Apie savęs „perkrovimą“

Rašiau įrašo pradžią bent dešimtį kartų ir vis ištrindavau. Taip daug nepasakyta, kad jau net nebežinau, nuo kurio čia galo ir pradėti. Matyt nuo pradžių. Po viso Šypsenos epidemijos turo pasijautė didelis nuovargis. Ne vien darbams, o ir žmonėms, kurie paskutiniu metu nuolat iš manęs ko nors prašydavo, klausinėdavo, o aš jau galėjau atsakinėti automatu, nes visi klausė to pačio, o taip atsakinėti jokio malonumo. Nuolatinis telefono skambėjimas, žinutės, el.laiškai, susitikimai, reikalai… Supratau du dalykus. 1.Laikas pailsėti. 2. Laikas rinkti komandą darbui su akcija, nes vienam žmogui viską nulaikyti ant savo pečių (kokybiškai) yra velniškai sunku. Po Šypsenos epidemijos skyriau laiko sau, nes jau buvau visai užmiršusi, ką tai reiškia. Tegu šis įrašas ir bus apie tai, kas buvo nuveikta, kol buvau dingusi iš eterio.

ATOSTOGOS. Paskutinę akcijos naktį Nidoje sulaukiau skambučio iš draugo. Jis tuo metu buvo Vengrijoje, šaudymo iš lanko Pasaulio čempionate – pranešė, kad nuo šiol jis aštuntas pasaulyje savo amžiaus grupėje. Tada ir supratau koks skirtumas tarp džiaugsmo mylimo žmogaus pergale ir bet kurio kito. Kai tu džiaugiesi kito pergale, paprastai viduje užkabinama ir ta balto pavydo styga. O štai, kai džiaugies mylimo žmogaus pergale, ją priimi taip, tarsi ji būtų visiškai tavo.

Kipras: „Kaip tu? Pailsėjai Nidoj?“

Aš: „Nu žinai, toks čia ir poilsis. Vistiek galva perpildyta mintim apie akciją, norisi jau pailsėt rimtai.“

Kipras: „Grįšiu į Lietuvą ir padarysim tau atostogas, važiuojam prie jūros?“

Aš (išsišiepus iki ausų): „Važiuojam“.

Prieš išvykstant prie jūros, turėjau į Škotiją išlydėti ir geriausią draugę. Nėra lengva suvokti, kad nebebus taip, kad tik vos kas ir galėsi pas ją nubėgti, išpasakoti iki slapčiausių smulkmenų ir kartu spręsti problemas. Tas išlydėjimas nenorom prisidėjo prie nuovargio po visos akcijos ir norėjosi tik vieno – poilsio nuo visko, pabėgti. Sekančią dieną iš pačio ryto išvykom į Šventąją.

Turbūt ten labiausiai ir atsigavau. Fantastiškas oras, turkiška Baltijos jūros šiluma, vakariniai pasibuvimai palei saulėlydį, pasivaikščiojimai po žvaigždėmis, naujas reiškinys mūsų draugystėje – šeimyniškumas, buitis (net tai atrodė vienas malonumas!) ir svarbiausia, kad tomis dienomis šalia buvo žmogus, kuris palaiko labiau nei bet kas kitas ir tiki manim net tada, kai aš pati savim abejoju.

STUDENTAVIMO NAUJIENOS. Grįžau po šių atostogų neįtikėtinai rami ir atsipalaidavusi. Matyt galutinai įsisamoninau tai, kad nepasiant to, kur gausiu kvietimą studijuoti, visada rasiu kaip ir kur prasisukti, nes studijos man yra visiškai ne rodiklis. Gavau kvietimą į VGTU Kūrybines industrijas valstybės finansuojamą vietą. Ir juokai juokais, bet dar net abejojau ar įstosiu į mokamą vietą, o čia še tau. Na, galutinai susitvarkiau visus dokumentus, priėmiau kvietimą. Tiek apie studijas :) Daug kas klausia kokie planai su studentų atstovybe. Jei atvirai, iš pradžių maniau, kad būtinai jungsiuosi – juk pati tiek veiklos turėjus ir tebeturiu, tikrai turėsiu kuo prisidėti prie šių žmonių. Bet galiausiai uždaviau sau klausimą „Ko iš tikrųjų noriu aš? Ar tai tikrai yra būtent tai, ko noriu aš?“. O atsakymas buvo labai paprastas – ne. Į studentų atstovybę linkau labiau dėl to, kad nariai turi vardą universitete, tam tikrą „galią“, užsiima daugybe veiklų, kuriomis neužsiima visi kiti.

Atidžiau pasvėrus savus norus ir planus supratau, kad taip, jungtis ten turiu, bet tik vienu tikslu – pasiūlyti bendradarbiavimą plečiant Šypsenos epidemiją. Kitkam vargu ar turiu noro ir laiko, nes su Šypsenos epidemija planai labai išaugo, tapo dar ambicingesni ir šiuo metu tai yra pats didžiausias ir svarbiausias mano tikslas.

„HOLIDAY NEVER ENDS“. Po viso popierizmo universitete susitvarkymo ir vėl kibau į aktyvų poilsį :)) Su draugu važiavom į Druskininkus, kur vyko jo varžybos. Susipažinau su daug nepatikėtumėt kokių draugiškų žmonių. Toks jausmas, lyg tam, kad imtumeisi šaudymo iš lanko, turi būti išsiugdęs ir aukštą draugiškumo, šiltumo bruožą. Tik tokius žmones ten ir matau, o gal matau, tai ką noriu matyti? Bet kuriuo atveju, laiką išnaudojau labai produktyviai. Ne tik, kad spėjau stebėti Kipro varžybas, bet dar ir susipažinti su keletu žmonių, kurie greičiausiai ateityje jungsis prie Šypsenos epidemijos, spėjau ir pati pašaudyti ir visai nelogai!

Praėjusį savaitgalį mano senelis, arba Diedulis, kaip mes jį vadinam, šventė savo jubiliejų, todėl ir vėl išvykau iš Vilniaus į Alytų. Būtų dar vienas eilinis jubiliejus, bet man jis toks nebuvo. Drauge važiavo ir Kipras. Gal kiek nerimavau dėl to, kaip giminaičiai jį priims, juk niekada iki šiol nei vieno draugo taip rimtai nepristatinėjau, niekada nekviečiau į giminės vakarus ar šventes. Ir likau giliai nustebinta. Visų pirma tai mama ir teta vos ne alpte alpo iš džiaugsmo, kad jis yra. Kipras ir šiaip maisto megėjas, ir virtuvėj suktis jam ne problema, tai jau galima numanyti, kad giminaičiai tikrai nepasikuklino to išnaudoti :D Mūsų šeima turi tam tikras tradicijas ir „ritualus“, kurie yra tarsi garbės reikalas. Pavyzdžiui, Diedulis, per kūčių vakarą visada pjausto obuolį skiltelėmis ir dalina šeimai. Taip ir mano tėtis, visada yra tas, kuris, pavyzdžiui, atnešdavo gėlo vandens iš šulinio sode. Šįkart tai buvo perleista Kiprui. Iš pažiūros kiti net nepastebėtų, bet žinant šiuos „ritualus“, man buvo labai gera matyti, kad štai Kipras tapo mūsų šeimos nariu.

DARBAI, DARBELIAI. Nuo Rugpjūčio ir vėl dirbu Gauminoje. Rašiau vidiniam naujienlaiškiui įrašiuką apie buvimą čia iš naujo, tai pasidalinu ir su jumis :)

Grįžus į Gauminą pastebėjau ne vieną pasikeitimą ir šiuos ekstremalius pokyčius, manau, būtų galima sudėti į keletą žodžių – atjaunėjęs kolektyvas, praktikantai, pagerėjusi sistema irrr….dingę rytiniai.

ATJAUNĖJĘS KOLEKTYVAS. Karts nuo karto užsukant į Gauminą vis stebėjausi kaip čia vienas, čia kitas naujas veidas atsiranda. Dabar sugrįžus padirbėti supratau, kad per tuos metus visas vadybos skyrius išskyrus keletą žmonių spėjo pasikeisti. Gal kiek liūdnoka dėl to, kad išėjo ir labai mėgti žmonės, bet kartu ir džiaugiuosi šituo vadybos komandos pasikeitimu – toks jausmas, lyg Gauminoje padvelkė naujais vėjais, idėjomis. O tai labai svarbu tokiai įmonei kaip Gaumina – neapkerpėti.

PRAKTIKANTAI. Šviežias žvilgsnis, jaunatviškas maksimalizmas, siekis šio to daugiau, atkaklumas. Žiūriu dabar aš į tuos tris žmones ir prisimenu save praėjusią vasarą. Jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi prie to, kad Gauminoje dabar yra ne vienas ir ne du praktikantai. Manau, įnešiau gražią tradiciją ir įrodžiau, kad amžius ir patirtis joks ne rodiklis. Ir šiaip jau praėjus tą visą praktikanto dalią turbūt norėčiau senbuviams pasakyti tik viena – dalinkitės tuo, ką žinot, duokit šiems jauniems žmonėms begalę patarimų ir kritikos, nes taip mes augam. Dar iki šiol prisimenu vieno iš išėjusių GMN žmonių žodžius: „Žinai dabar per visus šiuos metus suprantu vieną ir patį svarbiausią dalyką šiam darbe – degančios, kibirkščiuojančios akys. Kai to nebelieka – laikas imtis šio to naujo, todėl išlaikyk tai kiek galima ilgiau“. Tai palinkėjimas dabartiniams praktikantams :)

PAGERĖJUSI SISTEMA. Gaila nemačiau viso progreso, tačiau dabar matau, kad daug griežtumo, bet kartu ir sistemingo darbo įnešė Ernesta. Matau, kad dar ir dabar tikslus sistemos laikymasis, tilpimas į taisyklių rėmus nėra mūsų stiprioji vieta, tačiau viena galiu tikrai pasakyti – nėra ką lyginti su metais atgal. Todėl nežinau ar čia Ernestai, ar visiems už pastangas reikia skirti pagyrimą, bet smarkokai pasistūmėjot :)

DINGĘ RYTINIAI. Taip, taip, anksčiau visiem tvarkingai atsikelti ir suspėti, ir net pasiruošti reikėdavo kiekvienam rytiniam vadybos susitikimui. Bet iš kitos pusės tai buvo lyg prieskonis visai dienai, man rytiniai susitikimai buvo savotiškas inspiration‘as. Dar dabar prisimenu vieną iš rytų kai piešėm ant Gauminos indų. Išgirdus apie tai, kad šiuo metu rytinių nėra, pagalvojau, kad, na gal ir teisingai – vietoj to atsirado projektų planavimas. Bet kai ketvirtadienį Goda pravedė rytinį ir vėl tai buvo lyg didžiulė įkvėpimo banga visai dienai, aš supratau, kaip labai to trūksta. Juk tai ne tik eilinė prezentacija, tai laikas, kada gauname dozę naujovių, įdomiausių dalykų ir pasibuvimo drauge. Laikas, kada suprantame, kad reikia ne gyventi iš šio darbo, o juo gyventi.

Post Scriptum
Ir aš dar vis dievinu penktadienio bandeles su pienu – vien dėl to čia yra verta sugrįžti :)

O jeigu jau užbaiginėjant šį ilgą įrašą… Tai tikiu, kad visi būna „perdegam“ ir visiem būna dienų, savaičių ir net mėnesių „kaip tyčia“. Bet matyt jie tam ir yra, kad vėl pakiltumėm, kad vėl pasileistume „kalnų vartyti“.

Kibirkštėlių akyse ir nepakartojamo savaitgalio!

I.