NAUJI ATRADIMAI BESIRUOŠIANT PERSIKĖLIMUI Į KANADĄ

Vienas iš dažniausiai šiuo metu užduodamų man klausimų: “Jau gyveni kelionės nuotaikom?”. Ir atsakymas į šį klausimą gana standartinis: “Po truputį ruošiamės”. Dažniausiai per daug niekam nepasakoju apie situacijas “nors raukis plaukus” arba “iš fantastikos serijos”, per daug nesileidžiu į smulkmenas, todėl šį įrašą paskirsiu būtent tam. Nes patikėkite, būtų galima visą knygą parašyti apie pasiruošimą persikraustyti svetur, o ir man jau prisikaupė visokių dalykėlių apie kuriuos noriu papasakoti :)

Namai vis tuštėja, tampa neįprastai sterilūs ir skleidžiantys aidą. Kokį trečdalį daiktų jau pardavėme ir kai kuriuos atiduoti buvo taip sunku… Pavyzdžiui, kreidinę lentą, kurią kartu su Kipru dažėme patys savo rankomis dar pirmuose mūsų namuose. Karts nuo karto nupiešdavau ant jos ką nors “Ivetiško” ir būdavau laiminga, nes tai buvo mano kampelis, kurį galėjau susikurti tokį, kokio tą akimirką norėjosi ir žinojau, kad jis visas nuo iki kurtas mano ir Kipro rankomis. Baisiai skaudančia širdim tą lentą atidaviau kitiems. Tarsi, kad ir kaip norėčiau, daugiau niekada nebeturėsiu tos pirmosios lentos. Bet kartu aš ir džiaugiausi ją paleidusi, nes išparduodama daiktus labai gerai supratau, kad tas prisirišimas prie daiktų ir laimės idėjos daiktuose prie gero vis tiek neveda. Prasivalymas namuose ir atsirinkimas tik tikrai reikalingų daiktų man simbolizuoja ir vidinį išsivalymą. Išsivalymą nuo mane slegiančių ir žemyn tempiančių draugų, nuo kaukių, kurias ant savęs nešiojuos, nuo negatyvių emocijų, nuo sustabarėjimo ir užsisėdėjimo vienoje vietoje, nuo taisyklių pertekliaus. Ir taip lengva, taip paprasta tampa gyventi su vos keliais tave laikančiais inkarais, improvizuojant ir skrendant pavėjui.

_V6K9799

Skaityti toliau