Ir gatvės turi savo gyvenimą

Jau buvom nuvargę.Vis atrandam kokią tinkamą gatvę ir “šast” išlenda koks negerumas – netinka fotografavimui. Visą senamiestį iššniukštinėjom, jau buvom bepasukančios atgal, bet tada pamatėm tą arką ir tą intriguojantį taką… Pagaliau apėmė jausmas, kad tai yra Tai. Paėjus kiek giliau pamačiau tai, kas galutinai papirko – ištapytą sieną, o virš jos besidarbuojančią močiutę, “Vantą darau”, -sakė. Neatsispyriau, paklausiau iš kur čia vidury tos apgriuvusios ir šitaip apleistos gatvės atsirado tas piešinys. O ji lyg visur tokios sienos būtų: “Dailininkas vienas savo draugei nutapė, dabar išsikraustė į butą”. Ir čia istorija tik prasidėjo.

Fotografijos autorė – Iveta Stukaitė

Vyras, nutapęs šią sieną, galutinai pavergė tos moters širdį. O kaip nepavergsi? Mums, moterims, tokie dalykėliai kelia baisulingus sentimentus. Tad ji ir ranką jam atidavė, negailėjo susieti savą gyvenimą su tuo romantiku, nes juk išties jį mylėjo.Susaisčius savo gyvenimus santuoka viskas klojosi kaip tas giedras dangus ant tapytos sienos – pasakiškai.

Fotografijos autorė – Iveta Stukaitė

Net tas angelas kybantis virš jų gatvės atrodė pralinksmėjo! Ir visa gatvė tarsi prisipildė meilės, kurios negailėjo nei praeiviams, nei viens kitam. Sunku nusakyti kaip ji atgijo dėka tų dviejų įsimylėjelių. Pro ją einant norėjosi sulėtinti žingsnį, įkvėpti orą giliai į plaučius, pirštukais pačiupinėti visas atbrailas, pauostyti kiekvieną gėlę augančią joje. Lyg būtum įžengęs į kitą pasaulį, tokį magišką nuo galvos iki kojų pirščiukų.

Fotografijos autorė – Akvilė Pranckevičiūtė

Tačiau kaip ir kiekvienoje santuokoje visada į namus atkulniuoja buitis. Visai kaip tie miltai, kurios radome pabirusius ant gatvės – taip lengvai nesurinksi ir neišmesi, teks su tuo susidraugauti, išmokti gyventi ir su buitimi. Tuomet vyras ir moteris pamatė, kad vis dėl to ne visada vyras toks rūpestingas, ne visada ir moteris viskuo pasirūpinanti, o tenka rūpintis ne tik namais bet ir vienas kitu. Sunku būti atsakingam vien jau už save, o ką jau bekalbėti apie du.

Fotografijos autorė – Liucija Sarapaitė

Tuo metu ir gatvė ėmė pilkėti, praeiviai nebenorėjo jos liesti, uosti ar apskritai prisiminti, kad tokią pražingsniavo. Jie norėjo prabėgomis ją praeiti, nes ji buvo pilka – kaip daugelis kitų eilinių gatvių. Deja tokia pradėjo tapti vyro ir moters santuoka – kaip daugelis kitų, nebe su tuo cinkeliu, kuris juos taip siejo iš pradžių.

Fotografijos autorė – Ieva Salatkaitė

Ir štai atėjo ta akimirka, kai gatvėje prasidėjo lietus. Kadaise buvę jauni įsimylėjeliai nusprendė patraukti skirtingais keliais, nes buvimas drauge buvo nebepakeliamas, lydimas ašarų kaip tas lietus. O jiems pasukus skirtingomis kryptimis, gatvė visiškai apmirė ir net tas paveikslas ant sienos tapo nebepastebimas, pilkas, jis nieko nebereiškė. Atrodė, kad šis akibrokštas pakeitė gatvę negrįžtamai.

Fotografijos autorė – Liucija Sarapaitė

Praėjo ne vienas ir ne keli mėnesiai kol moteris įsidrasino įsiukti į tą gatvę, kurioje viskas prasidėjo. Vis aplenkdavo ją, sugalvodavo kokiais kitais labirintais pasiekti tikslą, tik ne ta gatve. Tačiau kai laikas šiek tiek pagydė žaizdas ir šypsena vėl pradėjo žaisti veide, įsidrasinusi įsuko į tą numylėtą gatvę. Ir šįkart joje pažino kiekvieną smulkmenėlę. Ant sienos ji aptiko priklijuotą raštelį. Jame buvo klausimas: “Susitinkam?”. Moteris išsitraukė rašiklį ir besišypsodama užrašė: “Taip”.Taip kelių dienų bėgyje ant to pačio raštelio atsirado ir laikas, ir data. Gatvė ir vėl įsivėlė į jausmų žaidimą.

Fotografijos autorė – Ieva Salatkaitė

Jie susitiko naktį, toje pačioje gatvėje kur viskas prasidėjo. Nenuostabu, kad ir gatvė lyg atgijo, tas pats angelas tylutėliai, bet plasnojo virš tos pačios arkos, tas pats žibintas glostė sienas šiluma, o tie du žmonės kalbėjosi. Ne apie bet ką, o apie tai, kad nebūna brandi meilė paprasta. Ji būna paini ir sudėtinga. Ir štai tą vakarą šie du žmonės susitiko jau brandesni, pasiryžę imtis puoselėti jų dviejų pasaulį vėl. Tą vakarą ir gatvė buvo jau kitokia – taip pat brandesnė.

Fotografijos autorė – Akvilė Pranckevičiūtė

Po to, kaip močiutė ir sakė, moteris ir vyras persikėlė drauge gyventi į ne tokią nuošalią vietą, į butą, o šią gatvę bei tą tapytą sieną paliko kitiems įsimylėjeliams ieškančiams vieni kitų.Na, arba keturioms merginoms ieškančioms ypatingos gatvės fotografavimui :)

Fotografijos autorė – Iveta Stukaitė

Įdomu kada nors būtų surasti tą menininką nutapiusį peizažą ant sienos ir sužinoti tikrąją šios gatvės istoriją, nes šį kartą tai yra gatvė, kokią ją pamatėme mes, o ta pora greičiausiai visą šią istoriją ir visą gatvę matė visiškai kitaip.

Jaukių rudens dienų,

Iveta