Kiek liko laukti iki gražių dalykų?

Ji prisėdo ant sofos, pasuko galvą į mane ir nusišypsojo. ŽvilgsnIs nukrypo žemyn, o tada ji giliai atsiduso, pakilo lūpų kampučiai. Atrodė, kad tuo atodūsiu atsikratė kokios tai naštos. Staiga ji atsistojo, paėmė kažkokį mažą, rankas tepantį daiktą ir juo mane pakuteno. O aš paklausiau savęs – kodėl jie abu tai daro kas rytą? Kodėl kiekvienas kas dieną mane pakutena tik kartelį?

Vieną rytą nei vienas iš jų manęs nebesugrįžo pakutenti, nieks nebeatėjo prie manęs prisiliesti, staiga pasijutau nebereikalinga. Ilgą laiką svarsčiau dėl ko visa tai buvo ir dėl ko visa tai baigėsi, kokia gi paslaptinga istorija bėgiojo čia man panosėj? Visas išmėtytas prisiminimų daleles sudėjau į vieną dėlionę, o trūkstamus plyšius užpildčiau tuo, ką kuždėjo nuojauta. Kviečiu drauge jos pasiklausyti.

Jie abu turėjo didelę svajonę, kuri juos nuolat kutendavo, kiekvieną rytą! Taip kaip vėliau ir jie pradėjo kutenti kasryt mane. Vieną dieną jie nusprendė, kad laikas nustoti svajoti ir pradėti įgyvendinti tuos dalykus, kurie jų širdis verčia šoktelti aukštyn.

O aš tuomet kaip tik buvau vieniša, visa tamsi ir pasislėpusi kampe. Ji priėjo ir mane išmargino kvadračiukais. Tai štai tie kvadračiukai žymėjo dienas iki jų svajonės įgyvendinimo, kurios buvo laukiama be galo be krašto. Ir taip aš tapau nebe viena, įdomi ir pastebima. Kas pro šalį eidavo, tas vis prie manęs stabteldavo ir kiekvieno jų lūpų kampučiai pakildavo. Net jų šuo kasryt prisliūkindavo mane lyžtelti.

Kiekvieną rytą jiedu ateidavo ir užbraukdavo vieną kvadratėlį. Paimdavo baltos kreidos, ji braukdavo pirmą brūkšnį, o jis antrąjį. Ir taip kas rytą aš tapau įrodymu, jog jie juda link savos svajonės.

Kai vieną dieną jie užbraukė paskutinį kvadratėlį, abu susižvalgė ir taip nenoriai, bet pasuko link durų. Jų akyse galėjai įžvelgti ir džiaugsmą, ir nenorą palikti namus.

Bet čia istorija nesibaigia, po kurio laiko jie grįžo ir ant manęs piešė jau naujus kvadračiukus, o aš taip ir girdėjau jų viduje svirpiančias naujas svajones ir tikslus. Tuomet aš supratau, kad kiekvienas turime paskirtį savo gyvenime. Manoji – šiems dviems žmonėms parodyti kiek liko laukti iki gražių dalykų.

Na, bet kas žino kaip ten yra iš tikrųjų, juk aš tik eilinė juoda lenta… :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *