Koks menas yra įtaigiausias?

MENAS KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ GALI REIKŠTI VISIŠKAI SKIRTINGUS DALYKUS. Tačiau nieks neužginčys to, kad jis egzistuoja. Menas gali būti suprantamas kaip dailė, rankdarbiai, teatras, muzika… Ir ne tik. Menas yra daug  gyvesnė ir platesnė sąvoka. Deni Didro dar savo laikais uždavė įdomų klausimą: „Kodėl antikos menininkų kūriniai tokie didingi?“. Juk tai buvo menų klestėjimo, aukštybių laikas. Daugelis pasakytų – tokia kultūra, tradicijos. Na, o mano nuomone, retkarčiais sveika į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu. Šis antikinis paveldas yra milžiniška įtaigos priemonė. Juk visas šių dienų menas stovi ant antikinio meno pagrindo, jis buvo pradžia ir paskatinimas ateities tautoms. Na, o tuomet kas paskatino, kas įkvėpė antikinį meną? Kodėl vis gi jis toks didingas? Didro mums atsako : „Todėl, kad šie menininkai lankė filosofijos mokyklas“. Štai kas yra tikrasis įtaigus menas – kalba, samprotavimas, o šiais laikais pavadintume -oratorystė.

ORATORYSTĘ ĮVALDĘ ŽMONĖS yra spalvingos, užkabinančios asmenybės, kuriomis tiesiog neįmanoma imti ir nepatikėti. Žanas de la Briujeras yra taikliai pasakęs: „Muzika, skulptūra, poezija, dailė ir oratoriaus menas nepakenčia vidutinybės“. Visa, kas siejasi su menais yra spalvinga, ryšku, unikalu, šis tas neeilinio. Būtent todėl bet kurį meną įvaldęs žmogus visada bus tas, kuris išsiskiria iš milijonų. O žmonėms visada nuo pat žilos senovės reikėjo ryškių asmenybių, kurios nuvedė žmoniją taip toli, kaip dabar esame pažengę. Kokie mes būtume be Leonardo da Vinčio? Be Mikelandželo? Be Mocarto? Žmonija seka paskui ryškias asmenybes. Taigi kaip ir tikrieji dailininkai, muzikantai, rašytojai buvo tie, kurie darė didžiausią įtaką pasauliui, taip ir oratoriai buvo ir yra tie – kurie rodo kelią žmonijai.

ORATORYSTĖ – VIENINTELIS MENAS gebantis įtikinti pamilti ir kitus menus. Visi kiti menai mums sukelia pirmąjį įspūdį. Pavyzdžiui, pažvelgiame į drobėje nutapytą peizažą ir jau žinome – patinka ar ne mums šis darbas. Paklausome keliasdešimt sekundžių muzikinio kūrinio ir jau žinome – dieviname arba nekenčiame jo. Oratorius geba pirmą įspūdį ištaisyti. Oratorystės pagalba galime interpretuoti bet kurį meno kūrinį taip, kad žmogus manęs, jog jam nepatinka minėtas peizažas, pradės manyti, kad šio darbo autorius tikras genijus. Tai tarsi aplinkos piešimas būtent tomis splavomis, kurias žmogus trokšta išvysti. Taigi oratorystė ne tokį patrauklų meną gali paversti tikru šedevru. Štai kodėl tai yra vienintelis menas gebantis įtikinti žmogų pamilti ir kitus menus.

ORATORYSTĖ YRA PRIESKONIS, sujungiantis visus menus į visumą ir iškeliantis meną lig padangių.Sugrįžkime  prie Antikos. Kiekvienas menas yra pats sau. Tarpusavyje menai nebendradarbiauja, pasakyčiau, kaip tik – konkuruoja. Skulptoriai, dailininkai, muzikantai – visi varžėsi ir tebesivaržo dėl vietos po saule. Antikos laikais oratorystė visus juos susjungė į vieną bendrą visumą. Kiek filosofinių minčių buvo perduota iš lūpų į lūpas apie meno svarbą, apie meno dievišką prigimtį. Visi sienieji oratoriai šlovino meną ir jo vaisius. Jie neišskyrė dailės, neišskyrė muzikos. Štai kas vienijo Antikos meną. Šiai dienai, manau, oratorystė yra kreipiama į kitas sritis, tokias kaip viešasis kalbėjimas, drįsčiau teigti netgi – politika. Štai kodėl mes nepasiekiam tokio didingumo, kurį įgyvendino žmonija antikos laikais. Tada viskas koncentravosi į menus.

AŠ TIKIU, kad vieną dieną ir vėl sužydės ši sritis. Nes kaip sakė Bendžaminas Zanderis: „Vieni sako, kad klasikinė muzika dabar miršta. O kiti sako, kad pasaulis dar net nematė kokia didinga gali būti klasikinė muzika“. Oratorystė – tai menas gebantis daryti ne tik didžiausią įtaką žmonijai, tačiau ir sujungti visa, kas gražiausia į viena.

ŠTAI KĄ REIŠKIA MEILĘ MUZIKAI SUSIETI SU ORATORYSTE:

Post scriptum
Vis dėl to rašymą prilyginčiau oratorystei, tačiau čia mano tekstas Lietuvių k. kalbėjimui mokykloje. Todėl tegu jau ta garbė lieka kalbai, o ne rašymui :) Palinkėkit sėkmės!

2 komentarai

  1. Manau, jog esmė ne oratorystėje, o tame, kaip žmogus gyvena tai, ką veikia. Taip, žmogus gali būti gerai įvaldęs oratorystės techniką, taip pat kaip ir muzikavimo, dailės, ar kitą, tačiau, jeigu jis to, ką veikia/kuria, pilnai neišgyvena, tuomet ir kitų žmonių giliai „nepalies“. Jeigu jis atlikdamas veiksmą, jį atlieka techniškai, bet mechaniškai, jeigu jis jame „neišnyksta“, tuomet ir klausytojas/žiūrovas netampa proceso dalyviu.
    Kai esi totalus tame, ką veiki, čia ir dabar, tuomet atsiranda galimybė į tai įtraukti ir kitus. Tuomet žodžiai ateina iš giliai, iš patirties, tikri, gyvi. Tuomet ir kitas tiki. Tuomet ne tik tavo, bet ir kitų akys ima švytėti. Tuomet įvyksta susitikimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *