GYVENIMAS KANADOJE – PIRMI ĮSPŪDŽIAI (I)

74 dienos. Tiek laiko gyvename kitame pasaulio krašte – Calgary mieste, Alberta provincijoje, Kanadoje. 9000 kilometrų ir 9 valandų skirtumas nuo Lietuvos. Tik du mėnesiai, o per juos tiek visko patyrėme, kad nuoširdžiai manau, jog tai didžiausias nuotykis, į kurį iki šiol leidausi savo gyvenime. Bet pradėkime viską nuo pradžių ir grįžkime kiek atgal.

1day

Rugpjūčio 28d., Vilnius, Lietuva

Atsikėliau su žadintuvu ir jausmu lyg nebūčiau išvis miegojusi. Paskutinę naktį aš, Kipras ir Atila (mūsų 2 metų auksaspalvis labradoro retriveris) praleidome pas Kipro tėvus, iš kur tą rytą ir vykome tiesiai į Vilniaus oro uostą. Pilve kažkokia raizgalynė ir jaudulys dėl to ar įtilpsime į 46kg. svorį, leidžiamą per mūsų abiejų bagažą. Abiejų lagaminų svoris visiškai ant ribos, o atrodo, pasiėmėme net mažiau, nei iš tiesų reikėtų. O dar tas neapleidžiantis jausmas, kad viskas kažkaip neįtikėtinai surrealu. Niekaip negaliu patikėti, kad už 24 valandų nusileisime kitame žemyne, kur pradėsime viską nuo nulio.

2 didžiuliai lagaminai, 2 rankinio bagažo lagaminai, Atilos daiktai skrydžiui ir narvas, kuriame jis turės praleisti daugiau nei 20 valandų. Stengiamės neatsilikti nuo suplanuoto laiko išvažiuoti, lauke tamsu nors į akį durk, lipu laipteliais nešdama vieną iš lagaminų… “auč”! Sugebėjau pražiopsoti vieną laiptelį ir su visu savo bei lagamino svoriu nusileisti ant didžiojo kojos piršto. Akimirką sustoju patikrinti ar galiu lankstyti, atsikvėpiu, nepaisant skausmo viskas gerai. Galiausiai pajudame link oro uosto.

Jau atvykus, visa ta raizgalynė pilve tik padidėja. Atsistojame į eilę registracijai, toks jausmas, kad visų žmonių oro uoste žvilgsniai į mus. Na, bet turbūt nieko keisto, nes Atilos narvas užkeltas ant vežimėlio, paprastai skirto nejudančiam bagažui, linguoja į visas puses nuo jo svorio ir karts nuo karto visi šokame gaudyti bekrintantį narvą. Na, ir šiaip, žinant kaip sunku mums buvo Atilą apskritai pasiimti su savimi į kelionę, turbūt ne taip jau ir dažnai šeimininkai keliauja su dideliais šunimis ir dar tokiais tolimais maršrutais.

Pagaliau atiduodame bagažą ir atėjus eilei užregistruoti Atilą skrydžiui, prasideda ilgas procesas. Užtrukome apie pusvalandį, kol akivaizdžiai pasimetusi darbuotoja užpildė visus dokumentus, kol atėjo kita darbuotoja (atsakinga už leidimą augintiams keliauti arba ne), kuri paklausinėjo apie Atilą, na, o tuomet reikėjo eiti dar į kitą vietą sumokėti už jo bilietą. O galiausiai dar daugiau streso įnešė darbuotoja, kuri mums pasakė, kad šuo nebus girdomas visos kelionės metu (what?!), bet tuo metu apie tai galvoti tiesiog nebuvo kada.

Mano mama, sesės, Kipro tėvai, draugė Viktorija – visi čia. Dar dirsteliu link įėjimo į oro uostą, nes viduje vistiek tikėjausi, kad tėtis irgi atvažiuos atsisveikinti. Laikausi kiek galėdama – kvėpuok, neverk. Bet apkabinant paskutinius artimuosius tiesiog nebeišlaikau, jaučiu kaip viduje visos emocijos pilasi per kraštus. Neįsivaizduoju kada pasimatysime sekantį kartą ir ta mintis taip nemaloniai duria… Bet žinojimas, kad laikas atversti naują gyvenimo lapą vistiek nugali. Nežinia kas mūsų laukia kitame pasaulio krašte, bet kad ir kas tai bebūtų, laikas visa tai patirti. Dabar arba niekada.

Labai greitai praeiname visas patikras. Per greitai, kartais atrodo, kad tiesiog nespėju paskui tai, kaip greitai viskas keičiasi. Norėčiau sustoti, norėčiau susigyventi su tuo kas vyksta. Akimirkai atsisėdame, geriame kavą turbūt naiviai tikėdamiesi, kad ji padės pražvalėti. Dar kartą palankstau pirštą, kurį ryte užsigavau. Kipras irgi atsikvėpia pagaliau atrėmęs nugarą, kurią pasitempė taip pat nešdamas lagaminus.  Sukikenu nuo to kaip viskas ironiška. Dvi “traumos”, negana to dar ir su šuniu, pardavę viską Lietuvoje, palikę visus artimuosius, be žinojimo kur gyvens ar kur dirbs sugalvojo į kitą pasaulį kraštą iškeliauti. Mintyse sukasi AC/DC “Highway to Hell”.

Pirmas skrydis iki Frankfurto, Vokietijos pralekia labai greitai. Vienintelis dalykas kas neramino – kaip laikosi Atila. Ar jam nešalta? Ar jis turi vandens? Ar darbuotojai neišėmė iš narvo meškiuko, kurį jam palikom? Daugiau rūpinimosi dėl šunio, nei dėl mūsų pačių. Tik nusileidę Frankfurte, pirmiausiai nukeliaujame paklausinėti ar viskas praėjo gerai ir kur šuo bus tas visas 7 laukimo iki kito skrydžio valandas. Mums paaiškina, kad juo rūpinsis veterinaras. Pagaliau kiek palengvėja.

Tos valandos prabėga ganėtinai greitai, netrukus mes jau laukiame eilėje į lėktuvą. Pirmą kartą mane tikrina prašant pakelti net gi plaukus į viršų ir parodyti ar nieko nėra ant batų. O Kipras, žinoma, juokiasi jau praėjęs viską be problemų. Na, bet galiausiai mes lėktuve. Šiek tiek pabendraujame su stiuardesėmis, kurios pasiūlo gėrimų. Sužinojusios, kad keliaujame su šuniu iškart pasiteirauja ar tik nebus tas labradoras, kurį jos matė. Labai pradžiugina jų pastebėjimas, kad jis puikiai jaučiasi ir atrodo labai ramus. Na, o dabar laikas antram skrydžiui. Pirmą kartą reikės ištverti lėktuve 10 valandų. Lėktuvas pilnas vaikų, o tai negelbsti, nes tik spėji užmigti ir vėl prabundi. O taip pat labai sunku 10 valandų išbūti toje pačioje vietoje. Nuovargis vis labiau apima, o miegas nors ir protarpiais, bet atrodo nei kiek nepadeda.

Na, bet kad ir kokia ilga kelionė bebūtų, kažkada jos pabaiga vistiek ateina. Didelėmis akimis stebiu Calgary oro uostą pro lėktuvo langelį. Hmm… Viskas atrodo ganėtinai paprastai ir pilkai. Mus pasitinka oro uosto darbuotojai, absoliučiai visi vilkintys kaubojiškus rūbus ir skrybeles. Na, čia jau šis tas įdomesnio!

Pagaliau praėję pirmą patikrą patenkame į imigracijos eilę. Atrodo, ne tiek jau ir daug žmonių, apie 20.  Kiti lietuviai pasakojo, kad gali reikėti palaukti apie valandą. Bet ta eilė juda taip lėtai ir žmonės taip ilgai praleidžia kalbėdami su pareigūnais, kad vis labiau apima jaudulys. Galiausiai pralaukę apie 1,5-2 valandas eilėje esame pakviečiami prie langelio, kur sėdi ganėtinai rimtai nusiteikęs pareigūnas. Kiek pasimetu kai manęs pradeda klausinėti apie mano akių spalvą, ūgį, svorį. Kažkodėl tikėjausi ko kito. Tą akimirką apsidžiaugiu, kad nerizikavome ir prieš vykstant nusipirkome medicininį draudimą. Nes abiejų paprašo parodyti įrodymus, jog jį turime. Galiausiai pirma gaunu darbo leidimą. Akyse viskas pradėję lietis nuo nuovargio ir kelių valandų miego per paskutines kelias paras, o dar tas skaudantis pirštas. Tačiau peržvelgiu viską kiek galėdama atidžiau. Data iki kada galioja leidimas gyventi ir dirbti Kanadoje: “August 28th, 2013”. Jeigu būčiau to nepastebėjusi, mano darbo leidimas būtų galiojęs lygiai vieną dieną. Pareigūnas pradeda atsiprašinėti ir paaiškina, kad daug studentų grįžta į miestą, dėl to didelis darbo krūvis ir jis padarė klaidą. Galiausiai gauname tvarkingus darbo leidimus, nueiname pasiimti lagaminus ir Atilą. “Atila!” – šūkteliu priėjusi prie narvo, o jis net nesureaguoja. Pasimetęs žvalgosi į visas puses, atrodo, kaip nesavas. Bet labai apžiūrinėti jį nėra kada, nes jau daugiau nei kelios valandos mūsų laukia Zigis, lietuvis, kuris mums dar iki kelionės labai daug kuo padėjo ir atvyko mus pasiimti iš oro uosto. Na, ir paskutinė patikra, turime praeiti dar pro vieną pareigūną, kuris užpildys dokumentus dėl Atilos. Viskas praeina sklandžiai, pagaliau (po maždaug dviejų su puse valandų oro uoste) išeiname į laukimo salę, pagaliau susipažįstame su žmonėmis, su kuriais tiek laiko bendravome tik internetu. Išvažiavus iš oro uosto teritorijos sustojame pavedžioti Atilą, nes nesame tikri ar nors kartą per 24 valandų kelionę jis buvo išleistas. Tik išleistas iškart atgauna ūpą. Panašu, jog kažkas tikrai buvo jį išleidę ir galbūt netgi vedžiojo lauke, nes nuo jo kaklo nuimtas antkaklis, su kuriuo jį palikome, o taip pat į narvą įdėta daug storesnė palutė, skirta skysčiams sugerti.

Viduje kažkoks absoliutus pasimetimas. Visiškai kitoks gamtovaizdis, aplinka, kalba, dar tas keilionės nuovargis, nauji žmonės… Atrodo, net galva sukasi. O taip pat kiek neramina tai, ką matau pro langą. Jau ganėtinai ilgai vien tik plyni laukai bei pastatai panašesni į gamyklas ir sandėlius. Galiausiai atvykstame prie restorano, kuriame pavakarieniausime. Įeiname vidun. Atvirai sakant, tiesiog nesuprantu nieko ką tas padavėjas su mumis šneka. Nežinomi terminai, greita kalba, kitoks maistas ir net kitokios apelsinų sultys… Surrealumo jausmas įgauna vis didesnį pagreitį!

Kai pagaliau pasiekiame labiau apgyvendintas miesto dalis ir miesto centrą, atsipučiu. Jaučiuosi kaip amerikietiškame filme su milžiniškais dangoraižiais, tomis amerikietiškomis gatvėmis, geltonais taksi automobiliais, tik filmuose matytais prekiniais ženklais… Garbės žodis, akimirką galima patikėti, kad sapnuoju.

Galiausiai atvykstame pas lietuvių šeimą, pas kurią gyvensime ateinančias dvi savaites. Trumpai papasakojame kaip praėjo kelionė, bet nuovargis ir jausmų maišalynė pradeda tiesiog pakirtinėti kojas. Galiausiai atsigulame į lovą ir visi trys užmiegame akimirksniu. Mes Kanadoje.

PO TRUPUTĮ APIE VISKĄ 

IMG_5820a

Laiko skirtumas. Pačią pirmąją naktį visi trys sutartinai prabudome 5 ryto. Nuo Lietuvos mus skiria 9 valandos, todėl tikrai tikėjausi, kad persiorientuoti bus žymiai sunkiau. Tačiau manau, kad labiausiai padėjo tai, jog ėjome miegoti sulaukę bent jau 8-9 valandos vakaro. Dienos pabaigoje jautėmės labiau pavargę, tačiau daugiau nei karto naktį nebuvome prabudę. Taigi, jet lag’o praktiškai nepajutome :)

Svarbiausi reikalai. Pačią pirmą dieną susitvarkėme viską, kas buvo svarbiausia: gavome vietinį sveikatos draudimą (jis provincijoje, kurioje gyvename, yra nemokamas), gavome SIN (socialinio draudimo numerį, be kurio nei iš vietos norint įsidarbinti), atsidarėme bendrą sąskaitą viename iš vietinių bankų ir pasiėmėme debetines korteles. Taip pat apsilankėme pas daktarą dėl mano susižeidimo ir Kipro nugaros, užsisakėme planus telefonams bei o, netikėtume, pačią pirmą dieną savo rankose turėjau naują iPhone telefoną (kurį planavau įsigyti už kelių mėnesių, tačiau mano Samsung’as neveikia Kanadoje, todėl planus teko paspartinti). Ir visa tai suspėjome pasidaryti per vieną vienintelę dieną!

Bankinė sistema. Akmens amžius tikrąja ta žodžio prasme. Lyginant su Lietuvos bankais, tiesiog net nėra ką lyginti. Norint susitikti su vadybininku dėl kreditinės kortelės, reikėjo atvykti susitarti susitikimą, o tuomet sekančią dieną reikėjo atvykti dar kartą jau pačiam susitikimui. Dar daug kur yra naudojami čekiai (pavyzdžiui, mano atlyginimas mokamas čekiais, o taip pat nuoma). Na, ir žinoma, kiekvieną kartą gavus čekį reikia vėl keliauti į banką, kur jo suma atsiduria sąskaitoje per 4-5 dienas. Kitas dalykas, dalį dokumentų ir kai kurias korteles mums siuntė paštu, o tai taip pat užtrunka dar apie vieną savaitę.
Prieš tai tikrai niekada nesusimąsčiau apie tai iki kokio aukšto lygio mes buvo išlepinti Lietuvoje su bankais ir kaip viskas iš tikrųjų greitai ten vyksta.

Sąskaitos atsidarymas ir kortelės. Atsidaryti sąskaitą ir gauti debetinę kortelę yra tikrai labai lengva. Kreditinei kortelei buvo būtini įrodymai, kad dirbame ir kiekvienas per metus uždirbame bent jau $20000.

Aptarnavimas. Man tikrai labai patinka tai, kad atėjus į banką administratorė mus prisimena, absoliučiai visuomet pasitinka su plačia šypsena, klausimu kaip mes šiandien laikomės. Taip pat į banką galima ateiti su šuniu. O mūsų asmeninė vadybininkė bendrauja tokiu tonu lyg būtų gera draugė, o ne darbuotoja, tvarkanti mūsų bankinius reikalus.

Žmonių draugiškumas. Vienas iš dalykų, kurių tiesiog neįmanoma nepastebėti. Lietuvoje jaučiausi labai keistai prieidama prie nepažįstamo žmogaus su šuniu ir paklausdama kokia čia veislė ar kokio amžiaus šuo. O čia, Kanadoje, taip priėjus prie nepažįstamo žmogaus, jis dar ir visą ne tik to šunio, bet ir savo gyvenimo istoriją papasakos. Visa atmosfera dėka žmonių pozityvumo yra daug pakylesnė, tiesiog įkvepianti šypsotis.

Pavyzdžiui, priėjus prie kasos parduotuvėje, priešais stovintis žmogus paims lazdelę prekėms atskirti ir paduos ją tau net neprašius, o taip pat perspės apie išpiltas sultis ant žemės, kad tik neįliptum. Mus tokios situacijos dar vis labai stebina.

Kanadietiškas bruožas – neskubėti. Jie neskuba niekur – nei gatvėje, nei darbe. Tad tas turi ir pliusų ir minusų. Iš vienos pusės man labai gera kartais sulėtinti savo “lietuvišką” tempą ir tiesiog pasimėgauti pasakiškai gražiu rudeniu. Bet kita vertus, man dar iki šiol yra sunku susitaikyti su tuo, kad niekada niekas nėra atliekama laiku. Na, bet po kelių mėnesių aš bent jau pradedu numatyti tai, ir tiesiog nusiteikiu save morališkai, kad jei yra kažkokių reikalų su kanadiečiu, greičiausiai tai užtruks ilgai.

Požiūris į lietuvius. Jau pastebėjome, kad jeigu kalbame tarpusavyje lietuviškai ir kas nors nugirsta, dažniausiai mus sumaišo su rusais arba kroatais. Sutikome labai daug žmonių, kurie žino Lietuvą ir turi ganėtinai gerą nuomonę apskritai apie lietuvius. Bet jeigu apie Lietuvą nėra girdėję arba turi miglotas žinias apie mūsų šalį, dažniausiai būsime kokiame nors kontekste susieti su Rusija. Kas kiek erzina, tačiau kiekvieną kartą paaiškiname kaip ir kas yra iš tikrųjų. Bet palyginus su situacija, pavyzdžiui, Anglijoje, manau, kad Kanadoje lietuviai turi šimtus kartų geresnę reputaciją.

Daugybė kultūrų ir pasiskirstymas. Tai, kad mieste gyvena labai daug ir labai įvairių kultūrų daro įtaką absoliučiai viskam. Pavyzdžiui, miestas yra pilnas mažų parduotuvėlių ko gero kokio tik nori “plauko”, o didesniuose prekybos centruose taip pat yra ganėtinai platus pasirinkimas. Kitas dalykas, mieste tikrai jaučiamas pasiskirstymas skirtingų tautybių skirtinguose rajonuose.  Pakanka įsėsti į kita kryptimi važiuojantį traukinį ir tu jau būsi apsuptas akivaizdžiai kitaip atrodančių ir besielgiančių žmonių. Net ir universitete dažnai pastebiu studentų grupeles pasiskirsčiusias pagal rases. Dažniausiai net tam tikrus darbus dirba tam tikri žmonės. Pavyzdžiui, iki šiol dar nesame važiavę su taksi, kurį vairuotų ne indas!

Niekam nerūpi kaip Tu atrodai. Vienas iš didžiausių skirtumų lyginant Lietuvą su Kanada. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad net einant į greta esančią parduotuvę Lietuvoje pagalvodavau ką apsirengsiu, kad atitikčiau tam tikrus standartus ir nesulaukčiau keistų žvilgsnių iš aplinkinių. Čia tu gali nors ir ant pižamos užsimesti paltą ir niekas į tave net nežvilgtels. Iš vienos pusės, man tas labai patinka, nes jaučiuosi tikrai žymiai labiau atsipalaidavusi, bet iš kitos pusės taip galima ir aptingėti:) Tačiau pats faktas, kad niekas tavęs praeinant gatve nevertina, nenužiūrinėja ir tiesiog nekreipia dėmesio į tavo išvaizdą, tikrai malonus.

3

Saugumo jausmas. Pateiksiu labai gerą pavyzdį. Jau gana vėlų vakarą išėjau išvesti Atilą viena ir turėjau praeiti pro tamsų skersgatvį. Priešais pastebėjau ateinančius du vyrus. Pirmiausia, ką padariau, tai Atilą prisitraukiau arčiau savęs, pasitraukiau kiek įmanoma toliau nuo šaligatvio, kuriuo jie ėjo ir sulaukius kvapą prasilenkinėjau su jais. Lietuvoje tokiose situacijose esu pripratus iš karto įjungti savisaugą, nes niekada nežinai kas ką gali sugalvoti. Žinote kas nutiko analogiškoje situacijoje Kanadoje? Vienas iš vyrų šūktelėjo: “Aww… Nice puppy!”.

Atvirai pasakius čia jaučiuosi žymiai saugiau. Įsivaizduokite, jeigu sustojus ant šaligatvio norint pereiti per gatvę, kur nėra perėjos, tuoj pat sustoja 6 automobiliai. O einant per pėsčiųjų perėją per visus šiuos kelis mėnesius teko susidurti vos su keliais vairuotojais, kurie nepraleido manęs. O kiti teisiog nepastebėję dar atsiprašinėja už tai, kad nespėjo sustoti ir praleisti.

Toks jausmas, kad mums net gi reikia iš naujo išmokti labiau pasitikėti nepažįstamais žmonėmis ir mažiau ieškoti situacijų, kuriose kas nors galėtų nutikti.

Prisitaikymas prie aplinkos. Nesijaučiu dar itin prisitaikiusi prie aplinkos, nes paprasčiausiai to ir nesiekiu. Vienintelis dalykas ką norėjau pasiekti, tai pati jaustis pakankamai užtikrintai, kad neatrodyčiau kaip turistė didelėm akim kiekvienoje situacijoje. O tam užtenka rankose turėti “Tim Hortons” kavos puodelį:) Rimtai! Kad ir kaip juokinga bebūtų, bet pirmomis dienomis einant miesto centre su “Tim Hortons” extra large karšto šokolado puodeliu iškart apima jausmas, kad esi vietinis. Kava čia kaip religija, manau, kad norim nenorim, bet kavos tikrai pradėsime vartoti daugiau, nes tai tiesiog neatskiriama dalis nuo socialinio gyvenimo.

photo-19

Manau, kad tas prisitaikymo prie aplinkos jausmas ateina tą pačią akimirką, kai nustoji bijoti suklysti – pasakyti kažką ne taip, padaryti kažką ne taip, pasiklysti. Miestas pilnas imigrantų, todėl abosliučiai visi supranta, kad klaidas darysi ir tai yra labai natūralu. Mes, pavyzdžiui, jau ne kartą girdėjome replikas dėl kalbos. Visi labai stebisi mūsų anglų kalba, nes pavyzdžiui, naujai atvykę indai, azijiečiai turi daug kartų ryškesnį akcentą ir kalba daug sunkiau nei mes. Todėl ne kartą jau teko sulaukti nustebusių žvilgsnių, pasakius, kad mes čia gyvenam vos porą mėnesių. Žmonės čia tikrai labai supratingi, o dažnu atveju net gi palaikantys!

Svajojimas ir svajonių pildymas. Susipažinome su labai daug žmonių, kurie dar Lietuvoje arba kitoje gimtoje šalyje turėjo nemažai svajonių, bet jos dėl vienokių ar kitokių priežasčių ir liko svajonėmis. Atvykę čia tas svajones įgyvendino – išsilaikė teises motociklui, pradėjo lankyti skraidymo su parasparniu pamokas, pasidarė svajotą tatuiruotę, pradėjo savo verslą, nukeliavo į svajonių šalį ir t.t. Turbūt labai didelę įtaką daro tai, ką jau minėjau, žmonių mentalitetas čia yra kiek kitoks. Niekas tavęs neteis, nevertins, kaip tik atvirkščiai – labiau tikėtina, kad palaikys ir pasakys kaip “awesome” yra tai, ką darai. Manau, tai vienas iš faktorių, kodėl čia tiek daug žmonių norus paverčia į veiksmus.

Aš pati ne vienus metus Lietuvoje svajojau apie tatuiruotę su feniksu, paukščiu, kuris man turi svarbią simbolinę reikšmę. Atvykus čia, iš nežinia kur ta svajonė vėl sugrįžo, neseniai buvome “Tattoo Expo”, o taip pat pradėjau ieškotis kokio konkrečiai piešinio norėčiau. Lietuvoje, net neabejoju, jei ne visam laikui tai dar tikrai ilgai ta svajonė būtų buvusi paslėpta ir neiškelta į paviršių.

Oras. Vienas iš dažniausiai užduodamų mums klausimų prieš atvykstant buvo dėl oro. Kažkodėl dauguma žmonių galvoja, kad visoje Kanadoje kiaurus metus viešpatauja žiema. Nieko panašaus! Rudens pradžioje dar vis mėgavomės +23-29 šiluma dienomis ir tikrai itin kaitria saule. Spalio paskutinėmis dienomis turėjome labai gražų rudenį absoliučiai be lietaus su +17 šilumos, o sekančios dienos rytą atsikėlėme jau su sniegu. Ir mums dar neteko patirti  Chinook vėjų, kurie Calgary aplanko žiemomis. Dėka šių vėjų ryte į darbą gali išeiti su –20 šalčio, o po pietų grįžti jau su +1 ar dar daugiau šilumos. Taigi, trumpai tariant, vasaromis karšta, o žiemomis šalta ir niekada nežinai ką rasi atsikėlęs ryte. Tačiau kuo labai džiaugiuosi – labai retai oras lietingas.

2

Laisvalaikis, gamta ir gyvūnija. Vietiniai savaitgalius čia leidžia absoliučiai kitaip nei Lietuvoje. Dauguma tik pasitaikius progai vyksta į gamtą iškylauti, vaikščioti po trasas kalnuose, slidinėti ir kitaip mėgautis tuo, kuo Kanada tikrai gali pasigirti – kvapą gniaužiančia gamta. Vos valanda kelio nuo mūsų miesto prasideda kalnai, kurie giedromis dienomis (praktiškai visada) matomi ir esant mieste. O ir apskritai, žmonės čia gyvena dešimtis kartų aktyvesnį gyvenimą. Labai daug kas sportuoja ir net per pietų pertraukas pasirenka geriau išeiti pabėgioti. Jau ne kartą teko pamatyti žmones apsrengusius sportine apranga ir ant viršaus užsimetusius oficialų paltą.

profile

Prieš kelias savaites pirmą kartą pastebėję balandžius buvome ganėtinai nustebę (turėtų skambėti keistai). Mieste paprastai jau esame įpratę matyti voverytes, kurios yra gana bailios ir prie žmonių nesiartina. O taip pat kiškius, kurie dar bailesni nei voverės. Viename iš miesto parkų jau teko pamatyti ir stirną. Ir visi šie gyvūnėliai bėgiojantys pačiame mieste, o ne kažkur miškuose yra mums tarsi kokia atrakcija. Na, o laukinėje gamtoje reikia net gi pasisaugoti, nes čia turime ir meškas, ir grizlius, kurie gali būti labai pavojingi. Užtat jokių erkių kiaurus metus!

IMG_5906a

Ko pasiilgome? Labai ilgiuosi Baltijos jūros, Vilniaus senamiesčio, europietiškos architektūros,  lietuviško maisto, lietuviškų produktų ir žinoma artimųjų.

Bet tai nereiškia, kad čia blogesnė architektūra, maisto produktai, gamta ar dar kas kita. Tikrai ne, tiesiog viskas čia yra visiškai kitaip. Ir manau, kad labai normalu yra pasiilgti to, su kuo pragyvenau 22 metus.

Po truputlėlį pradedame ir čia atrasti savo mėgstamus dalykus, produktus, vietas ir net žmones. Tiesiog tam reikia šiek tiek laiko, kantrybės ir noro surasti. O kai ieškai, tai ir surandi!

Bet jeigu paklaustumėte ar bendrai pasiilgau Lietuvos… Galiu atsakyti užtikrintai – ne. Tam tikrų detalių iš ankstesnio gyvenimo ir žmonių labai pasiilgau. Tačiau manau, kad vistiek svarbiausias yra tas visumos jausmas vienoje ir kitoje šalyje. Kol kas vienareikšmiškai tas jausmas Kanadoje verčia tik šypsotis ir džiaugtis tuo, kad leidomės į šią kelionę ir atvertėme naują gyvenimo lapą. Laikas parodys kaip bus toliau, bet kol kas čia turiu dar daugybę dalykų, kuriuos noriu išbandyti, patirti ir suprasti.

*Antroje įrašo dalyje papasakosiu apie darbus, mokslus, įsikūrimą ir nuomos ypatumus čia, sąlygas sudarytas šunims ir dar daugiau. O taip pat atsakysiu į likusius klausimus, kuriuos man uždavėte:)

Siunčiu šiltus linkėjimus iš kito pasaulio krašto!

Iveta

52 komentarai

  1. Dėkoju, kad pasidalinai įspūdžiais. Daug kas primena savo patyrimus pirmą kartą apsilankius Amerikoje – kitas pasaulis. Labiausiai nustebino, kad po metų apsilankius banke, kaip ir minėjai, vadybininkai tave atsimena! Paprastą klientę, kuri užsukdavo tik kelis kartus per mėnesį. Ir kaskart atėjus pasisveikina vardu – kažkas nerealaus.

    Labai lauksiu antros dalies :) Šaunuolė!

  2. Šaunuolė Iveta, šaunuoliai Jūs abu! skaitant jaučiau tokį lengvą šiurpuliuką, viskas taip įdomu buvo, jaučiausi lyg pačiai tektų pereiti visą tą kelionę ir atvykimą į visai naują šalį. Sėkmės toliau siekiant savo tikslų!

    • Ačiū už komentarą ir linkėjimus! Kiek palengvėjo, nes svarsčiau ar neužkraunu skaitytojų mažomis detalėmis, nes galbūt ne visiems įdomu sužinoti apie bankus ar orą, na, bet tikrai smagu žinoti, kad neprailgo įrašas :)

    • Turbūt per daug neliečiu šios temos, nes nebuvo kažkokios labai jau įdomios istorijos :) Keli draugai grįžo iš Kanados atostogų į Lietuvą, jie turbūt ir buvo pirmi, kurie pasėjo tą idėją. O toliau daug skaičiau ir domėjausi, išsirinkome miestą irgi ne pagal grožį ar ką kita, o pagal tai, kur daugiausiai pliusų. Šiuo metu esu daugiau nei patenkinta mūsų pasirinkimu, šis miestas bent jau mums yra tikrai puiki proga įleisti šaknis čia :) Daug kas vyksta į Torontą, bet ten sąlygos turbūt viskam yra kelis kartus sudėtingesnės, nes labai daug gyventojų, o kartu ir konkurencija viskame daug didesnė. Girdėjau ne vieną istoriją, kaip iš pradžių atvyko į Torontą, o po to persikėlė į Kalgarį gyventi :)

  3. Skaičiau nemirksėdama ! :) Labai įdomus įrašas ir jūsų įspūdžiai, jūs nepakartojami ! :) Gal kitam įraše dar galėtum paminėti, kodėl išsirinkot būtent Kanadą (ir Calgary) būtu tai labai įdomu sužinoti :)

  4. Labai sudomino svajonių įgyvendinimas. Minėjai, kad svajonių įgyvendinimas prasideda čia – kokios tavo, jūsų svajonės? Kas ryte verčia iš lovos, o vakare trukdo sudėti bluostą?

  5. „Po truputlėlį pradedame ir čia atrasti savo mėgstamus dalykus, produktus, vietas ir net žmones.“
    Būtų įdomu išgirsti plačiau.

    • Ačiū už tokį palaikymą! Mums tikrai labai daug reiškia tai, kad žmonės labai palaiko ir skatina eiti pirmyn :) Kažkodėl tikėjausi nemažai negatyvumo dėl emigracijos, kadangi tai ganėtinai jautri tema lietuviams, bet kol kas nelabai su tuo net ir teko susidurti!

  6. Oooh kaip miela buvo skaityti šį įrašą, tarsi pati jutau tą trapų išvykimo jausmą, tą nežinomybę ir viltį. Nuorodą man davė sesuo ir sakyčiau labai taikliai, nes pati baigusi studijas planuoju išvykti į Kanadą, daug keliavau, bet būtent ta šalis mane traukia ir jos dar nepamačiau :D labai džiugu, kad jūsų patirtis teigiama ir tokia įkvepianti, mane domina kiekvienas jūsų žingsnelis, nes labai rimtai svarstau ten pagyventi bent jau metus, o vėliau jau žiūrėsiu kaip bus… Man įdomu, kokį darbą ten dirbate ir galbūt žinote ar yra galimybė ten įsidarbinti pgl diplomą, pvz biomedicinos mokslų, teko girdėti, kad tai sunkus procesas ir tenka persilaikyti beveik visus egzaminus…
    Sėkmės jums, lauksiu kitų įrašų, be galo idomuuuu :)

  7. Sveikinu, džiaugiuosi… Palaimintų dienų kitame pasaulio krašte…
    Jau penkeri metai turime su vyru ir vaikais svajonę gyventi Kanadoje… Esame jau 44 metų, nežinia ar pavyks įgyvendinti. Bet tikimės kad bent jau aplankysime šią šalį, ir ten gyvenančius LIETUVIUS.
    Labai įdomus detalus pasakojimas. Dar kartą dėkoju, kad nešykštėjai laiko ir parašei ką išgyvenai , ką jautei, tai yra svarbu mums skaitantiems ir manau tau pačiai, per tai ateina savotiška ramybė, nes įvardini savo skaudulius ir džiaugsmus taip pat. Lauksiu tęsinio

  8. Fainas ir pozityvus įrašas, tik gal kiek nemielas, nes nuolat lyginamas su Lietuva, kad maždaug Lietuvoje jau taip blogai, jog blogiau nebūna – Kanadoje visi labiau šypsos, žolė žalesnė, medžiai aukštesni.

    Lygiai, kaip ir dėl svajonių. Aš gyvendamas Lietuvoje įvykdau visas savo svajones, nes to noriu. Vaikštau kaip noriu, nes to noriu. Ryte vesdamas tokį pat labradorą, visada senamiesty sutinku žmonių su šunimis ir su šypsenomis pasisveikiname bei pasipasakojame, kaip gyvename. Tai čia sakyčiau gal yra dalis stereotipų, na o dalyje tu teisi, bet po truputį šitai išgyvendinsime. Jau dabar rusai ir baltarusiai važiuoja pas mus kaip į Europą. Sėkmės Kanadoje!

    • Na, stengiausi viską aprašyti nuoširdžiai bei atvirai, su pliusais ir minusais. Išvykome iš Lietuvos būtent tam, kad patirtume kažką kito ir turėtume ką palyginti patys :) Tai tiesiog neišvengiamai kiekviename žingsnyje lyginame Lietuvą su Kanada, nes kitaip būtų sunku suprasti, kas čia gerai, o kas nelabai.
      O pasakysiu ir dar vieną dalyką atvirai, prieš kokius gerus tris keturis metus, kai kas nors manęs paklausdavo ar nesiruošiu išvykti iš Lietuvos, gindavau savo šalį nagais ir dantim ir sakydavau, kad viską įmanoma pasiekti ir čia, viską įmanoma turėti ką kiti turi užsienyje ir čia. Žiū, dabar pati esu Kanadoje. Tad niekada nežinai kaip gyvenimas pasisuks… :) Tačiau esminis dalykas, kurį noriu pasakyti, tai yra dvi labai skirtingos šalys. Lietuva turi savus pliusus, Kanada turi savus. Ir kaip ir sakiau įraše nei viena iš jų nėra geresnė už kitą, jos tiesiog absoliučiai skirtingos. Visiškai! Tai lyg du skirtingi pasauliai ir tai supras kiekvienas, kuriam teko gyventi čia. Labai tikiuosi, kad tam tikros piktžolės Lietuvoje bus išravėtos su laiku ir labai myliu Lietuvą, bet kol kas mano gyvenimas yra kitoje šalyje ir manau, kad natūralu yra stengtis įžvelgti naudas čia, lyginti abi šalis…
      Jeigu bus proga, labai linkiu kada atvykti pakeliauti po Kanadą (geriausią vasarą), nuostabi patirtis, tikrai :) Ir pasiimti su savimi labradorą!

  9. Kalgaryje juk olimpines vyko ir lietuve slidininke auksa nurove :-) tiesa uz ssrs. Idomu,ar islike kas nors is tu laiku?
    Idomus ir naudingas straipsnis. Kai kas is artimuju zadejo ten nuvaziuot padirbet, rodos ir specialybe einama turi. Ar viza lengvai gavote?

    • Tiesą sakant, net nežinau ar kažkas išlikę, dar neturėjom progos pasižiūrėti, bet miesto centre yra net visa aikštė skirta toms žaidynėms prisiminti :)
      Keli įrašai atgal rašiau apie lengviausią būdą gauti vizą, viską labai detaliai aprašiau! O jeigu dar kils kokių klausimų, pasistengsiu atsakyti.

  10. Iveta,

    šiuokart tik konkretus patarimas ;)

    būtinai pasidomėk apie tattoo ir branduolių magnetinio rezonanso (BMR) tyrimo suderinamumus. atrodo du nesusiję dalykai, tačiau antrasis gali kada nors ilgame gražiame gyvenime net labai pasitarnauti.

  11. Wow, išgirdau labai daug nuostabių dalykų apie Kanadą, ačiū už įspūdžių pasidalinimą. Dabar kilo ir man didelis noras aplankyti Kanada. Labai sutinku su tuo, jog žmonės Kanadoje yra daug labiau „chill and easy-going“ kai ateina kalba apie aprangą, kaip kas tą vertina ir kaip kam tas rūpi. Didele naujiena man jog sveikatos draudimas yra nemokamas tame mieste kur sakai gyveni. Aš gyvenu Olandijoje ir sveikatos draudimui kiekvieną mėnesį tenka mokėtų pakankamai nemažai.
    Dėkui dar karta už šį nuostabų blogo įrašą, buvau tikrai įkvėptas keliauti na ir aišku aplankyti Kanadą!

    • Tadai, taip, sveikatos draudimas nemokamas ne tik tame mieste, kur mes gyvename, o visoje Albertos provincijoje :) Tačiau, manau, kad Calgary yra geriausias miestas gyventi šioje provincijoje, na, bet čia mano 2 mėnesių gyvenimo Kanadoje nuomonė.

      Tuomet tau turėtų būti aktuali ir antra dalis, nes ji bus labiau apie tokius dalykus, be kurių tiesiog negali čia išsiversti – namai, darbai, įsikūrimas ir pan. :)

      Nėra už ką, man labai smagu, kad kažkas atranda šį tą naudingo įraše!

  12. Labai smagu buvo paskaityti tavo pasakojima ir įspūdžius iš Kanados. Jausmas kai kažką reikia keisti būna truputėlį baisus, nes visi bijo pokyčių. Tačiau džiaugsmas, kai kasdien atrandi ką nors naujo, tyrinėji naują vietą ir sutinki naujus žmones atperka viską. Smagu, kad viskas jums klojasi gerai ir nenusivylėte. Manau kuo toliau, tuo bus tik įdomiau. Lauksiu naujų įrašų.

    • Ačiū :) Manau, kad mums labiausiai ir padėjo tas požiūris, kad nesvarbu kas įvyks, tai bus patirtis, kuri bet kuriuo atveju išeis mums į naudą. Tuomet belieka tik eiti ir daryti :)

  13. O kiek kainavo visas šios svajonės išpildymas? Kiek reikėjo pinigų investuoti į tai nuo tada, kai sugalvojai išvažiuoti iki tada, kai atsidūrei Kanadoje?

    • Linai, daug. Tikrai labai daug (lyginant su kokiu persikėlimu gyventi į Europą) :) Vien susitvarkyti vizas, išsilaikyti IELTS, praeiti medicininę, išsiversti reikalingus dokumentus, palikti tėvams įgaliojimus, dar buvome kelis kartus susitikę su advokatu – viskas turbūt atsiėjo apie 4000LT mums abiems. Bilietai mums ir šuniui į vieną pusę – dar apie 6000Lt (šunio kelionės išlaidos kainavo daugiau nei vieno žmogaus). O atkeliaujant į Kanadą minimali suma sąskaitoje, kurią reikalauja turėti per abu žmones yra $5000, t.y. dar apie 12500LT.
      Bet tuo pačiu, atlyginimai čia daug didesni (net jeigu lygini $1=1LT). O daugelis dalykų ir maistas pigesnis nei Lietuvoje. Taigi, greitai tie pinigai, kuriuos suinvestavai, pradeda sugrįžti :) Manau, kad mūsų atveju, ši investicija buvo protingas žingsnis, kaip dėl kitų profesijų žmonių, sunku pasakyti.

      • Iveta, jeigu dar galėtum parašyk sekančiam įraše apie atlyginimus (jeigu tekę domėtis ypač IT srityje butu įdomu sužinot, kiek vidutiniškai galima uždirbti) ir apie pačią įmonę, kurioje dirbi (ar patinka? kas kitaip? kiek pastangų reikėjo įdėti, kad gautum darbą) :) Iš anksto labai tau dėkui, kad daliniesi savo patirtim ir žiniom. :)

  14. Labas Iveta,

    graudu tik viena, kad istikruju labai jau nuvertini Lietuva. O Kanada iskeli I aukstumas. Nieko cia jau tokio stebuklingo tikrai nera, viskas pakankamai brangu, nors algos ir didesnes nei Lietuvoje. Sakykim minimaliai beveik visi Lietuviai cia gauna $1300 i menesi.
    O kas del zmoniu draugiskumo ir gerasirdiskumo tai irgi ziurint ant kokio papulsi. Nelabai jau jie taip ir skuba pasakyti sorry I tave atsitrenke, arba kad ir visi taip jau nuosirdziai pasiruose padeti. Sypsosi ju tikrai kad nedaugelis, o jei ir sypsosi pardavejas tai jo toks darbas. Ne todel ,kad jis taip jau nori. Na o ju noras pliurpti, tai tik toks budas, mes taip neprate. Yra deja tokiu pardaveju, kad isgirde kad sneki kita kalba tau garsiai visiem girdint pasakys “ esi Kalgaryje ir kalbek angliskai“.Nesvarbu , kad galbut tu esi tik turistas. Arba sako jei ruosies atvykt ar atvykai I Kalgari nepamirsk pries tai ismokt angliskai. Ir tai beje sako ne seniai atvyke cia gyventi, o tie kurie cia yra gime. Bendradarbiai dar beje ir is ne taip istarto zodzio pasisaipys.
    Deja , bet kazkodel pvz , kad ir anglas atvykes cia gyventi,gyvena jau daug metu, nes turi Permanent Resident, nelabai ju megsta. Bet niekada nesisaipo is to kaip sneki. O ir pasneketi yra apie ka, ne tik apie ora.
    Kas liecia bankus, tai pirmas cekis tiktai gryninamas 5ias dienas. Atnesus antra, pinigai ta pacia minute saskaitoj. Beje priklauso nuo darbovietes, alga gali tiesiai I saskaita pervesti, nereikia zaisti su cekiais. Nuoma taip pat, jei per firma nuomuojies, patys nuo saskaitos ir atsiskaiciuoja.
    O svajones pildyti gali kur nori, netik Kanadoj.
    Lyg ir nori visko 120%, o pasirodo labai jau kreipi demesi ka kiti pagalvos ar pasakys. Toks jausmas kad tau butina visiems patikti ir itikti.
    Ir dar beje cia irgi reikia dirbti ir uzdirbti. Moketi mokescius. Ir dar atrasti laiko pasigrozeti ta Kanada.
    Kaip ir Greta Zykute, pripasakojo veju visokiu, kad tik neduok Dieve pasakyt , kad yra sunku sava prasme ir cia. Na bet kaip gi Lietuvis prisipazins, kad cia visai ne pasaku salis ir ne taip jau cia viskas „super“. Geda pries draugus ir artimuosius. Dauguma cia atvykusiu is Lietuvos sako, kad Lietuvoj geriau gyveno. Taip pat ir su tais kurie atvyko is Airijos ar Anglijos.
    Daugelis Lietuviu, dirba uz $10.49 I valanda, laaaabai retas kuris gauna daugiau, bet jei ir gauna daugiau, vistiek nuo algos iki algos gyvena. O jei ir susitaupo ka tai sau nieko neleidzia, taupo. Ir taip bando save itikinti ,kad cia geriau nei Lietuvoj.
    Beje tie kurie gyvena Anglijoj ar Airijoj, gyvena laisviau ir daugiau sau leisti gali ir poilsiaut vaziuoja kur nori. Nes geriau ir daugiau uzdirba nei cia, o ir atostogu daugiau.
    Cia tik dvi savaites atostogu per metus ir taip 4 metus, paskui tik tai jau turi daugiau. O dar jei darboviete atostoginius ismoka kas dvi savaites su alga, tai gaunasi taip, kad jei eisi atostogu tai nieko negausi uz tas dvi svaites. Tai daugelis net ir neina, nes nieks per prievarta ir nevaro.
    Na o dar karta kas liecia zmones, tai as dar tiek zmoniu, kuriem verkiant reikia psichologo pagalbos, nesu niekur macius. Kalbasi su savim patys su isivaizduojamais draugais, pjaustosi riesus, logisko mastymo nulis. Temoka tik anglu kalba, nors nuo gimimo ant etikeciu ir visur kitur mato prancuzu kalba, ir mokinasi mokykloj, taip speju, bet vistiek nemoka nei sakinio paskyt. Graudu…
    Na o norint cia kazka gauti ar pasiekti tikrai geresnio, turi gauti Permanent Resident.
    Nepyk, kad tai piktai isliejau savo nuomone, bet tiesiog labai jau zeidzia kai kas nors isvykes is Lietuvos taip „stumia“ ant jos ir vis bando pabrezti kad amerika svajoniu issipildymo ir pasaku salis.
    As pati jau daug metu isvaziavus is Lietuvos ir tikrai galiu paskyt kad Europoj , kad ir kaip ten sunku bebutu yar 200% geriau, ir zmones kitokie. O cia as po kol kas nieko nuostabiai pasakisko nematau. Net ir Lietuviai cia kitokie, nei Vokietijoj, Anglijoj ar Airijoj ar toj pacioj Lietuvoj. Vienas su kitu konkuruoja kuris greiciau gaus Permanent Resident, kad neduok Dieve grist atgal i Lietuva , ten juk pragaras…

    • R, tai, ką aprašiau yra tai, ką MES patyrėme per mūsų 2 mėnesius čia. Atvirai ir tikrai nieko nehiperbolizuojant. Nei kiek neabejoju, kad kažkas tuo pačiu metu ir apie tuos pačius dalykus galėjo susidaryti absoliučiai kitokią nuomonę. Tiesiog manau, kad kiekvienas pasirenkame ką norime matyti ir kokiomis spalvomis. O gal ta nuomonė pasikeis po dar vieno mėnesio, niekada negali žinoti, bet tai nereiškia, kad dabar turėčiau meluoti apie tai, kaip kas mums čia pasirodė dėl to, jog tik nenuvertinčiau Lietuvos.
      Keletas pastebėjimų:
      DĖL ČEKIŲ, mūsų banke arba su mūsų pasirinktomis programomis taip nėra. Kiekvienas čekis gryninamas, kaip ir sakiau, 4-5 dienas.
      DĖL ATLYGINIMŲ, mano pažįstamų ratas vidutiniškai uždirba tikrai daugiau nei $10.49 į valandą.
      DĖL BRANGUMO VISKO, jeigu verčiama į litus, žinoma! Bet jeigu doleris ir litas lyginamas kaip vienas (ką manau ir reikėtų daryti), tuomet viskas yra tikrai pigiau. Vienintelis brangesnis dalykas, kurį suradome – restoranai.
      DĖL GRETOS STRAIPSNIO, pirmiausia siūlyčiau daugiau pasidomėti prieš kažką tokio sakant. Nes šiuo atveju straipsnis atspindėjo labiau žurnalistės, o ne Gretos nuomonę. Žurnalistė išpublikavo tik ištraukas iš viso pokalbio su Greta ir nepasitvirtinusi galutinio varianto su ja pačia, todėl nieko keisto, kad straipsnis neatspindėjo realybės.

  15. Jokio būdu nenoriu nieko įžeisti ir savų svajonių siekimas sveikintinas dalykas. Bet man kaip tikram lietuviui kirba klausimas. Iš kur tokios sumos pinigų pas jaunus, vos 20 metų peržengusius žmones. Kiek reikia per mėnesį uždirbti, kad ir butą išsinuomoti, po Turkiją keliauti, šiaip pramogauti, dar susitaupyti tokiai kelionei ir turėti sąskaitoje papildomai pinigų. Neišneša mano galva.

    • Na, nežinau kaip ten tie, kurie po Turkijas keliauja, bet kaip ir bet kurie kiti žmonės, kai nori uždirbti ir turi tikslą dėl ko, tai ir uždirbi :) Mes 2012m. gruodį jau žinojome, kad maždaug už metų norėsime išvykti. Tada ir prasidėjo planavimas ir kryptingas ėjimas link svajonės įgyvendinimo. Nieko stebuklingo!

      • Šiaip įdomus tikrai klausimas, Iveta. Čia be jokio noro įkąsti/įgelti, bet tokie pinigai net gerus darbus dirbantiems nėra maži. Pati rašai, kad:

        „Vien susitvarkyti vizas, išsilaikyti IELTS, praeiti medicininę, išsiversti reikalingus dokumentus, palikti tėvams įgaliojimus, dar buvome kelis kartus susitikę su advokatu – viskas turbūt atsiėjo apie 4000LT mums abiems. Bilietai mums ir šuniui į vieną pusę – dar apie 6000Lt (šunio kelionės išlaidos kainavo daugiau nei vieno žmogaus). O atkeliaujant į Kanadą minimali suma sąskaitoje, kurią reikalauja turėti per abu žmones yra $5000, t.y. dar apie 12500LT.“

        Kyla klausimai:
        1. Ar ėmėte paskolą kelionei, pradžiai įsitvirtinti Kanadoje, ar padėjo artimieji finansiškai ar tai Jūsų asmeniškai užsidirbti pinigai. Įdomu, gal tikrai verta paimti paskolą ir vėliau užsidirbus Kanadoje atiduoti.
        2. Net keleto metų darbo patirtį turint per metus galima užsidirbti ir sutaupyti tokią sumą sunkiai (o ką jau kalbėti rimtai apie buto išlaikymą, maitinimąsi, transporto išlaidas ir pan.)Tai, manau, tikrai daugeliui praverstų info, kaip tuos finansus tu taip gebi „valdyti“ ir auginti. :)

        Visokeriopos sėkmės visiems trims!

        • Atsiprašau, bet į šį klausimą neatsakinėsiu, nes tam reikėtų nurodyti ne tik mano, bet ir mano antros pusės pajamas, išlaidas ir daug kitų dalykų, kurie mano nuomone yra per privatu dalintis viešai su tūkstančiais žmonių. Visur yra tam tikros ribos ir savų peržengti aš tikrai neturiu jokio noro :)
          Bet noriu pastebėti, kad santaupų galima turėti ir iki nusprendžiant išvykti, taip pat pinigai kaupiasi parduodant turimą turtą, susirandant papildomus darbus, papildomus pajamų šaltinius. Žodžiu, mano galva kelių tikrai yra, jau ne kartą esu įsitikinusi, kad klausimas tik vienas – kiek yra noro?

  16. Skaitant paskutinius komentarus, labai labai liūdna darosi. Keista, kai žmonėms rūpi kito kišenės reikalai, o dar keisčiau, kai nesuprantama, kad kiekvieno patirtis yra skirtinga.
    Labai ačiū, kad dalinatės įspūdžiais. Taip detalu, nuoširdu, atvira. Labai įdomu skaityti, laukiam tolesnių įrašų!
    Sėkmės, įkvėpimo, matykit ir toliau tik šviesias spalvas. Viskas neabejotinai priklauso nuo požiūrio :)

    • Sveiki,

      zinoma, kad kiekvieno poziuris ir patirtis skirtingi.
      Kiek zmoniu tiek noumoniu , nematau ko cia liudeti. reikia moketi priimti ir ne tik gerus komentarus.
      Kazkaip netycia radau si puslapi, paskaitinejau.
      Nezinau ar cia man tik taip, bet kazkodel jauciasi pyktis is tavo, Iveta, puses kai atsakineji I taves nepalaikancius komentarus.
      Zmonem paprasciausiai sunku patiketi, istikruju, kaip cia jau taip ir nutiko, kad svetimoj saly viskas tik puiku ir nuostabu. Nesinori tiesiog tiketi, kad taip nieko negatyvaus nenutinka, kad taip ir neteko susidurti su nemandagiu pardaveju ar siaip praeiviu gatveje.
      Manau tas dazniausiai skaitytojui ir kliuna, per daug jau viskas graziai aprasyta.
      Nieko neizeidziant tik mano nuomone.
      O jums sekmes :)

  17. Šaunuoliai Jūs, tik pirmyn ir nekreipti dėmesio į kandžius komentarus linkiu. Reta tokių žmonių, kurie taip detaliai ir su tokia ugnele viską aprašytų, kadangi daugiausia komentarų ir informacijos dalijimosi vyksta tik kol visi planuoja išvykti, o išvykus dažniausia nebeįmanoma rasti jokių komentarų, atsiliepimų kaip sekasi išvykus, kokie įspūdžiai, potyriai. Juk begalė žmonių trokšta tokios informacijos.
    O čia eilinis liūdno lietuvio bruožas įkasti, įgelti ir skaičiuoti kito pinigus.
    Labai laukiu tolimesnio pasakojimo, aktualiausia darbų, būsto paieška. Kokie Jūsų planai, pasilikti ilgam ar pagal programą tik metams išvykote?
    Šaunuolė Iveta, nors tavęs ir nepažįstu, atrodo esi labai optimistiškas, pozityvus žmogus. Sėkmės Jums!

  18. Sveika,Iveta
    su dideliu susidomejimu skaiciau tavo straipsni ir turiu pasakyti…man labai patiko…labai issamus ir aiskus pasakojimas ir tikrai jauciasi nuosirdumas…tikra patirtis.Labai lauksiu tesinio.As esu taip pat isvykusi is Lietuvos ir jau 6 metus gyvenu Anglijoje.Idomu skaityti kitu zmoniu pasakojimusapie ju patirtis ir tikrai palaikau jusu apsisprendima isvykti,nes taip jus igysit patirties .jeigu jus isvykot..vadinasi jums to reikejo ir tai sveikintinas dalykas kad zmones siekdami savo svajones nestovi vietoje.
    O i kai kuriuos komentarus nekreipkit tiesiog demesio :)Paprasciausia zmones labai skirtingi…..ir poziuris i viska taip pat skirtingas…kai kas stikline mato pustuste..o kiti puspilne..:)).taigi …tai tik poziuris :)
    As jums linkiu dideles sekmes,eikite savo svajones keliu …ir butinai rasyk!!!
    Lauksiu pasakojimo tesinio. iki

  19. As tavo vietoj is viso iskart trinciau piktus komentarus (ir jau esamus). Kam gadinti nuotaika sau ir kitiems, tave palaikantiems zmonems :) :) :)
    Saunu kai sekasi ir toliau taip. Lauksiu pasakojimo tesinio :)
    Sekmes :)

  20. Visur kalbama – „…emigracija yra Lietuvos skaudulys“. Dabar ir aš supratau, kad tai tiesa. Jei mes dar nesame emigravę, tai yra emigravę mūsų giminaičiai ir mūsų draugai! Nežinau kaip Jums, bet man jau darosi baisu. Beveik visi draugai išvažiavo gyventi į užsienį, išsilakstė kas kur…Ką ten beveik, draugų nėra tiek daug, tad galima sakyti VISI.
    Vėl vakar išlydėjome paskutinius savo geriausius šeimos draugus į Kanadą. Totali depresija. Jausmas…- džiaugsmas maišėsi su liūdesiu, išsiskyrimo bei ilgesio ašaros riedėjo nesustodamos…nesuvokimas su suvokimu – kad tai realybė, netgi prabudo „įgimtas“ lietuviškas pavydas bei nežinia kas dar… Supranti, kad esame draugai, tie TIKRIEJI, kurie nesekina ir nevargina, su kuriais gali juoktis ir verkti, naktį skambint gali – bėdai ištikus, bet suvoki, kad dabar bendrausime realiai tik per skype ir FB, atrodo kad visas gyvenimas tik internete liks…Labai liūdna!
    Jūsų straipsnį Iveta, skaičiau 5 kartus ir pasidarė taip ramu ramu..tikiuosi viskas bus gerai jiems – jie šiuo metu skrenda…
    Žinau, tada kai mano vyras supras, kad daiktai ir liks daiktais, kai butas su triukšmaujančiais ir burbančiais kaimynais – nėra svajonių namai, kai išsilaisvins iš lietuviškų „kompeksų“ bei pažvelgs į mūsų vaikų ateitį kitomis akimis, gal būt tos mano mažosios slaptosios svajonės išvažiuoti iš Lietuvos taip pat bus įgyvendintos. Seniai norėjau…ne aukso ieškoti, ne kalnus užsidirbti – bet aplinką pakeisti, svajones įgyvendinti, pasaulį pamatyti. Gyventi kitaip…žmones pažinti..
    Tikiuosi tas laikas ateis, kai ir mes apsigyvensime kitur, gal būt padėdami draugų netgi taip pat šioje, kol kas vaikystės savjonių šalyje Kanadoje..
    Lietuva šalis kurioje gimiau, augau, vaikai mano gimė – tačiau šiandien nerandu pateisinamo argumento – kodėl norėčiau joje likti…
    Iveta, Jūs įkvėpėt. Esate jauna ir veržli, bei Jūsų komentarai labai motyvuojantys…Noriu paklausti Jūsų patarimo – kokios galimybės išvykti tiems, kas jau nepapuola į darbo programą Kanadoje, viršijus amžiaus ribą, tarkim mums su vyru po 38 metus. Būčiau dėkinga už atsakymą. Džiaugiuosi, kad būdama ten, išskirtinai padedat lietuviams – pasakojat, patariat, dalinatės…tai reta savybe :)

    • Vaida, galimybių gauti vizą yra ir tikrai ne viena (net ir vyresniems nei 35m.) :) Pavyzdžiui, Jūsų vyras gali susirasti darbą dar būdamas Lietuvoje, gauti LMO (apie 2 metus turės leidimą dirbti, tačiau bus įsipareigojęs tik vienai įmonei), o jūs, kaip žmona, taip pat gautumėte leidimą dirbti bet kurioje įmonėje. Tai nėra lengvas procesas (kaip ir bet kuris kelias gauti leidimą gyventi ir dirbti Kanadoje), bet tai vienas iš variantų. Jei turėsite galimybę pasiskaitinėkite forumą „Kanada ir mes“. Ten labai daug temų ir labai daug žmonių diskutuojančių būtent apie tai, kas jus domina!

  21. Aciu uz pasidalintus ispudzius ir detales – irasas tikrai itrauke. Labai nustebau, kad radau tiek daug bendro ir artimo man paciai: jausmas paliekant gimtine, pirmi ispudziai, integravimasis i aplinka, tie patys pastebejimai apie aplinkinius zmones, gamta. Netiketai suvokiau, kad tarp Sveicarijos, kurioje gyvenu, ir Kanados – labai daug panasumu, ypac elgesio kulturos ir gamtos grozybiu ivaroves srityje :-) Nuo paauglystes mano svajoniu vietu, kuriose noreciau gyventi, top 3 buvo Sveicarija, Kanada arba Aliaska. Svajone igyvendinau maksimaliai, taciau darbar dar labiau noriu pakeliauti po Kanada atostogu metu.
    Isvykti is Lietuvos – iki siol geriausias mano sprendimas, nei minutei nepasigailejau, kad ryzausi siam nuotykiui bei issukiams. Taip pat pasiilgstu Baltijos juros, lietuvisko maisto, Vilniaus senamiescio bei artimu zmoniu, bet tam yra atostogos karta per metus :) Tad tikiuosi, kad metams begant jus irgi nuomoniu nepakeisit, o tik dar labiau pamilsit Kanada!
    lauksiu ispudziu antros dalies :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *