Ne, meilės teorijos nėra

Kadangi šiandien kiek vakaroju, nusprendžiau įkelti į blog‘ą naują įrašą :) Jis bus kiek asmeniškesnis nei įprastai, tačiau dedu viltis į tai, jog galbūt kas nors jame įžvelgs save ir atras kokį atsakymą į ilgai kankinantį klausimą. Šiandien noriu papasakoti apie tai, kaip mano gyvenime atsirado mano antroji pusė ir kaip išsilaikėme drauge jau beveik metus. Ir ne šiaip paprastučius metus kartu, o tokius, kurie mums dviems „užaugino sparnus“.

Manau, kad kiekvienam yra savas laikas atrasti savas tiesas, savą filosofiją ar gyvenimo būdą meilėje, santykiuose. Pati su kiek kitokiu požiūriu į santykius susipažinau Kito Varianto paskaitose prieš du metus (Tuo metu man buvo 18m). Tada tai buvo tik plika teorija ir pirmieji bandymai kurti kokybiškesnius santykius. Bet reikėjo praeiti ir tą etapą, kad galiausiai pasiryžčiau šį tam kokybiškesnio gyvenime. Iki tol teko turėti ne vieną vaikiną, jeigu taip būtų galima pavadinti, nes su visais neišbūdavau ilgiau mėnesio. Kiekvieną kartą santykius užbaigdavau aš. Ir kiekvieną kartą viską teisindavau tokiais paaiškinimais kaip: „Mes per daug skirtingi“, „Mes tik geri draugai, nieko nebus“, „Kažkas nesilipdo“ ir pan. Po visu tuo slypėjo trūkumai, kuriuos įžvelgdavau kituose. Tuomet galvoje sukosi tik vienas supratimas – žmogus, su kuriuo pradedi draugauti, arba yra tinkamas ir turi reikiamas savybes, arba ne. Taip kiekviename įžvelgdavau ką nors netinkamo ir padarydavau išvadą – tai ne mano žmogus. Lūžis įvyko tada, kai supratau, kad problema yra ne kituose, problema yra manyje.

SUSIŽAVĖJIMAS IR MEILĖ YRA DU SKIRTINGI DALYKAI. Taip, labai dažnai susipažinus su nors kiek kabinančiu paširdžius žmogumi, mus „nutrenkia žaibas“. Tuomet atsiduriame tikrame rojuje, kur šis žmogus – tobuliausias, geriausias, žaviausias ir kitoks „iausias“. Tai susižavėjimas. Kai praeina šioks toks laiko tarpas (mano atveju mėnesis) ir geriau pažįstame to žmogaus įpročius, būdą, savitą požiūrį į pasaulį, tada sugrįžtame į realybę. Manau, būtent šis laikas ir yra esminis santykiuose. Nes arba tu išsigąsti to žmogaus trūkumų ir, susidūrus su pirmomis problemomis, atsitrauki, arba pasiryžti eiti koja į koją su tuo žmogumi – su visais žaviais jo privalumais bei trūkumais. Nes tik tas abipusis nuosprendis puoselėti santykius mokantis priimti kitą žmogų arba jei jis to nori, padėti jam keistis… tik toks požiūris gali atnešti ilgalaikius ir kokybiškus santykius. Manau, kad būtent šią akimirką, kai pora pasiryžta drauge leistis į šią nelengvą kelionę, galima pavadinti Meile. Ir tai skaityti, tai turėti galvoje, apie tai šnekėti yra juokas palyginus su tuo, ką tenka realiai pereiti šioje kelionėje. Tačiau neįkainojama yra tai, kokį „susišnekėjimą“ ir kokius jausmus poroje atneša tų sunkumų įveikimas.

ATVIRUMAS – VIENAS IŠ MAGIŠKŲ INGREDIENTŲ. Netrumpą laiko tarpą iki mano antros pusės buvau viena, nes paprasčiausiai bijojau dar vieno mėnesio susižavėjimo, o tada skaudaus išsiskyrimo – tai mane sekino, išsemdavo emociškai. O jau ir iš aplinkos buvau pradėjusi gauti ne tokius malonius komentarus. Kai susipažinau su savo antra puse, lygiai taip, kaip ir bet kuri kita susižavėjusi mergina, eilinį kartą skraidžiau padebesiais. Į šį jausmų liūną įpuoliau visai netikėtai, bet įpuoliau su viena sau išsikelta sąlyga – jeigu jau veliuosi į šį žaidimą, tai šįkart pasistengsiu atsiradus pirmoms problemoms nebebėgti, o imtis jas kartu spręsti, ieškoti sprendimų, o tai reiškia – puoselėti santykius. Ir sau tai pasakyti buvo lengviau, nei, kad išsakyti savo jausmus, savo nuogastavimus, savo mintis mylimam žmogui, kai atrsirado pirmosios kliūtys. Nenuostabu – šitiek laiko visose ankstesnėse draugystėse šiam etape pasiduodavau. Kad ir per sukastus dantis, kad ir per skausmą, bet atvirai jam sakiau viską, kas gulėjo man ant širdies. Ir turiu pasakyti – kitam ne ką lengviau. Nes tik abipusis supratimas, jog tai į santykių gerąją pusę, padeda išspręsti išsakytus nuogastavimus, atsiradusias kliūtis. Ne vieną kartą jau tai praėjome ir net neabejoju ne vieną dar teks praeiti, tačiau tai apkalbėjus, nusprendus ką keičiame, apima jausmas, kad mes jau nebe du atskiri, mes lyg kažkas begalo artimo, vieningo, nepalaužiamo. Tai stiprina. Ir šis velniškai geras jausmas neabejotinai atperka tai, ką teko porai atlaikyti.

BET KOKIUS STEREOTIPUS – LAUK! Turbūt kaip žmonių nėra identiškų, taip ir porų identiškų nėra, tačiau bent jau mes dažnai atsitrenkiame į sukurtus stereotipus. Dažnai yra manoma, kad jei jau yra pora, tai jiedu turi būti vienas į kitą panašūs, nes o gi kaip kitaip jie suras bendrą kalbą? Mes esame tobulas pavyzdys to, kad šis stereotipas yra gryniausia nesąmonė. Esame visiškos priešingybės. Jeigu aš esu ramesnio būdo, linkusi planuoti, apgalvoti, analizuoti, kryptingai kažko siekianti, idėjinis žmogus, tai maniškis – didelis energijos kamuoliukas, dažnai besielgiantis spontaniškai, improvizuojantis, labiau linkęs į darymą, o ne idėjas, Ir bet kurią sritį kurią paimtume, galėčiau pasakyti aš vienokia, jis kitoks. Nepamiršiu to, kai jo draugai po pirmo susitikimo paklausė: „Kaip jūs galit būti kartu?“ :) Laikui bėgant pradėjom labai ryškiai pastebėti – jis užpildo mano trūkumus, o aš jo. Ir tas savotiškas bendradarbiavimas sukuria labai pilnavertiškus santykius. Bet, manau, kad labai daug nulėmė tai, jog domimės panašiais dalykais, turime panašų požiūrį į daugelį dalykų, o tai reiškia žiūrėjimą viena kryptimi. Mes susiduriame su labai daug stereotipų – amžius, kitų nuomonė, gyvenimo kartu klausimas, karjera ir t.t. Tačiau patarčiau labai paprastai: poroje yra tik du žmonės kuriantys bet kokias santykių ribas ar nustatymus – jis ir ji. Taip, kartais į nuomonę tikrai reikia atsižvelgti, tačiau tai nereiškia, kad kiti turi teisę kurti mūsų ateitį, taisykles, nustatymus ar bet kokias ribas.

Post Scriptum
Vienu kartu norėčiau papasakoti viską, kas guli galvoje, tačiau tai tiesiog neįmanoma :) Ir rašau visa tai ne todėl, kad norėčiau išvesti kokią tai meilės teoriją. Ne, meilės teorijos nėra. Yra tik nenutrūkstama ir daug kantrybės reikalaujanti meilės praktika, kuri išmokys visko, ką žmogui reikia žinoti. Bet reikia nerti į ją su mintimi, jog laukia mokymosi procesas, kurio šaknys tikrai karčios, bet vaisiai begalo saldūs. Beje, išduosiu paslaptį – šalia tikrai mylimo žmogaus bet kokios eilinės problemos ar gyvenimiškos kliūtys tiesiog nublanksta :)

O kaip jums? Ar susiduriate su panašiais dalykais? Kaip reaguojate į problemas santykiuose?

Iveta