KAIP MOTERIAI SEKMADIENĮ “NUVERSTI KALNUS”?

Antrą savaitę iš eilės sekmadieniai yra mano energingiausios ir nuotaikingiausios dienos. Šiandien paklausiau savęs, kas gi visas jas sieja? O tai – vienas labai malonus rytinis ritualas :)

Kiekvieną sekmadienį atsikeliu, paguliu vonioje, būtinai apsirengiu suknelę arba bent jau sijoną, pasidažau, nieko nevalgau namuose, sėdu į automobilį ir kaip šventa 10:50 būnu Vilniaus senamiestyje. Kone pasistriksėdama nukeliauju iki kepyklėlės. Tradiciškai vasarą, pasiimu šaltos kavos ir pyrago. Neilgai trukus prisijungia draugės. Gatvės dar beveik tuščios, magiškas laikas Vilniaus centre. O už valandos jos jau bus pačiame šurmulyje. Ir prasideda smagiausia dalis! Leidžiamės į mergaitiškus pokalbius apie paskutinius įvykius, visokius nutikimus ir iškilusius klausimus. Kyla ir leidžiasi kavos puodeliai, pokalbius tik dar labiau įsupuoja šakučių ir pyragėlių šokis, juokas skamba visoje gatvėje.

IMG_9734

Erikos E. nuotrauka

Skaityti toliau

NAUJI ATRADIMAI BESIRUOŠIANT PERSIKĖLIMUI Į KANADĄ

Vienas iš dažniausiai šiuo metu užduodamų man klausimų: “Jau gyveni kelionės nuotaikom?”. Ir atsakymas į šį klausimą gana standartinis: “Po truputį ruošiamės”. Dažniausiai per daug niekam nepasakoju apie situacijas “nors raukis plaukus” arba “iš fantastikos serijos”, per daug nesileidžiu į smulkmenas, todėl šį įrašą paskirsiu būtent tam. Nes patikėkite, būtų galima visą knygą parašyti apie pasiruošimą persikraustyti svetur, o ir man jau prisikaupė visokių dalykėlių apie kuriuos noriu papasakoti :)

Namai vis tuštėja, tampa neįprastai sterilūs ir skleidžiantys aidą. Kokį trečdalį daiktų jau pardavėme ir kai kuriuos atiduoti buvo taip sunku… Pavyzdžiui, kreidinę lentą, kurią kartu su Kipru dažėme patys savo rankomis dar pirmuose mūsų namuose. Karts nuo karto nupiešdavau ant jos ką nors “Ivetiško” ir būdavau laiminga, nes tai buvo mano kampelis, kurį galėjau susikurti tokį, kokio tą akimirką norėjosi ir žinojau, kad jis visas nuo iki kurtas mano ir Kipro rankomis. Baisiai skaudančia širdim tą lentą atidaviau kitiems. Tarsi, kad ir kaip norėčiau, daugiau niekada nebeturėsiu tos pirmosios lentos. Bet kartu aš ir džiaugiausi ją paleidusi, nes išparduodama daiktus labai gerai supratau, kad tas prisirišimas prie daiktų ir laimės idėjos daiktuose prie gero vis tiek neveda. Prasivalymas namuose ir atsirinkimas tik tikrai reikalingų daiktų man simbolizuoja ir vidinį išsivalymą. Išsivalymą nuo mane slegiančių ir žemyn tempiančių draugų, nuo kaukių, kurias ant savęs nešiojuos, nuo negatyvių emocijų, nuo sustabarėjimo ir užsisėdėjimo vienoje vietoje, nuo taisyklių pertekliaus. Ir taip lengva, taip paprasta tampa gyventi su vos keliais tave laikančiais inkarais, improvizuojant ir skrendant pavėjui.

_V6K9799

Skaityti toliau

Kaip sužinoti ar tai tas vienintelis?

Galbūt kai kurios iš mūsų net neužduoda sau tokių klausimų, galbūt dar kai kurioms ir nėra tikslo to daryti ir galbūt dar kitos nuolatos sau užduoda tą klausimą. Mano asmenybė ar požiūris, bet aš sau nuolat uždavinėjau tą klausimą, nuolatos. Dabar man nebekyla tokių klausimų.

PILNATVĖ. Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą draugas iškeliavo į darbą. Kadangi dirba tokioje vietoje, kur visas gyvenimas užverda tik naktį, mūsų ritmai savaitgaliais kiek skiriasi. Taip, taip, naktinis klubas. Bet ne tame visa mintis. Pati tądien turėjau irgi ilgą vakarą ir visai paryčiais su keliais draugais nuvažiavom pas draugą, truputį pabūti, pasimatyti, pažiūrėti kaip jam einasi darbai. Tik įėjus pradėjau jo dairytis, kažkas pagriebė už rankos ir pajutau kaip pradėjo tempti link savęs. Pasimetusi pažvelgiau į žmogų, kuris tempė link savęs klausdamas „Ko ieškai? Gal padėt?“. Tada kažkas paėmė už kitos rankos ir nei nespėjau suprast kaip kas, o čia jau stovėjo draugas priešais visas besišypsantis. Išgelbėjo :) Nors per visą vakarą ten buvau viso labo valandą, jaučiausi begalo gerai. Tarsi ta viena vienintelė valanda būtų buvusi geriausia kas galėjo įvykti šį vakarą. Nublanko visi įspūdžiai iki tol, tarsi prisipildė tai, ko taip trūko visą vakarą. Ir buvo nesvarbu, kad jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, bendravo su žmonėm. Aš būčiau galėjusi jį tiesiog stebėti visą tą laiką ir savijauta būtų buvusi tokia pat pilnatviška. Pakako to, kad jis šalia. Tai manyčiau, kad būtent tai ir yra vienas iš indikatorių sprendžiant ar tas žmogus užima tikrai išskirtinę vietą tavo gyvenime. Jeigu net ir tobuliausias vakaras, tačiau be jo, praeina tarsi „Na, viskas juk gerai, bet kažkaip nepilnai…“, tai šį tą tikrai reiškia.

IR SKAUSME, IR VARGE. Ir žinot kada klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ praranda prasmę? Ar žinot kada jau nebereikia savęs klausinėti to? Tada, kai tas žmogus, labiausiai myli tave tada, kai esi dar apsimiegojusi ir be makiažo… Tada, kai sveikata itin subjurusi, negaluoji, o jis pasiruošęs, jei prireiks visus ant „ausų pastatyti“, padaryti viską, kad tik pasijaustum geriau. Tada, kai jis nedvejodamas gelbsti tave nuo girtų vyrų norinčių „Padėti surast tai, ko ieškai“. Yra daug ir įvairiausių tų Tada. Tačiau patyrus nors vieną tokią situaciją, klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ paprasčiausiai nustoja egzistuoti, tokie klausimai jau nebekyla. Nes protas ir širdis pagaliau pradeda atsisakyti suprasti tą faktą, kad to žmogaus kai kada būtų galima nemylėti, kad kažkada tas žmogus tau galėtų būti negražus ar nemielas širdžiai, ne artimas. Tai tampa nebesuvokiama.

Tai ir noriu palinkėti, kad vieną dieną ir Jūsų gyvenime tas klausimas būtų išbrauktas iš kasdienio klausimyno sau. Nes tada tas žmogus ir tampa Tuo vieninteliu.

Iveta