Sugalvok norą!

„Sugalvok norą! Jei atspėsi ant kurio žando blakstiena, išsipildys.“
Norai patys ne iš šio ne iš to nesipildo, juos pildome mes patys.

Šiuo metu gyvenu tokiu savęs, savo pomėgių, savo norų atradimo ritmu. Atrodytų – kam čia dar ieškoti kažko, kas ir taip aišku? Manau, ateina kiekvienam laikas, kai susimąstome kiek tai, ką darai, kuo gyveni, kuo kvėpuoji yra būtent tavo norai, būtent tavo lūkesčiai. Nes labai dažnai svetimi lūkesčiai, svetimos viltys įsliūkina į mūsų gyvenimus ir apsigyvena čia lyg būtų visai mūsų pačių. Todėl šiek tiek apie tai, kaip pradėti vėl atrasti patį save, o ne kitus, kaip imtis tai įgyvendinti ir išsilaikyti.

 

NORŲ FILTRAS.Bet kurį kilusį norą ir mintį „Oj kaip norėčiau!“ reikia perleisti per klausimų filtrą: (Taip išvengsime naujų prikištų iš šalies norų arba tų, kurie yra vienkartinis užgeidis)

  • Kodėl aš to noriu? Kam man to reikia?
  • Ar tikrai to noriu aš, o ne kiti?
  • Ar aš tikrai tikiu, kad man įmanoma tai gauti/pasiekti?
  • Kokia yra kaina to, ką noriu gauti/pasiekti ir ar esu pasiruošęs ją sumokėti?

KUO NORIU BŪTI „UŽAUGĘS“?Labai dažnai tenka susipažinti su žmonėm, kurie sako: „Net neįsivaizduoju ką noriu veikti“.  O jeigu pabandžius? Yra keletas dalykų, kurie gali pagelbėti tai atrandant:

  • Visas tavo gyvenimas, tavo nueitas kelias ir yra aiškiausias kelrodis į tai, ką tau skirta veikti gyvenime. Pokalbis su tėvais, vaikystės draugais, giminėmis gali atverti akis. Pati išklausinėjau savo tėvus, Enriką, kuri mane dar visai mažytę prižiūrėdavo kieme. Klausiau apie ryškiausius savo bruožus, ryškiausius pomėgius ir savybes. Patikėkit, tai, ką sužinosit bus lyg „taigi aš visada tai mėgau, aš visada taip elgiausi!“. Didelė dalis mūsų talentų bagažo ateina iš vaikystės, todėl tikrai verta pašnekėti su tais, kurie mus pažįsta jau ilgą laiką.
  • Klausimas taip pat kiek atveriantis akis: „Ką besimokant tau buvo begalo smagu, norėjosi to mokytis be sustojimo?“
  • Kurioje srityje esi geriausias? Galbūt kažką darai geriau nei visi kiti?
  • Kas tave užveda? Ką darant kraujas užverda gyslose, akys kibikščiuoja, o jėgos ne tik, kad nesenka, o jų tik daugėja?
  • Trūkumai ne ką mažiau svarbu, nei tavo privalumai. Atvirai pagalvok ir atsakyk sau kur esi silpnas, kur turi spragų, ką daryti tau labai nepatinka ir neteikia visiškai jokio malonumo?
  • Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi? Kokiais principais gyveni? Įvardink penkis svarbiausius dalykus, kurie nuolat tave lydi gyvenime. Pavyzdžiui, kūrybiškumas, idėjos, mokymasis, valdžia, bendradarbiavimas ir t.t…
  • Kaip, manai, ko iš tavęs tikisi kiti? Tėvai? Draugai? Mokytojai? Gal kažką darai vien dėl to, kad to nori kiti, tikisi kiti?
  • Ką galėtum dirbti „nemokamai“?
  • Jeigu būtum pilnai apsirūpinęs finansiškai, tau netrūktų pinigų, kokia veikla užsiimtum, ką dirbtum?

O dabar imk ir visus šiuos aspektus susumuok. Sudėk visus pomėgius, aistras į viena ir pagalvok ar yra kažkokia profesija, kuri tai atspindėtų? Nėra? – Tiesiog puiku, sukurk kai ką naujo. O taip pat pasverk ir savo trūkumus, kitų į tave įdėtus lūkesčius ir pamąstyk kokį kompromisą būtų galima surasti nenuskriaudžiant savęs.

NORĖTI NEUŽTENKA!Kai kurios dabartinės filosofijos sako, kad tereikia vizualizuoti, labai stipriai norėti ir tai gausi. Žinot, kartais tikrai pasitaiko tokių dalykų, bet norai pildosi tik tiem, kurie imasi juos realizuoti. Iš dangaus trokštami dalykai nenukris, taip nebūna. Reikia eiti ir tai pasiimti, o ne sėdėti ant „sofkutės“ ir laukti. Keletas pastebėjimų apie tai, kada iš tiesų norai pildosi:

  • Lengvas „pamišimas“ dėl idėjos. Tam, kad idėja, noras išsipildytų neužtenka galvoti „būtų visai nieko, jeigu tai turėčiau“. Ne, realybe tampa tai, ką lydi toks jausmas, lyg negali kaip nori, lyg padarysi bet ką, kad tik tai turėtum. Idėją ar norą turi lydėti jėga, energija, jausmas. Tada niekas nesustabdys.
  • Nebūtina matyti kitą kranto pusę. Ir pati dažnai anksčiau maniau, kad jei jau turi idėją ar kažko nori, tai reikia susidaryti kuo detalesnį planą ir matyti kelią nuo A iki Z kaip tai pasieksi. Bet gyveni ir mokaisi :) Paprastai pradėdami įgyvendinti ką nors tikrai didelio žmonės net neturi smulkmeniško plano, net nenumano kaip pasieks, daugmaž žino į kurią pusę judėti ir tiek. Ir ironiška, tačiau, kai žengi pirmą žingsnį ir darai tai, kuo tikrai gyveni, tuomet visas pasaulis krinta tau po kojom, kad tik gautum tai, link ko eini. Žingsnis po žingsnio ir štai pasiektas tikslas. Tačiau reikia neužmiršti, kad aplinka padeda tik tiems, kurie imasi veiksmo. „Sofkutės“ sindromas čia tik blogina padėtį :)
  • Dažnai mūsų tikslų pildymąsi įtakoja aplinka. Keičiantis mūsų tikslams, mūsų norams, vertybėms, keisis ir aplinka. Žinoma, nėra lengva, tačiau viena aišku, jeigu tu trokšti ir dedi jėgas į viena, o tavo aplinka apie tave kalba ką kita, čia jau negerai. Nes tuomet ta alinka pradės daryti viską, kad tik išmuštų tau iš galvos tas „keistas“ mintis. Aplinka turi būti tave palaikanti, todėl negailėk „draugų“, kurie tavimi netiki, kurie tave stabdo. Tai ženklas, kad šiem žmonėm su tavim nepakeliui.
  • Jeigu gali kažką įsivaizduoti, tuomet gali tai ir turėti. Patikrinta, išbandyta ir dar vis stebinančio – pabandyk nuolat įsivaizduoti, kad jau turi tai, ko nori. Elkis, jauskis, kalbėk, judėk taip, tarsi, visa jau turėtum. Neįtikėtina, bet tuomet trokštami dalykai į gyvenimą ateina žymiai lengviau ir sklandžiau. Tai tarsi vizualizacija realiuoju laiku, tačiau turėkite galvoje, kad to neužtenka. Reikia imtis ir veiksmų.
  • Daug kas sustoja tada, kai kalba pradeda eiti apie pirmą žingsnį. Štai žinau ko noriu, net gi tikiu tuo, bet bijau žengti pirmą žingsnį. O jei nepavyks? O jei iš manęs juoksis? O jei nepateisinsiu lūkesčių? O jei… Kiek talentų, kiek idėjų nuolat yra šitaip nuskandinama, palaidojama. Nežinau vaisto nuo to, tačiau pirmas žingsnis yra sunkiausias ir reikšmingiausias. Reikalas tame, kad kai jau žengi pirmąjį žingsnį, tai žengsi ir antrą, ir trečią. Eiti ir pasiimti, žengti pirmą žingsnį dabar pat – tai visa paslaptis.

GYVENIMO RESTORANAS – BŪDAS LENGVIAU SUPRASTI KAIP DERĖTŲ IŠSIKELTI TIKSLUS. Įsivaizduok, kad kasdien lankaisi Gyvenimo restorane. Jo meniu labai paprastas – viskas, ko tik gali panorėti. Padavėjas Pjeras atneš bet ką, ko tik užsisakysi. Šio restorano skirtumas toks, kad čia gali užsisakyti absoliučiai viską, pradedant nuostabiu šveicarišku šokoladu pirktu Ženevos parduotuvėlėje, baigiant trokštama karjera, daiktais, viskuo! Tad ką užsisakytum? Ko panorėtum? Svarbu Pjerui įvardinti tai, kuo tiksliau, nes juk „Noriu namo prie jūros“, gali būti patiektas kaip, pavyzdžiui, lūšna 100km nuo Klaipėdos – nes namas prie jūros kiekvienam suvokiamas skirtingai. O gyvenimas mėgsta pajuokauti, todėl tikrai verta pamąstyti ne tik apie tai, ką užsisakyti norite, bet ir kuo tiksliau tai patiems sau įsivardinti. Jei jau namo prie jūros – tai tebūnie tai bus kotedžas, gėlių gatvėje, Nidoje, dviejų aukštų, naujos statybos su naujais baldais ir su terasa į jūros pusę, 2013 metų liepos 1 dieną. Tik nuo mūsų pačių priklauso ką padavėjas Pjeras mums atneš :) Todėl rinktis reikia atsakingai.

Norai, kurie nevirsta tikslais neišsipildo. Kaip atrodo tikslai?

  • Jis parašytas pirmuoju asmeniu.
  • Esamuoju laiku, tarsi jau turėtum tai, ko nori.
  • Kuo tiksliau ir išsamiau.
  • Su galutine data, vieta ar laiku. (Tikslai be datų niekada neįvyksta arba įvyksta, bet daug vėliau, nei norėtume)
  • Tikslą skaidyk į mažesnius žingsnelius, kurie yra tarsi planas kaip pasiekti galutinį tikslą.
  • Norėti visose srityse vienodai. (Nepamirškite, kad gyvenimas nėra tik darbas arba tik malonumas. Jis susideda iš karjeros, darbo, mokslų, fizinės ir dvasinės būklės, laisvalaikio, asmeninių santykių, saviugdos… Jeigu puoselėsim tik vieną savo gyvenimo gabalėlį, grius visos kitos sritys)
  • Toks, kurį Pjerui gavus, nekiltų jokių klausimų ir jam netektų improvizuoti. Rašant tikslus vietos fantazijai nebeturi likti.
  • Šalia galima aprašyti ir tai, kaip jautiesi tai turėdamas, kokia aplinka tave supa, ką veiki, koks esi… Pasigirk pačiam sau kaip tau gera :)

97% pasaulio žmonių nedirba su tikslais. Skaičius, kuris nėra iš piršto laužtas. Pati aplink save pastebiu daugybę tokių žmonių. Nesakau, kad blogai ar gerai yra su savo tikslais ir norais dirbti, tačiau viena tikrai aišku – dauguma tų, kurie nededa pastangų į savo norų pildymą išgyvena „Sofkutės“ sindromą. O dauguma tų, kurie nors biškutį tuo užsiima, juda pirmyn dukart, penkiskart, o kartais net dešimt kartų greičiau, nei bet kuris kitas jų aplinkoje.

 

Post Scriptum
Ir turėkite galvoje, kad kas benutiktų, kad ir kaip atrodo nesisektų pildant savo norus, galų gale suprasite, kad viskas išeina tik į gera :) Atradus šią tiesą pakeliama bet kas. Plataus svajojimo, norų be ribų :) Ir svarbiausia – būkit ištikimi patys sau.

Šis įrašas rašytas remiantis Peep Vain „The most important question“ knyga.

Pirkti nerekomenduoju, nes tai, kas svarbiausia, ką tik sužinojot :)

 

Iveta

8 komentarai

  1. Labas, Iveta,

    šaunus ir pozityvus straipnis/įrašas. Man patiko. Mintys laiko patikrintos ir asmeniškai. Stengiuosi tikslus rašytis, vizualizuotis ir siekti…tai daryti yra b9tina, norint kažko daugiau gyvenime. Vien tikslų nusistatymas ir surašymas popieriaus lape gali būti labai malonus procesas ir, žinoma, plano numatymas…Svarbiausia, kad svajonės ir tikslai būtų ,,iš širdies“, ko tikrai norisi…Įsitikinau, kad tada lengviau viskas einasi.

    Na tiek. Kaip sakoma. Nenustokime svajoti – ,,Don’t stop dreaming“ ir siekti savo tikslų ir svajonių, kad ir pamažu…:)

    Pozityviai

    Giedrius

  2. ir taip pat esu ne kartą čiupęs už savo vešlių plaukų ir staigiu judesiu išmetęs savę iš duobės.Veikia, sena patikrinta praktika, belieka naudotis.

  3. O tai jei tavo noras laimetis labai saunu priza per konkursa kuriame nieko nereikia daryti tai kaip tada nesedetis ant sofkutes? :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *