Save realizuoti nėra lengva, tačiau norint būti laimingu – tai būtina

Dar keli mėnesiai atgal kam nors paklausus: “Kuo užsiimi gyvenime?”, jau paruoštas atsakymas būtų sklandžiai išslydęs iš Jos lūpų. O dabar tas pats klausimas sukelia gilų atsikvėpimą ir reikalauja daug pastangų sudėtingus dalykus paaiškinti vienu sakiniu. Ir patikėkite, Ji to tikrai neplanavo. Bet įdomiausia yra tai, kad dar niekada tas “sudėtingumas” taip maloniai nekuteno, dar niekada jis dienų viena po kitos nespalvino tokiom ryškiom spalvom. Ir tikrai niekada Ji nebūtų pagalvojusi, kad vieną dieną pasakos, kaip pasirinko ne aiškų, o labai jau miglotą ir visiškai nenuspėjamą kelią karjeroje.

2009m. – 2012m., Iveta

Tada, dar būnant mokykloje, ji nelabai nutuokė, ką norėtų veikti, tačiau turėjo vieną sąlygą – darbas turi būti įdomus. Taip į akiratį papuolus vienai didžiausių internetinių sprendimų įmonių Baltijos šalyse ji jau rašė laišką įmonės direktoriui. Tie metai nebuvo iš lengviausių darbo rinkoje – patyrusius specialistus atleidinėjo, o priimti vienuoliktokę vietoj tokio žmogaus irgi neatrodė sąžininga. Nesvarbu, kad ji ir rodė didelę motyvaciją būti komandos dalimi. Gavus neigiamą atsakymą ji turėjo priimti lemiamą sprendimą, kuris remiantis sveika logika turėjo būti susitaikymas su tuo ir bandymas ieškoti toliau. Bet kiek vienuoliktokė, kurią dar išlaiko šeima, o ambicijos siekia dangų, gali mąstyti logiškai? Ji labiau vadovaujasi instinktais ir jausmais.
Tada ji direktoriui pasakė, kad verčiau dirbs nemokamai nei kad nedirbs šioje įmonėje. Tuo metu tėvai šio sprendimo apskritai nesuprato – kam dirbti nemokamai, kai gali susirasti apmokamą darbą? Bet ji ėjo ten kiekvieną darbo dieną, leido vasaros dienas, kuriomis jos draugai džiaugėsi atostogaudami prie ežerų. O ji netgi kai kuriais savaitgaliais susitikdavo ofise su direktoriumi papildomai, kad tobulėtų dar sparčiau ir su jo pagalba įgautų reikalingų darbui įgūdžių. Atėjus paskutiniam vasaros mėnesiui jai buvo pradėtas mokėti atlyginimas už skiriamą laiką ir atliekamą darbą. Tai buvo didžiausias įvertinimas ir patvirtinimas to, kad anksčiau priimtas sprendimas buvo teisingas. Nuo to laiko tėvai net nebandė jos atkalbinėti nuo visų tolimesnių beprotiškų sprendimų, nes žinojo, kad tai beprasmiška – ji vistiek tai padarys ir pasieks savo.

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Skaityti toliau

Kaip jis santykių ekspertu tapti norėjo

Tik įėjusi, Ji metė į mane tokį užtikrintą žvilgsnį ir tuomet pradėjo judėti liūliuodama klubais artyn. Priėjusi šelmiškai man šyptelėjo, o tada čiupo už nugaros. Jaučiau kaip Ji mane vedėsi su savimi dabar jau švelniai glostydama mano nugarą. Girdėjau Jos širdį, prie kurios glaudžiaus, ji tuksėjo iš pasitenkinimo. Ak, tos moterys… Ateina, paima, o tada švelniai perduoda kitai. Dar paklausia pastarosios ar galima atsiskaityti kortele. O po to demonstratyviai paima čekį, kad nepamirštų kiek už mane sumokėjo. Moterų ir vyrų santykius suprasti nėra lengva, tačiau man, knygai, žiūrint iš šalies tuos du vaikščiojančius nesusipratimus suprasti dar sunkiau! Knygynuose niekada nesužinosi apie tokius dalykus, bet štai dabar, kai ši moteris mane nusipirko, viską sužinosiu pats :)

Skaityti toliau

Pigu ir neįkainojama – knyga

10 valandų darbo, 3 valandos teksto mokymosi, nuolatinis koregavimas ir štai turime galutinį produktą. Tikiu, kad tai, ką skaitysite apačioje keistai tvarkinga, keistai atitinka visuotines taisykles, lyginant su tuo, ką paprastai atrandate čia mano rašyta :) Na, bet gal nors kuriam iš jūsų tai pravers ar bus įdomu!

Žymus anglų rašytojas Čarlzas Dikensas kadaise pasakė: „Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą„.Tai žodžiai, kurie buvo tarti devynioliktame amžiuje, tačiau begalo aktualūs ir nūdienos žmogui. Juk yra devynios galybės laisvalaikio praleidimo būdų, o laiko vis mažiau ir mažiau. Todėl be jokios abejonės laikas turi būti išnaudotas taip prasmingai, kaip tik leidžia žmogaus galimybės. Neabejoju, kad knyga – tai raktas, nuo pigaus ir neįkainojamo laisvalaikio durų. Lieka tik eiti ir tas duris atrakinti.


Knygos vertės neįmanoma pakartoti kita meno forma. Viena iš populiariausių laisvalaikio leidimo formų – kino filmas. Dažnai pati palyginu, o ir mano bendraamžiai susimąsto – kas yra prasmingiau: laisvalaikis su knyga ar filmas kino teatre?  P.Sluškonis, „Aš ir Psichologija“ žurnalistas, pastebi: „filmas – jis fragmentiškas ir ribotas laiko, vietos bei kitų resursų atžvilgiu, lyginant su turiniu, kokį galėtų turėti knyga“. Juk net didieji kino kritikai dažnai pastebi, kad knygos variantas neretai būna geresnis, nei filmo. Reikėtų prisiminti ir pojūčius, kuriuos patiriame tiek žiūrėdami kino filmą, tiek skaitydami knygą. Juk filmą žiūrime ir visą jį išgyvename per kelias valandas, taigi malonumas trunka labai trumpai. O štai knygą galime skaityti savaitę ar daugiau ir žymiai ilgiau mėgautis išgyvenimais. Galų gale filmas tampa vienkartine pramoga, o štai viena vienintelė skaityta knyga gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Amerikiečių rašytojas, Henry David Thoreau, taikliai pastebi: „Kiek daug žmonių, perskaičiusių kokią taurią knygą, yra pradėję naują savo gyvenimo erą“. Prisiminkime M.Mažvydo „Katekizmą“, pirmoji lietuviška knyga lietuvių rankose, galima tik spėlioti kiek gyvenimų ji pakeitė. Net ir šiuolaikinės psichologinės knygos gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimą.Pavyzdžiui, verslininkė, Inga Krukauskienė, pasakodama savo istoriją, nuolatos pabrėžia, kad naują gyvenimo puslapį atvertė dėka N.Hill‘o knygos „Mąstyk ir būk turtingas“. Knygą ir kino filmą taip pat galime palyginti ir materialiai, nes aiškus daiktas, kad vienas vizitas kino teatre žmogui su draugu ar drauge kainuos daugiau, nei viena vidutinės kainos knyga. O nepamirškime, kad šalyje veikia 1396 bibliotekos, kurios suteikia progą kiekvienam nemokamai perskaityti trokštamą knygą.Taigi kita meno forma, netgi tokia kaip kinas, negali įkūnyti tos vertės, kurią saugo knygos puslapiai, o negana to, knyga yra ir prieinamesnis malonumas.

 

Knyga padeda skleistis žmogui kaip asmenybei. Valdas Vitmenas pasakė: „Drauge mano, tai ne knyga, prie jos prisiliesdamas, tu prisilieti prie žmogaus„. Pavyzdžiui, besimokant istoriją, knygos dėka turime progą susipažinti su Napoleonu Bonapartu, Vinstonu Čerčiliu ir dar daugeliu kitų iškilių asmenybių. Vienas iš lemtingiausių kūrinių man pačiai tapo literatūros mokytojos rekomenduotas Vinco Mykolaičio Putino romanas „Altorių šešėly“, nes drauge su „Pavasarėliu“ ir atradau kelią, kuriuo norėčiau žengti išėjus į platųjį pasaulį, atradau save. Juk būtent ši knyga paskatino mane ieškoti. „Pavasarėlis“ blaškėsi tarp pareigos ir kūrybos, taip ir aš – blaškiausi tarp gyvenimo būdo, kuris priimtinas visai visuomenei, ir tarp to, kas virpina mano pačios širdį. Perskaičius šį romaną, supratau – privalau klausyti savo širdies. Po to pradėjau rašyti internetinį dienoraštį, vadinamą blog’ą, kuris šiuo metu yra skaitomas bent 3 000 žmonių, pradėjau kurti motyvacinį filmą jaunimui, kuriame nusifilmavo 14 žymių Lietuvos asmenybių. Ir visa tai tik dėl to, kad vieną dieną į mano rankas pateko šis romanas, padrąsinęs mane ieškoti savęs kaip asmenybės. Viljamas Eleris Černingas pasakė: „Bendravimu su tauriausiais žmonijos protais mes mėgaujamės daugiausia per knygas, ir tas bendravimo būdas prieinamas visiems“. Užtenka žinoti knygos pavadinimą, kurią nori gauti ir ji jau beveik tavo. Be minėtų bibliotekų technologinės pažangos dėka galime knygas įsigyti pigesnėmis kainomis internetinėse parduotuvėse, išmainyti savo knygą į kito žmogaus ar pasiskolinti. Taip pat kuriasi įvairiausi knygų klubai, kurie nuolat pasiūlo daugybę knygų už ypatingai mažas kainas. Taigi laisvalaikiu pasirinkdami turtingas išminties knygas padedame skleistis savo asmenybei, kaupiame jau patikrintos patirties ir išminties kraitį, kuris be jokios abejonės žmogaus gyvenime yra neįkainojamas, o dar ir kiekvienam lengvų lengviausiai prieinamas.

 

Kai yra knyga, žmogus jau ne vienas tarp keturių savo sienų, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties įvykiuose, persiima visos žmonijos mintimis ir jausmais“ – pasakė Stefanas Cveigas. Dabar daugelis iš mūsų pasvajojame apie kelionę aplink pasaulį ir knyga yra tai, kas suteikia progą, pavyzdžiui, kartu su Žiuliu Vernu apkeliauti pasaulį per 80 dienų. Ir tai visiškai nemokama. Knyga galėtų būti palyginta ir su „laiko mašina“, nes jos dėka galime išgyventi praeities įvykius. Istorija byloja apie mūsų tautą, kuri visomis jėgomis kovojo už lietuvišką knygą, lietuvišką raštą. Knygų dėka galime sužinoti kaip tais laikais gyveno knygnešiai, kokius nuotykius ir sunkumus patirdavo, netgi koks pasaulis buvo jų akimis. Prisiminkime, Justinas Marcinkevičius savo poetinėje dramoje „Mažvydas“ pasakoja apie žmogų, davusį pradžią pirmai lietuviškai knygai. Autorius pastebi: „Kontinentas, kurį atrado Martynas Mažvydas ir įdavė mums į rankas – didelis, neaprėpiamas, amžinas. Knyga! Nežinau, ką galima padaryti dar daugiau žmonių labui, humanizmo ir pažangos, lietuviško žodžio labui. Argi ne jis suteikė mums balsą amžinybėje prakalbindamas mūsų širdis taip intymiai, šiltai ir betarpiškai: „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit“?„. Tokie istoriniai įvykiai ir tokios asmenybės kaip Mažvydas, ar bet kuris iš knygnešių, yra gyvas įrodymas to, kad žmogui kaip kvėpavimas yra reikalinga knyga. Ir jei jau dėl jos buvo rizikuojama gyvybe, galbūt knyga žmogus gyvenime yra ne taip jau ir pigu, gal vertėtų sakyti netgi neįkainojama? Taigi net istoriniai įvykiai, istorinės asmenybės tik patvirtina, kad knyga materialiu požiūriu yra pigus malonumas, tačiau dvasiškai tai tiesiog neįkainojama ir neįvertinama jokiais pasaulio turtais.

 

Jeigu kas nors man suteiktų galimybę išrinkti aštuntąjį pasaulio stebuklą, nei nedvejodama pasakyčiau – knyga. „Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“ – pasakė Justinas Marcinkevičius. Kažin ar kas daugiau, jei ne knyga, galėtų įprasminti du draugėn sudėtus žodžius – pigu ir neįkainojama.

Post scriptum
Tai tekstas, kurį pasirašiau savo ’10 lietuvių k. įskaitai tema „Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas“. Žinoma, kalbant, šį tą pakeiti, šį tą pasakai kiek kitaip, tačiau visumoje darbas nenuėjo veltui, nes surinkau maksimalų įskaitos balų skaičių ir gavau 10.