Kai kuri „iš širdies“, tai ir rezultatas pasiekia daugybes širdžių

Jis kalbėjo telefonu, kai aš žvilgtelėjau į Ritą negalėdama tvardyti šypsenos. Rita pašnibždom pasakė: „Tu gali tuo patikėti?“. Negalėjau, tikrai negalėjau. Kažkada sugalvojau pasikviesti keletą pažįstamų, draugų ir laiką praleisti kiek prasmingiau. Visa tai ir pavadinau „Šypsenos epidemija“. Šiomis dienomis Šypsenos epidemija pradeda asocijuotis su grandiozine akcija, su tūkstančiais šypsenų.

NESĖKMĖS – TAI SUDEDAMOJI SĖKMĖS DALIS. Dar prieš kelias savaites varstėm įvairiausių įmonių duris, rašiau dešimtis laiškų, prašymų, „perkračiau“ visus pažįstamus ir jų pažįstamus… Dariau viską, kad surasčiau įmonę, kuri sutiktų finansuoti akciją ir atrodė, kad tos pastangos eina veltui, o laikas bėga. Galiu pasakyti, kad gyvenime tikrai pravers šitas mokymasis stovėti už savo idėją ir ginti ją nepaisant visų „ne“, daugybės kritikos ar smerkiančių žvilgsnių. Aš džiaugiuosi, kad praėjau tą etapą, nes to reikėjo ir linkėčiau kiekvienam tai praeiti ginant savo idėjas – taip įvertinsit jų brangumą, suprasit kiek joms esat pasiruošę atiduoti savęs.

FINANSAVIMAS „KAIP IŠ DANGAUS“. Vieną vakarą jau buvau beleidžianti rankas dėl finansavimo, kai visai netyčia aptikau straipsnį apie Dominyką Karmaziną. Perskaičiau tas eilutes apie tai, kad šis žmogus aktyviai užsiima labdaringa veikla ir pagalvojau, jog dabar turbūt visi iš eilės kreipsis į jį ir be šansų man bandyt. Bet gyvenimas viską sudėsto savaip :) Ryte radau žinutę nuo pažįstamo -Tomo, apie tai, kad jis užsiminė apie Šypsenos epidemiją, spėkit kam? – Taip, Dominykui. Ir Tomas paragino Dominykui parašyti, papasakoti apie akciją, nes galbūt būtent iš šio žmogaus ir sulaukčiau pagalbos. Nieko nelaukus parašiau, o po pietų jau kalbėjau su Dominyku telefonu. Po šio pokalbio ir supratau, kad neveltui tiek jėgų įdėta, tiek tikėta ta akcija. Dominykas taip pat patikėjo Šypsenos epidemija ir sutiko tapti remėju, bei padėti kuom tik gali plečiant akciją. Šiandien aš ir esu labiausiai dėkinga Dominykui ir tuojau papasakosiu kodėl.

IŠMETĖ? LIPK PER LANGĄ! Išvažinėjant iš namų sulaukiau skambučio iš Mezon komunikacijos vadovės (tos akimirkos laukiau bent 3 savaites). Papasakojau apie akciją, paaiškinau, kad visam turui prireiks interneto, nes akcijos metu norim bendrauti su visais skaitytojais ir žmonėm, kurie palaiko akciją. Dalintis „šviežiais“ nuotykiais, įspūdžiais ir emocijom. Ir nors kalbėjau su tikrai neįtikėtinai draugiška ir geranoriškai nusiteikusia moterimi, balse girdėjau šiokią tokią abejonę iki tos akimirkos, kol paminėjau, kad yra kas mumis jau patikėjo – Domcee.com (Dominyko pokerio komanda, kuri ir yra mūsų oficialus remėjas). Gavom atsakymą: „Taip, mes jus paremsim ir Mezon suteiks internetą toms dienoms“. Po šitiek girdėtų „ne“ arba visiško ignoravimo, tas „taip“ nuskambėjo kaip kažkas neįtikėtino. Bet džiugiausia yra dėl to, kad Mezonas ne tik pažadėjo paramą internetu, o ir pasidalino mintimis apie tai, kaip per jų klientų ratą ir internetinį puslapį būtų galima informuoti dar daugiau žmonių apie akciją! Artimiausiomis dienomis derinsim visas sąlygas. Bet ką galiu pasakyti? Belskis į duris tol, kol atidarys. Išmes? Lipk per langą. Išmes ir tada? Nesvarbu, lipk per kaminą. Ir tada išmes? Griauk sieną, bet siek savo iš visų jėgų. Mes tikėjom, jog Šypsenos epidemija verta to atkaklaus siekimo ir štai – mus pagaliau priėmė plačiai išskėstomis rankomis :)

APIE TAI, KAIP BUS KURIAMAS GARSAS APIE AKCIJĄ. Šiandien lankėmės viešųjų ryšių agentūroj „Misiukevičius ir partneriai„, kur aptarėm kokiu keliu pasiekti tai, kad apie akciją žinotų kuo daugiau žmonių. Esminiai taškai jau sudėlioti. Anksčiau man pačiai teko dirbti panašiu principu, stebėti tą procesą – priimti klientus, išgirsti jų didžiausią svajonę, o tuomet sugalvoti kaip ją paversti realybe. Štai tą akimirką mes su Rita sėdėjom priešais keturių žmonių komandą, kurie atrodė tiki idėja nemažiau už mus ir yra pasirengę padaryti viską, kas jų jėgose, kad tik Šypsenos epidemija pasklistų kuo plačiau. Tik atėjus, Gintautas pasakė: „Tai šiandien tobulėsit?“, kažkaip labai taikliai, nes taip ir jautėmės, tarsi, žengtas didelis žingsnis pirmyn. Užvis labiausiai mane „palietė“ tas draugiškumas, tas gyvenimas mūsų idėja, tas noras sudrebinti ne tik Lietuvą, galiausiai ir Pasaulį šia pozityvia akcija. Jau išeidama sakiau „dėkui“ ir norėjau apkabinti kiekvieną iš eilės už tai, kas yra daroma, kaip stengiamasi. Ir tai Dominyko dėka, jo dėka mes šiandien lankėmės šioj agentūroj. Spauda, televizija… Iki to prisikasti savom jėgom būtų buvę maža pasakyti „sunku“.

KAI IDĖJA ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO SURANDA NAMUS IR KITŲ ŠIRDYSE… Atrodytų, kad visa tai jau daug dienai, bet tai tik „gėlytės“. Sulaukiau skambučio iš Rimvydo, kuris šiuo metu kuria filmuką apie akciją. Tai bus virusinis filmukas, kuris pasakos apie Šypsenos epidemiją, užkrės ja dar daugiau žmonių. Vėl gi prisiminiau, kai pati tuom užsiiminėjau, kai pati turėjau sukti galvą dėl to, kaip atrodys filmukas, kaip jį padaryti įtaigesnį, kaip jam suteikti tą „cinkelį“… Štai dabar aš tiesiog pasakoju apie svajonę, o kitas žmogus tai padeda paversti realybe. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad kalbant su juo aš jaučiau tą patį tikėjimą, gyvenimą mūsų idėja. Ir tie, kas kada nors juto ką reiškia, kai tavo idėja apsigyvena kitų širdyse, tie žmonės žino koks beprotiškai geras tai jausmas.

KOMANDA, KURIA TIKI TU, IR KURI TIKI TAVIMI. Matėmės šiandien ir su Mantu, kuris pagelbės su leidimais kiekviename iš miestų organizuoti akciją. Ir su Ignu, su kuriuo bendradarbiausim pinigėlių klausimais… Tai žmonės, kurie atėjo pas mus taip pat Dominyko dėka. Ir aš tiesiai šviesiai šiandien Ignui sakiau, kad Dominykas labai gerai atsirinkęs žmones, kurie su juo dirba, kažką kuria, verčia svajones realybe. Matyt tai ir yra svarbiausia – suburti tokių žmonių komandą, kuri būtų pasišventusi reikalui dėl kurio susibūrė. Ir žinoti, kad esi dalelė to… Nuostabu :) Prie akcijos įgyvendinimo jungiasi vienas po kito žmonės, kurie ne tik tiki manimi, šypsenos epidemija, bet kuriais ne ką mažiau tikiu ir aš, kuriais žaviuosi ir gerbiu už tai, ką jie daro ir kaip labai gerai daro. Didžiuojuosi šiais visais žmonėmis, nes jie jau tarsi savaime yra komanda žvelgianti viena kryptimi, siekianti bendro tikslo. Ir, manyčiau, labai neprasta komanda :)

KLAIDOS – TAI RODIKLIS, KAD NESTOVI VIETOJE, TOBULĖJI. Jaučiuosi begalo bekrašto dėkinga Dominykui, tik dabar mąstau už ką labiausiai? Matyt už galimybę daryti tai, ką myli, už galimybę mokytis tai daryti ir nuolat tobulėti… Vis mokausi iš klaidų, kurios šiomis dienomis, kad ir smulkios bet pasitaiko, nes visa, ką dabar organizuoju, ir kam vadovauju, ką kuriu – tai begalo nauja. Kad ir šiandien nusprendžiau, kad filmuke, kuris kuriamas pabaigoje būtų gražu paminėti remėjus – reikia  originalių remėjų logotipų. Paskambinau Dominykui dėl Domcee.com logotipo ir supratau, kad bereikalo sutrukdžiau jį, tereikėjo paskambinti į minėtą agentūrą – tokius dalykus galiu gauti per ją. Atrodo smulkmena, bet vistiek – vat nepagalvojau. Bet tame ir žavus tas mokymasis, tobulėjimas – juk sekantį kartą jau žinosiu :) Ir bus dar milijonas tų progų raudonuoti iš gėdos, bet į viską žiūriu smalsiai ir žingeidžiai.

Šiandien jau visai vakarop važiuojant namo pagalvojau, kad kiek tekę dirbti, kiek projektų vadovauti, niekada tie organizavimo „rūpesčiai“ nebuvo tokie malonūs ir tokie virpinantys kiekvieną stygą kaip dabar. O jeigu kuri „iš širdies“, tai ir rezultatas pasieks daugybes širdžių :)

Post Scriptum
Žinau – ilgas įrašas, bet, manau, aš tiesiog privalėjau paminėti tuos, kurie gyvena šia idėja ir taip labai man padeda. Nes dažniausiai matomi vos keli žmonės, o po visu projektu juk slepiasi daugybė kitų, ne ką mažiau vertų dėmesio ir nors žodelio „ačiū“ – tokio nuoširdaus, kokį ir sakau kiekvienam prisiliečiančiam prie Šypsenos epidemijos.

Iveta

Koks milijonas „negaliu patikėti“

Paskutinėmis dienomis artimiausi žmonės nuolat girdi tokius mano išsireiškimus kaip: „Negaliu patikėti“, „Taip nesitiki…“. Šiandien viska tai viršijo visus mano lūkesčius ir nusprendžiau, kad pats laikas apibendrinti išgyvenimus, padovanoti jums įrašą :)

Dar visai neseniai čia rašiau pirmuosius savo žodžius, sakinius, kiek atsargiau pasakojau apie tai, kas nutinka. Greitai šis blog‘as sutiks metus gyvavimo, o tai reiškia metus mano gyvenimo, ėjimo pirmyn, „augimo“. Ir visi tie metai lyg sapnas, kuriuo negaliu patikėti.

EGZAMINAI. Šiuo metu tai jau praeitas etapas. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai išpūstas burbulas. Buvom išgasdinti, prigrasinti apie jų sudėtingumą, o išlaikius pirmąjį, antrąjį į trečią eini su tokiu jausmu, jog tai būtų eilinis patikrinimas. Kiekviename iki vieno egzaminuose spėjau pagalvoti: „Negaliu patikėti, aš jau laikau egzaminą“. Dar visai neseniai iki jų buvo likusi visa dvylikta klasė, o štai liepos viduryje būsiu oficialiai baigusi mokyklą. Lėkte, pralėkė. Su mokytojom atsisveikinant ne kartą susigraudinau, nes dabar suprantu kiek šie žmonės į mane įdėjo savęs, kaip labai puoselėjo augantį žmogų, asmenybę manyje. Ir ne tik mokytojai, atrodo, kad kiekvienas žmogus sutiktas mokykloje užima nors smiltelę to, kas patirta, išgyventa. Paskutiniais metais esu ypač dėkinga mokyklos seselei, pas kurią leisdavau laisvas pamokas besišnekučiuojant. Tikybos mokytojai, kuri entuziastingai rėmė visas mano spontaniškiausias idėjas ir tikslus. Auklėtojai, kuri apkabindama ragino ir toliau eiti pirmyn, laikytis to, ką darau. Visiems mokytojams už tai, kad jie nebuvo tik mokytojai teoretikai, o buvo mano ramstis, mano asmenybės „augimo“ puoselėtojai. Ir tikiu, kad mokykla nebus tik praeitas etapas.

GYVENIMO ŽMONĖS. Vieną naktį pylė kaip iš kibiro, buvo 3 ryto. Su „limuoju“ ėjom ledų iki artimiausios degalinės. Ir taip šypsojausi… Nes aš tiesiog negalėjau patikėti, kad mes ištikrųjų paryčiais, pilant lietui einam ledų ir mums tai atrodo normalu. Arba tas vakaras, kai su draugais lygiai taip pat paryčiais gaminomės „vakarienę“, gėrėm vyną ir kėlėm tostą už tai, ką kuriam. Lygiai taip pat ir tą kartą aš mintyse sau kuždėjau „Ar gali patikėti tuo?“. Kad ir šiandiena, kai su Viktorija vaikštinėjom Vingio parke ir vėl balsu mes svarstėm apie tai, kiek visko nutikę, ir kiek visko dar laukia ir kaip visu tuo nei velnio nesitiki.

DARBAI DARBELIAI. Buvau pokalbyje dėl darbo pilnu etatu Gauminoje ir buvau pavadinta „išskirtiniu variantu“. Tada susimąsčiau. 19-etė mergina, tik ką pabaigusi mokyklą, Gauminoje dirbu jau nuo praeitos vasaros, atėjau ten tada, kai žmonės atleidinėjami, be jokios praktikos ar žinių… Ir aš sugebėjau užsitarnauti pastikėjimą, pagarbą, palaikymą. Žinoma, nenukrito tas iš dangaus ir reikalavo galybės pastangų. Bet aš tai padariau ir tądien girdėdama tokius žodžius pokalbyje aš ir vėl galvojau: „Aš turbūt sapnuoju“… Galutinai buvau pritrenkta to, kas vyksta gyvenime, kai išgirdau pasiūlymą iš „Pinigų kartos“ jungtis į jų komandą ir kurti laidą apie verslų jaunimą. Tuo metu negalėjau tvardyti emocijų. Turbūt išeidinėjant „šviečiau“ iš laimės ir abstulbimo.

ŠYPSENOS EPIDEMIJA. Dar šiandien ryte draugei paklausus kaip sekasi sakiau, kad greičiausiai teks akcijos išlaidas dengti savom lėšom, nes įmonės labai vangiai jungiasi į finansavimą. Daug ką lemia pažintys, o kartais net ir jos nepadeda. Tuomet sulaukiau skambučio iš Dominyko Karmazino.

Dominykas: „Tai va, patinka man viskas, ką jūs darot, palaikau ir sakau „TAIP“, padėsiu kuom tik galėsiu.“

Atsisveikinus su juo, atsisukau į draugę ir pasakiau: „Tu neįsivaizduoji kas ką tik įvyko“. Taip, šis žmogus sutiko remti akciją finansiškai. Bet kas svarbiausia džiaugiausi tuo, kad jis gyvena šia idėja, turi minčių apie plėtrą, pagalbą skleidžiant žinią apie akciją ir daug visko dar! Jeigu norite sužinoti kodėl, galit paklausyti šio interviu, man tai atsakė į daug klausimų. Galiausiai parašė Jonas, klausdamas ar dar vis reikia garsiakalbio. Tai kaip nekrykštaut, kaip nesišypsot? :))) Kai šitokie dalykai vyksta? A?

Todėl ir sakau, kad man sunku patikėti, kad tai ne sapnas, kad tai vyksta. Ir patikėkit, bandė man įžnybt, nepadeda :)) Noriu pasakyti tik vieną dalyką, kažkada aš tik labai vyliausi, jog kada nors gyvenime vyks tai, kas vyksta dabar, kažkada aš tik drįsdavau vogčiom apie tai pasvajot… Leiskit sau norėti daug. Užsimokit gyvenime pasiekt daugiau nei daug ir su pastangom, su laiku ir su meile tam, ką darot, tai taps realybe. Galėjau aš, gali ir Tu.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir šypsena lig ausų,

Jūsų Iveta.