Svajonių darbo kambarys

Turime tokią magišką dėžutę, ant kurios yra užrašas: “Kad svajonės virstų realybe…”. Ji padalinta į dvi dalis. Kairėje dedami norai ir visos svajonės, kurias tik sugalvojame, o dešinėje – tai, ką jau įgyvendinome. Visus norus rašėme su data, esamuoju laiku, lyg visa jau būtume pasiekę (Pavyzdžiui, 2012m., rugpjūčio 1d., dirbu mėgstamą darbą, kuriame galiu save realizuoti). Azartiškai rašėme viską, kas tik buvo mintyse ir neleidome sau norų apriboti dėl finansinių, laiko ar kitų faktorių. Po 1,5 metų, prisiminus tą dėžutę ir ją peržiūrėjus, apima jausmas, kad surašę tuos norus, išsiuntėme užsakymą, kuris beveik visas buvo mums pristatytas. Net sunku tuo patikėti – dabar toje dėžutėje likę tik du neišpildyti lapeliai. Man tai buvo didžiausias įrodymas, kad gyvenime labai svarbu žinoti, ko nori ir tai užrašius, “išsiųsti užsakymą” visatai, kuri anksčiau ar vėliau tuos norus įgyvendins drauge su mūsų pagalba.

Tyrinėjant šio mėnesio temą, nuolat svajoju apie savą darbo kambarį, kuriame galėtų suklestėti visi mano turimi talentai, gebėjimai bei viduje negalinčios nurimti idėjos. Būtent todėl nusprendžiau “išsiųsti užsakymą” apie tą akimirką, kai pirmą kartą įžengsiu į savo svajonių darbo kambarį. Kviečiu ir jus prisijungti – drauge su manimi pažvelgti į tai, kur tikiuosi būti po kelerių metų.

Atveriu duris ir įžengiu į ganėtinai erdvų kambarį, kuriame dar jaučiamas dažų kvapas. Dominuoja žalia, šilta ir šviesiai ruda bei juoda su balta spalvos. Nuo pat pradžių žinojome, kad namuose dominuos šios spalvos. Jos tarsi simbolizuoja mums svarbius dalykus, kuriuos norisi perteikti ir namuose.

Žvilgsnį visų pirma patraukia stalas. Didelis, masyvus, tarsi sukurtas nuveikti didelius dalykus. Vien pažvelgus į jį, norisi bėgti link jo ir imti eskizuoti naujas iliustracijas bei rašyti naujas istorijas. Tą ir padarau. Skriete nuskrieju prie jo, atsargiai stumteliu kėdę ir atsisėdu. Dar atsargiau jį paliečiu pirmą kartą, tarsi nenorėdama  išgąsdinti, bandau palengva prisijaukinti.

Priešais panoraminiai langai nuo lubų iki grindų, pro kuriuos matau mišką, žydinčias lauko gėles ir net gabalėlį ežero, prie kurio už valandėlės keliausime pasivaikščioti. Apsidairau ar nieko nėra aplink ir krykštaudama, suspaudusi pirštus į kumštukus, sutrypčioju iš džiaugsmo kojomis. Nuostabu!

Sunkiai, tačiau paleidžiu stalą ir pasisuku žvilgtelti į pamerktas gėles tiesiai iš mūsų sodelio. Gėlės mane visada priverčia šypsotis. Net ir labiausiai subjurusią dieną jos geba kambarį pripildyti nepaaiškinamai šiltos atmosferos. Prieinu prie jų, keletą žiedelių perdedu į kitas vietas, kad ryškiausios gėlės būtų matomiausios. O tada pasilenkiu ir giliai įkvepiu žolės, miško, uogų ir vaisių aromato. Užsimerkus jis tarsi nukelia į vidurį miško, kur aplink žaidžia vėjelis, o viduryje pievos stalas su mano rašomąja mašinėle. Ak, ir vėl noriu sėsti ir rašyti…

Metams bėgant mūsų vakarai su draugais neatsiejami nuo balto vyno taurės. O kamščiai likę nuo vyno vis primindavo tuos jaukius vakarus, ilgus pokalbius ir kartu patirtus dalykus.  O štai dabar visi šie prisiminimai suguldyti ant vienos iš darbo kambario sienų, kuri tapo milžiniška kamštine lenta baigtoms iliustracijoms, nuotraukoms ir svarbioms žurnalų iškarpoms prikabinti. Paimu vieną iš segtukų ir su juo prikabinu naują mėnesio temos pavadinimą. Netrukus šalia jo atsiras žmonių nuotraukos ir pavardės, su kuriais būsiu sutarusi pasikalbėti šia tema, taip pat aktualios citatos iš įvairių knygų, filmų ir žurnalų.  Čia apsigyvens visokiausi maži ir dideli dalykėliai, kurie padės mėnesį paversti dar vienu atradimu.
O ant tos pačios sienos, jos viduryje tarp kamščių pakabinta ir mūsų kreidinė lenta, kuri taip pat  jau ne vienus metus padeda įgyvendinti visokiausias mūsų idėjas.

Žvilgteliu į kitą pusę, kur šalia židinio tarsi ore kabančios knygos. Ten ir psichologinės knygos, ir lengvi romanai, ir gyvenimo būdo knygos… Ten viskas, kas man padeda augti šaltais žiemos vakarais, pabaigus visus dienos darbus. Perbraukiu pirštais per knygų nugarėles ir sustoju prie R. Sharma, “Kelias į didingumą” knygos. Atverčiu atsitiktinį knygos puslapį, kuriame viena pabraukta eilutė: “Vienintelis būdas gyventi – atsiduoti gyvenimui iki beprotybės”. Nusišypsau pagalvojusi apie tai, kad dabar, turint tokį sau susikurtą kampelį, reikės pasistengti čia neužsibūti iki “beprotybės”.

Su knyga rankose visa sukrentu į minkštą sofą šalia židinio. Atsidūstu ir svarstau ar bus labai keista, jeigu vidurvasarį sugalvosiu užsikurti židinį. Taip norisi pajusti, ką reiškia vakarus leisti prie šiltos ugnelės, prietemoje, su šia knyga ir dideliu puodeliu mėtų arbatos. Tuoj pat atsigulu ant sofos, užmetu kojas ant jos krašto ir įsisteibelėju į baltas į lubas.
Staiga atsilapoja durys ir net nespėju pasisukti, kaip mane jau užgulęs Jis. Pradeda kutenti, o aš maldaujamai per juoką prašau sustoti: “Nauja sofa, ištepsiu, baik!”. Abu dar pasijuokiame iš to, kad net kiek baisoka čia apskritai ką nors daryti, nes norisi mėgautis dar čia esančia tvarka, naujumo kvapu ir atmosfera.

Džiugiai šokteliu iš sofos ir nubėgu prie baltos, žemę siekiančios užuolaidos ir it maža mergaitė klausiu: “Nori, parodysiu kai ką?”. Net nesulaukusi atsakymo jau skleidžiu užuolaidą, kuri kambarį perskiria į dvi atskiras erdves. Dabar darbo stalo net nematyti, čia likęs tik židinys, sofa, knygų lentyna ir pintas krepšelis. Pastarąjį pravėrusi, ištraukiu jogos kilimėlį ir smilkalus. Demonstratyviai išskleidžiu kilimėlį ant medinių grindų, uždegu smilkalus ir dar džiugiau ištariu: “Dabar kievieną rytą turėsiu erdvę, kur neblaškoma galėsiu užsiiminėti joga savo pačios namuose!”. Jis nusišypso ir jau matau kaip mąsto apie tai, kad tuo metu jis galės sau ramių ramiausiai miegoti.

Paimu jį už rankos, praveriu terasos duris ir jau matau link mūsų atskuodžiantį Atilą. Kaip visada jis net nebando sustoti prie mūsų, o pralekia strimgalviais toliau į darbo kambarį. Pažvelgiu į grindis, pilnas purvo, o tada į nuleistas Atilos ausis. Na, štai, dabar namai jau panašėja į “namus”, pamanau :) Pakviečiame jį pas save ir prisėdame terasoje. Atila apibėga dar kelis ratus aplink savo naujus namus, o aš pažvelgiu į Kiprą ir tariu: “Aš dar negaliu visu tuo patikėti”. O jis tik supratingai paima mane už rankos ir atsako: “Aš irgi”.

Post Scriptum
Na, o dabar eisime rašyti naujus norus į magiškąją dėžutę bei daryti viską, kad ši akimirka, kurią ką tik papasakojau, liktų ne tik žodžiais ir paveikslėliais, o virstų mūsų realybe. Linkiu ir jums kuo dažniau susimąstyti apie tai, ką norėtumėte pasiekti ir turėti: kaip tai kvepia, koks jausmas tai liesti, koks to skonis, kaip tai atrodo ir kokius garsus tai skleidžia. Išsiųskite savo “užsakymą” ir jūs!

Kilo minčių skaitant? Pasikalbam komentaruose :)

Iveta

Kiti įrašai apie savęs realizavimą darbe:
10 idėjų darbo vietos patobulinimui
Save realizuoti nėra lengva, tačiau norint būti laimingu – tai būtina

1 komentaras

  1. Naujas posūkis rašyme. Daugiau kūrybos. Gal ir gerai!
    Įdomu tai, kad vėl gi kalbėjai apie Save, bet kitaip. Tekstas gal net labiau asmeniškas nei iki šiol, juk kalbama apie svajones, bet man buvo įdomiau ir maloniau skaityti, nei kai kuriuos kitus straipsnius. Manau, gerai, kad nebuvo tobulumo paieškų arba iš serijos „Kaip tai padaryti…“
    Linkiu šios svajonės išsipildymo. Turbūt dauguma Tavo mintyse rado bent vieną mintį ir apie savo svajonių namus. Namams svarbiausia jaukumas;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *