blog‘as sutiks metus gyvavimo, o tai reiškia metus mano gyvenimo, ėjimo pirmyn, „augimo“. Ir visi tie metai lyg sapnas, kuriuo negaliu patikėti.

EGZAMINAI. Šiuo metu tai jau praeitas etapas. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai išpūstas burbulas. Buvom išgasdinti, prigrasinti apie jų sudėtingumą, o išlaikius pirmąjį, antrąjį į trečią eini su tokiu jausmu, jog tai būtų eilinis patikrinimas. Kiekviename iki vieno egzaminuose spėjau pagalvoti: „Negaliu patikėti, aš jau laikau egzaminą“. Dar visai neseniai iki jų buvo likusi visa dvylikta klasė, o štai liepos viduryje būsiu oficialiai baigusi mokyklą. Lėkte, pralėkė. Su mokytojom atsisveikinant ne kartą susigraudinau, nes dabar suprantu kiek šie žmonės į mane įdėjo savęs, kaip labai puoselėjo augantį žmogų, asmenybę manyje. Ir ne tik mokytojai, atrodo, kad kiekvienas žmogus sutiktas mokykloje užima nors smiltelę to, kas patirta, išgyventa. Paskutiniais metais esu ypač dėkinga mokyklos seselei, pas kurią leisdavau laisvas pamokas besišnekučiuojant. Tikybos mokytojai, kuri entuziastingai rėmė visas mano spontaniškiausias idėjas ir tikslus. Auklėtojai, kuri apkabindama ragino ir toliau eiti pirmyn, laikytis to, ką darau. Visiems mokytojams už tai, kad jie nebuvo tik mokytojai teoretikai, o buvo mano ramstis, mano asmenybės „augimo“ puoselėtojai. Ir tikiu, kad mokykla nebus tik praeitas etapas.

GYVENIMO ŽMONĖS. Vieną naktį pylė kaip iš kibiro, buvo 3 ryto. Su „limuoju“ ėjom ledų iki artimiausios degalinės. Ir taip šypsojausi… Nes aš tiesiog negalėjau patikėti, kad mes ištikrųjų paryčiais, pilant lietui einam ledų ir mums tai atrodo normalu. Arba tas vakaras, kai su draugais lygiai taip pat paryčiais gaminomės „vakarienę“, gėrėm vyną ir kėlėm tostą už tai, ką kuriam. Lygiai taip pat ir tą kartą aš mintyse sau kuždėjau „Ar gali patikėti tuo?“. Kad ir šiandiena, kai su Viktorija vaikštinėjom Vingio parke ir vėl balsu mes svarstėm apie tai, kiek visko nutikę, ir kiek visko dar laukia ir kaip visu tuo nei velnio nesitiki.

DARBAI DARBELIAI. Buvau pokalbyje dėl darbo pilnu etatu Gauminoje ir buvau pavadinta „išskirtiniu variantu“. Tada susimąsčiau. 19-etė mergina, tik ką pabaigusi mokyklą, Gauminoje dirbu jau nuo praeitos vasaros, atėjau ten tada, kai žmonės atleidinėjami, be jokios praktikos ar žinių… Ir aš sugebėjau užsitarnauti pastikėjimą, pagarbą, palaikymą. Žinoma, nenukrito tas iš dangaus ir reikalavo galybės pastangų. Bet aš tai padariau ir tądien girdėdama tokius žodžius pokalbyje aš ir vėl galvojau: „Aš turbūt sapnuoju“… Galutinai buvau pritrenkta to, kas vyksta gyvenime, kai išgirdau pasiūlymą iš „Pinigų kartos“ jungtis į jų komandą ir kurti laidą apie verslų jaunimą. Tuo metu negalėjau tvardyti emocijų. Turbūt išeidinėjant „šviečiau“ iš laimės ir abstulbimo.

ŠYPSENOS EPIDEMIJA. Dar šiandien ryte draugei paklausus kaip sekasi sakiau, kad greičiausiai teks akcijos išlaidas dengti savom lėšom, nes įmonės labai vangiai jungiasi į finansavimą. Daug ką lemia pažintys, o kartais net ir jos nepadeda. Tuomet sulaukiau skambučio iš Dominyko Karmazino.

Dominykas: „Tai va, patinka man viskas, ką jūs darot, palaikau ir sakau „TAIP“, padėsiu kuom tik galėsiu.“

Atsisveikinus su juo, atsisukau į draugę ir pasakiau: „Tu neįsivaizduoji kas ką tik įvyko“. Taip, šis žmogus sutiko remti akciją finansiškai. Bet kas svarbiausia džiaugiausi tuo, kad jis gyvena šia idėja, turi minčių apie plėtrą, pagalbą skleidžiant žinią apie akciją ir daug visko dar! Jeigu norite sužinoti kodėl, galit paklausyti šio interviu, man tai atsakė į daug klausimų. Galiausiai parašė Jonas, klausdamas ar dar vis reikia garsiakalbio. Tai kaip nekrykštaut, kaip nesišypsot? :))) Kai šitokie dalykai vyksta? A?

Todėl ir sakau, kad man sunku patikėti, kad tai ne sapnas, kad tai vyksta. Ir patikėkit, bandė man įžnybt, nepadeda :)) Noriu pasakyti tik vieną dalyką, kažkada aš tik labai vyliausi, jog kada nors gyvenime vyks tai, kas vyksta dabar, kažkada aš tik drįsdavau vogčiom apie tai pasvajot… Leiskit sau norėti daug. Užsimokit gyvenime pasiekt daugiau nei daug ir su pastangom, su laiku ir su meile tam, ką darot, tai taps realybe. Galėjau aš, gali ir Tu.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir šypsena lig ausų,

Jūsų Iveta.

Čarlis čaplinas „kai pamilau save“

Čarlio Čaplino žodžiai, kuriuos garsusis komikas pasakė per savo septyniasdešimtmečio paminėjimą. (Už atradimą spaudžiu dešinę Ritai!)

Kai pamilau save, tada tik supratau: nuobodulys, kančia – pirmi įspėjantys ženklai, kad gyvenu prieš savo esatį. Šiandieną jau žinau, kad esatis vadinas „BŪTI SAVIMI“.

Kai pamilau save, aš supratau, kaip stipriai galima ką nors įžeisti, jeigu primesi jam savuosius lūkesčius, nors laikas tam dar neatėjęs ir tas žmogus nepasiruošęs dar. Ir tas žmogus – aš pats. Šiandien tai vadinu „SAVIGARBA“.

Kai pamilau save, nustojau geist gyvenimo kitokio, kito. Ir pamačiau staiga, kad tas gyvenimas, kuris mane apsupęs laiko, suteikia augt visas galimybes. Šiandieną vadinu aš tai „BRANDA“.

Kai pamilau save, tada tik supratau: esu pačioj man tinkamiausioj vietoj pačiu geriausiu man laiku. Ir viskas vyksta akimirkoj išskirtinai teisingoj. Galiu ramus būt visada. Aš vadinu tai „PASITIKĖJIMAS SAVIM“.

Kai pamilau save, nustojau vogti savo laiką, svajot apie didžiausius užmojus ateityje. Šiandien darau tik tai, kas teikia džiaugsmą, nuo ko jaučiuos laimingas. Tik tai, ką myliu, kas verčia šyptelt mano širdį. Atlieku tiktai tai, ką noriu, asmeniniu ritmu. Šiandieną vadinu tai „PAPRASTUMAS“.

Kai pamilau save, aš išsilaisvinau nuo visko, kas kenkia mano kūnui – nuo maisto, nuo žmonių, daiktų ir situacijų. Nuo visko, kas tempė apačion ir vesdavo šalin nuo savasties. Šiandieną vadinu tai „MEILE SAU PAČIAM“.

Kai pamilau save, nustojau būti visąlaik teisus, kaip tik tada pradėjau klysti vis mažiau. Šiandieną vadinu tai „KUKLUMU“.

Kai pamilau save, nustojau praeitim gyvent ir rūpintis dėl rytdienos. Šiandieną gyvenu dabartimi ir vadinu tai „PASITENKINIMU“.

Kai pamilau save, aš suvokiau, kad protas gali man trukdyti, nuo jo įmanoma susirgt. Ir tik tuomet, kai jį sujungiau su širdim, jis tapo mano sąjungininku. Šiandien šią jungtį vadinu „ŠIRDIES IŠMINTIMI“.
Daugiau mums nebereikia bijoti priešpriešų ir ginčų, problemų, kurios iškyla bendraujant su savim arba kitais. Susiduria net žvaigždės ir tuo metu nauji pasauliai gimsta. Šiandieną aš žinau, kad visa tai -„GYVENIMAS“.

Post Scriptum
Labai įkvėpė, „prabudino“ gyvenimui. Linkiu to paties!

IS.

Kas nulėmė A.Zuoko sėkmę?

„Visąlaik norėjau savo darbams suteikti prasmę. Kitaip nemoku dirbti. Dažnai kitiems pasakoju vieną gražią istoriją: „Kartą žmogus miesto aikštėje sutinka tris mūrininkus. Klausia pirmojo: – Ką tu darai? Šis atsako: – Mūriju sieną. Antrasis, paklaustas to paties, atsako: – Kloju mūrą. Tuomet trečiajam užduoda tą patį klausimą. Šis atsako: – Statau katedrą“. Aš esu ir noriu būti toks, kaip trečiasis asmuo – dirbu tam, kad kažką sukurčiau“.

„Niekuomet nesidomėjau atlyginimo dydžiu“.

„Pagrindinė taisyklė – niekada nebijokite klausti ir bandyti“.

„Vis dėlto, pirmiausia turi turėti idėją, tikėti ja, o visa kita – tik detalės. Dauguma žmonių nepasiekia savo tikslų, nes net nepradeda veikti. Susikuria įvairiausių priežasčių – nepavyks, nepasiseks, bus gėda. Juk tie, kuriems sekasi, ir tampa lyderiais – nebijančiais suklupti ir suklysti, nes nesėkmes jie vadina ne klaida, o dar viena gyvenimo pamoka“.
„Manau, žmogaus prigimtis – nuolat kažką veikti, kažką daryti, kažkuo save užimti, kad atrastų savo gyvenimo prasmę“.

(R.Karpočiūtės straipsnis, „Būk Laimingas“)

Post Scriptum
Keletas minčių. Asmeniškai mane nuolat į teisingą kelią pastato kokia nugirsta teisinga mintis, perskaityta citata ar straipsnis, knyga, o kartais net ir filmas. Galbūt kam nors pasitarnaus ir šios :)

Linkėjimai!
IS.