Kaip sužinoti ar tai tas vienintelis?

Galbūt kai kurios iš mūsų net neužduoda sau tokių klausimų, galbūt dar kai kurioms ir nėra tikslo to daryti ir galbūt dar kitos nuolatos sau užduoda tą klausimą. Mano asmenybė ar požiūris, bet aš sau nuolat uždavinėjau tą klausimą, nuolatos. Dabar man nebekyla tokių klausimų.

PILNATVĖ. Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą draugas iškeliavo į darbą. Kadangi dirba tokioje vietoje, kur visas gyvenimas užverda tik naktį, mūsų ritmai savaitgaliais kiek skiriasi. Taip, taip, naktinis klubas. Bet ne tame visa mintis. Pati tądien turėjau irgi ilgą vakarą ir visai paryčiais su keliais draugais nuvažiavom pas draugą, truputį pabūti, pasimatyti, pažiūrėti kaip jam einasi darbai. Tik įėjus pradėjau jo dairytis, kažkas pagriebė už rankos ir pajutau kaip pradėjo tempti link savęs. Pasimetusi pažvelgiau į žmogų, kuris tempė link savęs klausdamas „Ko ieškai? Gal padėt?“. Tada kažkas paėmė už kitos rankos ir nei nespėjau suprast kaip kas, o čia jau stovėjo draugas priešais visas besišypsantis. Išgelbėjo :) Nors per visą vakarą ten buvau viso labo valandą, jaučiausi begalo gerai. Tarsi ta viena vienintelė valanda būtų buvusi geriausia kas galėjo įvykti šį vakarą. Nublanko visi įspūdžiai iki tol, tarsi prisipildė tai, ko taip trūko visą vakarą. Ir buvo nesvarbu, kad jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, bendravo su žmonėm. Aš būčiau galėjusi jį tiesiog stebėti visą tą laiką ir savijauta būtų buvusi tokia pat pilnatviška. Pakako to, kad jis šalia. Tai manyčiau, kad būtent tai ir yra vienas iš indikatorių sprendžiant ar tas žmogus užima tikrai išskirtinę vietą tavo gyvenime. Jeigu net ir tobuliausias vakaras, tačiau be jo, praeina tarsi „Na, viskas juk gerai, bet kažkaip nepilnai…“, tai šį tą tikrai reiškia.

IR SKAUSME, IR VARGE. Ir žinot kada klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ praranda prasmę? Ar žinot kada jau nebereikia savęs klausinėti to? Tada, kai tas žmogus, labiausiai myli tave tada, kai esi dar apsimiegojusi ir be makiažo… Tada, kai sveikata itin subjurusi, negaluoji, o jis pasiruošęs, jei prireiks visus ant „ausų pastatyti“, padaryti viską, kad tik pasijaustum geriau. Tada, kai jis nedvejodamas gelbsti tave nuo girtų vyrų norinčių „Padėti surast tai, ko ieškai“. Yra daug ir įvairiausių tų Tada. Tačiau patyrus nors vieną tokią situaciją, klausimas „Ar tai tas vienintelis?“ paprasčiausiai nustoja egzistuoti, tokie klausimai jau nebekyla. Nes protas ir širdis pagaliau pradeda atsisakyti suprasti tą faktą, kad to žmogaus kai kada būtų galima nemylėti, kad kažkada tas žmogus tau galėtų būti negražus ar nemielas širdžiai, ne artimas. Tai tampa nebesuvokiama.

Tai ir noriu palinkėti, kad vieną dieną ir Jūsų gyvenime tas klausimas būtų išbrauktas iš kasdienio klausimyno sau. Nes tada tas žmogus ir tampa Tuo vieninteliu.

Iveta

9 komentarai

  1. Pats klausimas save pasmerkia. Nėra į jį teisingo atsakymo. Niekada negali žinoti… Nes niekada laiko nepasuksi nei į priekį, nei atgal. Bet teisingai sakai, kad kai myli – jis neegzistuoja… Skanaus, besimėgaujant šiuo nepaprastu jausmu :)

  2. Na, ir kas..mane irgi mylejo ir zavejosi apsimiegojusia, susivelusia ir be makiažo, rupinosi, kai sirgau, del manes dare tai, ko nedare del kitu merginu ir as jam buvau isskirtine. Na,ir kas, tai dar nieko nesako.
    Nes as jo nemylejau, meile isivaizdavau kitaip,ir jis nebuvo mano antra pusele..
    Ir siaip manau,kad jeigu kyla klausimai tokie kaip:AR JIS MANE MYLI? AR AS JI MYLIU? ar jis tas vienintelis? atsakymas-ne, nemyli ir ne vienintelis,kitaip tai sirdy aiskiai jaustumet, zinotumet ir nereiktu kvarsint sau galvos.
    ir dar tikrai meilei reikia laiko, kad praeitu bent keli metai,kai jau isimylejimas ima virsti meile (jeigu ja tamoa,beabejo) ir jei viskas tik geryn, jausmai-stipryn, valio!

  3. teisingai kate sako – kiek jus laiko draugaujat , kad gali visiem skelbti ? :DDD
    Viena garsi moteris sake „Nesakysiu, kad jis mano vienintelis, nors mes jau keturis metus drauge ir ruosiames tuoktis – be galo juokinga is merginu, kurios skelbia apie vieninteli ir viso gyvenimo vyra, o po pusmecio issiskiria“.
    Labai teisinga fraze, o manau ir tau taip bus, nes tu visada sakai „Niekada nebuciau manius, kad taip bus, bet atsitiko“ arba „niekada nesitikejau kad taip pasielgciau, bet va dabar pasielgiau“ VAIKISKA :DDDDDDD

  4. Gyvenimas, laikas, įvykiai parodys kaip ten bus :) Rašau tada, kai jaučiu, kad noriu tai daryti. Ir rašau tai, ką jaučiu esant teisinga šią akimirką. Vaikiška, naivu ar kaip ten bebūtų, tai nėra suvaidinta, surežisuota, kurta ar rašyta kitiems, tai yra tai, kas yra dabar man ir jam. Paranoiška būtų imti dabar nustumti tą mėgavimąsi akimirkomis kartu, jausmais ir sakyti, kad štai po metų ar kelių išsiskirsime ir apie kokius vienintelius čia šnekėti. Mėgaujuosi gyvenimu su tuo, kuris man svarbiausias ir fiksuoju tai blog’e, kuris labiausiai yra man. Tam, kad vėliau tokie įrašai padėtų suprasti kur buvau ir kur esu.
    Ir jeigu nors vienam žmogui įskaitant mane šis įrašas pasitarnavo, reiškia tikslas pasiektas :) O jis pasitarnavo.

  5. Labai maloniai skaitesi straipsnelis. Tikrai su viskuo pilnai sutinku, bet sau atsakymo taip ir neradau, lyg tik dalinai atsakyta i pavadinima „KAIP SUŽINOTI AR TAI TAS VIENINTELIS?“. Suprantu ir dar karta supratau kaip zinoti kad jis GALI BUTI TAVO TAS VIENINTELIS, kuris tave myles… Bet kaip zinot kad tai tas vienintelis ir paskutinis po kurio tu nepazvelgsi niekada i kita? Niekada nesusimastysi nepasneketi su maloniu pasnekovu, nes tada prasideda lyg nekaltas pavaisinimas kava, nekaltos sypsenos , isaugancios i kaltas ir keiciancios, pasukancios gyvenima vel ir vel kita linkme. Niekada taip stipriai nebuvau apie tai susimascius:kuris tas bus vienintelis, bet kai klaidingas sprendimas gali keisti visa zmogaus gyvenima, o tuo paciu ir mano, sitas klausimas tiesiog baksnoja man i smegenis.

  6. Labas, Iveta ir visi kiti.

    Nuostabu tai, ka patiri, isties ne dazna savijauta tokios laimingos akimirkos.
    Savo komentaru noriu atkreipti demesi tiesiog pamastymui: daugelis musu myli kita zmogu UZ TAI, ka jis MUMS suteikia. Kokius laimingus mus daro, kaip idomiai pasielgia. O kas butu, jei nustotu buti toks nuostabus TAVO (musu) atzvilgiu? Ka manai apie besalygiska meile, ta paprasciausia, lyg mamos, kai mylima tiesiog uz nieka, kai neina paaiskinti, kodel. Ir tikrai negali ivardinti, kodel. Ir ne del to, kad viskas taip nuostabu, kad tiesiog negali issirinkti priezasties, nes ju tiek daug. Buna ir visiskai nenuostabu. Bet tiesiog myli..ir tai nieko neturi bendra su racionaliais „bullet points“ UZ KA. :)
    Tuomet, kai megini nutraukti santykius, neva galetu buti vietoje jo kas nors kitas, kuris paivairins ir gal net uzpildys mano gyvenima, nerandi ne vienos priezasties, kodel issiskirtum, nes neturejai ir priezasties buti kartu. Tiesiog buvai, esi ir net neisivaizduoji, kiek dar busi, nes nieko nieko nezadi ir nieko nekurstai, tiesiog esi ir leidi kitam buti. Ka manai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *