Tikra istorija apie karalių prancūzą, kuris padykusias bandeles žmonėms augino

Girgždantis dviratukas atsirėmė į sieną, suskambėjo durų varpelis ir štai tarpduryje stovėjo raudonų žandų berniukas, droviai akimis ieškodamas ką užkalbinti. Prie jo priėjo kepyklėlės pardavėja ir pasilenkusi maloniai teiravosi, ką jis norėsiąs įsigyti. Putlūs žandukai dar labiau paraudo, o jis, sukiodamas iš jaudulio koją, atsakė, kad norėtų savaitgaliais padėti kepyklėlėje. Pardavėja staiga išsitiesė it styga ir pašaipiai paklausė vaiko: “Na, ir kuo gi tu mums galėsi padėti?” O berniukas nei akimirkos nesudvejojęs atrėžė: “Galiu bet ką daryti, tik, kad nereikėtų sekmadieniais į bažnyčią vaikščioti!”. Akimirką pardavėja stovėjo nusčiuvusi, o po to, kad prapliups juoktis. Atrodė, kad tą akimirką juokėsi net ir visos duonos ir bandelės ant prekystalių. Tą dieną Thierry pradėjo dirbti mažytėje, šviežia duona ir pyragaičiais kvepiančioje Prancūzijos kepyklėlėje, į kurią kiekvieną savaitgalį tiesiog skriete atskriedavo su savo girgždančiu žaliu dviratuku. Ten ir prasidėjo jų istorija, vienuolikmečio berniuko ir bandelės, kuriai jis visą gyvenimą paskyrė ir tobulino iki tol, kol  sukūrė mažytį šedevrą. Šiandien pro Thierry kepyklėlę Lietuvoje nepraeina nei vienas smaližius, o kas užeina – tas užburiamas ir nuolatiniu klientu tampa. Ir aš pro ten praeiti negaliu, ir aš bandelių su kakava ten paskanauju, ir vis savęs klausiu – kokia gi to žmogaus, kuris man tiek laimės suteikia, istorija?

Skaityti toliau