Mūsų istorija

Gali pasirodyti, kad viskas, ką šį mėnesį jums pasakojau, yra tik padriki pamąstymai apie vienus ar kitus santykių aspektus. Tačiau leiskite jums parodyti kaip visos šio mėnesio istorijos idealiai susidėlioja į labai gražią dėlionę. Tiek Knyga, tiek Arbata, tiek Kino filmas, kurie jums pasakojo paskutiniąsias istorijas, visi jie yra mūsų su antrąja puse istorijos dalis. Šie daiktai skirtingu metu suvaidino labai svarbius vaidmenis mūsų santykiuose, padėjo mums atsidurti drauge ten, kur esame dabar. Todėl šįkart pakviesiu nebe į pokalbį su kita pora, šįkart kviečiu sužinoti mano ir Kipro istoriją, kuri skaičiuoja jau 2,5 metų.

2010m. vasaris – 2012m. rugpjūtis, Mūsų istorija

Tada buvau viena ir net nenorėjau galvoti apie tai, kad prisileisiu dar vieną žmogų dar keliems mėnesiams, o po to viskas pasibaigs ir vėl kelis mėnesius skęsiu savo pačios mintyse: “Ką dariau ne taip? Kur klydau aš, o kur klydo jie?”. Žinojau, kad kažkodėl tas santykių sraigtelis tiesiog nesisuko, bet guodžiau save: “Matyt tiesiog dar ne laikas”. Tada apie pusę metų gyvenau įsisukusi į įvairiausius projektus ir knygas. Tai padėdavo man pasislėpti nuo vidinių apmąstymų, susitelkti ties tobulėjimu ir ėjimu pirmyn. Tuo metu visi sutikti žmonės ir visos skaitytos knygos buvo pagrindinė mano motyvacija. Kai jausdavau, kad kažkas ne taip, imdavau knygą į rankas ir semdavausi jėgų ėjimui toliau. Ir tuo metu tai padėdavo, tuo metu itin daug dalykų pagaliau įgyvendinau, tinklaraštis buvo pačiame savo žydėjime, daug naujų ambicijų atsirado, daug naujų idėjų užvaldė mano mintis.

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Vienam mano interviu atsiradus internete, gavau žinutę nuo vieno vaikino. Tai buvo Kipras. Jis domėjosi mano veikla, daug visko klausinėjo, daug pasakojo. Net nespėjau suprasti kaip pavienės žinutės virto į kelių valandų pokalbius ir galiausiai – į mano pasiūlymą atvykti į tam tikro lektoriaus paskaitą. Paskaita  prasidėjo vakare, auditorija perpildyta, bet jo dar nebuvo. Durys atsilapojo, o ant slenksčio stovėjo Kipras – visas išsišiepęs ir visus prajuokinęs pasisveikinimu: “Labas rytas”. Šalia sėdėję draugai dar pajuokavo iš to į mane atsisukę, o aš tada nutylėjau, nes man tai pasirodė visai žavu :)
Paskaitos metu šalia sėdėjusi draugė vis kumšteldavo į šoną ir ką nors pasakydavo apie Kiprą. O aš tada sėdėjau akis įbedusi į lektorių ir net nenorėjau žiūrėti Kipro pusėn, nenorėjau parodyti, kad man svarbu, jog jis čia. Manau, kad tada labiau sau norėjau įrodyti, kad šiuo metu yra svarbesnių dalykų nei dar viena simpatija. Paskaitai pasibaigus ilgai delsiau išeiti. Bet galų gale jau einant iš auditorijos pažvelgiau į jį, visą kibirkščiuojantį energija. Man dar iki šiol atmintyje įstrigęs tas pirmas ryškus jo vaizdas ir tas kvepalų kvapas, kurį pajaučiau jį apkabinus. O atsitraukiant nuo jo, akimirką abu sustingom žiūrėdami vienas į kitą. Staiga sumišau, nusukau žvilgsnį į draugę ir paklausiau ką veiksime, nors jau buvome senų seniausiai tai nusprendę. Taip keturiese ir išėjome atsigerti šiltos arbatos į “Baltus dramblius”. Einant link kavinės taip netikėtai slystelėjau, o jis mane iškart už parankės pagavo, prisiglaudė arčiau, o aš tą akimirką baisiai nuraudau. Nesupratau kas vyko. Aš niekada taip perdėtai nesijaudindavau… Mačiau jį pirmą kartą gyvenime, o man žemė iš po kojų jau slydo! Pokalbis vyko daugiausiai tik tarp mūsų dviejų, tad neilgai trukus mus paliko Kipro draugas, po to iškeliavo mano draugė. Taip ir likome dviese. Gėrėme arbatą su pienu, o jis sakė šiandien turėsiantis dar nueiti į vieną vietą, nes jau seniai planavo ten pašokti salsą. O aš planavau traukti namo. Tada dar pamenu, provokuojančiai klausiau: “O gal nori mane palydėti namo?”. Jis nutylėjo, nieko neatsakė. Šnekėjome be sustojimo, atrodė, tiek daug noriu jam pasakyti, o jis man. Išėjus iš kavinės jis turėjo sukti į dešinę, o aš į kairę. Man pradėjus eiti, jis pasuko su manimi. Laimingai klausiau: “Tai ką pasirinkai?”, o jo atsakymo niekada nepamiršiu: “Tai, ką ir turėjau pasirinkti” :)
Visai prie namų, atėjus laikui išsiskirti, to paprasčiausiai negalėjome padaryti. Snigo dideliais, puriais sniego gabalėliais, o šalia buvo “Pasakų parkas”. Puiki dingstis pabūti kartu dar valandėlę. Nusprendėme pasivaikščioti. Vienas per kitą dalijomės mintimis – bandėme prisijaukinti vienas kitą. Negalėjau patikėti, kad mes tokie skirtingi, bet kartu ir tokie panašūs. Jis negalėjo nustygti vietoje, o aš atvirkščiai – tada buvau itin rami. Bet tuo pačiu dar nebuvau sutikusi žmogaus, kuris žvelgtų su manimi absoliučiai ta pačia kryptimi. Net ir apėjus visą parką nesinorėjo su juo skirtis… Bet laikas tam vistiek kažkada ateina, tad stovėjome prie mano namo, o jis pasilenkė manęs pabučiuoti. O aš tą akimirką demonstratyviai atsukau žandą ir galiausiai jam teko tik lūpų kamputis (dar iki šiol dėl to ginčijamės!).
Po kelių dienų, jis kaip ir kiekvieną vakarą lydėjo mane namo. Skaičiavau dienas, o galvoje visa tai tiesiog netilpo. Negalėjau suprasti kaip galima keturias dienas būti su žmogumi, kuris, atrodo, toks man artimas, lyg visą gyvenimą būtų buvęs šalia. O viskas atrodė dar labiau neįtikėtina kai beveik po metų nusprendėme apsigyventi kartu. Tą vakarą pamenu Kiprą išleidau į darbą, o pati užsukau į parduotuvę. Negalėjau nustoti šypsotis, nes žinojau, kad netrukus viskas dar labiau pasikeis. Priėjau prie puodelių ir paėmiau du didelius, apvalius, žalią ir baltą puodelius. Šie du arbatos puodeliai tapo tarsi mūsų gyvenimo kartu simboliu. Dar ir šiandien jiedu yra mūsų labiausiai pamėgti puodeliai arbatai. Dar ir šiandien visas mūsų gyvenimas lekia su jais rankose. Kai kraustėmės į antrus namus, kai kūrėme ateities planus, kai įsigijome vienus augintinius, kitus ir galiausiai mūsų labradorą, Atilą, – visada mus lydėjo  tiedu puodeliai arbatos. Per du su puse metų kartu visus džiaugsmus sutikome ir visas problemas sprendėme kartu su arbata. Nebe reikalo mūsų namuose galima surasti visokiausių rūšių arbatos, tarsi, visoms nuotaikoms ir visiems atvejams!

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Natūralu, kad du žmonės, kad ir kiek jie begyventų kartu turi skirtingų interesų, nuomonių, principų. O jiems susitikus, dažnai atsiranda trintis ir tenka ieškoti sprendimų. Dabar, manau, kad tai lyg tarpinės stotelės. Jeigu nepalieki to išsispręsti savaime, o susėdi, pasikalbi ir surandi abiems priimtiną sprendimą, tada atvažiavus traukiniui lipi į jį drauge ir riedi gyvenimo bėgiais toliau. O jeigu tokie nesutarimai paliekami likimo valiai – liekate toliau sėdėti vietoje ant suoliuko. Galiausiai tai nusibos ir tas nutylėtas nepasitenkinimas vistiek išlys “iš maišo”. Per 2,5 metų ir pas mus jau buvo visko. Propaguojame pokalbius prie arbatos, tačiau, mano nuomone, geriausias dalykas mūsų santykiams yra geras kino filmas. Aš esu labiau linkusi išsakyti savo nepasitenkinimą, o Kiprui, kaip vyrui, yra kiek sunkiau apie tai kalbėti. Bet geras filmas dažniausiai ir paliečia visas jautrias santykių vietas, priverčia susimąstyti ir bežiūrint kartu išreikšti savo nuomonę apie vienus ar kitus dalykus. Po tokio filmo net gi nuotaika yra pasikalbėti. Kitaip nei kad patsisėdus vienas priešais kitą  ir užsiimant priverstine “santykių aiškinimosi valandėle”. Taigi noriu pasakyti, kad filmai mūsų porai nėra tik laisvalaikio leidimo būdas, tai ir tam tikra terapija, padedanti kai ką išspręsti, o kai kam atrasti ilgai ieškotus atsakymus :)

Iliustracijos autorė – Iveta Stukaitė

Post Scriptum
Žinote, paslapčia tikrai jau ilgą laiką norėjau pabūti tyrinėtoja ir atradėja. O šis mėnesis man padėjo nors trumpam taip pasijausti bendraujant su šešiomis poromis apie santykius ir atrandant kokybiškų santykių ingredientus. Ak, žinoma, tie atradimai nėra lygūs tiems, kurie priverčia sustoti visą pasaulį ir suklusti! Tačiau mane jie privertė sustoti, rūpestingai suėmė už pečių ir sudrausmino, įkvėpė susimąstyti. Po pokalbio su kiekviena pora jaučiausi taip, tarsi turėčiau neįkainojamą galimybę paslapčia žvilgtelti į kitų porų gyvenimą.  O tuomet jį palyginti su savuoju, suprasti kur mes klystame, o kur einame teisingu keliu ir pasisemti idėjų mūsų santykiams. Galų gale visas šis mėnesis net gi kiek pakeitė mano požiūrį į kai kuriuos dalykus kaip, pavyzdžiui, santuoką. Po kiekvieno pokalbio su pora mano pirštų galiukai imdavo nervingai dilgčioti, ieškodami kur surašyti tas istorijas, vieną po kitos. Man sunku papasakoti kiek malonumo tame atradau, ir kaip visa tai man atskleidė, kad rašymas yra tikrų tikriausia mano silpnybė. Jam aš laiko visada surasiu, o suradusi, stačia galva panirsiu į jį tol, kol nepabaigsiu rašyti paskutinio sakinio. Būtent todėl rugpjūčio mėnesį kviesiu su manimi patyrinėti jau kitą sritį, kuri dabar mane labiausiai intriguoja – savęs realizavimas darbe.

Pasikalbam komentaruose?

Iveta

Kiti įrašai apie moterų ir vyrų santykius:
27 filmai apie santykius
Šeštas kokybiškų santykių ingredientas – kūrybiškumas
Penktas kokybiškų santykių ingredientas – balansas
Ketvirtas kokybiškų santykių ingredientas – pasimatymai
Trečias kokybiškų santykių ingredientas – tobulėjimas drauge
Antras kokybiškų santykių ingredientas – bendra svajonė
Pirmas kokybiškų santykių ingredientas – individualumo išlaikymas
Kaip jis santykių ekspertu tapti norėjo
Tai, dėl ko santykius dar sunkiau suprasti – meilė, seksas ir hormonai
Kuo skiriasi moterų ir vyrų pasauliai?
Kaip labai skiriasi Jūsų ir Jūsų antrosios pusės smegenys? (testas)

17 komentarų

  1. Pasibaigus mėnesiui ir straipsniams šia tema – vienas pastebėjimas – skaitant straipsniukus, atrodo, kad mintis nutrūksta vos ne įdomiausioje vietoje ir straipsnis pasibaigia. Norėtųsi dar paskaityti, daugiau informacijos, istorijos apie tuos žmones ar santykius.
    Atrodo, kad sukaupei medžiagos, žinių ir minčių žymiai daugiau nei pasiekia skaitytoją. Beje, paskutiniajame įraše tai jaučiasi žymiai mažiau.
    Linkiu daugiau gilumo, jei taip galima pasakyti;)
    Laukiu straipsnių nauja mėnesio tema – man tai gan aktualu:)

    • Giedriau, nėra lengva išlaikyti ribą tarp to, ką galima viešinti apie porą, o ko ne :) Dažniausiai pasirenku geriau jau išlaikyti jų privatumą ir kai kurias detales nutylėti. Tačiau tu esi teisus, po pirmo mėnesio aš ir pati matau kur galima būtų patobulėti, ką koreguoti. Ir stengsiuosi tai daryti ateinančiais mėnesiais!

  2. Miela Iveta, ačiū už istoriją! Seku tavo tinklaraštį jau porą metų ir stebiu, kaip keitiesi, tobulėji, daug ką pakeitė ir atsiradusi antroji pusė… Tiesą sakant, buvo tikrai įdomu sužinoti, o kaipgi susiėjo judviejų keliai, ir štai! :) Labai graži, nuoširdi istorija :) Noriu pasidžiaugti, kaip tobulėji pati bei kartu su Kipru kaip pora, net neįtikėtina, kaip spėjate rasti laiko savišvietai, idėjų gvildenimui ir jų įgyvendinimui ir dar pasidalijate tuo su kitais! Šaunuolė, sėkmės Tau didžiausios :)

    • Egle, tikrai labai daug ką pakeitė atsiradusi antra pusė :) O visų pirma tai, kad pasikeitė prioritetai. Anksčiau, kaip matyti ir įraše, visą dėmesį skyriau tik visokiems darbams ir veikloms, o dabar atvirkščiai – pirmoje vietoje yra gerų santykių išlaikymas su Kipru. Ačiū už komentarą, sėkmės ir tau Egle :)

  3. Kažkaip viskas skamba kaip pasakoj. Keista, kad taip būna realybėj. Per daug gražu, saldu ir t.t. Anyway, perskaičiau daugelį tavo straipsniukų, tikrai neblogai ir įdomiai išdėstytos mintys. Nenustok rašyt :)

  4. Tikrai sunku nustatyti ribą, ką galima viešinti internete ir ko ne. Tačiau, kai tokia graži istorija, manau ja reikia didžiuotis lyg medaliu ir įkvėpti kitus. Pasaulyje ir taip daug niūrių dalykų, todėl visada smagu atrasti kažką gražaus ir šilto. Šaunuoliai jūs ir didelės sėkmės kuriant santykius toliau. :)

    • Na, per daug iš tikrųjų net ir nesvarsčiau ar ją publikuoti ar ne. Nėra ji tokia asmeniška, kad kažkas pasikeistų keliems žmonėms apie mus sužinojus :) O kaip ir pati sakai, gal ką nors tuo pačiu ir įkvėps! Dėkui :)

  5. Ačiū tau už baigiamąjį jaukų įrašą apie tavo santykius. Dar kartą pasidžiaugiau atradus tavo tinklaraštį.
    Ir kad jau užsiminei, tai paklausiu ( žinoma, jei tai nėra per daug asmeniška). Rašei, kad po pokalbių su kitomis poromis, kiek pasikeitė tavo požiūris į santuoką. Koks jis buvo ir kokį pokytį jauti? :)

    • Iki tol maniau, kad santuoka tai ti oficialumas. Kad niekas nepasikeičia susituokus, o dar labiau neigiamą požiūrį sudarė ir tai, kad aplinka labai spaudžia. Todėl iki šiol jos tikrai nesureikšminau. O dabar, manau, kad tikrai ateina laikas, kai būtina tą žingsnį padaryti, nes jis vienas kitam parodo daug dalykų :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *