Griaunu sienas. Be jokio gailesčio!

Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas.
– Josephas Fortas Newtonas

INSPIRATION komandos ištrauka:

Ar prisimenate sniego tvirtovių statymą? Iškritus lipniam sniegui mes statydavome didelę sieną. Po to, ruošdamiesi mūšiui, lipdydavome gniūžtes. Komanda, kurie pastatydavo geriausią sniego tvirtovę, paprastai laimėdavo, kadangi ta siena juos geriausiai apsaugodavo.

GAL MES LIGI ŠIOL STATOME SNIEGO TVIRTOVES, KAI SUTINKAME NAUJUS ŽMONES? Kiekvienas iš mūsų turi sieną, kurią pradėjo statyti dar vaikystėje. Kiekvieną kartą, kai būdavome įskaudinti, mes įtvirtindavome savo sieną, kad ji geriau apsaugotų. Dabar galime to net nesuprasti, bet priešais mus – TOKIOS TVIRTOS IR AUKŠTOS SIENOS, kad net veržliausias draugas negali jų įveikti.
Už savo sienų galime jaustis saugūs, bet kartu, ir vieniši. Sienos pastatytos tam, kad išskirtų žmones. Kad ne taip slėgtų vienatvė, turime bent kiek PRAMUŠTI SAVO SIENĄ IR ĮSILEISTI ŽMONES. Nereikia per vieną dieną sugriauti savo sienų, bet turbūt galime įsileisti bent vieną žmogų. Įsileisdami vieną žmogų po kito, suprasime, ką reiškia jaustis taip saugiai, bet kartu ir būti ne tokiems vienišiems.
Ištrauka iš: „Nakties šviesa. Vakaro meditacijos“ -vasario 15 Amy E. Dean

PRITARIU.

Kiek kartų norėjai užkalbinti kokį tai žmogų, bet sustabdei save. Ar tai ne siena?

Kiek kartų norėjai draugui pasakyti ką jauti, bet sustabdei save. Ar tai ne siena?

Kiek kartų norėjai čia ir dabar iškrėsti kokią nesąmonę, bet sustabdei save. Ar tai ne siena?

Kiek kartų norėjai pasakyti ką nors artimesnio savo šeimai, bet sustabdei save. Ar tai ne siena?

Kiek kartų norėjai pasielgti kitaip nei visi, bet sustabdei save. Ar tai ne siena?

KIEK KARTŲ VISKAS GALĖJO BŪTI KITAIP, TAČIAU SUSTABDEI SAVE. AR TAI NE SIENA?

Leiskime SAU. Nes šitaip pražiopsome milijonus galimybių.

KAIP NUGRIAUTI SIENAS?

1. TAI TAVO ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ. Paimk ir tik trumpam įsivaizduok, kad visas Tavo gyvenimas, visas pasaulis – tai tavo žaidimų aikštelė. Tu kuri aplinką, tu dėstai taisykles ir įsitatymus. Visos smulkmenos, kad ir kokios jos mažytės būtų, ir visi dideli dalykai – tavo kūryba, tu juos sukūrei. Viskas paklūsta Tau. Tereikia panorėti ir veikti. Tai jei visas gyvenimas ta „Smėlio dėžė“, kodėl nepastačius ypatingo gyvenimo? Kodėl neleidus sau? Jei jau žaidimas, tai sužaiskim jį iš širdies ir su trenksmu :) Pavyzdžiui, praėjusią savaitę aktyviai bandžiau taip mąstyti. Atsirado tiek daug reikalingų žmonių tada, kai man jų labiausiai reikėjo. Atsirado daugybė galimybių kaip įgyvendinti vieną ar kitą mintį. O tiksliau sakant – manau, pradėjau matyti daugiau galimybių :) Galėjau aš, gali ir TU.

2.MĄSTYK, BŪK IR VEIK 120%. Šnekėti galima daug ką, tačiau svarbiausia – veikti. Kai jau jauti, kad stabdai save, kad iškyla kažkokia baimė, čia pat griauk, negailėk. Imk ir padaryk. Nelauk nei sekundės daugiau, nes kiekviena sekundė tik stiprina sieną. Ir juk kai nugali baimę, kai padarai – tada toks geras jausmas užplūsta. Atrodo naujų jėgų dozę gauni, kalnus vartyt galėtum pradėt. Pavyzdžiui, aš niekaip savo šeimai anksčiau negalėdavau pasakyti „Myliu“. Taip jau esam išmokyti – neišsišok, būk gera, paklusni, nereikšk savo emocijų. Taip, tas iš vaikystės. Pirmą kartą pasakius „Myliu“, tėvai žinoma liko šoke ir aš iškart išbėgau iš namų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau grioviau be gailesčio tą sieną. Dabar visada šeimai pasakau, kad ją MYLIU. Siena sugriauta. Galėjau aš, gali ir TU.

3. FIKSUOK. Aš turiu tokią man dovanotą knygelę. Mažutė – telpa bet kokioj rankinėje. Kai tik nutinka kas nors gera, kai tik perlipu per save, kai tik padarau ką gero, kai tik esu 120% – iškart išsitraukiu tą knygelę ir joje pasižymiu tai. Ir vis noriu prirašyt vienu kitu punktu daugiau, nei buvo vakar. Vis noriu rašyti ir rašyti į ją. Nes kyla azartas. O su kiekvienu tokiu įrašu – pradedi jausti, kad laikai pasaulį savo rankose. Galėjau aš, gali ir TU.