Mano Kanada

Kažkas klibena visus vidinius klavišus, traukia už vidinių virvučių aukštyn, neina į kompromisus, kaip tik – primygtinai reikalauja tik vieno. Pasakysiu atvirai, jau neprisimenu kada ko nors taip labai norėjau. Ir tas žinojimas toks galingas… Kaip banga dūžtanti į nugarą ir verčianti nirti gilyn, stipryn, greityn. Tokia ta Mano Kanada.  Viduje drumsčianti visus vandenis, praplečianti akiratį dar esant čia, Lietuvoje, padedanti atlaidžiau pažiūrėti į tai, kas šiandien erzina, generuojanti kalnus idėjų, minčių ir absoliutų darymą visko tik dėl to, kad pavyktų atsidurti ten, kur visos mano mintys jau dabar.

Calgary (Alberta), Canada

Šiandien net pati kiek sutrikau dėl to, kaip pasikeičiau nuo tos akimirkos, kai nusprendėme išvykti, “atsukti” laiką devyniomis valandomis atgal ir pradėti gyvenimą nuo nulio kitame pasaulio krašte. “Kosmonautai” – pasakė antros pusės tėvai, kai sužinojo. Šiandien mano kosmonautikos lygis pasiekė visas viršūnes. Taigi, apie Tai.

Mane susirado vienas jaunas ir labai ambicingas vyras, kuris pasiūlė darbą savo komandoje. O ta komanda kaip šeima: įėjus, kaip namuose prie durų tvarkingai išdėstyti visos komandos batai, pakabinti paltai, virtuvėje du čiauškantys vyrai. Prisėdu ant kėdės, kuri išmarginta visokiais raštais ir primena supamą kėdę bei namus. Šalia žalia sofa. Prasideda turas po namus – pilnų pajėgumų virtuvė, tualetai, dušas, darbo stalai prisitaikantys tiek stovėjimui, tiek sėdėjimui, mano pamėgti Mac’ai, meeting room’ai, workshop’ų kambarys ir net lova kambaryje su garso izoliacija, jeigu kas nors norėtų prigulti. Kažkada susipažinau su tobuliausiu vadovu, kurį man tik buvo tekę sutikti. Šiandien susipažinau su tobuliausiu ofisu. Akimirką pagalvojau, kad nebesvarbu koks darbas, tik duokit man kamputį čia.

O pradėjus kalbėti apie darbus, tik dar labiau maloniai susmukau į tą raštuotą kėdę. Daug galimybių, daug  tarptautinių ryšių, daug potencialo, daug vietos kūrybai, ak, daug to, kur matau save.  Ir štai pati kulminacija – darbo atsisakiau ir dar palinkėjau sėkmės ieškant komandos nario toliau. Tokia ta Mano Kanada, pareikalaujanti kosmonautiškų sprendimų. Žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, šis pasirinkimas galėjo tapti vienu didžiausių mano karjeros šuolių. Bet širdy iš ten išeinant buvo taip ramu…. Mano tobuliausias ofise, šią akimirką mums tiesiog nepakeliui.

Mano Kanada, šiandien mums pakeliui su kalno dokumentų tvarkymu, su imigracijos advokatų konsultacijomis, su gyvenimo sutalpinimu į 40kg, su galvosūkiu kaip kartu pasiimti šunį, su viltimi, kad mums per daug sekasi, jog nepasisektų ir kitais “tarpiniais” reikalais. Kartais pagalvoju, kad tuoj visa tai mesiu, nes kiekvieną dieną iškylantys nauji iššūkiai dėl šios kelionės kartais nuvaro į absoliučią neviltį su dūsavimais ir abejonėm. Bet kartu žymiai dažniau pagalvoju, kad neįtikėtina kokia laiminga ir rami esu aukodama kai kuriuos dalykus bei kiek daug dar esu pasiruošusi padaryti dėl atvykimo į kaubojiškų skrybėlių, laukinių arklių, kalnų, tūkstančių ežerų ir gyvenimo aukštyn kojomis šalį.

Post Scriptum
Didelės svajonės ar noro turėjimas bei aktyvus siekimas – tai geriausia dovana, kurią galite sau padovanoti. Staiga pikti kaimynai, grasinantys automobilį palikti užstatę iki pavasario – juokas. Įkyrūs žmonės, nepagrįstai kritikuojantys kiekvieną jūsų žingsnį – gyvenimo dekoracija, pro kurią praeinama ir gyvenama toliau lyg niekur nieko. Kiekvienas žingsnis – 100% sąmoningas, kryptingas ir suteikiantis gyvenimišką prasmę ir jėgų rytais šokti iš lovos. Aš suradau „Mano Kanadą“, o ar tu suradai savąją?

22 komentarai

  1. Iveta, sėkmės siekiant užsibrėžtų tikslų.

    Tą nepakartojamą jausmą ‘išvykti, keisti gyvenimą 180 laipsnių kampu, viską pradėti nuo nulio’ jau išgyvenau dusyk mano gyvenime. Ir žinai, ką galiu pasakyti – tai buvo patys nuostabiausi momentai: nauji atradimai, veidai, asmenybės, nauja aplinka, mokymasis nuo pradžių – visa tai tiesiog suteikia sparnus. Ir dabar, kuomet jau 2 metus esu toje pačioje vietoje, pasiilgstu to, taigi giliai širdyje tau net pavydžiu :) Šaunuoliai. Dalinikis savo patirtimi su mumis. Mums to reikia.

    • Dovile, labai gerai papasakojai, jausmas tikrai panašus! Man netgi patinka ir laukiu to, jog butai ten be baldų. Kažkaip norisi to ekstremalumo, pradžioje pagyvenimo su minimaliai daiktų, visko statymosi nuo absoliutaus nulio :) Aš jau dabar daug labiau vertinu kai kuriuos dalykus, o nuvykus ten, manau, dar daugiau visokių atradimų bus. Parašysiu dar tikrai kaip kas einasi, nes šiuo metu tai svarbiausias dalykas gyvenime ir tiesiog negaliu nuslėpti viso to :)

    • Aiškinomės situaciją dėl to, kokios galimybės būtų pabaigus Lietuvoje mokslus ir išvažiavus dar jų nebaigus. Galimybės abiejais atvejais – absoliučiai vienodos. Ten tikrai vertinamas tik Kanadietiškas mokslas. Todėl atsistojus ant kojų vienas iš tikslų yra prasitęsti savo mokslus jau Kanadoje, kur mano specialybės pasirinkimų studijoms yra daugiau nei reikia :) Antrai pusei laukti dar du metus išvis nėra tikslo. Taip ir padaromas toks sprendimas :) Mokslų sustbadymo čia Lietuvoje ir pratęsimo užsienyje tikrai nelaikau pasaulio pabaiga :)) O pagrindinis tikslas ką ten veikti, tai visų pirma gauti pastovaus gyventojo statusą (per 2-3 metus), jeigu pavyks susitvarkyti dokumentus. Kitas tikslas – įsidarbinti ir įgyti Kanatieškos darbo patirties. Trečias tikslas – pamatyti pasaulio ir praplėsti savo akiratį.

        • Planuojame viską, turėdami visus variantus galvoje :) Jeigu kažkas nepasisektų ar tiesiog nepatiktų, galime laisvai grįžti už metų ir nieko čia Lietuvoje per tą laiką nebūsime praradę. O jeigu viskas klostysis gerai, mažiausiai 2-3 metams ir tada jau svarstysime ką daryti toliau. Kol nepagyvenom, labai sunku pasakyti ko norėsis po kelių metų :)

          • Iveta, visada žaviuosi tavo teigiama energija ir įkvepiančiais įrašais :) Tačiau dėl Kanados.. vežančios svajonės yra gėris, tačiau ar nemanai, kad išvykti gyventi kitur, kai ir čia nėra blogai, nėra verta? Pažinti pasaulį ir praplėsti akiratį puikiai galima keliaujant po įvairias šalis, o minimum keliems metams išvažiuoti ir gyventi kitur, nors atrodo gal ir viliojančiai, kvepia emigranto gyvenimu..

            Pažįstu ne vieną, jau per ketvirtą dešimtmetį perkopusį žmogų, kuris gyvendamas toli nuo Lietuvos labai jos pasiilgsta, o paprasčiausiai imti ir grįžti sunku – darbas, susikurtas gyvenimas, nauji draugai jau kitoj šaly… Be to, atvykęs emigrantas visada liks emigrantu. Ten niekuomet nebūsite „savi“, visada būsite atvykėliais ir patikėkite, tai kartais net žemina.

            Aš linkiu turėti vežančią svajonę, bet nepulti stačia galva į tai, kas atrodo faina ir smagu ir nepatirta, tačiau gali būti visai ne taip. Sakysi nebijai iššūkių? O kam tokie iššūkiai, kurie nieko labai gero tau atnešti gal ir neatneš :) Geriau pakeliaukit – pasitaupę į egzotines šalis, po kelias savaites, pasisemkit naujų įspūdžių ir pamatykit dar daugiau kitokio pasaulio ;)

            Sėkmės tau!

          • Vasaromis esu nemažai keliavusi ir užsienyje praleidusi skirtingose šalyse po kelias savaites. Tikrai nesijaučiu plečianti savo akiratį šiomis kelionėmis taip, kaip norėčiau. Neturiu galimybės prisiliesti prie darbo ir pažinti darbo kultūrą tose šalyse. Neturiu galimybės užmegzti ryšių su tokiu žmonių ratu, kurio norėtųsi. Neturiu galimybės pažinti tos šalies kaip potencialios vietos kurti savo šeimą. Ir dar daug dalykų, kurių negali patirti būdamas turistu. Aš nenoriu tik pamatyti, aš noriu patirti.

            Taip, visa šita avantiūra tikrai kvepia emogranto gyvenimu (bent jau laikinai), bet kažkodėl manęs tai neveikia ir tikrai nėra argumentas kodėl svarstyčiau neišvykti. Man 22 metai, gyvenimas dar priešaky, Lietuva manęs visada lauks, pažįstamų ir draugų ratas – taip pat, darbai – taip pat, šeima – taip pat. Bet ar tai reiškia, kad turėčiau visą likusį gyvenimą praleisti su svarstymais „o kaip viskas būtų buvę, jei būčiau išvykusi?“. Mano nuomone, aš dar turiu galimybę ir prabangą leisti sau viską pradėti nuo nulio, pagyventi skirtingose šalyse ir tada nuspręsti kuris variantas geriausias, kai būsiu išbandžiusi, o ne manyti ir tikėtis, kad geriausias variantas yra ten, kur patogu, šilta, saugu ir patikima. Geresnio laiko eksprerimentuoti nebus. Dabar yra mano laikas.

            Pačiu blogiausiu atveju bet kada galėsiu grįžti į Lietuvą ir pratęsti čia tai, ką esu pradėjusi. Šiuo atveju turėsiu Kanadietiškos darbo patirties, būsiu pabaigusi Kanadietišką mokslą, praplėtusi savo pažinčių ratą greičiausiai dešimtis kartų, sukūrusi draugystes su žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių, pasisėmusi naujų idėjų, mąstanti globaliau. Ar grįžimas į Lietuvą su tokiu bagažu yra blogai? Mano nuomone, nesvarbu kaip viskas pasisuks, ir ar būsiu ten dešimtį metų ar tik metus, grįšiu į Lietuva tik labiau praturtinusi savo bagažą. Manau, kad žmogui, kaip asmenybei, tai yra tik pliusas.

            Samprotauti kaip bus, galima daug ir ilgai. Bet gyvenimas parodys. Dar nežinau ar gausiu vizą, bet net jei jos ir negausiu, vistiek ieškosiu būdų, kaip ten patekti. Ir pažadu, aš vistiek atsistosiu ant tos žemės. O tuomet jau ir pradėsiu savęs klausinėti ką toliau daryti su savo gyvenimu :)

  2. Labai saunu girdeti, kad nepaisant visokiu trukdziu vistiek isvykstat laimes ieskoti!! As su savo antraja puse taipogi planuoju lekti i tolimus krastus (tikriausiai Australija) kitais metais, kai baigsis studijos universitete :) O beje, kokie planai Kanadoje? Turit darbo pasiulymu, busta kur apsistoti?

    • Apie planus šiek tiek rašiau viename iš komentarų aukčiau :) Nieko planuoto ar fiksuoto kol kas nėra, nes dar net negaliu bandyti to susiorganizuoti. Pirmiausia reikia gauti vizas, o dokumentų paraiškų priėmimas vėluoja jau du mėnesiai, tai dabar tik laukime tokiam gyvenam. Nors 90%, kad vizas metams gausime. Tai kol kas apsiriboju Kanados kontaktų plėtimu, kuriamės antrai pusei filmuką, kuris parodys potencialiems darbdaviams, kaip jis dirba ir ką sugeba. Aš taip pat sąvąją resume ir cover letter kursiuosiu kiek kūrybiškesnius. Bandysime patraukti į save dėmesį visais įmanomais būdais. Bet šiaip manau, kad realiausia darbą, tiek butą, tiek visa kita susirasti jau nuvykus. Ten absoliučiai kitos taisyklės nei čia, Europoje. Esant Lietuvoje ką nors susiorganizuoti Kanadai labai sudėtinga, nes reikalingi gyvenamosios vietos adresai, telefono numeriai ir pan. dalykai (Kanadietiški). O juolab išvyksime rudenį, tai dar kiek ankstoka pradėti veiksmus, kol kas planuojame, tvarkome popierizmus :)

      • Kaip pasibelsti i tas duris, kurios atidarytu galimybe atrasti cia savo namuose. Viska ismeginau: ir namus be baldu, ir nekvalifikuota, gerai apmokama darba ir …..Supratau, kad nieko geriau nera, kaip bebutu sunku, siekti savo svajoniu cia, Lietuvoje, savo namuose….Nepraraskime ….saves ir savo namu.

        • Manau, kad kiekvienam žmogui sava patirtis :) Aš tikiu, kad Namus galima susikurti bet kur, kur tik gera būti. Nežinau kaip bus jau nuvykus, bet, manau, kad mano Namai ten, kur mano antra pusė ir visapusiškas džiaugsmas tuo, kas vyksta gyvenime. Šiuo metu tai Lietuva, rytoj gali būti Kanada, o poryt gal Australija, gal vėl Lietuva?

    • Būtinai, net nesvarstėme galimybės palikti. Vyksime visi kartu, net jeigu ir tektų dalį kelionės vykti automobiliu, nes šuns transportavimas ten yra pakankamai komplikuotas ir brangus dalykas.

  3. Iveta,
    o kodel tu tikra 90%, kad tau suteiks viza? kaip suprantu darbo leidima, o ne viza?
    as ir bandysiu, labai laukiu salygu. o pagal kokia programa tu ketini vykti, kad tiek dokumentu reikia (ir resume, cover letter, net imigracijos advokatu konsultaciju..)

    • Esu tikra dėl IEC programos vizos metams. Tiesiog daug domėjausi, daug skaičiau ką pasakoja žmonės jau gavę šio tipo vizą ir darbo leidimą. Tam, kad negautum rekomendacinio laiško, reikėtų būti prasižengus su legalumu kitose šalyse (ypač JAV) arba sirgti kokiomis nors rimtomis ligomis. Reikalavimai šiai programai minimalūs, nėra ko neatitikti. Tie, kurie neturėjo problemų su tuo, ką išvardijau, visi kiek žinau ir esu girdėjusi, išvažiavo. Tai po tokio tyrimuko ir darau išvadas :)

      O kiti dokumentai ir dar daug daugiau nei paminėjai bus reikalingi mums jau atvykus. IEC viza mums reikalinga tik dėl to, kad turėtume galimybę legaliai susirasti darbą ir turėti socialines garantijas. Tik atvykus iškart tvarkysimės dokumentus, kad antrai pusei būtų suteiktas PR per Albertos provincijos programą, o jau gavus tą statusą, jis bus suteiktas automatiškai ir man, kaip jo šeimos nariai. Spėju, kad užtruks 2-3 metus. Šiai daliai ir reikalingi pagrindiniai dokumentai, konsultacijos su advokatais, nes čia svarbu žinoti visus niuansus ir kas mūsų situacijoje yra geriausias variantas :)

  4. Labas, Iveta,
    kaip jums sekasi siekiant savo svajonės? ar jau perėjote į 2-ą dokumentų pildymo žingsnį?:)

    • Labas, Giedre :)
      Viskas juda, tai tylutėliai bet džiaugiamės ir laukiam galutinių atsakymų. Jau savaitė kaip esame prdavę dokumentus dėl antrojo etapo. Trečiadienį jau ir medicininę apžiūrą praėjome, pirmadienį ataskaitos iškeliaus į Londoną :) Dabar belieka tik laukti!
      O tu irgi galbūt šiais metais bandai gauti vizą? Jei taip, kaip sekas? :)

  5. Oho kaip jus greitai judate į priekį…!!! O medicininę apžiūrą reikia praeiti ne tada, kai gauni atsakymą iš CIC? aš ir bandau gauti vizą, bet esu toje stadijoje, kai reikia apsispręsti, kur ten noriu apsistoti. Esu tik nusprendusi, kad noriu Alberto provincijoje (nes ten daug nacionalinių parkų, tame tarpe ir vienas įspūdingiausių Vud Bafalo nacionalinis parkas). Kur jūs važiuojate? Ieškau važiuojančių į tą pusę, kad ne taip baisu būtų..:). tai va draugė atsiuntė jūsų nuorodą..

    • Giedre, jeigu pildai formas gauti work and travel vizai, nesuk per daug galvos dabar dėl to kur keliauti. Jeigu nežinai tiksliai, formoje galime pažymėti N/A. Mes taip žymėjome toje vietoje, kur prašo informacijos apie darbdavį, nes jo dar neturime :)
      O šiaip mes keliaujame į Albertos provinciją, Calgary miestą. Ten didelė ir draugiška lietuvių bendruomenė, miestas labai augantis ir turintis nemažą darbų pasiūlą, pigiau ir lengviau susitvarkyti dokumentus, nei pavyzdžiui, Toronte. Šiais metais pagal visus reitingus šis miestas išrinktas kaip geriausias gyventi, kurti šeimą ir auginti vaikus visoje Kanadoje. O žiūrint didesniu mąsteliu, Calgary laikomas kaip vienas iš 5 miestų geriausių gyventi visame pasaulyje. Todėl mes jau kaip ir užtikrintai žinome, kad keliausime į šį miestą ir bandysime įsikurti ten.
      Kas dėl medicininės apžiūros. Išsiuntus pirmojo etapo dokumentus ir sumokėjus registracijos mokestį, gauni pakvietimą į antrą etapą. Užpildžius visus antrojo etapo dokumentus, per keletą dienų atsiunčia medicinines formas ir prašymą atsiųsti įrodymą apie turimas lėšas. Gavę formas iškart užsirašėme pas daktarę, praėjome medicininę ir tiek :)
      O tu keliauji tik metams ar su mintimi tvarkytis dokumentus toliau ir likti ilgesniam laikui?

  6. Na žmogus planuoja, Dievas juokiasi:) šiai dienai mano tikslas yra aplankyti šią šalį, pajusti emigracijos skonį, pamatyti kiek įmanoma daugiau ir po metų varyti atgal į Lietuvą. Begalo myliu Lietuvą ir labai jau man čia patinka! Beje, namuose lauks šuo ir katė:) o po kelionės tikiuosi, kad atsivers kūrybinės čakros:), pagerės anglų kalba ir atsivers naujos perspektyvos čia Tėvynėje..
    bet kai pagalvoju: nusileidi Kanados žemėje, pasiimi daiktus ir kas tada?! net nuo tokių minčių adrenalinas pašoka iki pat dangaus. čia tikrai tau ne turistinė kelionė, 2-iems savaitėms, su viskas įskaičiuota:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *