NAUJI ATRADIMAI BESIRUOŠIANT PERSIKĖLIMUI Į KANADĄ

Vienas iš dažniausiai šiuo metu užduodamų man klausimų: “Jau gyveni kelionės nuotaikom?”. Ir atsakymas į šį klausimą gana standartinis: “Po truputį ruošiamės”. Dažniausiai per daug niekam nepasakoju apie situacijas “nors raukis plaukus” arba “iš fantastikos serijos”, per daug nesileidžiu į smulkmenas, todėl šį įrašą paskirsiu būtent tam. Nes patikėkite, būtų galima visą knygą parašyti apie pasiruošimą persikraustyti svetur, o ir man jau prisikaupė visokių dalykėlių apie kuriuos noriu papasakoti :)

Namai vis tuštėja, tampa neįprastai sterilūs ir skleidžiantys aidą. Kokį trečdalį daiktų jau pardavėme ir kai kuriuos atiduoti buvo taip sunku… Pavyzdžiui, kreidinę lentą, kurią kartu su Kipru dažėme patys savo rankomis dar pirmuose mūsų namuose. Karts nuo karto nupiešdavau ant jos ką nors “Ivetiško” ir būdavau laiminga, nes tai buvo mano kampelis, kurį galėjau susikurti tokį, kokio tą akimirką norėjosi ir žinojau, kad jis visas nuo iki kurtas mano ir Kipro rankomis. Baisiai skaudančia širdim tą lentą atidaviau kitiems. Tarsi, kad ir kaip norėčiau, daugiau niekada nebeturėsiu tos pirmosios lentos. Bet kartu aš ir džiaugiausi ją paleidusi, nes išparduodama daiktus labai gerai supratau, kad tas prisirišimas prie daiktų ir laimės idėjos daiktuose prie gero vis tiek neveda. Prasivalymas namuose ir atsirinkimas tik tikrai reikalingų daiktų man simbolizuoja ir vidinį išsivalymą. Išsivalymą nuo mane slegiančių ir žemyn tempiančių draugų, nuo kaukių, kurias ant savęs nešiojuos, nuo negatyvių emocijų, nuo sustabarėjimo ir užsisėdėjimo vienoje vietoje, nuo taisyklių pertekliaus. Ir taip lengva, taip paprasta tampa gyventi su vos keliais tave laikančiais inkarais, improvizuojant ir skrendant pavėjui.

_V6K9799

O tas vėjelis vis dažniau nuneša ne ten, kur kiti draugai lankosi, ne ten, kur kažkas vyksta, ne ten, kur populiaru būti. Ten, kur norisi pabūvoti iki paliekant Lietuvą. Kartais tai tokie maži dalykai, kaip parkas, mėgstama vieta, nuošali sodyba, lietuviškų patiekalų restoranas, kepyklėlė, o kartais – laikas su abiejų šeimomis. Kartais man visa tai primena bandymą įkvėpti paskutinius oro gurkšnius iki panyrant kelionėn, bet kartu tie visi maži dalykėliai ir man svarbių vietų bei žmonių aplankymas yra tarsi kuras, kurį kaupiu kelionei. Neslėpsiu, neretai ir akyse sublizga ašarėlė, kai susimąstau apie tai, kad gali būti, jog tai paskutinis kartas, kai matau vieną ar kitą žmogų, kai lankau vieną ar kitą vietą. Bet negali visą gyvenimą laikytis įsikibęs tik to, kas pažįstama. Iškeliaujam pažinti naujų žmonių, aplankyti naujas vietas, išragauti naujus patiekalus ir patys tapti naujais savimi.

IMG_130512_15_39_46_00001

Jeigu jau prakalbom apie naujus žmones mūsų gyvenime, kai gyveni Lietuvoje, emigruoti neplanuoji ir apskritai emigraciją bei Lietuvos emigrantus priimi kaip tam tikrą stereotipą, netikėtas išvykimas iš Lietuvos priverčia mąstymą ta tema kardinaliai pakeisti. Nors ne vienas žmogus planuojantis kelionę man ir sakė, kad Kalgaryje (Calgary) gyvena vieni draugiškiausių lietuvių Kanadoje, per daug tų pasakymų tikrai nesureikšminau. Bet kai kreipėmės į lietuvių Kalgaryje bendruomenę su klausimu ar kas galėtų priimti apsistoti kelioms savaitėms tik atvykus į šalį, likau nuoširdžiai nustebinta. Nei vienas tų žmonių nėra matęs manęs ar Kipro, nei vienas jų nėra bendravęs su mumis daugiau nei sakiniu kitu ir tikrai nei vienas jų nėra mums nieko skolingas. Bet norinčių padėti jei ne priimant, tai bent kitais klausimais atsirado tiek, jog pradedi pamiršti bet kokius stereotipus. Visi tie žmonės įpučia optimizmo kibirkštėlę, nes žinai, kad ir kas benutiktų, bent jau šalia bus tie, kurie padės išsikapanoti.

IMG_0070

Yra ir kitų įdomių, bet gal ne tokių linksmų aspektų šiame kelionės laukime. Na, bent jau iš pirmo žvilgsnio :) Ateina laikas, kai kantrybė sumažėja, nervai įstempia iki negalėjimo ir tiesiog nebegali būti malonus visiems vien dėl to, kad taip reikia. Kas įdomiausia visas tas neigiamas emocijas sukelia ne kokios netikėtos aplinkybės, daiktai ar dar kas panašaus, o supantys žmonės. Kai stengiesi būti malonus, nuryti kitų bandymus naudotis gerumu ar eilinį kartą pro pirštus praleisti kokią dramą, pasieki tašką, kai susimąstai kodėl apskritai save švaistai tokiems žmonėms. Ir kas keisčiausia, taip kiekvieną dieną gyvena tipinis žmogus ir priima tai, kaip normalų reiškinį. Dabar, kai dėl kalnų savų reikalų išvykstant nebeturiu tokios prabangos visiems būti itin maloni, supratinga ir viską praleidžianti pro pirštus, pradėjau suprasti kiek žmonių aplink mane paprasčiausiai labai nesveikai ir iškreiptai supranta draugystę. Ir čia atsiranda geroji visos situacijos pusė – staiga palengvėja. O palengvėja todėl, kad savo gyvenime palieki tik tuos, kurių draugystė nuoširdi, įkvėpianti judėti pirmyn, siekti svajonių, drauge kurti planus, patirti teigiamas emocijas, o ne atvirkščiai. 

IMG_0054

Neslėpsiu, jauduliukas pradeda užimti krūtinę jau dabar, o iki kelionės likę dar 1,5mėn. Bet tuo pačiu sėdžiu prie ežero vidury eilinės dienos šurmulio, girdžiu žmones diskutuojančius apie egzaminų rezultatus, paplūdimyje besisukinėjančią Moniką Šalčiūtę, Palangą ir kitus kasdienius dalykus. O aš imu ir nusišypsau, nes prisimenu, kad jau greitai leisiuosi į didžiausią savo nuotykį, kuriame, turiu pasidžiaugti, nebus nei „Monikų“, nei tiesioginės transliacijos iš Palangos. Ir tada maloniai atleidžia kiekvieną kūno ląstelę ir kiekvieną susitraukusį iš susirūpinimo raumenuką. Nes aš žinau – padariau teisingą sprendimą. Geriau jau surizikuosiu ir pralaimėjusi, bet su patirtimi, grįšiu atgal, nei, kad atsisakysiu svajonės dėl jaudulio ir abejonių :)

IMG_9972

Post Scriptum
Žinau, seniai rašiau Jums, bet viskas gyvenime vyksta ne be reikalo. Matyt reikėjo luktelti, matyt reikėjo mintis į vietas susidėlioti ir kelis dalykus nuveikti iki sugrįžtant pas Jus! Noriu pasakyti, kad šis blog’as man visada buvo vieta, kur galiu būti savimi, o juk tai taip svarbu – turėti kur būti savimi, su kuo ir dėl ko :)

Iveta

2 komentarai

  1. Skaitant iskilo labai daug klausimu :) ir skaiciau bei nuolat linksejau galvoje – kaip viskas panasiai verda ir manyje. Nors as niekur neisvaziuoju, pasilieku Lietuvoje, bet labai panasus ivykiai pasitaiko ir man.
    Visu pirma del daiktu! Pati stengiuosi neprisiristi prie daiktu ir periodiskai valyti savo aplinka ir kai atsikratau bent menka smulkmenele, pasidaro kazkaip lengviau. Zinoma, as niekur nekeliauju, pasilieku cia, bet nebezinau ka daryti, nes laikui begant susiduriau su tokia problemele: aplinkui tiek daug daiktu susidare, ir, rodos, jie jau priauge prie spinteles – nesinori ismesti, rodos, netrukdo, bet kai valai dulkes ar kazko ieskai – nebuni labai patenkintas. Pvz: turiu knygu ir kaseciu, kurios tikrai nebuvo lieciamos metus laiko, jos netrukdo, bet kartais sekina. Ismesti – gaila, atiduoti – nezinau kam, isnesti i rusi – variantas? Ka patartum, Iveta? Koks tavo receptas, kaip paleisti duos daiktus ir kur: konteineris? Ismetus pagalvoju, kad is savo aplinkos ismeciau, bet gules savartyne – mintimis pagalvoju, kad padariau meskos paslauga. Ka apie tai manai tu?
    Kitas dalykas del draugu. Kartais gaudama zinute ar skambuti is zmogaus, kuri seniai maciau nudziungu ir sutariu susitikima abiems palankiu metu, bet paskui kai susitinku, prisimenu, kodel taip seniai nesimatem. Ogi todel, kad toks jausmas po susitikimo, kad ne tik pasikrovei ir smakiai praleidai laika ar isgerei puodeli arbatos ir puikiai pasisnekuciavai, bet jautiesi toks issunkstas, kad net sunku tai apibudinti. Ir tada galvoji, kad: „na, dabar tai pora menesiu galesiu buti ramus, nes neskambins“, bet po poros menesiu vel kartojasi tas pats dalykas ir vel kazkaip leidiesi to zmogaus suviliojamas. Is dalies idomu, kartais smagu susitikti ir buna nuosirdu, bet kartais pradeda atsibosti, nes viskas buna taip pat. Manau, kad taip del to, jog anksciau buvo nemazai kas bendro ir buvo smagu, bet laikui begant pasikeicia zmones, ju poziuriai. Kaip tu manai, kaip tu dalyku isvengti? Nutraukti bendravima? Ilgai apie tai svarciau – atsakymo aiskaus neturiu ir recepto neturiu :)
    Dar vienas dalykas, susidare toks ispudis skaitant paskutine pastraipa, kad labai daug zmoniu tau pavydi to, kad gali imti, susiplanuoti ir igyvendinti svajone, o kiti apie tai tyliai svajoja, bet niekada garsiai to nepripazins.
    Beje, kas ta Monika ir kodel ji visus nervina? Ar tik tave nervina?
    Prirasiau labai daug, bet noreciau gauti atsakymus, ir pamastymus, nes tikrai labai idomu :)
    Kiek seku tavo irasus: man susidare toks „grynuolio“ zmogaus ispudis. Tokio tikro. Be jokiu dirptinumu, dazikliu ir visokio kitokio slamsto, kuris dabar visur taip prikistas, kad net bloga. Labai tave palaikau!:)

    • Labas, Inga! Ačiū už komentarą, pasistengsiu atsakyti į visus klausimus.

      – „nebezinau ka daryti, nes laikui begant susiduriau su tokia problemele: aplinkui tiek daug daiktu susidare, ir, rodos, jie jau priauge prie spinteles – nesinori ismesti“
      Man palengvino tą visą prasivalymą tai, kad pavyzdžiui, lentą, kurią tikrai buvo labai gaila atiduoti atidaviau į vietą, kur ji tikrai labai pasitarnauja ir yra reikalinga. Galbūt ir tu pabandyk pagalvoti kam tie daiktai praverstų labiau ir pasitarnautų? :) O sandėliuoti daiktus tikrai nepatarčiau. Tai tas pats kas daiktų kaupimas, tik atrodo, kad nematai ir širdies neskauda, tai tikrai ne sprendimas.

      -„Ir tada galvoji, kad: „na, dabar tai pora menesiu galesiu buti ramus, nes neskambins“, bet po poros menesiu vel kartojasi tas pats dalykas ir vel kazkaip leidiesi to zmogaus suviliojamas.“
      Aš manau, kad jeigu žmogus kelia kažkokias neigiamas emocijas, tiesiog siurbte siurbia energiją ar panašiai, neturėtumei savęs eikvoti. Tačiau tuo pačiu yra labai gerai žiūrėti į bet kokį žmogų, kuris sukelia neigiamas emocijas kaip pamoką, kurią turi išmokti. Jeigu tas žmogus vis pasirodo tavo gyvenime ir vis sukelia kažką negero, reiškia pamokos dar neišmokai :)

      O dėl pavydėjimo negaliu atsakyti į šitą klausimą, draugai palaiko, yra kas išvis nesupranta ko mes ten beldžiamės į kitą pasaulio kraštą, o pavydima paslapčia, nesigiria jie man tuo, tai nežinau kokia ta tikroji situacija. Dažniau susiduriu ne su kažkokiu akivaizdžiu pavydėjimu, o išankstine nuomone ir smerkimu dėl to, kad „bėgu ten, kur geriau“. O Lietuvoj man niekada blogai nebuvo, tai tokie išsireiškimai man tikrai ne prie širdies, neįsigilina į situaciją, o daro klaidingas išvadas.

      Google įvesk „Monika Šalčiūtė“ ir galėsi pasiskaityti apie ją. Nesu nei jos gerbėja, nei sekėja, nei kas nors iš tos serijos, bet vistiek kone kasdieną kažkas apie ją ką nors parašo ir susiduriu. Toks jausmas, kad kiekvienas jos žingsnis tai visuotinė naujiena. Tai džiaugiuosi, kad televizijos nežiūriu, nes panašu, kad ir ten jau jos pilna. Šiandien tai Monika, rytoj tai bus jau kokia Agnė. Ne būtent naujienų apie ją nemėgstu, o tokio tipo naujienų, kuriose paprasti žmonės ir eiliniai jų kasdieniai veiksmai tampa sensacija. Yra žmonių, kurie daug vertesni tokio dėmesio ir dar turi tikrą talentą.

      Ir ačiū už norą pasigilinti, padiskutuoti ir tavo palaikymą. Tai viena iš priežasčių, kodėl man gera sugrįžti į šį blog’ą :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *