Planetos tvarkymosi ypatumai :)

Anksčiau turėjau tokį visko saugojimo sindromą, kai mažiausia ką nors primenanti smulkmena buvo dedama iš pradžių į dėžutę, po to stalčių, po to atsirado kelios lentynos, o paskutiniu metu pradėjau galvoti, kad atsiminimai okupavo visą kambarį :) Sunku pasakyti kodėl anksčiau taip mėgdavau tokius dalykus kolekcionuoti. Net tai, kas buvo nebereikalinga, man buvo per daug gailu palikti be namų. Manau, kad tai susiję ir su baime tuos prisiminimus pamiršti. Tačiau atėjo laikas jiems parodyti kas čia šeimininkas!

Diena iš dienos, akimirka iš akimirkos, kai tik surandu laisvesnio laiko namie, imu tvarkytis tai vieną kambario kampelį, tai kitą… Tai vieną prisiminimų laiką, tai kitą. Ne, tai nėra kažkoks keistas priepuolis. Veikiau – noras susitvarkyti savo gyvenimą. Nes visi visutėliai kaupiami prisiminimai su laiku pradeda gyventi tavo gyvenimą, įsisiurbia į kiekvieną įkvėpimą ir nebepaleidžia praeities. Pasižadėjau sau, kad negailestingai mesiu viską, kas nėra man brangiausia, ko neimčiau su savimi jei per 60s. turėčiau išbėgti iš namų. Nes juk pats laikas būtų labiau gyventi dabarčiai, o nei praeičiai. Iš pradžių įsijungia gailestis tiem daiktams ir prisiminimams, kuriuos, tarsi, išmeti drauge su daiktais. Po tam tikro laiko ateina susitaikymas su ta mintimi. Ir galiausiai po visko – nuostabus palengvėjimas. Apima jausmas, kad štai, susitvarkiau savo Planetą :) Mažasis Princas irgi turėjo tokią tradiciją ir turiu pasakyti – labai teisingą ir sveiką žmogui.

Savos Planetos susitvarkymas man reiškia, tarsi, savo minčių, vertybių, tikslų apvalymą. Keista, bet kiekvieno žmogaus kambarys yra tarsi jo gyvenimo atspindys. Būtų spėlionė, jeigu šnekėčiau apie save, tačiau ne kartą pastebėjau ir savo artimus žmones taip besielgiant – kai tik gyvenime kažkas keičiasi ir žmogus trokšta susidėstyti visus taškus ant i, labai dažnai jis ima tvarkytis iš pradžių savo miniatiūrinį gyvenimą – kambarį. Po to kaip taisyklė ir pati pajuntu, kad ir pačiam gyvenime viskas kažkaip mistiškai pradeda dėliotis savaime :)

Štai pradėjau rašytis apie tvarkymąsi, o baigiu tvarkos palaikymu pačiam gyvenime! Bet matyt taip ir yra, jei jau ėmei taip iš pagrindų tvarkytis savo miniatiūrinį pasaulėlį, tai ženklas, kad ir gyvenimas to prašosi.

Post Scriptum
Noriu palinkėti žavėtis tuo – kas buvo, aistringai gyventi tuo – kas yra, ir ištikimai tikėti tuo, kas bus. Nes bus „baisiai“ gerai! :)

Iveta

11 komentarų

  1. Aciu Iveta! Puikus irasas. Man irgi po kambario remonto, pertvarkymo sis tas pradejo keistis ir pacios gyvenime, o ismetus dali slamsto net lengviau, rodos, kvepuot pasidare:) o ypac artejan Kaledoms apima toks ikvepimas tvarkyt savo planeteles!

  2. Taip! mes gyvenam tokiam meterialiam pasaulyje apsikrove daiktais. Neseniai as krausciausi is vieno buto i kita. is pradziu su savimi pasiemiau tik butiniausius daiktus, o likusi 90% slamsta palikau senuose namuose. gyvenau su minimaliu kiekkiu daiktu kuo puikiausiai! manau cia tinkaPareto prioncipas – gaila ismesti 80% daiktu, nors bitiniausi yra tik 20%.

  3. Hhm, šiandien kaip tik susitvarkiau savo kambarį. Visa ta tvarkymosi ir minimalizmo idėja labai graži, tačiau truputį su tuo nesutinku :)

    Taip, daiktų mums gyventi reikia kur kas mažiau, nei paprastai jų turime ir juos išmesti lauk – viskas tvarkoj, tačiau atsikratyt prisiminimų… Na, tai man jau visai kas kita.

    Žinau, kad per 60 sekundžių, bėgdamas iš namų nesusirinkčiau savo senų piešinių, atvirukų iš draugų, laiškų, greičiausiai net nepagalvočiau apie dienoraštį.. Bet ar visa tai yra nereikalinga? Suprantu, kad apsistatyt visokiom smulkmenom ir „dusti“ nuo jų yra nesąmonė, todėl čia naudoju kiek kitą metodą :)

    Tai, kas man tikrai reikalinga, laikau sau lengvai pasiekiamoj vietoj, tai, kas atrodo, kad gali praversti – pasivolioja kambary mėnesį-du iki sekančio tvarkymo, jei suprantu, kad to nenaudojau – lauk.
    O visus niekučius, praeities dalis ir prisiminimus sudedu kur nors į dėžę atskirą ir paslėpiu kažkur toli, kur nei man maišys, nei bus sunku atkapstyt panorus peržvelkt save prieš 10 metų :)

    Gailiuosi, kad to nedariau ankščiau ir mąsčiau, kad tokie dalykai – neįdomu ir jų neprireiks. Liūdna, kad negaliu pasižiūrėt visų vaikystės minčių, užrašų, istorijų, kūrinių, kuriuos kaupiau ir saugojau kurį tai laiką.
    Dabar visą tai darau iš naujo ir visai nesijaučiu prisirišęs prie praeities ar negalintis gyventi dabartim. Anaiptol, dabar bet kuriuo momentu galiu atsisėst ir nostalgiškai peržvelgt kaip gyvenau ir jaučiausi prieš keletą metų, palygint su tuo, kaip gyvenu ir jaučiuosi dabar, koks įvyko progresas ir kas išsipildė, apie ką svajojau :) Tai įkvepia. Bent mane.

  4. Turiu problema.Gal kas nors is skaitytoju patars.
    Pati pritariu, kad visas slamstas turi buti konteineryje teisingas surusiuotas, kambaryje tik butiniausi daiktai, visi svarbiausi ir brangiausi. Kambarys nuolat pedantiskai tvarkingas, bet kiti kambariai ne is toto neprimena net tvarkinu ju nepavadinciau. Pilni kampai „uzgriozdinti“ denienomis ir metu metus nelieciami, mazdaug „gal kada prireiks“ ir stovi. Vieta uzima, vaizda gadina, dulkes kaupia. Bet ka as galiu su tuo pakovoti? Brolis, mama ir tetis tokie „kaupikai“, kad baisu. Ir kas baisiausia tai mane siek tiek erzina. Ka pasiulytumet? Ka daryti?
    Pasak mamos: „cia mano kambarys, galiu daryti ka noriu“. Bet jame irgi bunu, nes jame yra pc. Ka pasiulytumet?

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  5. O, pasirase zinute, stebuklai ;D
    Klausykit, chebra, ka daryt, kai pati esu pedante, o mama ne ir kiekvienas kampas uzgriozdintas visokiais niekuciais.Pasak jos: „mano namai, mano tvirtove“ Numot ranka?

  6. dreamgirl, nėra už ką :) Dėl Kalėdų tai tikrai, gal ir tai kažkiek prisideda prie to!

    rami, labai gerai pastebėta. Dabar kai pagalvoju, tikrai kokia 20% daiktų palikau besitvarkydama :)

    Justinai, aš kažkaip ir nesijaučiu „atsikračiusi prisiminimų“ :) Labiau atsirinkusi prisiminimus. Nes tai, kas tiesiog neturi didelės reikšmės ir ateityje man nekels labai ypatingų jausmų išskyrus prisiminimus apie dar vieną pasveikinimą, dar vieną padovanotą atviruką, matyt ir nėra labai reikalinga. O pasilikau tik tai, kas tikrai buvo yra ir bus ypatinga man.
    Tikrai nesiūlau mesti ir dienoraščius, nes kaip pats sakei tai rodo tavo tobulėjimą, įkvėpia. Tik, pavyzdžiui, aš turėjau daug tokių dienoraščių ir visų jų laikyti taipogi nematau paprasčiausiai reikalo. Pasilikau vieną vienintelį sąsiuvinį, kuriame atsispindi svarbiausi išgyvenimai.
    Manau, kad būčiau tokius dalykus kaip visi palinkėjimai, visi visi dienoraščiai ir visokios smulkmenėlės palikusi dar vis gyventi pas save, bet šiuo metu daug mano minčių sukasi apie ateities planus išsikelti gyventi savarankiškai ir vien jau ta mintis mane labai skatina palikti tik tai, kas būtiniausia, svarbiausia ir ypatingiausia man.
    Beje, mačiau nuotraukas tavo „prieš“ ir „po“ kambario. Jėga :)

    Ala, čia labai daug kas dar priklauso nuo to, kiek tau metų, ar turi savo kampelį namuose… Nes jeigu tie namai tikrai yra visiška mamos tvirtovė, manau, paprasčiausia būtų kiek įmanoma prie to prisitaikyti arba pakalbėti su mama, arba tiesiog luktelti kol galėsi kaip panorsi tvarkytis jau savo namuose :)

  7. Heh, aš tai kaip tik šiandien susikroviau savo daiktus ir išsikeliu gyventi savarankiškai. Neatrinkinėjau nieko išmetimui, kaip sakiau – kas dabar nelabai įdomu – sudėta į dėžes, guli kažkur giliai spintelėse. Pasiemiau dienoraštį vienintelį, kurį tebepildau, keletą vaikystės nuotraukų, o visus visus visus atvirukus, smulkmenėles ir kitus niekučius palieku dūlėt čia. Tegul, gi niekam nemaišo. Atvažiuosiu kada nors, apžiūrėsiu, pasiimsiu gal ką, kai jau savo savo namus turėsiu, o toliau tegul ir lieka sau prisiminimais, valgyt vistiek neprašo…Žiūrėt į ateitį jėgų neturėtų pritrūkt, bent kol kas netrūko :)

  8. Iveta ir Mazasis Princas turejo tokia tradicija :D Oi fainuoliukai abu :D draugyciai. As ir Halkas irgi turime bendra tradicija, prajuokino is pat ryto :D

  9. Sveika Iveta,

    As vis dar sergu sia liga! Viska megsu issaugoti, graziai padeti ir tureti.. tik neismesti! Dabar jau kazkaip rodosi perdaug! Ypac kelioniu suvenyrai ar siaip nereikalingi daiktelei ima augti ir augti, daugeti ir daugeti..
    Gal patarsi kaip pasveikti?! :)

  10. Ieva Podkaritovaite,
    Padeti gali sau pati :) Iveta uz tave kambario nesutvarkys ir prikaupto chlamo neismes ;)
    Atsakysiu labai paprastai, jei nera butinybes ar didelio noro atsikratyti visu tu „kelioniu suvenyrai ar siaip nereikalingi daikteliu“, tavo namuose yra tam pakankamai vietos ir jautiesi puikiai, tuomet, kam ju atsikratyti? Jeigu situos ismesi ar sukrausi ideze, kuria isnesi i rusi, vel imsi kaupti kitus, naujus daiktelius. Kuomet suprasi, kad tau reikia „to“ gryno oro ir minimalizmo, nebekaupsi tu daikteliu, o is kart nedvejodama be jokio gailescio ismesi ar uzkisi i giliausia kampa, tuomet ir patarciau pradeti viska uoliai tvarkytis. Patarciau pradeti nuo paprastu, mazu daikteliu – popiereliu, bilietu, o paskui prieiti prie nerasanciu rasikliu, seniai nebeveikiancios stalines lemos, senu prirasyti sasiuviniu ir t.t. :) Paciam gale nebebus gaila ismesti net televizoriaus, kuris tik riogso ir skleidzia radiacija. ;) PATIKRINTA. Su siuo receptu nereikia tartis nei su gydytoju, nei su vaistininku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *