GYVENIMAS KANADOJE – PIRMI ĮSPŪDŽIAI (I)

74 dienos. Tiek laiko gyvename kitame pasaulio krašte – Calgary mieste, Alberta provincijoje, Kanadoje. 9000 kilometrų ir 9 valandų skirtumas nuo Lietuvos. Tik du mėnesiai, o per juos tiek visko patyrėme, kad nuoširdžiai manau, jog tai didžiausias nuotykis, į kurį iki šiol leidausi savo gyvenime. Bet pradėkime viską nuo pradžių ir grįžkime kiek atgal.

1day

Skaityti toliau

Kaip sužinoti ar tai tas vienintelis?

Galbūt kai kurios iš mūsų net neužduoda sau tokių klausimų, galbūt dar kai kurioms ir nėra tikslo to daryti ir galbūt dar kitos nuolatos sau užduoda tą klausimą. Mano asmenybė ar požiūris, bet aš sau nuolat uždavinėjau tą klausimą, nuolatos. Dabar man nebekyla tokių klausimų.

PILNATVĖ. Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą draugas iškeliavo į darbą. Kadangi dirba tokioje vietoje, kur visas gyvenimas užverda tik naktį, mūsų ritmai savaitgaliais kiek skiriasi. Taip, taip, naktinis klubas. Bet ne tame visa mintis. Pati tądien turėjau irgi ilgą vakarą ir visai paryčiais su keliais draugais nuvažiavom pas draugą, truputį pabūti, pasimatyti, pažiūrėti kaip jam einasi darbai. Tik įėjus pradėjau jo dairytis, kažkas pagriebė už rankos ir pajutau kaip pradėjo tempti link savęs. Pasimetusi pažvelgiau į žmogų, kuris tempė link savęs klausdamas „Ko ieškai? Gal padėt?“. Tada kažkas paėmė už kitos rankos ir nei nespėjau suprast kaip kas, o čia jau stovėjo draugas priešais visas besišypsantis. Išgelbėjo :) Nors per visą vakarą ten buvau viso labo valandą, jaučiausi begalo gerai. Tarsi ta viena vienintelė valanda būtų buvusi geriausia kas galėjo įvykti šį vakarą. Nublanko visi įspūdžiai iki tol, tarsi prisipildė tai, ko taip trūko visą vakarą. Ir buvo nesvarbu, kad jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, bendravo su žmonėm. Aš būčiau galėjusi jį tiesiog stebėti visą tą laiką ir savijauta būtų buvusi tokia pat pilnatviška. Pakako to, kad jis šalia. Tai manyčiau, kad būtent tai ir yra vienas iš indikatorių sprendžiant ar tas žmogus užima tikrai išskirtinę vietą tavo gyvenime. Jeigu net ir tobuliausias vakaras, tačiau be jo, praeina tarsi „Na, viskas juk gerai, bet kažkaip nepilnai…“, tai šį tą tikrai reiškia.

IR SKAUSME, IR VARGE. Ir žinot kada klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ praranda prasmę? Ar žinot kada jau nebereikia savęs klausinėti to? Tada, kai tas žmogus, labiausiai myli tave tada, kai esi dar apsimiegojusi ir be makiažo… Tada, kai sveikata itin subjurusi, negaluoji, o jis pasiruošęs, jei prireiks visus ant „ausų pastatyti“, padaryti viską, kad tik pasijaustum geriau. Tada, kai jis nedvejodamas gelbsti tave nuo girtų vyrų norinčių „Padėti surast tai, ko ieškai“. Yra daug ir įvairiausių tų Tada. Tačiau patyrus nors vieną tokią situaciją, klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ paprasčiausiai nustoja egzistuoti, tokie klausimai jau nebekyla. Nes protas ir širdis pagaliau pradeda atsisakyti suprasti tą faktą, kad to žmogaus kai kada būtų galima nemylėti, kad kažkada tas žmogus tau galėtų būti negražus ar nemielas širdžiai, ne artimas. Tai tampa nebesuvokiama.

Tai ir noriu palinkėti, kad vieną dieną ir Jūsų gyvenime tas klausimas būtų išbrauktas iš kasdienio klausimyno sau. Nes tada tas žmogus ir tampa Tuo vieninteliu.

Iveta

Žmogaus buvimo žemėje prasmė

Garsiai tariu kiekvieną žodį sakinyje – „Žmogaus buvimo Žemėje prasmė“. Gal tuose žodžiuose įskaitysiu Tavo, žmogau, buvimo čia prasmę? Tačiau šis sakinys veikiau nuskamba kaip klausimas,o atsakymo į jį tikiu ieško kiekvienas ne šiaip egzistuojantis, o išties Gyvenantis asmuo. Ir čia sustoju, įkvėpiu giliai giliai ir mintyse permąstau tai, ką pasakiau. Gyvenantis asmuo. Visa kelionė į gyvenimo prasmę prasideda nuo Gyvavimo „iš širdies“. Taip istorija ir pradedama: „Kartą, visai neseniai, Gyveno žmogus…“

Gyvendamas iš visos širdies žmogus buvo laimingas. Būna kai kurie pragyvena visą ilgų ilgiausią gyvenimą taip niekada ir nepradėję gyventi. Dangstosi veidus dirbtinomis šypsenomis, o kūnus aukščiausios klasės audiniais, sėda tik ant tobulai išpurentos pagalvės, liečias tik prie auksu apdabintų sienų ir kitų tokių pat tik egzistuojančių būtybių. Ir štai čia, atėjus vakarui nusimeta kaukes, auksus, nusimeta idealiai atrepetuotus vaidmenis ir lieka „nuogut nuogutėliai“ prieš save. Šie žmonės sutrinka paklausus „Ar Tu laimingas?“. O istorijos herojus jeigu šypsojosi, tai taip, kad širdis krykštauja iš laimės. Jei žiūri kitam į akis, tai taip jog gali pagalvoti, kad jis užmatys visus slapčiausius Tavo sielos koridorius. Jei jis kalba su Tavimi, tai taip, jog jauti energiją pulsuojančią kiekviename jo tariamam žody. Jei jis daro ką gyvenime, tai tik tai, kas jo širdį verčia šoktelėt aukštyn iš malonumo. Jei jis gyvena, tai Gyvena iš širdies. Ir jei jo paklausia „Ar Tu laimingas“, tai jis neatsako, jis parodo koks persunktas laimės jo pasaulėlis. Taigi pastebėkit, kad žmogaus istorijoje iš pradžių pradeda vykti žodžių „Gyventi“ ir „Būti laimingu“ žaismas – jiedu neatsiejami viens nuo kito.

O būdamas laimingas žmogus jau ir panoro realizuoti save veikloje. Justinas Marcinkevičius sako: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. Taigi žmogus tą ir darė įprasmino save statydamas laivą, o šiuo, keliaus drauge su sūnum, kaip ir pažadėjo, aplankyti Pasaulio karšto, kurį visaip kaip apdainavę dainiai ir aprašę mokslo žmonės. Taigi vedinas noro nuveikti kažką prasmingo savo ir sūnaus gyvenimuose, žmogus išplaukė. Devynias galybes dienų plaukęs, horizonte pamatė krantą. Kai laivelis pasiekė krantą ir žmogaus su sūnumi savo nuostabai pamatė tą pačią prieplauką iš kurios buvo išplaukęs, tada jis suprato kokį reikšmingą atradimą savo gyvenimuos jie drauge padarė. Pasaulio krašto nėra. Tai nebuvo šiaip jo, laimingo ir gyvenančio žmogaus kelionė. Ne, tai buvo kelionė, kuri įgijo prasmę. Ir čia, skaitytojau, pastebėk, kad išdrįsęs Gyventi, iš tikrųjų gyventi, žmogus toliau savo istorijoje įprasmino ir realizavo save.

Štai čia įprasminęs save, žmogus susimąstė dėl to, koks didis atradimas atgulė į jo rankas ir suprato – jo pareiga šiuo atradimu pasidalinti. Tiek gyvybės pasaulyje ir visa ji mano, kad pasaulis plokščias ir turintis pasaulio kraštą. Ir čia žmogus plačiai pravėrė delnuose suspaustą atradimą, paleido jį į Pasaulį su viltimi, kad ne vien jo gyvenimas įgijo prasmę, o ją pagaliau suras kiekvienas. Stefanas Cveigas pasakė: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“. Kaip oru kvėpuojam, taip įkvėpėm ir šią žinią. Priėmėm, pamilom ir lig šiolei saugojam ir globojam tai, kuom pasidalino šis žmogus. Taigi, pastebėkit, kad istorijos pabaigoje žmogus pagaliau suprato, kad jo gyvenimas galiausiai atsiremia į norą dalintis. Padėti kitiems.

Ir Tu, žmogau, nepatikėsi, bet tai ne pasaka, tai tikrų tikriausia istorija, kurios herojus Fernandas Magelanas. O jo gyvenimo prasmę jaučiame ir dabar, tikime ligi šių dienų, nes tą lemtingą dieną Pasaulis tapo apvalesnis, nei bet kurio kito akimis prieš tai. Taigi ir drįstu teigti, jog žmogaus kelionė beieškant gyvenimo prasmės prasideda tada, kai būdamas laimingas pradedi Gyventi, ištiesų Gyventi, tuomet tą gyvenimą įprasmini artimoje veikloje, o po to ta veikla širdingai pasidalini su kitais ir sieki nors trupučiu Pasaulį padaryti geresnį.

 

Post Scriptum
Istorijos vadovėliai pasakoja, kad F.Magelanas kelionėje žuvo. Tačiau ar gali mirti toks žmogus, kurio atradimas ir gyvenimo prasmė tebegyvi ligi šių dienų?

 

 

Tai rašinys mano rytojaus lietuvių k. pamokai :)
Kuo nuoširdžiausiai, Iveta.

 

Du nuostabūs žmonės ir tai, kuom jie pasidalino

Gal sekmadienio ryto įkvėpimas atbėgo? Lyg antrasis kvėpavimas, toks jausmas.

Jau seniai nerašiau to, ką matau, ką girdžiu, jaučiu, uodžiu, kokie prieskoniai byra mano pačios gyvenime. O jie byra neproporcingai. Tai begalo saldu ir skanu, kad nors ir užsimerk iš malonumo. Tai rūgštu ir kartu, bet stiklinės vandens nieks neduoda, turi paragauti ir tokių skonių, o paragavęs juk supranti ką kitą kartą darysi kitaip, išmoksti gyvenimo pamokas. Tame ir visas gyvenimo žavumas.

Penktadienį dalyvavau paskaitoje, kurioj savo istorijas pasakojo Inga Krukauskienė ir Ričardas Doveika. Jie buvo taip vietoj ir laiku… Lyg kas specialiai būtų tuos du žmones man parinkęs ir atvedęs į tą auditoriją. Abu šnekėjo apie du dabar man aktualiausius dalykus. Noriu šiandien pasidalinti jais su Jumis. Pamatykit, išgirskit, užuoskit, paskanaukit ir pajauskit tai, ką jaučiu aš.

Inga dalinosi savo istorija, kurią buvau girdėjusi jau daugybę kartų, dėka televizijos šios moters istorija tapo perspausta, perskalbta, išgręžta iki paskutinio lašelio. Maniau iš pradžių, kad jau net ir nebegalima kažko naujo sužinoti. Įmanoma. Jos kiekvienas žingsnis yra lydimas didžiulio pasitikėjimo savimi. O kūno kalba byloja apie žavesį keliantį „bebaimiškumą“ prieš auditoriją. Nuolatinis ryšys ir po visą auditoriją bėgiojantis žvilgsnis tikrai buvo sustojęs ties kiekvienu. Taip, istoriją žinojau, bet išgirsti ją tokią – tikrą, nuoširdžią ir nesudirbtą sceninių šviesų, grimo, buvo nepaprasta. Taip beklausant jos ir stebintis ta stiprybe, kurią Inga nešasi su savimi, prisiminiau vieną dalyką. Laikas sustojo. Maždaug prieš metus žiūrėjau reportažą apie ją. Tada sau pasižadėjau, kad vieną dieną matysiu šią moterį priešais save. Tą akimirką supratau – Iveta, pildosi svajonė! Tai vienas iš geriausių jausmų, kuriuos kada nors gali patirti ir išgyventi. Atrodo tokia smulkmena, net buvau užmiršusi laikui bėgant, tačiau žiū kažkas pasirūpino, kad svajonė taptų realybe.

Paskutiniu metu ieškojau žmogaus, kuris man būtų autoritetas, kuris įkūnytų begalinę žmogaus stiprybę. Po šios paskaitos aš atradau jį. Pergalėti tiek gyvenimo audrų, kiek ši moteris išgyveno, sutikit, ne kiekvieno pečiams – tėčio mirtis vaikystėje, pirmagimės dukrelės mirtis, penkiolika metų laukimo, siaubingai sunkios gyvenimo sąlygos… O aš dar drįstu mąstyti apie tai, kad man sunku būti dvyliktoke? Taigi, paskutiniu metu ieškojau stiprybės, kad galėčiau pasisemti jos delnu sau. Atradau. Manau, ypač dabar ši moteris bus ta, kurios istoriją prisiminsiu tada, kai būsiu beleidžianti rankas žemyn.

Beje, jau apie pusę metų Ingos kontaktus turėjau, bet nerašiau, neskambinau. Maniau, ateis laikas, jausiu, kad esu pakankamai stipri stot priešais šį žmogų – tada ir stosiu. Po paskaitos, tą patį vakarą, dar kartą jai padėkojau jau asmeniškai. Ir dabar vėl gi atsigręžiu atgal, žiūriu į tai, kiek nueita… Kažkada bežiūrint tą reportažą apie Ingą, tai atrodė mažų mažiausiai naivi svajonė. Ne, svajonės pačios savaime nesipildo. Svajones pildome mes patys.

Ingos žodžiais-
Mokėjimo svajoti identifikavimas:

1) Dažnumas (Svajoti kuo dažniau)
2) Laiko tarpas (Jeigu prireiks, tegu tai bus ir 15 metų, bet nepaliaukit)
3) Intensyvumas (Svajonę reikia jausti taip, kad pagalvojus net padai „sviltų“, nežinotumėt kur dėtis!)
4) Svajonės aiškumas (Detalės? Ką matot? Ką jaučiat? Girdit? Uodžiat? Koks skonis? Koks toje svajonėje tu pats?)

Tik į auditoriją įėjus Ričardui Doveikai, visi sužiurom. Žmogus kaip žmogus, tik ženklas rodo jį esant kunigu. Viena, kita frazė ir mes visi jau puolam juoktis, visi švelniai tariant nustebę jo humoro jausmu. Aš ir pati to tikrai nesitikėjau. Su Ričardu buvau kelis kartus kalbėjusi telefonu, nes planavom nufilmuoti ir šį žmogų filmui. Jau tada jį begalo gerbiau už tai, kad girdėjęs mane vos kelis kartus, šitaip palaiko, skatina judėt pirmyn ir moko nepasiduoti „lietui“, kurio tikrai bus.

Kažin ar gali būti žmogus labiau savimi ir toks tikras, koks prieš mus stovėdamas buvo Ričardas. Kalba persmelkta humoro jausmo, kuris buvau turbūt labiausiai stebinantis visos kalbos metu. Visi leipo juokais, aš nei kiek neperdedu. Dažnai užmiršdavau tą kunigo ženklelį esant. Daugelis lektorių turėtų ko pasimokyti iš Ričardo, nes jo kalba, gestai, intonacija, ryšys su auditorija buvo kažkas nepaprasto ir labai įtaigaus. Šiam žmogui tikrai yra skirta eiti gyvenime tuo keliu, kuriuo jis ir eina dabar.

Pradėjo kalbą pavyzdžiu: „Kai Dievas sukūrė Pasaulį, pasakė, kad tai buvo gera. Kai Dievas sukūrė žmogų, pasakė, kad  tai labai gera“. Ričardas dalinosi savo gyvenimo istorija – 16 kvadratinių metrų butukas, keturi asmenys šeimoje. „Ten tilpo ir miegamieji, ir erdvi virtuvė, ir holai, ir darbo kambariai“ – ironizavo jis. Iš auditorijos pritariamai Darius klausė: „O didelis balkonas buvo?“. Ričardas juokaudamas taip ir dėstė visą savo istoriją, kuri priešingu atveju būtų atrodžiusi žmogui dideliu iššūkiu, skurdžia vaikyste, baime apie tai pasakoti bendraamžiams, sunkiomis mokymosi sąlygomis… Tačiau Ričardo tonas viską tapė šviesiomis spalvomis ir aš begalo žaviuosi tokiais žmonėm, kurie visus sunkumus gali tapyti ryškiau, šviesiau ir sakyti „Man to reikėjo. Niekas nevyksta be reikalo“.

Labiausiai juo „tikėjęs“ žmogus buvo jo tėtis, sakęs „Tu, vaikeli, bent devynias klases pabaik“ . O jis ne tik devynias klases pabaigė, bet ir studijas užsienyje, Romoje.

Ričardas privertė sustoti pasakydamas: „Sakom rytoj nueisim pas artimuosius, rytoj pasakysim, kad mylim… negalima artimiesiems sakyti „rytoj“. „Šiandien ir dabar“ – tai žodžiai, kurie turi būti sakomi mylimiesiems“. O tai kūryba, palaikyti pastovų ryšį, jį puoselėti, visaip kaip myluoti ir lipdyti, tam reikia dėti pastangas, tam reikia atiduoti visą save. Bet be to mes negalime vadintis žmogumi. Juk taip? Niekada nebus lengva mylėti kitą. Mylėtis (mylėti save) gali kiekvienas ir nori kiekvienas. Bet mylėti (meilę duoti kitam) vos vienas kitas išgali. O Ričardas ir sakė, kad meilė tai yra ne tik mylėtis, o ir mylėti.

Labai taikliai Ričardas pasakė aiškindamas pagrindinę skyrybų priežastį: „Kai žmonės dabar susitinka, jie pirmiausiai žiūri, kad sutaptų „apatiniai vamzdynai“, o tik po to ieško bendrų požiūrių, charakterio panašumų“. Baisu, bet taip ir yra. O kur toli Tu su tuo žmogum nueisi, kai veda tik „vamzdynai“, o ne akys, žiūrinčios ta pačia kryptimi.

Ir labai svarbus dalykas, kurio dabar visaip kaip stengiuosi mokytis pati. Sutinkam dažnai kitą žmogų su pirmu įspūdžiu, dažnai ir bendraujam su kitu žmogumi manydami „galėtum Tu būti vienoks ar kitoks“, „Nepatinka man Tavyje viena ar kita“, sakydami: „Pasikeisk, tada mylėsiu“. Ne kitame bėda. Mumyse bėda. Ričardas taip gražiai pasakė: „Sakykit kitam – aš Tau suteikiu galimybę būti pačiu savimi, nes Tu man rūpi“. Taip taip, paskutiniu metu stengiuosi į kiekvieną žmogų, kuris ateina į mano gyvenimą, žiūrėti žvilgsniu – Tavyje yra pamoka, dovana ar Dievas. Mano pareiga yra tau padėti tai išlaisvinti, mano pareiga tai matyti ir tuom gerėtis. Tam, kuris to nebandėt, nuskambės banaliai. O tas, kuris jautė, ar jausit, žinokit, kad nėra geresnio jausmo kaip priimti kitą tokį „tikrą“ ir nuoširdų. Kaukės viską komplikuoja, apipina intrigom ir melu, nuolatiniu prieštaravimu ir nepasitenkinimu. Viskas tampa daug paprasčiau ir nuoširdžiau, kai kiekvienas sutiktas Tau yra tai, kas gyvenime labai reiškminga.

Buda tik nušvitęs irgi pastebėjo, kad atsirado daug žmonių, kurie ėjo pas jį ir sakė, kad jis elgiasi neteisingai. O šis manė taip: „Aš esu nušvitęs, o šie žmonės ateina ir mane moko, matyt jie taip pat yra nušvitę. Kiekvienas jų – tai pamoka, kurią turiu išmokti“. Tiesa galiojanti amžiais ir tūkstantmečiais.

Po paskaitos, po vakarienės su geriausia drauge jau stojaus norėdama atsisveikinti ir pasakyti, kad aš taip džiaugiuosi, jog ji yra. O draugė apkabinus pati pirma pasakė „Ačiū, kad esi“. Tai vieni iš gražiausių žodžių, kuriuos kada nors galėtų ištarti draugai.

Post Scriptum
Kaip Ričardas pasakė, saugokite tai, kas yra šalia Jūsų širdies.

IS