GRUODŽIO MĖNESIO TIKSLŲ DEŠIMTUKAS

Labas visiems, kurie seka mano „išpažintis“ apie viską, ką pavyko pasiekti ir ko ne per mėnesio laikotarpį. Kartais rašydama šiuos įrašus jaučiuosi atviraujanti gal net kiek per daug, tačiau vis įkalbinu save nieko neištrinti ir viską palikti taip, kaip yra. Kiek netobula, su visomis detalėmis ir patirtais sunkumais. Manau, kad tikslų dešimtuko tikslas ir yra ne nuolatos ir visame kame siekti 100%, o kas kartą pranokti save, stebėti ir analizuoti, mokytis iš klaidų bei didinti savo produktyvumą ir savidiscipliną. O galiausiai pasakodama kitiems apie tai, kas ne tik pasisekė, bet ir nepavyko, ir pati mokausi sau pripažinti, kad buvo dalykų, kuriuos galėjau daryti geriau, stipriau, energingiau… Šis mėnesis, kaip ir keli ateinantys, bus pereinamasis mano gyvenime. 2013-aisiais laukia vienas labai didelis pasikeitimas, apie kurį papasakosiu šiandien, ir kol nežinau kada tai tiksliai įvyks, šios dienos atrodo kaip sklandymas ore, nežinant kada ir kokiomis aplinkybės reikės „šauti aukštyn“. Taigi, leidžiamės į gruodžio mėnesio nuotykius!

KARJERA ir FINANSAI
“Realizuoti savo gebėjimus ir susikurti pasyvių pajamų šaltinius, kurie leistų dirbti iš bet kurios pasaulio vietos ir padėtų jausti tvirtą pagrindą po kojomis”

Skaityti toliau

TIKSLŲ DEŠIMTUKAS – lapkričio mėnesis

Žiema yra laikas, kada mano įkvėpimas ir motyvacija tiesiog siautėja. Šiandien ryte pamačius pirmą sniegą, viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo tik – sėsti rašyti. Taigi, man net nenuostabu, kad po mėnesio pertraukos grįžtu su atgimusia skiltimi “tikslų dešimtukas”. Čia rasite daug mano gyvenimo, daug paskutinių įvykių, klausimų, asmeninių detalių. Dalinuosi ne todėl, kad norėčiau jog visi aplinkiniai viską žinotų. Dalinuosi todėl, kad daug žmonių manęs klausia kaip kažką pasiekti, kaip būti tuo, kuo nori būti. Apačioje ir yra atsakymas – sužinokite kuo norite būti ir pradėkite veikti. Jokios knygos, jokie 120% blog’ai ir jokie brangūs seminarai jums nepadės, jei nepradėsite veikti. Todėl linkiu nieko per daug nelaukti ir pradėti savo asmeninį tikslų dešimtuką :)

Skaityti toliau

Tai draugų istorija

Draugai gali būti „tikri“, gali būt ir „dirbtiniai“.

Draugai gali būti „artimi“, gali būt ir „tolimi“.

Draugai gali būti ir „su tavim“, gali būt ir „be tavęs“.

Draugai gali paskolinti „savo petį išsiverkti“, gali būt ir abejingi.

Draugai gali perskaityti Tave iš akių, būna kai kurie ir iš ilgų sakinių niekada nesupras.

Ir vieniems pridera žodis „draugas“, o kitiems ne.

Tai Draugų istorija

Į darželį atėjau 4 metukų. Nepamenu ar iškart su tuo berniuku papuolėm į vieną grupę, bet kuo puikiausiai prisimenu auklėtojos žodžius: „Ji nesugeba nieko kito ir nenori nieko kito, kaip tik ištisą dieną žaisti“. Ir oj kaip aiškiai atsimenu tuos du sustumtus suolus pačiam klasės gale tiem, kurie patys blogiausi, didžiausios neklaužados ir apskritai auklėtojai matyt sunkiai apsiversdavo liežuvis juos vaikais pavadinti. Prie to stalo ir aš puikavausi. Vis lenktyniaudavom kas greičiau suvalgys sriubą, o tas nėra taip lengva, kai auklėtoja įpila mums paskutiniams. Prie šio „paženklinto“ blogiečių stalo sėdėjo ir tasai berniukas. Jis man nepatiko. Nedraugavau aš su juo. O ypač po to, kai šokių mokytoja pastatė mus drauge į vieną porą ir privertė šokti polkutę. Guodžiausi tuo, kad ateis ta diena, kai turėsim kiekvienas savo mokyklą ir su didele kuprine einant į mokyklą nieks man nekaišios „padnoškių“. Turiu įtarimą, kad ir skaityt, ir rašyt išmokau rekordiniais greičiais vien dėl to, kad tik kuo greičiau išdumt iš darželio ir nebešokt polkutės, nebesėdėt prie vieno stalo su tuo berniūkščiu.

Palaimos diena. Pirmąją mano rugsėjo 1-ąją viskas buvo nuostabu ir pasakiška iki tos akimirkos, kai įėjau į savo klasę. Ir visos mano vaikiškos svajonės sudužo dar keturiems metams. Tas berniukas buvo mano klasėje ir negana to naujoji auklėtoja mus susodino drauge, nes „ūgis prie ūgio“, kaip tyčia. Negana to, kad visą dieną turėjau kęsti tą berniūkštį, įspirt karts nuo karto į kokią blauzdą, trinktelt per pakaušį ar pavadint kokiu „negražiu“ žodžiu, tai galit įsivaizduot, kaip aš pasijaučiau per šokių pamoką dar keturiems metams pastatyta šokti su tuo pačiu „polkininku“? Ir jis vis numindžiodavo mano kojų pirščiukus, kas kėlė norą tik dar smarkiau jam trinktelti ar numinti koją dvigubai stipriau. Pavasarėlis, o gi jo pavardė „Vasaris“, buvo didžiausias mano vaikystės priešas.

Atėjo išganytoji penkta klasė, kai galėjom rinktis su kuo sėdėsi, su kuo šoksi, pradėjom atsirinkti „savus“. Kažko trūko. Aš pasiilgdavau galimybės Pavasarėlį paerzinti kokiu pliaukštelėjimu per pakaušį, pasišaipyti iš jo kreivo- „šleivo“ rašto, bet nebesėdėjom kartu, nes juk jis buvo mano nesimpatija. O aš jo. Juk taip?

Manau, septintoji klasė mums abiems buvo tam tikras persilaužimas. Susibendravom. Ką jau čia, kai šitiek metų kartu augom, tegu ir su vaikišku piktumu širdutėj, bet jis buvo mano didžiausias bendražygis. Ir džiaugsme ir varge. Gal ir tas piktumas buvo vaikiškas – mušu, nes myliu? :) Taigi pradėjom kurpti planus apie sėdėjimą kartu aštuntoje klasėje. Jis gindavo mane, aš jį. Ėjom vienas už kitą. Bendravimas tapo gražus, gal net kiek per idealus.

Viena lemtinga diena Alytuje (taip, aš esu grynakraujė dzūkaitė), savaitė prieš aštuntosios klasės rugsėjo 1d. Į Vilnių vykom apsipirkti, kai tėvų iniciatyva nuvykom į vieną butą. Tada supratau, kad šis tas čia rimto. Tą pačią dieną supratau – aš turiu savaitę atsisveikinti su viskuo kas buvo Alytuje. Rugsėjo 1d. prasideda mano naujas gyvenimas Vilniuje. 14-os metų paaugliui pasakyk, kad visi užtarnauti draugai, pamėgtos slaptos vietelės, geriausia draugė, visas saugumas ir Tavo užtarimas lieka kitam mieste. Buvo didelis smūgis. Nespėjau net iki galo suvokti. Daugeliui net nesakiau, nes buvo per sunku. Klasė apie tai sužinojo tik tada, kai į mano vietą atsisėdo naujokas. O štai Vilniuje nebuvo nei vieno pažįstamo, nei vieno draugo. Čia ir nauja klasė, ir nauja aplinka, naujas miestas… Manau tik tada ir pajaučiau tą tikrąjį žodžio „Draugas“ skonį. Man baisu buvo išeiti iš namų ir vien savo rajone pasivaikščioti. Man baisu buvo kam atvirauti, kad tik nepastebėtų akcento. Man baisu buvo sakyti savo nuomonę, nes čia ji buvo nulio verta. Čia viskas buvo taip didinga, bet ir taip baisu. Pasakysit: „Juk draugai niekur nedingo, yra įvairiausios susisiekimo priemonės“. Nei velnio, realybė kitokia. Iš visų draugų, geriausių draugių mano gyvenime išliko tik vienas Draugas – Pavasarėlis. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris po išvykimo liko su manim, mane palaikė. Štai ir supratau ką visą tą laiką turėjau vadinti draugu.

Praėjo 4 -5 metai. Vakar rytą radau pašto dėžutėje raštelį iš pašto apie registruotą laišką man. Prieš filmavimus dar spėjau nubėgti į paštą . Ir kai jį atplėšiau, kas gi viduj suvirpėjo, sukirbėjo. Tas pats kreivas – „šleivas“ raštas… Tos pačios nuoširdžios mintys… Tas pats ištikimas buvimas „su manimi“. Ir mano mėgstamiausio šokolado plytelė. Jau keletą metų mūsų ryšiai buvo nutrūkę, nes aš čia turiu savą gyvenimą. Ten jis savąjį. Vienintelis prisiminimas turbūt išlikę man dovanotos jo kareiviškos plokštelės su išgraviruotais žodžiais. Jis turi tokią pačią nuo manęs. Kad ir ką bešnekėtumėm, sunku tą ryšį ir tą draugystę išlaikyti. Tačiau žinot koks turbūt yra pagrindinis skirtumas tarp Draugo ir pažįstamo? Tu gali jo nematyti, gali jo negirdėti, gali neturėt galimybės jo apkabint, bet Tu visada žinai – jis yra ir jis su Tavim.

Pavasarėli, šis įrašas Tau. Kartais pasiilgstu tos polkutės ir numindžiotų pirščiukų. Dėkoju už tai, kad buvai ir tebesi, nesvarbu – sunku man ar lengva.

Bučkis!

Iveta

 

Post Scriptum
Turbūt patys „tikriausi“ ir patys artimiausi širdžiai mums tie žmonės, kurie lydėjo nuo darželio ar mokyklos laikų. O dabar susipažįsti ir po savaitės to žmogaus nei galvoj, nei širdy.