Kaip sužinoti ar tai tas vienintelis?

Galbūt kai kurios iš mūsų net neužduoda sau tokių klausimų, galbūt dar kai kurioms ir nėra tikslo to daryti ir galbūt dar kitos nuolatos sau užduoda tą klausimą. Mano asmenybė ar požiūris, bet aš sau nuolat uždavinėjau tą klausimą, nuolatos. Dabar man nebekyla tokių klausimų.

PILNATVĖ. Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą draugas iškeliavo į darbą. Kadangi dirba tokioje vietoje, kur visas gyvenimas užverda tik naktį, mūsų ritmai savaitgaliais kiek skiriasi. Taip, taip, naktinis klubas. Bet ne tame visa mintis. Pati tądien turėjau irgi ilgą vakarą ir visai paryčiais su keliais draugais nuvažiavom pas draugą, truputį pabūti, pasimatyti, pažiūrėti kaip jam einasi darbai. Tik įėjus pradėjau jo dairytis, kažkas pagriebė už rankos ir pajutau kaip pradėjo tempti link savęs. Pasimetusi pažvelgiau į žmogų, kuris tempė link savęs klausdamas „Ko ieškai? Gal padėt?“. Tada kažkas paėmė už kitos rankos ir nei nespėjau suprast kaip kas, o čia jau stovėjo draugas priešais visas besišypsantis. Išgelbėjo :) Nors per visą vakarą ten buvau viso labo valandą, jaučiausi begalo gerai. Tarsi ta viena vienintelė valanda būtų buvusi geriausia kas galėjo įvykti šį vakarą. Nublanko visi įspūdžiai iki tol, tarsi prisipildė tai, ko taip trūko visą vakarą. Ir buvo nesvarbu, kad jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, bendravo su žmonėm. Aš būčiau galėjusi jį tiesiog stebėti visą tą laiką ir savijauta būtų buvusi tokia pat pilnatviška. Pakako to, kad jis šalia. Tai manyčiau, kad būtent tai ir yra vienas iš indikatorių sprendžiant ar tas žmogus užima tikrai išskirtinę vietą tavo gyvenime. Jeigu net ir tobuliausias vakaras, tačiau be jo, praeina tarsi „Na, viskas juk gerai, bet kažkaip nepilnai…“, tai šį tą tikrai reiškia.

IR SKAUSME, IR VARGE. Ir žinot kada klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ praranda prasmę? Ar žinot kada jau nebereikia savęs klausinėti to? Tada, kai tas žmogus, labiausiai myli tave tada, kai esi dar apsimiegojusi ir be makiažo… Tada, kai sveikata itin subjurusi, negaluoji, o jis pasiruošęs, jei prireiks visus ant „ausų pastatyti“, padaryti viską, kad tik pasijaustum geriau. Tada, kai jis nedvejodamas gelbsti tave nuo girtų vyrų norinčių „Padėti surast tai, ko ieškai“. Yra daug ir įvairiausių tų Tada. Tačiau patyrus nors vieną tokią situaciją, klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ paprasčiausiai nustoja egzistuoti, tokie klausimai jau nebekyla. Nes protas ir širdis pagaliau pradeda atsisakyti suprasti tą faktą, kad to žmogaus kai kada būtų galima nemylėti, kad kažkada tas žmogus tau galėtų būti negražus ar nemielas širdžiai, ne artimas. Tai tampa nebesuvokiama.

Tai ir noriu palinkėti, kad vieną dieną ir Jūsų gyvenime tas klausimas būtų išbrauktas iš kasdienio klausimyno sau. Nes tada tas žmogus ir tampa Tuo vieninteliu.

Iveta