Alytus – 539 padovanotos šypsenos!

Visos šios dienos reziumė galėtų būti keletas žodžių – neišpasakyta šiluma. Ir nežinau ar čia mūsų su Rita sentimentai Alytui, ar iš tikrųjų begalo draugiška šio miesto aplinka. Abi turim nemažai šaknų šiam mieste, todėl ir nusprendėme simboliškai į akciją įtraukti ir Alytų :) Pati 14 metų čia gyvenusi iki šiol čia jaučiuosi visai kaip namie.

Per pietus pajudėjome iš Vilniaus į Alytų. Šiandien visą dieną juokavau, kad jei ištvėrėm kelionę per Trakus, visus kaimus ir kaimelius be kondicionieriaus, tai ištverti akciją jau bus vieni juokai :) Bet pati kelionė praėjo labai greitai ir kas svarbiausia jos metu begalę dalykų aptarėme, nusprendėme ką būtų galima padaryti dar geriau, taigi visa tik į naudą.

 

Dar po praėjusios akcijos, visos kelionės ir lagaminų tampymo jautėsi nuovargis, todėl pirmiausia nuvykome papietauti. Ir išgirdus padavėjos klausimą „Nu, mergikės, ko norėsit?“ vėl pasijaučiau visai kaip namie. Nežinau kaip tai paaiškinti žmonėm, kurie niekada negyveno Alytuje, bet ta tokia familiari kalba, tokie draugiški žmonės – tai mano Alytus. Taigi oficialiai akciją Alytuje ir pradėjo pirmasis Šypsenos epidemijos lapelis, kuris buvo paliktas būtent šiai padavėjai.

Papietavus mus pasiėmė Ritos teta Janina, pas kurią šiąnakt ir turime nakvoti. Kai įėjome į tą jaukų namuką, kuriame viskas persipynę su kaimu ir su šiandiena, tada aš padėjau lagaminą ir Ritai pasakiau: „Kaip gera jausti, kad pagaliau sustojame ne valandžiukei, o visai dienai ir nakčiai ten, kur esam taip labai laukiamos“. Teta Janina rūpinosi mumis taip, kad patikėkit labiau ir nebūtų galima pasirūpinti! Parodėme visas nuotraukas iš Vilniaus, pripasakojom daugybę įspūdžių, plepėjom iki tol, kol atėjo laikas eiti link miesto Rotušės organizuoti akciją.

Einant link jos stebėjau tas gatveles, mačiau tą dailės mokyklą, į kurią kažkada įstojau ir tuomet už savaitės netikėtai išvykau gyventi į Vilnių, tą skverą, kurį puošia angelas. Man visa tai buvo lyg kokia oazė. Visas miestas dvelkia šiluma ir ramybe (Net man berašant Rita ką tik pasakė tetai Janinai: „Man čia tokia oazė“).

Atėjus į vietą jau buvome susitaikę su ta mintimi, kad greičiausiai bus labai labai mažai žmonių, todėl buvom pasiruošę daugiau lapelių iš savo pusės. Ši akcija turi dar vieną tradiciją – visi dalyviai vėluoja. Ir aš neperdedu – mes tai jau įtraukėm į akcijos programą! :D  Pradėjus rinktis žmonėms, kiekvienas jų buvo tarsi dar ir dar daugiau energijos ir nuotaikos mums.

Na, nenoriu labai daug pasakoti apie tai, ką veikėme, nes laukia dar du miestai, kuriem visai nenoriu to atskleisti, bet turiu pasakyti, kad skanduojant priesaiką Alytus tikrai pranoko Vilnių ir garsu, ir sinchoniškumu :)) Jūs šaunuoliai!

Tik baigus dalinti lapelius pradėjo pilti net ne kaip iš kibiro, ten greičiau visas krioklys šniokštė. Visi pasislėpę po miesto teatro stogu turėjome progą ir pasibendrauti. Tada ir vėl mane apėmė tas sentimentalumas stebint visą aplinką – šie žmonės patikėjo visa idėja, jie gyvena ja, kas gali būti geriau? Tą akimirką tai buvo geriausia, kas tik galėjo būti. O dar kai Donatas pradėjo groti gitara… Būna akimirkos vien jau, dėl kurių verta gyventi. Ji buvo viena iš tų :)

Galiausiai persikėlėm į kavinukę, kur dar pasisedėjom, apsikeitėm kontaktais. Net buvom palydėtos iki pat namų! Ir vėl po labai ilgo laiko išbandėm vaikščiojimą beveik basomis per balas :)

Turbūt nenuostabu, kad tas visas draugiškumas nepasibaigė grįžimu. Tik grįžus buvom pasodintos prie „Alytaus šaltibarščių“ ir kepsniuko. Tai ką jau čia ir besakyti? Įspūdžių daug, šilumos daug, o pati akcija atrodo, kad kuo toliau, tuo vis labiau pasiseka.

Post Scriptum
15 žmonių, dvi valandos ir 539 žmonės „užkrėsti“ šypsenomis :)

Iveta

Tai draugų istorija

Draugai gali būti „tikri“, gali būt ir „dirbtiniai“.

Draugai gali būti „artimi“, gali būt ir „tolimi“.

Draugai gali būti ir „su tavim“, gali būt ir „be tavęs“.

Draugai gali paskolinti „savo petį išsiverkti“, gali būt ir abejingi.

Draugai gali perskaityti Tave iš akių, būna kai kurie ir iš ilgų sakinių niekada nesupras.

Ir vieniems pridera žodis „draugas“, o kitiems ne.

Tai Draugų istorija

Į darželį atėjau 4 metukų. Nepamenu ar iškart su tuo berniuku papuolėm į vieną grupę, bet kuo puikiausiai prisimenu auklėtojos žodžius: „Ji nesugeba nieko kito ir nenori nieko kito, kaip tik ištisą dieną žaisti“. Ir oj kaip aiškiai atsimenu tuos du sustumtus suolus pačiam klasės gale tiem, kurie patys blogiausi, didžiausios neklaužados ir apskritai auklėtojai matyt sunkiai apsiversdavo liežuvis juos vaikais pavadinti. Prie to stalo ir aš puikavausi. Vis lenktyniaudavom kas greičiau suvalgys sriubą, o tas nėra taip lengva, kai auklėtoja įpila mums paskutiniams. Prie šio „paženklinto“ blogiečių stalo sėdėjo ir tasai berniukas. Jis man nepatiko. Nedraugavau aš su juo. O ypač po to, kai šokių mokytoja pastatė mus drauge į vieną porą ir privertė šokti polkutę. Guodžiausi tuo, kad ateis ta diena, kai turėsim kiekvienas savo mokyklą ir su didele kuprine einant į mokyklą nieks man nekaišios „padnoškių“. Turiu įtarimą, kad ir skaityt, ir rašyt išmokau rekordiniais greičiais vien dėl to, kad tik kuo greičiau išdumt iš darželio ir nebešokt polkutės, nebesėdėt prie vieno stalo su tuo berniūkščiu.

Palaimos diena. Pirmąją mano rugsėjo 1-ąją viskas buvo nuostabu ir pasakiška iki tos akimirkos, kai įėjau į savo klasę. Ir visos mano vaikiškos svajonės sudužo dar keturiems metams. Tas berniukas buvo mano klasėje ir negana to naujoji auklėtoja mus susodino drauge, nes „ūgis prie ūgio“, kaip tyčia. Negana to, kad visą dieną turėjau kęsti tą berniūkštį, įspirt karts nuo karto į kokią blauzdą, trinktelt per pakaušį ar pavadint kokiu „negražiu“ žodžiu, tai galit įsivaizduot, kaip aš pasijaučiau per šokių pamoką dar keturiems metams pastatyta šokti su tuo pačiu „polkininku“? Ir jis vis numindžiodavo mano kojų pirščiukus, kas kėlė norą tik dar smarkiau jam trinktelti ar numinti koją dvigubai stipriau. Pavasarėlis, o gi jo pavardė „Vasaris“, buvo didžiausias mano vaikystės priešas.

Atėjo išganytoji penkta klasė, kai galėjom rinktis su kuo sėdėsi, su kuo šoksi, pradėjom atsirinkti „savus“. Kažko trūko. Aš pasiilgdavau galimybės Pavasarėlį paerzinti kokiu pliaukštelėjimu per pakaušį, pasišaipyti iš jo kreivo- „šleivo“ rašto, bet nebesėdėjom kartu, nes juk jis buvo mano nesimpatija. O aš jo. Juk taip?

Manau, septintoji klasė mums abiems buvo tam tikras persilaužimas. Susibendravom. Ką jau čia, kai šitiek metų kartu augom, tegu ir su vaikišku piktumu širdutėj, bet jis buvo mano didžiausias bendražygis. Ir džiaugsme ir varge. Gal ir tas piktumas buvo vaikiškas – mušu, nes myliu? :) Taigi pradėjom kurpti planus apie sėdėjimą kartu aštuntoje klasėje. Jis gindavo mane, aš jį. Ėjom vienas už kitą. Bendravimas tapo gražus, gal net kiek per idealus.

Viena lemtinga diena Alytuje (taip, aš esu grynakraujė dzūkaitė), savaitė prieš aštuntosios klasės rugsėjo 1d. Į Vilnių vykom apsipirkti, kai tėvų iniciatyva nuvykom į vieną butą. Tada supratau, kad šis tas čia rimto. Tą pačią dieną supratau – aš turiu savaitę atsisveikinti su viskuo kas buvo Alytuje. Rugsėjo 1d. prasideda mano naujas gyvenimas Vilniuje. 14-os metų paaugliui pasakyk, kad visi užtarnauti draugai, pamėgtos slaptos vietelės, geriausia draugė, visas saugumas ir Tavo užtarimas lieka kitam mieste. Buvo didelis smūgis. Nespėjau net iki galo suvokti. Daugeliui net nesakiau, nes buvo per sunku. Klasė apie tai sužinojo tik tada, kai į mano vietą atsisėdo naujokas. O štai Vilniuje nebuvo nei vieno pažįstamo, nei vieno draugo. Čia ir nauja klasė, ir nauja aplinka, naujas miestas… Manau tik tada ir pajaučiau tą tikrąjį žodžio „Draugas“ skonį. Man baisu buvo išeiti iš namų ir vien savo rajone pasivaikščioti. Man baisu buvo kam atvirauti, kad tik nepastebėtų akcento. Man baisu buvo sakyti savo nuomonę, nes čia ji buvo nulio verta. Čia viskas buvo taip didinga, bet ir taip baisu. Pasakysit: „Juk draugai niekur nedingo, yra įvairiausios susisiekimo priemonės“. Nei velnio, realybė kitokia. Iš visų draugų, geriausių draugių mano gyvenime išliko tik vienas Draugas – Pavasarėlis. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris po išvykimo liko su manim, mane palaikė. Štai ir supratau ką visą tą laiką turėjau vadinti draugu.

Praėjo 4 -5 metai. Vakar rytą radau pašto dėžutėje raštelį iš pašto apie registruotą laišką man. Prieš filmavimus dar spėjau nubėgti į paštą . Ir kai jį atplėšiau, kas gi viduj suvirpėjo, sukirbėjo. Tas pats kreivas – „šleivas“ raštas… Tos pačios nuoširdžios mintys… Tas pats ištikimas buvimas „su manimi“. Ir mano mėgstamiausio šokolado plytelė. Jau keletą metų mūsų ryšiai buvo nutrūkę, nes aš čia turiu savą gyvenimą. Ten jis savąjį. Vienintelis prisiminimas turbūt išlikę man dovanotos jo kareiviškos plokštelės su išgraviruotais žodžiais. Jis turi tokią pačią nuo manęs. Kad ir ką bešnekėtumėm, sunku tą ryšį ir tą draugystę išlaikyti. Tačiau žinot koks turbūt yra pagrindinis skirtumas tarp Draugo ir pažįstamo? Tu gali jo nematyti, gali jo negirdėti, gali neturėt galimybės jo apkabint, bet Tu visada žinai – jis yra ir jis su Tavim.

Pavasarėli, šis įrašas Tau. Kartais pasiilgstu tos polkutės ir numindžiotų pirščiukų. Dėkoju už tai, kad buvai ir tebesi, nesvarbu – sunku man ar lengva.

Bučkis!

Iveta

 

Post Scriptum
Turbūt patys „tikriausi“ ir patys artimiausi širdžiai mums tie žmonės, kurie lydėjo nuo darželio ar mokyklos laikų. O dabar susipažįsti ir po savaitės to žmogaus nei galvoj, nei širdy.