MARTYNO JOCIAUS ISTORIJA IR JO KŪRYBA ŠIRDŽIAI

Turbūt daugelis jau esate nugirdę Martyno Jociaus vardą ar pavardę, o gal jau teko aplankyti ir jo sukurtą bei vystomą puslapį „Virsmai“. Šiandien kviečiu pasiklausyti šio žmogaus istorijos ir sužinoti kaip jis atsidūrė ten, kur yra dabar :) Tegu ji ir Jus įkvėpia klausytis vidinio balso ir kurti nuostabius dalykus!

Ar girdėjai tą skalsų švilptelėjimą? Ar prisimeni tas dūdeles, kurias kiekvienas turėjome per muzikos pamokas ir nerangiais pirščiukais uždengdami skylutes, giliai įkvėpę, stengėmės išgauti pažįstamų melodijų garsus? Tokią turėjo ir Martynas, tik jam ta dūdelė reiškė daug daugiau nei bet kuriam iš mūsų. Išbėgdavo vidury dienos į miškus ir grįždavo tik temstant. Tyrinėdavo kiekvieną miško kamputį, apčiupinėdavo viską, kas dar nematyta ir nauja, o kišenėlėj visada būdavo ir ta dūdelė. Keliaudavo kartu su ja iki pasigirsdavo paukščių čiulbesys, o tada Martynas, kad išsitrauks dūdelę ir kad pradės savaip čiulbėti! O paukštukai rodės ir atgal atsišaukia ir dūdelė atrodė džiugesnius garsus nei mokykloje skleidžia.

IMG_5141a

Skaityti toliau

Čarlis čaplinas „kai pamilau save“

Čarlio Čaplino žodžiai, kuriuos garsusis komikas pasakė per savo septyniasdešimtmečio paminėjimą. (Už atradimą spaudžiu dešinę Ritai!)

Kai pamilau save, tada tik supratau: nuobodulys, kančia – pirmi įspėjantys ženklai, kad gyvenu prieš savo esatį. Šiandieną jau žinau, kad esatis vadinas „BŪTI SAVIMI“.

Kai pamilau save, aš supratau, kaip stipriai galima ką nors įžeisti, jeigu primesi jam savuosius lūkesčius, nors laikas tam dar neatėjęs ir tas žmogus nepasiruošęs dar. Ir tas žmogus – aš pats. Šiandien tai vadinu „SAVIGARBA“.

Kai pamilau save, nustojau geist gyvenimo kitokio, kito. Ir pamačiau staiga, kad tas gyvenimas, kuris mane apsupęs laiko, suteikia augt visas galimybes. Šiandieną vadinu aš tai „BRANDA“.

Kai pamilau save, tada tik supratau: esu pačioj man tinkamiausioj vietoj pačiu geriausiu man laiku. Ir viskas vyksta akimirkoj išskirtinai teisingoj. Galiu ramus būt visada. Aš vadinu tai „PASITIKĖJIMAS SAVIM“.

Kai pamilau save, nustojau vogti savo laiką, svajot apie didžiausius užmojus ateityje. Šiandien darau tik tai, kas teikia džiaugsmą, nuo ko jaučiuos laimingas. Tik tai, ką myliu, kas verčia šyptelt mano širdį. Atlieku tiktai tai, ką noriu, asmeniniu ritmu. Šiandieną vadinu tai „PAPRASTUMAS“.

Kai pamilau save, aš išsilaisvinau nuo visko, kas kenkia mano kūnui – nuo maisto, nuo žmonių, daiktų ir situacijų. Nuo visko, kas tempė apačion ir vesdavo šalin nuo savasties. Šiandieną vadinu tai „MEILE SAU PAČIAM“.

Kai pamilau save, nustojau būti visąlaik teisus, kaip tik tada pradėjau klysti vis mažiau. Šiandieną vadinu tai „KUKLUMU“.

Kai pamilau save, nustojau praeitim gyvent ir rūpintis dėl rytdienos. Šiandieną gyvenu dabartimi ir vadinu tai „PASITENKINIMU“.

Kai pamilau save, aš suvokiau, kad protas gali man trukdyti, nuo jo įmanoma susirgt. Ir tik tuomet, kai jį sujungiau su širdim, jis tapo mano sąjungininku. Šiandien šią jungtį vadinu „ŠIRDIES IŠMINTIMI“.
Daugiau mums nebereikia bijoti priešpriešų ir ginčų, problemų, kurios iškyla bendraujant su savim arba kitais. Susiduria net žvaigždės ir tuo metu nauji pasauliai gimsta. Šiandieną aš žinau, kad visa tai -„GYVENIMAS“.

Post Scriptum
Labai įkvėpė, „prabudino“ gyvenimui. Linkiu to paties!

IS.

Kas nulėmė A.Zuoko sėkmę?

„Visąlaik norėjau savo darbams suteikti prasmę. Kitaip nemoku dirbti. Dažnai kitiems pasakoju vieną gražią istoriją: „Kartą žmogus miesto aikštėje sutinka tris mūrininkus. Klausia pirmojo: – Ką tu darai? Šis atsako: – Mūriju sieną. Antrasis, paklaustas to paties, atsako: – Kloju mūrą. Tuomet trečiajam užduoda tą patį klausimą. Šis atsako: – Statau katedrą“. Aš esu ir noriu būti toks, kaip trečiasis asmuo – dirbu tam, kad kažką sukurčiau“.

„Niekuomet nesidomėjau atlyginimo dydžiu“.

„Pagrindinė taisyklė – niekada nebijokite klausti ir bandyti“.

„Vis dėlto, pirmiausia turi turėti idėją, tikėti ja, o visa kita – tik detalės. Dauguma žmonių nepasiekia savo tikslų, nes net nepradeda veikti. Susikuria įvairiausių priežasčių – nepavyks, nepasiseks, bus gėda. Juk tie, kuriems sekasi, ir tampa lyderiais – nebijančiais suklupti ir suklysti, nes nesėkmes jie vadina ne klaida, o dar viena gyvenimo pamoka“.
„Manau, žmogaus prigimtis – nuolat kažką veikti, kažką daryti, kažkuo save užimti, kad atrastų savo gyvenimo prasmę“.

(R.Karpočiūtės straipsnis, „Būk Laimingas“)

Post Scriptum
Keletas minčių. Asmeniškai mane nuolat į teisingą kelią pastato kokia nugirsta teisinga mintis, perskaityta citata ar straipsnis, knyga, o kartais net ir filmas. Galbūt kam nors pasitarnaus ir šios :)

Linkėjimai!
IS.

Įkvepiančios asmenybės – Laimutis Paškevičius

Maniau, vertėtų pradžioje dėti žmogaus biografiją. Bet tegu Laimutis nesupyksta, nes mano giliu įsitikinimu ne bakalauro ar koks kitas laipsnis parodo žmogaus asmenybę. Ne šalys, kuriose tekę viešėti ar įmonės, kuriose tekę dirbti. Vakar klausiau šio žmogaus, kuris dalinosi savo istorija. Tegu keletas jo minčių pasiekia ir Jus. Laimutis Paškevičius ir mano pastebėjimai Post Scriptum:

„Sėkmingus studentus skiria ne laiko klausimas. Nėra taip, kad sėkmingas studentas turėtų daugiau ar mažiau valandų paroje nei , kad nesėkmingas. Juos skiria efektyvios sistemos turėjimas ir ne.“

Apie studentus man kalbėti kolkas yra sunku, tačiau kalbant apie moksleivius tikrai taip. Dažnai ir pati išgirstu klausimą „kaip tu viską spėji?“. Skubu lėtai. Jau esu toks žmogus, kad mėgstu minėtos sistemos turėjimą ir tikrai nežinau ar tu, žmogus, turi būti atsigimęs į norą ją turėti, ar tai išsiugdoma su laiku, bet man patinka viską, kas susiję su mokymųsi, laikyti savo rankose.  Kitaip sakant – kontroliuoti. Pavyzdžiui, jei žinau, kad per savaitę reiks įveikti misiją „neįmanoma“, iškart susidarau darbų sąrašą, tada juos dalinu dienoms. Šiuo metu net nebegalėčiau pradėti dirbti neturėdama aiškaus plano ir sistemos kaip mokysiuosi. Tai įneša ramybės gyvenimui, nes nebereikia spėlioti kiek suspėsi, o kiek „nuplauks su vėjeliu“. Spėsi viską. Ir mokykloje tikrai jaučiasi, kuris sistemą turi, o kuris ne.

***

„Per dieną perskaitau po straipsnį internete, kuris susijęs su mano darbo sritimi. Tai padeda tobulėti. Domėkitės žymiai daugiau, nes tai, ką gaunate mokykloje, universitete yra visiškas pagrindas. O ką tai reiškia? Kad mokėsite tiek pat, kiek moka visi kiti. Kad turėsite tokias pat vidutiniškas žinias.“

Kitaip sakant 120%. Kai vasarą atlikinėjau praktiką Gauminoje tik įsitikinau tuo. Neužtenka žinoti tiek pat kiek žino kiti, būti tokiu pat geru kaip visi kiti. Ne, jei nori tobulėti ir lipti aukštyn, turi ne tik prilygti, o viršyti visus lūkesčius, kitų turimas žinias.

***

„Žmogaus vertybės yra jo atrama. Užduokite sau klausimą: „O kokios mano asmeninės vertybės?“. Kai kurios mano vertybės:

1. Daryk tai, ką darai, gerai.
2. Kokią vertę sukuriu? Ką šioj Žemėj padariau, kad kiti jaustųsi geriau?“

Labai pritarčiau Laimučiui dėl vertybių svarbos. Kažkada grupiokas, Ignas, labai taikliai paaiškino ką žmogaus gyvenimui reiškia vertybės: „Jos kaip kelio ženklai. Tu vairuoji automobilį ir nuolatos stebi kelio ženklus tam, kad nuvažiuotum ten kur nori. Nebūtų kelio ženklų, labai sunkiai pasiektum savo kelionės tikslą, jei apskritai pasiektum“. Taip ir vertybės. Be jų žmogus šiandien pražuvęs. Ir beje vienas iš dalykų kuriuo bene labiausiai stebėjausi klausant šio žmogaus – moralė. Čia jis man taps turbūt vienu iš didžiausių pavyzdžių.

***

„To do right things and to do things right“. Labai svarbu atskirti kurie darbai teisingi ir tada būtent juos atlikti gerai. O ne visus iš eilės darbus atlikinėti gerai.

Daugelis turbūt yra girdėję Pareto dėsnį. 20% darbų atneša 80% rezultatų. Mūsų tikslas ir turėtų būti iš pradžių atsijoti kurie darbai yra patys reikšmingiausi ir būtent jiems atiduoti visą save. O likusius, jei yra galimybė, deleguoti, paskirstyti kitiems.

***

„Na, tarkime, užlipi tu į tą viršūnę, apie kurią buvo tiek laiko svajota… Ir, manai, kad būtent tada pasijausi laimingas? Ne, ten bus vakuumas.“

Visos paskaitos metu Laimutis labai pabrėžė tai, kad negalima gyventi vien darbu, karjera, ambicingu tikslu. Turi gyventi jau dabar, mėgautis šituo laipteliu, ant kurio stivi būtent dabar. Kitur laimės nesurasi, jei ne čia ir dabar. Naivu yra manyti, kad štai kai važinėsi tam tikru automobiliu, turėsi tam tikrą postą, atrodysi taip, kaip trokšti, tada būsi laimingas. Taip niekada nebuvo ir nebus. Kiekvienas nors kiek save laimingu galintis pavadinti žmogus tą tik patvirtins – jei nėra laimės dabar, nebus ir vėliau. Ir dar, šeima ar antroji puselė. Šioje vietoje taip pat buvo dėtas stiprus akcentas. Turbūt daugelis girdėjote Remarko žodžius, kurie pasako daugiau, nei galėčiau čia parašyti aš: „Žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas“.

Laimučio Paškevičiaus trumpa biografija:
Įgijęs gydomosios medicinos gydytojo kvalifikaciją VU Medicinos fakultete,vadybos ir verslo administravimo magistro kvalifikaciją VU Tarptautinio verslo mokykloje,bei neakivaizdžiai studijavęs Šiaurės šalių visuomenės sveikatos mokykloje Geteborge (Švedijoje).Savo kvalifikaciją tobulino stažuočių, seminarų metu, skaitė pranešimus konferencijose Lietuvoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje.

Nuo 1986 m iki šių dienų jis yra dirbęs įvairius daugiausiai su medicina susijusius darbus:
sanitaras Vilniaus poliklinikoje;ekstraoperacinės instrumentatorius Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje,laborantas Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute;Sveikatos apsaugos ministro patarėjas,personalo, žmogiškųjų išteklių ir informacijos valdymo skyriaus vedėjas;personalo skyriaus vyriausiasis specialistas,projektų ekspertas Atviros Lietuvos fonde.šiuo metu vykdo direktoriaus pareigas UAB „SK Impeks medicinos centre“.Nuo 2002 m. Laimutis Paškevičius aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, susijusioje su sveikatos apsauga.Jo pomėgiai yra sportiniai šokiai, tenisas, meninė fotografija, vadyba.

Post scriptum

Visos paskaitos metu Laimutis kalbėjo dar apie daugelį dalykų, tačiau būtent šiuos aš palaikiau svarbiausiais mano pačios dabartiniam etapui. Ir dedant paskutinius štrichus tiesiog noriu pasakyti, kad greičiausiai tie, kas beproto mylit ir esat mylimi, suprantate kaip daug lengviau einasi per gyvenimą, kai šalia žygiuoja ir žiūri ta pačia kryptimi Tavo žmogus. Tada visi „sunku“ tampa „lengviau“. O taip pat mėgautis, mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis tuo, kas esi dabar, ir tuo, ką turi dabar ir čia. Juk žinote, ką reiškia iškabos „rytoj alus nemokamas“, „rytoj pusryčiai skanesni“, o juk rytojus visada ir liks rytojumi :)

Su savaitgaliniais linkėjimais,
IS.

Du nuostabūs žmonės ir tai, kuom jie pasidalino

Gal sekmadienio ryto įkvėpimas atbėgo? Lyg antrasis kvėpavimas, toks jausmas.

Jau seniai nerašiau to, ką matau, ką girdžiu, jaučiu, uodžiu, kokie prieskoniai byra mano pačios gyvenime. O jie byra neproporcingai. Tai begalo saldu ir skanu, kad nors ir užsimerk iš malonumo. Tai rūgštu ir kartu, bet stiklinės vandens nieks neduoda, turi paragauti ir tokių skonių, o paragavęs juk supranti ką kitą kartą darysi kitaip, išmoksti gyvenimo pamokas. Tame ir visas gyvenimo žavumas.

Penktadienį dalyvavau paskaitoje, kurioj savo istorijas pasakojo Inga Krukauskienė ir Ričardas Doveika. Jie buvo taip vietoj ir laiku… Lyg kas specialiai būtų tuos du žmones man parinkęs ir atvedęs į tą auditoriją. Abu šnekėjo apie du dabar man aktualiausius dalykus. Noriu šiandien pasidalinti jais su Jumis. Pamatykit, išgirskit, užuoskit, paskanaukit ir pajauskit tai, ką jaučiu aš.

Inga dalinosi savo istorija, kurią buvau girdėjusi jau daugybę kartų, dėka televizijos šios moters istorija tapo perspausta, perskalbta, išgręžta iki paskutinio lašelio. Maniau iš pradžių, kad jau net ir nebegalima kažko naujo sužinoti. Įmanoma. Jos kiekvienas žingsnis yra lydimas didžiulio pasitikėjimo savimi. O kūno kalba byloja apie žavesį keliantį „bebaimiškumą“ prieš auditoriją. Nuolatinis ryšys ir po visą auditoriją bėgiojantis žvilgsnis tikrai buvo sustojęs ties kiekvienu. Taip, istoriją žinojau, bet išgirsti ją tokią – tikrą, nuoširdžią ir nesudirbtą sceninių šviesų, grimo, buvo nepaprasta. Taip beklausant jos ir stebintis ta stiprybe, kurią Inga nešasi su savimi, prisiminiau vieną dalyką. Laikas sustojo. Maždaug prieš metus žiūrėjau reportažą apie ją. Tada sau pasižadėjau, kad vieną dieną matysiu šią moterį priešais save. Tą akimirką supratau – Iveta, pildosi svajonė! Tai vienas iš geriausių jausmų, kuriuos kada nors gali patirti ir išgyventi. Atrodo tokia smulkmena, net buvau užmiršusi laikui bėgant, tačiau žiū kažkas pasirūpino, kad svajonė taptų realybe.

Paskutiniu metu ieškojau žmogaus, kuris man būtų autoritetas, kuris įkūnytų begalinę žmogaus stiprybę. Po šios paskaitos aš atradau jį. Pergalėti tiek gyvenimo audrų, kiek ši moteris išgyveno, sutikit, ne kiekvieno pečiams – tėčio mirtis vaikystėje, pirmagimės dukrelės mirtis, penkiolika metų laukimo, siaubingai sunkios gyvenimo sąlygos… O aš dar drįstu mąstyti apie tai, kad man sunku būti dvyliktoke? Taigi, paskutiniu metu ieškojau stiprybės, kad galėčiau pasisemti jos delnu sau. Atradau. Manau, ypač dabar ši moteris bus ta, kurios istoriją prisiminsiu tada, kai būsiu beleidžianti rankas žemyn.

Beje, jau apie pusę metų Ingos kontaktus turėjau, bet nerašiau, neskambinau. Maniau, ateis laikas, jausiu, kad esu pakankamai stipri stot priešais šį žmogų – tada ir stosiu. Po paskaitos, tą patį vakarą, dar kartą jai padėkojau jau asmeniškai. Ir dabar vėl gi atsigręžiu atgal, žiūriu į tai, kiek nueita… Kažkada bežiūrint tą reportažą apie Ingą, tai atrodė mažų mažiausiai naivi svajonė. Ne, svajonės pačios savaime nesipildo. Svajones pildome mes patys.

Ingos žodžiais-
Mokėjimo svajoti identifikavimas:

1) Dažnumas (Svajoti kuo dažniau)
2) Laiko tarpas (Jeigu prireiks, tegu tai bus ir 15 metų, bet nepaliaukit)
3) Intensyvumas (Svajonę reikia jausti taip, kad pagalvojus net padai „sviltų“, nežinotumėt kur dėtis!)
4) Svajonės aiškumas (Detalės? Ką matot? Ką jaučiat? Girdit? Uodžiat? Koks skonis? Koks toje svajonėje tu pats?)

Tik į auditoriją įėjus Ričardui Doveikai, visi sužiurom. Žmogus kaip žmogus, tik ženklas rodo jį esant kunigu. Viena, kita frazė ir mes visi jau puolam juoktis, visi švelniai tariant nustebę jo humoro jausmu. Aš ir pati to tikrai nesitikėjau. Su Ričardu buvau kelis kartus kalbėjusi telefonu, nes planavom nufilmuoti ir šį žmogų filmui. Jau tada jį begalo gerbiau už tai, kad girdėjęs mane vos kelis kartus, šitaip palaiko, skatina judėt pirmyn ir moko nepasiduoti „lietui“, kurio tikrai bus.

Kažin ar gali būti žmogus labiau savimi ir toks tikras, koks prieš mus stovėdamas buvo Ričardas. Kalba persmelkta humoro jausmo, kuris buvau turbūt labiausiai stebinantis visos kalbos metu. Visi leipo juokais, aš nei kiek neperdedu. Dažnai užmiršdavau tą kunigo ženklelį esant. Daugelis lektorių turėtų ko pasimokyti iš Ričardo, nes jo kalba, gestai, intonacija, ryšys su auditorija buvo kažkas nepaprasto ir labai įtaigaus. Šiam žmogui tikrai yra skirta eiti gyvenime tuo keliu, kuriuo jis ir eina dabar.

Pradėjo kalbą pavyzdžiu: „Kai Dievas sukūrė Pasaulį, pasakė, kad tai buvo gera. Kai Dievas sukūrė žmogų, pasakė, kad  tai labai gera“. Ričardas dalinosi savo gyvenimo istorija – 16 kvadratinių metrų butukas, keturi asmenys šeimoje. „Ten tilpo ir miegamieji, ir erdvi virtuvė, ir holai, ir darbo kambariai“ – ironizavo jis. Iš auditorijos pritariamai Darius klausė: „O didelis balkonas buvo?“. Ričardas juokaudamas taip ir dėstė visą savo istoriją, kuri priešingu atveju būtų atrodžiusi žmogui dideliu iššūkiu, skurdžia vaikyste, baime apie tai pasakoti bendraamžiams, sunkiomis mokymosi sąlygomis… Tačiau Ričardo tonas viską tapė šviesiomis spalvomis ir aš begalo žaviuosi tokiais žmonėm, kurie visus sunkumus gali tapyti ryškiau, šviesiau ir sakyti „Man to reikėjo. Niekas nevyksta be reikalo“.

Labiausiai juo „tikėjęs“ žmogus buvo jo tėtis, sakęs „Tu, vaikeli, bent devynias klases pabaik“ . O jis ne tik devynias klases pabaigė, bet ir studijas užsienyje, Romoje.

Ričardas privertė sustoti pasakydamas: „Sakom rytoj nueisim pas artimuosius, rytoj pasakysim, kad mylim… negalima artimiesiems sakyti „rytoj“. „Šiandien ir dabar“ – tai žodžiai, kurie turi būti sakomi mylimiesiems“. O tai kūryba, palaikyti pastovų ryšį, jį puoselėti, visaip kaip myluoti ir lipdyti, tam reikia dėti pastangas, tam reikia atiduoti visą save. Bet be to mes negalime vadintis žmogumi. Juk taip? Niekada nebus lengva mylėti kitą. Mylėtis (mylėti save) gali kiekvienas ir nori kiekvienas. Bet mylėti (meilę duoti kitam) vos vienas kitas išgali. O Ričardas ir sakė, kad meilė tai yra ne tik mylėtis, o ir mylėti.

Labai taikliai Ričardas pasakė aiškindamas pagrindinę skyrybų priežastį: „Kai žmonės dabar susitinka, jie pirmiausiai žiūri, kad sutaptų „apatiniai vamzdynai“, o tik po to ieško bendrų požiūrių, charakterio panašumų“. Baisu, bet taip ir yra. O kur toli Tu su tuo žmogum nueisi, kai veda tik „vamzdynai“, o ne akys, žiūrinčios ta pačia kryptimi.

Ir labai svarbus dalykas, kurio dabar visaip kaip stengiuosi mokytis pati. Sutinkam dažnai kitą žmogų su pirmu įspūdžiu, dažnai ir bendraujam su kitu žmogumi manydami „galėtum Tu būti vienoks ar kitoks“, „Nepatinka man Tavyje viena ar kita“, sakydami: „Pasikeisk, tada mylėsiu“. Ne kitame bėda. Mumyse bėda. Ričardas taip gražiai pasakė: „Sakykit kitam – aš Tau suteikiu galimybę būti pačiu savimi, nes Tu man rūpi“. Taip taip, paskutiniu metu stengiuosi į kiekvieną žmogų, kuris ateina į mano gyvenimą, žiūrėti žvilgsniu – Tavyje yra pamoka, dovana ar Dievas. Mano pareiga yra tau padėti tai išlaisvinti, mano pareiga tai matyti ir tuom gerėtis. Tam, kuris to nebandėt, nuskambės banaliai. O tas, kuris jautė, ar jausit, žinokit, kad nėra geresnio jausmo kaip priimti kitą tokį „tikrą“ ir nuoširdų. Kaukės viską komplikuoja, apipina intrigom ir melu, nuolatiniu prieštaravimu ir nepasitenkinimu. Viskas tampa daug paprasčiau ir nuoširdžiau, kai kiekvienas sutiktas Tau yra tai, kas gyvenime labai reiškminga.

Buda tik nušvitęs irgi pastebėjo, kad atsirado daug žmonių, kurie ėjo pas jį ir sakė, kad jis elgiasi neteisingai. O šis manė taip: „Aš esu nušvitęs, o šie žmonės ateina ir mane moko, matyt jie taip pat yra nušvitę. Kiekvienas jų – tai pamoka, kurią turiu išmokti“. Tiesa galiojanti amžiais ir tūkstantmečiais.

Po paskaitos, po vakarienės su geriausia drauge jau stojaus norėdama atsisveikinti ir pasakyti, kad aš taip džiaugiuosi, jog ji yra. O draugė apkabinus pati pirma pasakė „Ačiū, kad esi“. Tai vieni iš gražiausių žodžių, kuriuos kada nors galėtų ištarti draugai.

Post Scriptum
Kaip Ričardas pasakė, saugokite tai, kas yra šalia Jūsų širdies.

IS