Naujas karžygys mūsų gyvenime

Nežinia iš kur atėjo tas vardas – gal kažkur netyčia pamačiau, galbūt prisiminiau filmą ir pagrindinį aktorių, kuris man visada patiko, o gal vėliau perskaityta vardo reikšmė “užkabino”, o gal tiesiog kas pašnibždėjo – Atila.

NAUJA ŠEIMA. Jis gimė pats paskutinis ir pats didžiausias. Moteris, iš kurios parsivežėme Atilą, dar pajuokavo: “Matyt išstūmė visus kitus”. Pamatėme jį pirmą kartą tik tą dieną, kai jį mums atvežė iš Mažeikių į Vilnių. Jis buvo labai ilgai lauktas. Iki to susitikimo matėme daugybę jo nuotraukų, filmuotos medžiagos – jis atrodė tobulai įsipaišys į mūsų šeimą. Na, su juo susitikus, tiesą sakant, supratome, kad iš tiesų tas mielas šunytis turi dar ir kokį charakterį, bet tai įnešė tik naujos energijos į šeimą. Jau pačią pirmą dieną Atila susipažino su Kipro mama, su būsimo “draugelio” juodo labradoro Bučkio šeimininkais Justina ir Matt’u ir žinoma su mumis, savo nauja šeima :)

Iškart suprato, kad nauja jo tvirtovė bus dėžė, kurioje buvo patiesti minkštučiai geltoni vilnos dekiukai. Ir pirmas žaislas iškart tapo neatskiriamu palydovu. O kad žinotumėt kaip atsakingai tam ruošiausi jau kelios savaitės iki susitinkant su Atila. Kipras iš manęs net juokėsi ir mūsų mėgstamos augintinių parduotuvės pardavėjos jau, manau, irgi buvo pradėjusios galvoti, kad sergu paranoja, nes pirkau daiktus šuniui, kurio dar net neturėjome :) O aš tiesiog niekaip negalėjau sulaukti kada jis pas mus namuose bėgios ir mėgausis visu tuo, ką jam ruošiame.

Taip vieną rudens dieną, spalio 13, naujas karžygys, vardu Atila prisijungė prie mūsų šeimynos.

PIRMA NAKTIS. Iki parsivežant Atilą kažkodėl būtent mano grupiokės mane gasdino dėl to, kaip reikės naktimis šuniuką vos ne kaip kūdikį “ant rankų supuoti”, šildyti ir apsimesti jo mama :) Kažkodėl tikėjausi, kad viskas praeis lengviau. Na, deja nepraėjo, nes pirmą naktį nei aš nei Kipras nemiegojome. Kitas naktis miegojome, bet tik dėka ausų kištukų. Toks jau tas mūsų Atila, nepripažino mūsų sprendimo neįsileisti jo į miegamąjį. Bet susitarėme šioje vietoje. Jau po kelių dienų, išmiegodavo naktį kuo puikiausiai. O dienomis priiminėjo svečius – grupiokes, draugus, mano tėvus.

PIRMASIS ŽODIS. Pirmasis žodis, kurį Atila išmoko – “Fu”. Kipras ir taip mokėjo, vyriškai pasako ir visi namuose supranta. O aš mokiausi kartu su Atila, nes iš pradžių jis galvojo, kad mano “Fu” reiškia – “žaidimai prasideda!”

PAMĖGTOS VIETOS. Atila kaip ir kiekvienas iš mūsų turi pamėgstas vietas namuose – prie veidrodžio (dažnai jį ir palaižo, nes galvoja, kad čia panašus į jį judantis objektas), po lova, ant kojų kai virtuvėje maistą gaminam, ant stalo lentynos, Kipro rankoje… Žodžiu, originalus jis pas mus.

PIRMAS PASIMATYMAS SU VETERINARU. Patiko jis Atilai, man atrodo, iki to momento kai tempartūrą sugalvojo pamatuoti :) Na, bet pirmojo skiepo net nepajuto. Veterinaras mus jau nuteikė, sakė “bus galijotas”. Tai dabar ir gyvename su ta mintim. Pamatom kokį milžinišką šunį ir įsivaizduojam – toks bus ir Atila. Kol kas tai suvokti sekasi sunkiai, nes jis mums dar vis mažulis. Na, bet jo svorio augimo greičiai mus dažnai sugrąžina į realybę. Tik parsivežus – 4,5 kg, po savaitės – 5,5 kg, o po dar savaitės – 7kg.

5,5 savaitės

7 savaitės

Beveik 8 savaitės

PIRMAS SUSITIKIMAS SU SESE VILNIUJE. Abra – Atilos sesė, kurią į šeimą priėmė mano grupiokė Marija. Ši mažylė žymiai smulkesnė nei Atila. Tik susitikus supratome ir dar gebanti Atilai “duoti į kailį”. Mūsiškis viso susitikimo metu nuo jos bėgiojo, o kai galutinai įerzindavo kasdavo atgal. Turbūt kaip ir visi sesės ir broliai – kaip be muštynių? Bet pabaigoje abu sveikai nusivarė nuo kojų, davė po bučkį viens kitam ir atsisveikino iki kito karto.

Beje sukūrėme ir grupę FB „We Love Labs„, kur renkasi labradorai ir jų šeimininkai, todėl Atila jau skaičiuoja naujus draugus ir laukia kada ir su jais galės susitikti kokiam masiniam labradorų susitikime.

ATILOS ŠORTAI. Dėka Justinos pastebėjome vieną labai žavų tiek Atilos, tiek Abros bruožą – abu turi šviesesnius nei visas kailis “šortus”. Tad jei pamatysit tokius, greičiausiai – giminė :) Vasarą ir mes prisiderinsim prie Atilos.

PAŽINTIS SU APLINKA.Na, kadangi jis pas mus dar neturintis visų skiepų, mėgaujamės lauku tik nešiodami jį ant rankų. Pažindiname su aplinka. Deja paskutiniu metu toks “vaikščiojimas” lauke tampa ir įtempta fizine treniruote – 7kg panešioti pusvalandį darosi vis sunkiau!

Susipažįstame su visomis Justiniškių močiutėmis, kurios duoda pakandžioti Atilai savo ranką, papasakoja apie savus labradorus arba pekinesus. Dėmesiu pradėjome tikrai nebesiskūsti, labiau jo pertekliumi, jei atvirai :)

Atila aplinką dar vis tyrinėja ir namuose. Pavyzdžiui, du neaiškius kamuoliukus, kurie išlenda tik naktį, sukasi ant ratukų, kemšasi maistą į žandus ir jo nepraryja. Taip pat ir su sofa. Kad ir šiandien suprato, jog nušokti nuo jos – skauda. Išgasdino ir mane ir pats baisiai išsigando. O aš dar išgasdinau ir Kiprą, ir tėvus. Garbės žodis, jis nei paeiti negalėjo iki tol kol visi nesuvažiavo. Tik atsirado žmonių, jis lyg niekur nieko. Turi turi humoro jausmo mūsų Atila :)

Jis pas mus dar ir visuomeniškas, jau spėjo ir autobusais, ir troleibusais pasivažinėti, pamojuoti žavioms panelėms.

A, ir tikrai būtina paminėti susipažinimą su varške. Man lyg tarp kitko patarė duoti jos karts nuo karto, o supratome, kad tai yra kažkas, kas Atilą veda iš proto. Po tokio užkandžio jis varškėj ligi ausų galiukų.

Tai štai toks mūsų gyvenimas dabar ir yra. Sukasi tik aplink šį naują šeimos narį, kiekvieną dieną vis nauji atradimai ir nauji įvykiai. Supratome, kad šis šunelis yra daug atsakomybės bei rūpesčio reikalaujantis šeimos narys, tačiau žinoma ir priežastis dėl kurios mūsų dienos tapo daug linksmesnės, pilnos juoko ir kasdienių džiaugsmų.

Norėčiau visiems padovanoti nors truputį tiek, kiek Atila mums spėjo padovanoti per šias dvi savaites!

Žavaus savaitgalio,

Iveta

15 komentarų

  1. Aciu, Iveta, jeigu ji gali vadinti savo svajoniu suneliu, tai Jus kaip seimininkai pranokot visas mano svajones/lukescius. Geresniu namiskiu suniukui negaliu isivaizduoti…

  2. Labai gražus Jūsų Atila! :-) Ne kiekvienas gyvūnas patenka pas tokius mylinčius ir rūpestingus šeimininkus.
    Ech… Taip norėčiau ir aš auginti šuniuką, bet ši savojonė kurį laiką taip ir liks savjone, nes gyvūnui reikia dėmesio, o jo skirti, deja, negaliu dėl laiko stokos.
    +1

  3. Aš irgi turiu šuniuką (tiksliau kalytę), bet maniškė mažas trupinėlis, palyginti su jūsiškiu Atila (svorio ir ūgio prasme). Nors atsakomybės, rūpesčių, išlaidų, kartais ir nervų kainuoja daug, bet malonių akimirkų nepalyginus daugiau :)

    O kodėl būtent labradorą pasirinkote?

  4. Dėkui labai visiem :) Na, dėl šeimininkų, tai šuniuko norėjom jau kokie metai, o kai po tiek laiko pagaliau prisiruoši, tai ir rūpinies, ir myli už visą tą laiką kiek laukei :))

    Harpija, mes metus dėl panašių priežasčių save ir stabdėm – iš pradžių negyvenom kartu, po to nuomojamas butas, nėra baisiai daug erdvės, o mes dar ir reikalų visokiausių turim… Visi jaučiasi ir šneka tą patį :) Bet kai priimi sprendimą, surandi ir laiko, ir galimybių – visko :)

    Studente, taip, o Atila dar tikrai labai augs :) Su Kipru vis pasišnekėdavom dėl to kokio šuns norėtume. Tai abu žinojom viena arba Haskis arba Labradoras. Šie abu šunys galima sakyti mums yra tai, be ko neįsivaizduotume savo ateities. Kadangi taip jau nutiko, kad netikėtai gavau pasiūlymą dėl labradoriuko, būtent jis pas mus ir atsirado :) Bet ką čia žinai, gal ateity ir Haskis mūsų Atilai kompaniją palaikys.

    Kornelija, dėkui, stengsimės :)

  5. Jūs šaunuoliai, labai atsakingi šeimininkai, o prieš šuniuko įsigyjimą aš taip pat viską buvau susipirkus nuo žaislų iki guolio :)
    Man haskių išvaizda labai labai, bet nepatinka charakteris.

    Bus labai įdomu jei pasidalinsite Atilos auginimo rūpestėliais ir džiaugsmais.

  6. Koks jis mielas meškiukas :) man kaip šunininkei labai smagu skaityti tokį įrašą.
    Iš tiesų tai šunys įpareigoja: skubėti namo, kartais kažko atsisakyti, nes augintiniui reikia dėmesio; bet kai pamatai, kaip kažkas tavęs laukia sugrįžtant, kaip pasitinka ir kaip džiaugiasi paprastu kamuoliuku, ar tiesiog gulėdamas greta – tai supranti, kad tie maži rūpesčiai nublanksta, o augintinis suteikia kur kas daugiau džiaugsmo.

    P.S įsigyjusi šuniuką, apie kurį svajojau labai labai seniai tapau kur kas laimingesnė, net aplinkiniai pastebėjo, kad daugiau šypsausi :)

  7. Labas, noriu paklausti ar jūs savąjį labradorą pirkot iš veislyno, su dokumentais? Mes su draugu planuojam įsigyti labradorą, tai ieškom įvairių variantų :) be to, labai įdomu, kiek vidutiniškai atsieina išlaikymas per mėnesį tokio didelio šuniuko? Žiūrint taip pavydu, nes pati apie labaradorą svajoju nuo vaikystės ir galiu drąsiai sakyti, kad tai mano svajonių šuo, kurio labai labai noriu.. :) tik tam norui reikia tinkamai pasiruošti :)

    • Sveika, Jolita, Atilą pirkome be dokumentų, tačiau dėl to, kad žinojome labai gerai kas yra abu tėvai ir kad kiekvienas jų turi dokumentus (patarčiau pirkti arba labai gerai žinant šuniuko šaknis arba iš veislyno, nes iš dresuotojų girdėjom ne vieną variantą, kai šuo suauga ir po to pasirodo, kad ne grynakraujis).
      Na, iš pat pradžių išlaidų tikrai turėsite nemažai, nes kainuos tiek susipirkti viską, kas bus reikalinga pradžiai, tiek skiepai, tabletės nuo kirminų. Maistas (apie 12kg, užtenka mėnesį) kainuoja 130LT. Dresūros užsiėmimai (individualūs), jeigu norėsite lankyti, o turint labradorą manau teks norėti, nes kitaip nesusitvarkysite, kainuoja 60LT vienas užsiėmimas. Mums prireikė maždaug 17 tokių. Dabar į dresūrą nebevaikštome. Taip pat kas tris mėnesius reikia suduoti tabletes nuo kirminų, kas mūsų šuniui (32g), kainuoja 30-40LT. Vasarą reikia būtinai turėti priemonių nuo erkių. Mes perkame specialų antkaklį tam ir lašiukus – viso gaunasi vasarai turbūt apie 300LT. Aišku dar skaičiuojasi visokie šampūnai, vienkartiniai apsilankymai pas veterinarą kai kas nors atsitinka, skiepai.
      Tai va, kai viską susumuoji, išlaikymas atsieis nemažai (ypač iš pat pradžių), tačiau net ir dabar, išvykstame iš Lietuvos ir vežamės jį kartu su savimi net neturėdami jokios minties palikti. Nesvarbu, kad už jo bilietą sumokėsime tiek pat, kiek už vieno žmogaus. Svarbiausia yra tai, kad pavyksta jį pasiimti kartu :) Tikrai neskaičiavome visko, ką davėm savo šuniui. Nes tai, ką suteikia šuo, atperka bet kokias išlaidas ir kitus sunkumus, kuriuos gali atsirasti dėl jo.

  8. Labai ačiū už išsamų atsakymą, tikrai padėjo geriau susivokti, kiek maždaug kainuotų didelio šuns išlaikymas, taip pat vertingas patarimas apie pasirinkimą. Esu turėjusi vaikystėje šunį, bet tokį mažytį, negrynaveislį tai tikrai suprantu kiek tai teikia malonumo ir džiaugsmo, o kartu kokia tai atsakomybė jį tinkamai auklėti ir prižiūrėti. Labai noriu pasidžiaugti Jūsų pavyzdžiu, kad šuniuko nepaliekate, neišmetate kaip daugelis išvykstančiųjų ar dar blogiau, neužmigdote, kas yra protu sunkiai suvokiama.. Tad perskaičius, kad noras savąjį kartu pasiimti sukėlė nemažai rūpesčių, bet Jūs juos įveikėte ir parodėte, kad kur yra noras – ten yra kelias, sukėlė didžiulį džiaugsmą ir kitiems apie Jus pasakosiu kaip apie puikų pavyzdį, kaip derėtų pasielgti su savo augintiniu išvykstant ilgam laikui. Didžiulės Jums tolimesnės sėkmės ir nenustokit rašyti, nes labai patinka skaityti tai kaip ir apie ką rašote. Lauksiu tolimesnių Jūsų įrašų. :)

    • Nėra už ką :) Man labai smagu žinoti, kad kažkam mūsų pavyzdys įkvėpia noro į šeimą priimti naują narį, kad ir bet kokį šunį ar kitą augintinį. O dar geriau, jeigu padeda nors keliems žmonėms susimąstyti ir apie tai, kad, kaip ir pati sakei, šunį užmigdyti, palikti ar kažkam atiduoti nėra išeitis :) Jeigu vis dėlto sugalvosite įsigyti ir patys labradorą, parašyk kaip sekasi! :)

  9. Būtinai pranešiu jei įsigysim :) Žinau, kad anksčiau ar vėliau aš auginsiu labardorą, čia tik laiko klausimas kada :) Jei ne šiemet, gal kitąmet :) Žodžiu, kai turi tikslą stengiesi jį įgyvendinti, o mano vienas iš norų yra auginti labradorą jau nuo vaikystės, tad tikrai jis išsipildys :)
    Kai tik pamatau kitus žmones vedžiojantis su savimi labaradorą, negaliu atitraukti nuo jo akių :) sako taip moterim būna, kai labai nori vaikų, aplink mato nėščiąsias ar mažus vaikus, tai aš aplink save matau šiuos nuostabius šuniukus :))) tai matyt ženklas :))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *