Save realizuoti nėra lengva, tačiau norint būti laimingu – tai būtina

Dar keli mėnesiai atgal kam nors paklausus: “Kuo užsiimi gyvenime?”, jau paruoštas atsakymas būtų sklandžiai išslydęs iš Jos lūpų. O dabar tas pats klausimas sukelia gilų atsikvėpimą ir reikalauja daug pastangų sudėtingus dalykus paaiškinti vienu sakiniu. Ir patikėkite, Ji to tikrai neplanavo. Bet įdomiausia yra tai, kad dar niekada tas “sudėtingumas” taip maloniai nekuteno, dar niekada jis dienų viena po kitos nespalvino tokiom ryškiom spalvom. Ir tikrai niekada Ji nebūtų pagalvojusi, kad vieną dieną pasakos, kaip pasirinko ne aiškų, o labai jau miglotą ir visiškai nenuspėjamą kelią karjeroje.

2009m. – 2012m., Iveta

Tada, dar būnant mokykloje, ji nelabai nutuokė, ką norėtų veikti, tačiau turėjo vieną sąlygą – darbas turi būti įdomus. Taip į akiratį papuolus vienai didžiausių internetinių sprendimų įmonių Baltijos šalyse ji jau rašė laišką įmonės direktoriui. Tie metai nebuvo iš lengviausių darbo rinkoje – patyrusius specialistus atleidinėjo, o priimti vienuoliktokę vietoj tokio žmogaus irgi neatrodė sąžininga. Nesvarbu, kad ji ir rodė didelę motyvaciją būti komandos dalimi. Gavus neigiamą atsakymą ji turėjo priimti lemiamą sprendimą, kuris remiantis sveika logika turėjo būti susitaikymas su tuo ir bandymas ieškoti toliau. Bet kiek vienuoliktokė, kurią dar išlaiko šeima, o ambicijos siekia dangų, gali mąstyti logiškai? Ji labiau vadovaujasi instinktais ir jausmais.
Tada ji direktoriui pasakė, kad verčiau dirbs nemokamai nei kad nedirbs šioje įmonėje. Tuo metu tėvai šio sprendimo apskritai nesuprato – kam dirbti nemokamai, kai gali susirasti apmokamą darbą? Bet ji ėjo ten kiekvieną darbo dieną, leido vasaros dienas, kuriomis jos draugai džiaugėsi atostogaudami prie ežerų. O ji netgi kai kuriais savaitgaliais susitikdavo ofise su direktoriumi papildomai, kad tobulėtų dar sparčiau ir su jo pagalba įgautų reikalingų darbui įgūdžių. Atėjus paskutiniam vasaros mėnesiui jai buvo pradėtas mokėti atlyginimas už skiriamą laiką ir atliekamą darbą. Tai buvo didžiausias įvertinimas ir patvirtinimas to, kad anksčiau priimtas sprendimas buvo teisingas. Nuo to laiko tėvai net nebandė jos atkalbinėti nuo visų tolimesnių beprotiškų sprendimų, nes žinojo, kad tai beprasmiška – ji vistiek tai padarys ir pasieks savo.

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Atėjus rudeniui teko grįžti prie mokslų, tačiau dirbti, nors ir simbolišką dienos dalį, ji toje įmonėje pasiliko. Mintis okupavo dvyliktos klasės egzaminai ir atsiradusi antra pusė. Per daug net ir nebuvo laiko susimąstyti apie tai, ar ji eina teisingu profesiniu keliu, o tuo metu turint tik truputį patirties tai ir neatrodė reikalinga. Ten pat padirbėjus dar vieną vasarą “įsimylėjimas” pradėjo po truputėlį blėsti. Kol vyko aktyvus mokymasis ir tobulėjimas, tol viskas kėlė sparnus aukštyn. Kai tik darbas liko tik paskirtų užduočių vykdymas, o ir kūrybos tame nebe labai jau ir beliko, tada prasidėjo abejonės dėl pasirinkimo. Atsiradus studijoms ji vėl pasiliko tik minimalų darbo krūvį ir “nėrė” į studijas, kurios tuo metu buvo didžiausia jos svajonė – Kūrybinės industrijos. Gal atsiradusios abejonės ir būtų išsikerojusios dar labiau, jei ne atsiradęs pasiūlymas užimti didžiausios Lietuvos farmacinės įmonės internetinių projektų vadovės vietą. Tuo metu kaip tik drauge su antrąja puse jie svarstė apie bendrus namus, o naujas darbas, ne paslaptis, tai tik paskatino. Netrukus prasidėjo savarankiškas gyvenimas, virė studijų darbai, o darbai taip pat per daug neleido atsipūsti. Laikui bėgant  ji jautėsi vis labiau ir labiau pavargusi – tiek fiziškai, tiek morališkai. Atrodė, viskas klostėsi tiesiog puikiai: tuo metu ji pirmą kartą atsirado ant žurnalo viršelio, vėliau netgi pradėjo rašyti tam pačiam žurnalui, darbai lėkte lėkė pirmyn, tačiau kažkas vis nedavė ramybės.  Šiame darbe kūrybos apskritai vargu ar buvo. Generalinis direktorius turėjo savo viziją, kurią reikėjo tiesiog įgyvendinti, vietos asmeninei kūrybai čia nebeliko. Po metų ši įmonė buvo parduota, todėl projektas buvo sustabdytas. Tada su milžinišku palengvėjimu ji uždarė tas duris. O nueidama jau nebeatsisuko – ši sritis nebekėlė tokio žavesio kaip pradžioje, ji nebejautė netgi jokios nostalgijos. Viduje buvo ramu.

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Padarius kelių mėnesių pertrauką apėmė nesaugumo jausmas. Jai nepatiko būti išlaikomai antros pusės, ją trikdė tai, kad nebebuvo tikslo save kur nors realizuoti ir vėl atrodė, kad kažkas ne taip. Tuomet viskas susiklostė taip, kad ji sugrįžo į tą pačią sritį, bet dirbo jau kitoje įmonėje. Ši buvo mažytė, trykštanti didelėmis ambicijomis, kūrybiškomis idėjomis ir pažadėjo daug vietos pasireikšti jos kūrybai – darbas su aplikacijomis. Tai buvo lyg atgimimas. Ji netgi pati piešė eskizus planuojamoms aplikacijoms, pati kūrė scenarijus aplikacijos veikėjams, turėjo viziją, kaip kiekvienas iš jų atrodys, ką sakys, kaip elgsis. Ne visuomet ji jautėsi “stipri” atlikdama tokius skirtingus darbus viena pati, tačiau tai šiek tiek prašviesino mintis, vėl sugrįžo nuotaika. Galiausiai atėjo laikas projektą atiduoti trečiosioms šalims. Ji žinojo, kad ši darbo dalis nebebus tokia maloni: darbo pobūdis bus toks pats kaip pirmojoje įmonėje. Motyvaciją dar labiau “numušė” tai, kad jautėsi didelis trūkumas žmonių, kurie kokybiškai galėtų atlikti trūkstamą projekto dalį. Galiausiai šis projektas taip pat buvo sustabdytas. Tada ji išgirdo ne vieną pasiūlymą ir vėl dirbti su internetiniais projektais. Jeigu būtų tikrai troškusi dirbti toliau šioje srityje, tai būtų buvę puikios galimybės judėti pirmyn. Tačiau aišku buvo viena – sugrįžti ten pat būtų buvusi didelė klaida. 3 metai patirties su internetiniais projektais, kad ir kiek ji stengėsi į viską žiūrėti pozityviai, kalbėjo už save – kelias, kurį jį pasirinko, nebuvo teisingas. Pranešus apie sprendimą išeiti iš darbo, kaip ir manė, ji sulaukė nustebusių žvilgsnių. Ji paaiškino: “Pažiūrėjau į šią situaciją filosofiškai”. Bandė aiškinti, kad ateitis, kurios ji siekia, tikrai nebus susijusi su internetiniais projektais, todėl nusprendusi pasitraukti. Buvo matyti, kad aplinkiniai nelabai suprato – tai ko gi ji nori? Bet baisiausia buvo tai, kad ji pati nežinojo, ko norinti. Ir tai buvo kuo aiškiausias ženklas, kad laikas sustoti ir gerai viską permąstyti iš naujo.

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Ji negalėjo atsidžiaugti tuo, kad yra laiko skaityti knygas. Ir ne universitetines, o tas, kurių pilnos jos lentynos. Ji galėjo sau leisti visą dieną pražiūrėti filmus, kuriuos jau taip seniai planavo pamatyti. Ir svarbiausia – pagaliau buvo laiko tinklaraštį perkelti į naują puslapį bei rašyti, rašyti, rašyti… Kilo mintis kiekvienam mėnesiui pasirinkti vieną temą ir ją imtis tyrinėti. Viduje ta mintis taip “zujo” ir taip nedavė ramybės, kad ne tik tinklaraštį į naujus namus per kelias dienas perkėlė, tačiau ir tris naujus įrašus spėjo parašyti. Tada vieną vakarą ji susitiko su keliais senais draugais bei nupirko antrajai pusei knygą, kurios jis taip norėjo – “7 ingredientai”. Grįžus vakare namo su ta knyga, buvo jau vidurnaktis, o ji negalėjo nulaikyti pirščiukų, kaip jie norėjo imti ir aprašyti tos knygos atsidūrimo namuose istoriją.  Sunku nupasakoti kaip ją sužavėjo ta mintis, kad kiekvienas daiktas, kaip ir žmogus, turi savo istoriją. Ji taip ir matė, kaip ta knyga turi šelmišką asmenybę bei arbatos puodelis jos namuose jau kurį laiką ieško atsakymų į santykių klausimus, o kino filmas, kurį jie žiūrėjo, tarsi geras psichologas – juos vis šio to pamoko. Davus paskaityti pirmąją istoriją apie knygą artimiausiems žmonėms, ji pamatė susižavėjimą jų akyse. Nors giliai viduje jau seniai tai žinojo, bet dabar dar stipriau suprato, kaip seniai ignoravo veiklą, teikiančią jai daugiausiai džiaugsmo – rašymą.

Vaikystėje, nuvažiavus pas senelius į Kėdainius, pirmiausiai ji pasiimdavo popieriaus lapą ir eidavo piešti tokius guminius žaislus, rusiškų filmukų herojus. O grįžus, namuose imdavo pasakų knygas, kurias jai parnešdavo mama iš knygyno. Jos turėjo beproto gražias iliustracijas. Pasidėdavo knygelę priešais, popieriaus lapą šalia ir bandydavo perpiešti tai, ką matė. Dažniausiai kiti nepatikėdavo, kad ji piešė iš akies. Galvodavo, kad greičiauiai “kalkę” naudojo, nes tuo metu darželyje taip palengvintai visi vaikai piešdavo. Vėliau ir į “Vienožinskio dailės mokyklą” įstojo, iškart į antrąją klasę. Tačiau tai taip iki paskutinų mokyklos klasių ir liko tik pomėgiu. O po to, kai dailės mokykla su visais savo reikalavimais ją galutinai išsėmė, pieštuko ji į rankas nebuvo paėmusi 5 metus.
Palikus piešimą savo mintis ji išreikšdavo rašydama. Klasėje jau niekam nekildavo klausimų dėl to, kas parašė rašinėlį, o kas ne. Nekildavo klausimų ir dėl to, kieno rašinėlis įdomiausias. Ne visada jos rašinėliai laikėsi nustatytų taisyklių, ne visada juose mokytoja rasdavo tai, ko tikėdavosi. Bet visada tuose rašinėliuose ji gana taikliai išsakydavo savo mintis, kurias perteikdavo neįprastais būdais, emocingai ir jautriai. Bet mokykla ne tai vertino, ne už tai buvo rašomi dešimtukai :)
Ir todėl nebuvo nei menkiausios minties, kad kada nors gyvenime ji galėtų sieti savo ateitį su rašymu. Jai visada atrodė, kad tai nebus veikla, iš kurios ji pasistatys sau finansinį pagrindą. Ji nebuvo ir kažkokia pakvaišusi menininkė, kuri galėtų rašyti romaną po romano ir taip skintis savo kelią į pripažinimą. Ji tiesiog mėgo perteikti klasiokams savo mintis rašydama, priversti juos įsiklausyti į tai, ką ji nori pasakyti. O atsiradus tinklaraščiui tai tiesiog įgavo “truputėlį didesnį mastą”, nei klasė ar draugų ratas.

O štai dabar, supratus, kad tiek laiko ji ignoravo tai, ką šnekėjo jos rankos bei tai, kam silpnybę jautė širdis, ji žinojo – nebus geresnio laiko nei dabar klausytis širdies. Jeigu jau norisi tomis mintimis pasidalinti su kitais, kodėl neparašius knygos? Ir kodėl jos neparašius taip, kaip nėra parašyta nei viena knyga? Kodėl daiktai, reikšmingi žmonių gyvenimams, negalėtų prabilti ir papasakoti apie tų žmonių istorijas iš savo perspektyvos? Kodėl negalėtų ji pati nupiešti iliustracijų? Ar gi ne jos geriausiai papildytų eilutes, pilnas žodžių?  Kodėl gi įrašai, pasirodantys tinklaraštyje, negalėtų tapti knyga, sudaryta iš kiekvieno mėnesio tyrinėjimų?

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Kai šie klausimai ją aplankė, ji suprato kaip stipriai skaudino save tris ištisus metus. Kas žino, galbūt tų metų reikėjo tam, kad ji sustiprėtų, kad galų gale žinotų, ką reiškia dirbti taip  sau netinkamą darbą, kad net skauda. Bet svarbiausia – dabar ji žingsnis po žingsnio pradeda pajausti, ką ištiesų reiškia savo gebėjimus ir pomėgį realizuoti darbe:

1. Pradėjus rimčiau domėtis knygos išleidimu, dėliotis viziją kaip ta knyga atrodytų, visas pasaulis tarsi ėmė ir puolė po jos kojomis. Tarsi jis būtų sakęs:  “Eini teisingu keliu”. Ji sutarė dėl susitikimo su rašytoja ir dailininke Sigute Ach, kuri turi leidyklą “Nieko rimto”. Ji pasitarė su Linu Adomaičiu dėl to, ką reikėtų padaryti prieš susirandant remėją. Pradėjo atsirasti vis daugiau žmonių aplinkui, kurie vienaip ar kitaip galėjo padėti daryti tai, ką ji mėgo – rašyti.

2. Tinklaraštį ji rašo jau tris metus ir niekas už tai jai nemoka. Niekas nemoka ir tiems žmonėms, kurie tas istorijas skaito. O jų tkrai nemažas būrys. Tai buvo dar vienas ženklas, kad tokį “darbą” dirbti net ir “už pinigus” jai būtų malonumas.

3. Rašymas niekada jos nevargino ir neišsemdavo iš jos nei trupučio jėgų. Atvirkščiai, rašymas jai tik suteikdavo papildomų jėgų dozę.

4. Ji galėdavo ilgam panirti į darbą ir be jokių pertraukėlių. Tai buvo jos slipnybė, kuriai ji negalėdavo atsispirti tol, kol nepabaigdavo to, ką pradėjo. O jeigu sustodavo parašiusi dalį, ją kankindavo nerimas dėl tų neišbaigtų minčių.

5. Jai nereikėjo ilgai kauptis ar dėti daug pastangų, kad galėtų pradėti rašyti. Reikėjo tik temos ar idėjos, o tada pirštai patys ieškojo raidžių.

6. Ji žingeidžiai žiūrėjo į rašymą ir stengėsi jame tobulėti, augti, mokytis, semtis žinių. To niekada nelaikė tuo, ką “reikėtų daryti”. Ankstesniuose darbuose tobulėjimas toli gražu vyko taip savaime.

7. Atsiradus kažkokiai problemai, susijusiai su tinklaraščiu, ji viską norėjo imti į savo rankas ir tvarkyti pati. Tarsi ji būtų vienintelis žmogus, žinantis kaip bus geriausia. Su ankstesniais darbais atsiradusias problemas tiesiog norėjosi kuo greičiau perleisti kitiems…

8. Ją žavėjo tas jausmas, kad net jeigu ir atsirastų kas nors, užsiimantis kažkuo panašaus, jis nebūtų jai konkurentas. Ji žino, kad nei vienas kitas žmogus negalėtų identiškai atkartoti to, ką gali sukurti ji.

9. Apie rašymą ji mąstė vonioje, stovėdama parduotuvės eilėje, išėjusi pasivaikščioti… Visur. O tai taip pat ženklas, kad veikla, kuria ji užsiimė nebuvo priverstinė. Mintys savu noru sugrįždavo prie rašymo tik radusios laisvą akimirką.

10. “A. Maslow manė, kad poreikis save realizuoti yra toks pats stiprus, kaip ir poreikis valgyti arba kvėpuoti. Jeigu žmogus šio poreikio netenkina, jis nesijaučia laimingas. Anot Maslow, jeigu žmogus nori būti laimingas, save realizuoti būtina.” Ir iš tikrųjų, šiuo metu ji jau jau nebeprisimena, kada paskutinį kartą buvo tokia laiminga.

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Post Scriptum
Pieštukas ir bloknotas buvo du dalykai, kuriais ji šiuo metu gyveno. Tai buvo tarsi narkotikas: kur tik eidavo, ji bloknotą nešiodavosi su savimi (nes ką gi reiks daryti, jeigu kils kokia nuostabi mintis!), tik radusi progą skrebendavo popierių pieštuku, nes jai baisiai patiko tas grafito kvapas. Dar visai neseniai ji buvo viską sukompiuterizavusi: dienotvarkė, užrašai ir visas darbas tik su kompiuteriu. O dabar susigrąžinus malonumą viską rašyti ir piešti rankomis, ji tarsi surado dalelytę savęs, kurią jau keletą metų buvo pametusi. Pieštukas tapo jos įrankiu pasauliui papasakoti savo istoriją. Ir sunku patikėti, tačiau po penkių metų jai vėl sugrįžo noras piešti! Nebuvo geresnio ženklo, kad pagaliau ji žengia teisingu keliu :)

Pasikalbam komentaruose?

23 komentarai

  1. Noretusi tiketi, kad sugebesi tapti finansinskai nepriklausoma leisdama knygas, bet… Man atrodo sioje situacijoje liksi islaikoma savo draugo. Nekoks sprendima, darbas vistiek reikalingas, o rasymas turi likti laisvalaikiui. Manau, kad save gerbianciai panelei turetu buti geda buti islaikomai vaikino (na nebent ji laukiasi), kad ir kaip tas vaikinas sakytu, jog viskas gerai ir jam nesunku dirbti uz du..

    • G, daryti tai, ką darau – yra darbas. Kiaurą dieną praleidžiu dirbdama prie tinklaraščio ar knygos, kaip bepavadinsi. Dirbu daugiau nei tada, kai dirbau pilnu etatu :) O žmogus nebandęs to daryti, ne visada turbūt ir supras kiek pastangų ir darbo reikalauja veikla, kuria dabar užsiimu.
      Kas dėl išlaikymo, yra toks dalykas kaip santaupos. Kai jų turi, nesi jau toks „išlaikomas“ draugo. Tuo pačiu šiuo metu ieškau žurnalo, kuriame pavyktų sutarti dėl skilties mano straipsniams :) Tai yra vadinama „darbo paieškomis“. Noriu kaip įmanoma labiau tobulėti šioje srityje, o rašymas žurnalui, manau, galėtų parodyti kai kurias mano klaidas ir vietas, kur reikia patobulėti. Tačiau apie tai pasakosiu kurį kitą kartą, šiam įrašui tai nėra aktualu.
      O kas dėl draugo požiūrio. Aš esu begalo laiminga dėl to, kad draugas mane palaiko ir skatina siekti svajonės :) Tegu tai bus ir finansinis išlaikymas kažkurį laiko tarpą, tačiau ir jis jaučiasi laimingas matydamas kaip diena iš dienos aš jaučiuosi laiminga rašydama.

      • Teisingai Iveta, linkiu tau sėkmės!!! visada įdomu paskaityti ką esi parašiusi, labai. Kažkada tavo istorija labai įkvėpė ir vis nuolat palaiko :) kaip puiku, kad su Kipru kartu gyvenate, aš ir turiu tokią svajonę, tikiuosi kada įgyvendinsime, gal kada parašysi apie tai kaip tai įgyvendinti, kaip jauniems žmonėms pradėti gyvenimą kartu :)

        • Simona, ačiū už pasitikėjimą ir tikėjimą :)) O dėl gyvenimo drauge, siūlyčiau tiesiog imti ir pradėti gyventi. Mes darėme taip ir dabar tuo sprendimu labai džiaugiuosi. Beje – tuo metu daug kas aplink mūsų labai nesuprato :) O dabar visiem tai jau kasdienybė matyti mus vienuose namuose. Taigi, mažiausiai į ką reikėtų kreipti dėmesį – kitų nuomonė.

      • Mane labiausiai žavi tai, kad ieškai savo veiklos. Per daug, manau, yra žmonių, kurie dirba sau nemielą darbą ir mano, jog nieko pakeisti negali.

        Beje, manau diskusija yra labai geras dalykas, nes padeda dar labaiu patikėti savo sprendimais, surasti jiems argumentų :)

        O turėti draugą kuris nori padėti tau įgyvendinti tavo svajones yra labai labai nuostabu :)

        • Ieva, labai tau pritariu, nes pati matau aplink save daug besiskundžiančių darbu. Gerai, kad visa tai praėjau, nes įgavau nemažai svarbios patirties. Tačiau artimu metu manęs į tą aplinką visai netraukia grįžti. Rašymas žymiai arčiau širdies.
          Ieva, diskutuoti ir man patinka, bet tuomet, kai diskusija argumentuota :) O pasisakymai kaip „nekoks sprendimas“ ar „turėtų būti gėda“ nėra svarūs argumentai. Tai yra nuomonės išreiškimas. Gerbiu visų skaitytojų nuomonę, tačiau deja ne su kiekviena galiu sutikti ir tai gyvenime neišvengiama. Būtų kiek keistoka jeigu visiems pritarčiau ir vaikyčiausi kitų nuomonių, o ne laikyčiausi savų vertybių ir įsitikinimų, ar gi ne? :))
          Kas dėl draugo palaikančio mano svajonę, tai pati didžiausia motyvacija man judėti pirmyn. Linkėčiau kiekvienam žmogui turėti tokius artimuosius!

          • Na taip, dėl „turėtų būti gėda“ ir pan. pilnai sutinku, tai nėra argumentai. Iš tikrųjų, man labai patiko tavo argumentuotas atsakymas į pirmąjį komentarą, ta prasme, jis dar kartą parodė tavo apsisprendimo stiprumą. Ir aš manau, kad būtent taip žmonės pasiekia savo svajonių. Dėl diskusijos turėjau omenyje vat kažką panašaus (jei surasi kelias laisvas minutes:) šauni kalba :)):

            http://www.ted.com/talks/margaret_heffernan_dare_to_disagree.html

            Pati turiu labai palaikantį vyrą, tai žinau, kaip tai yra gerai.

      • Gal vienas iš žurnalų, į kuriuos galėtum bandyti kreiptis būtų “Aš ir psichologija“? Nežinau, galbūt Tu ir pati svarstei tokią galimybę, tiesiog man pasirodė, kad jo tematika labai tiktų Tavo straipsniams. Na, vis dėl to, tai tik mano nuomonė :)

  2. Ech,finansavimas yra toks dalykas,kuris užgožia visą meną,bet koks skirtumas kas tai finansuos? ;)
    Iveta,tu tikrai turi talentą,gali rašyti ir jei vieną dieną išleisi knygą,manau ji atsidurs ir mano knygų lentynoje. Sėkmės ir nesustok siekti savo tikslų.;))

    • Gintare, turiu minčių dėl finansavimo, kuriam nereikės tam tikro asmens ar įmonės. Kiek kitokiu būdu labiausiai norėčiau pasukti :) Bet apie tai kada vėliau papasakosiu! Tiesiog norėjau pasakyti, kad labai pritariu dėl to, jog žymiai sunkiau dirbti, kai turi dar ir kažkieno reikalavimus vykdyti, todėl stengsiuosi viso to išvengti.
      Ir dėkui už palaikymą! Stengiuosi rašyti tai, ką norėčiau perskaityti pati.

  3. Rašymas… Man čia kažko per mažai ir kažko per daug. Bet jei tau tik patinka, tai rašyk. Šedevrų nematau, bet ar jų ir reikia? Svarbu tu laiminga! Čia gi asmeninis dienoraštis. Tik aš tikiu, kad tu gali daaaaaug geriau. Sėkmės! Ir įkvėpimo!

    • Agne, dėkui už nuomonę! Na, deja šio įrašo įdomesnio padaryti negaliu, nes tuomet tektų prikurti netikrų faktų. Įdomi ar ne ši istorija bebūtų, ji yra mano ir ją papasakoti vis dėlto reikia :) Galbūt jeigu ją pasakotų kažkas kitas, ji neatrodytų ir tokia „pagyrūniška“, tačiau tuomet dalies faktų bei emocijų įraše nebeliktų. Nes niekas geriau nepapasakos tavo istorijos, jei ne tu pats :)

  4. Skaitant prisiminiau savo kelią iki to ką darau dabar ir nė akimirkos nesuabejojau savo pasirinkimu :) Žaviuosi tavim Iveta ir linkiu, jog niekada nepritrūktum idėjų, svajotum ir svarbiausia jaustumeisi gerai darydama tai ką darai !

  5. Ir dar. O kodėl tu palikai savo projektą AŠ SU TAVIM ar kaip ten buvo? Manau, jis būtų pasisekęs ir atnešęs net finansų. Reklama, rėmėjai ir t.t. Ir ŠYPSENOS EPIDEMIJA. Juk visi tikėjo, kad tai tęsi. Kodėl viską baigei?

    • Visų pirma tai jis buvo socialinis projektas. Su visais buvo pasirašytos sutartys dėl to, kad jokių pajamų tai niekam neatneš :) Tai čia piniginė dalis. O sustojo projektas dėl techninių dalykų. Visi tarp filmavusių nebuvo kažkokie profesionalai, tiesiog megėjai. Taip gavosi, kad medžiagą įrašė ne tuo formatu, su montažu turėjęs dirbti žmogus dirbo kitu formatu… Pabandžius konvertuoti iš vieno į kitą, vis kas nors nepavydavo. Dar šiais metais bandėme vieno interviu medžiagą panaudoti, tačiau ir vėl daug visokių nesklandumų. Na, žodžiu, daug painių techninių dalykų pakišo koją.
      O Šypsenos Epidemiją aš įvykdžiau 120% :) Net neplanavau, kad viskas išaugs tiek, kiek išaugo. Tokius dalykus organizuoti reikia marių laiko, o studijuojant ir dirbant tiek, kiek aš, tai fiziškai neįmanoma. Būtent todėl iš naujo šios akcijos neorganizavau. Galbūt kada ateityje, mažame žmonių rate tą ir vėl pakartosime, tačiau tikrai nebe taip masiškai kaip paskutinį kartą – tam reikia jau visos komandos ir greičiausiai reikėtų steigti kokį Všį :)

  6. Ačiū! :) Su tokiais straipsniais Tu užvedi ir įkvepi judėti toliau! Paskaičiusi Tavo tinklaraščio istorijų aš įgaunu begalę teigiamų emocijų ir pasitenkinimo bei pasitikėjimo savimi ir gyvenimu. Neįmanoma nusakyti visų emocijų, kurios kyla, kai čia apsilankau. Galėčiau tai pavadinti tikra motyvacine terapija :)
    Labai malonu, kad leidi ir kitiems prisiliesti prie SAVO unikalių patirčių ir jose atrasti dalelę JŲ PAČIŲ, pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, iš kito požiūrio taško. Manau kelias, kurį pasirinkai tikrai teisingas! Linkiu nesustoti kelyje i SAVE :)

    Nuoširdžiai,
    Kristina

    • Būtent todėl ir tikiuosi parašyti knygą, kurios kiekvienas skyrius skaitytoją įkvėptų patį leistis į paieškas ir nors trumpam tapti atradėju :) O visų pirma, tai paslapčia labiausiai noriu tokią knygą turėti sau ir vakarais ją pavartyti, prisiminti visus tuos dalykus ir iš jos semtis jėgų judėjimui toliau. Labai tikiuosi, kad keletui žmonių ta knyga taip pat taps įrankiu tobulėjimui.

  7. Įkvėpimas yra gyvenimo variklis. Bent man. Labai gerai jeigu randi, kur jo pasisemti. O ypač jeigu įkvėpimo šaltinis – žmonės.
    Tavo istorija verčia pačiam pamąstyti apie kelią, kuriuo einu.
    O rašymas ir taip pat skaitymas yra didis malonus, tik norėtųsi tam turėti daugiau laiko.
    Beje, kritikos apie „pagyrūniškumą“ išvengtum papraščiausiai rašydama pirmuoju asmeniu – tiesiai šviesiai „Aš – apie save“. Šiame straipsnyje lyg ir nebuvo daikto pasakotojo, o stilius išliko, tad ir užkliuvo kai kam.

  8. Skaiciau straipsni, o mintyse sukosi tik viena – „jos istorija neapsakomai panasi i manaja“.. Dar mokykloje atrode jog turiu aisku savo veiksmu plana 10-iai metu i prieki – kur dirbsiu, ka dirbsiu, ir t.t. Kol galiausiai pakeitusi kelias darbovietes, ir net miestus bei salis, buvau visiskai pasimetusi, atrode jog nerandu sau vietos, viskas lyg ir gerai, bet as nepritampu, neramu ir tiek. Dabar sedziu redakcijoi ir darau tai, ko galvojau niekada gyvenime nedarysiu – rasau. Anksciau buciau nusijuokusi jei man kas pasakytu jog savo hobi galiu paversti ir pragyvenimo saltiniu, dabar tenka tik nusisypsoti ir pripazinti kad gyvenimo kelias visada paruosia netiketu posukiu..
    Issikalbejau :) Linkiu tau ko didziausios sekmes, dalinkis savo patirtimi, na o mes lauksime tavo knygos! As dar ir savosios lauksiu…:)

  9. Be galo puiku, kad tokiame jauname amžiuje tu nebijai eksperimentuoti ir ieškoti savęs. Tai milijoną kartų geriau, nei gyventi pagal kažkokį ‘saugų’ modelį ar žiūrėti, kaip kiti daro. Iš tiesų, kiek iš jų jaučia pilnatvę? Pagrindiniai pasiteisinimai yra, kad reikia išlaikyti šeimą, nėra pasirinkimo ir panašiai. Bet aš manau, kad norint visada galima rasti būdų kaip prasisukti, rasti finansavimą ir t.t. Kažkodėl tikiu, kad tu savo pavyzdžiu įrodysi, jog būtent taip ir yra. Taip žinoma nelengva, galbūt ir ne viskas pavyks kaip tikėtasi, bet kad kažkas pavyks ir gal net pavyks dar geriau. Be to tik pabandžius žinosi ir neteks nieko gailėtis. Peskaičiusi šį straipsnį truputėlį pasigedau tavo emocinių išgyvenimų, nes labai daug faktų ir atrodo viskas einasi kaip sviestu patepta, bet tikriausiai buvo akimirkų kai dvejojai, bijojai ir svarstei ar verta. Būtų įdomu sužinoti, kaip su savimi susitvarkei, kas tave įkvėpė? Nors gal iš tiesų viskas kaip tik gerai ir lengvai ėjosi, nežinau. Manau tokie blogai yra reikalingi, nes jei jį perkaitys nors vienas žmogus, kai jis negali apsispręsti, kai jam sunku, kai jis kažko ieško, tai jau bus didelė nauda. O tave juk skaito šimtai. Todėl didelės tau sėkmės ir tikiuosi greitai išvysime knygą. :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *