Lopšinė manam gyvenimui

Žinote, galbūt atpažinsite ne vienas ir save šiose viena paskui kitą bėgančiose raidėse, žodžiuose ir sakiniuose. Aš to ir linkiu – tegu visa tai įsupuoja ir Jūsų mintis, tegu jas kiek sudrumščia ir tada sudėlioja į teisingus stalčiukus. Visai kaip lopšinė tegu užliūliuoja jus prasmingam gyvenimui. O aš jau visai už kelių valandų pradėsiu gyventi 21-us savo gyvenimo metus ir tęsiu šias savęs paieškas, atradimus, vidines dilemas ir tikėsiuosi, kad tokių išvadų kaip šiandienos vis daugės ir jos taps vis labiau brandesnės ir patikrintos laiko.

IEŠKOTI PRIEŽASČIŲ KODĖL VERTA TAI PADARYTI, O NE ATVIRKŠČIAI. Jeigu norisi didelio, tikro ir ilgai svajoto labradoro retriverio draugijos šeimoje, imti ir jį įsigyti. Tegu nors ir iš pačių Mažeikių į Vilnių parsivežti jį namo. Priežasčių to nepadaryti visada bus begalybė ir viena. Tačiau įsiklausęs į vidinį balsą po pirmos dienos su juo, suprasi – tai buvo vienas iš geriausių sprendimų, kuriuos esi priėmęs gyvenime.

VIS DĖL TO DOKUMENTAI – SVARBU. Pasirašius sutartį įsidarbinant pasirūpinti, kad turėtum pilnai užpildytų dokumentų kopiją ir sau. Nes gali įvykti taip, jog pažadėtos kopijos taip ir negausi, o įmonė galiausiai bankrutuos ir suklastojusi buhalteriją išmokės 8% to, ką iš tikrųjų buvo skolinga.

SAUGOTI SAVO ŠEIMĄ. Sako, kad iš prigimties moteris yra panaši į vilkę. Kai pavojus iškyla gaujai (šeimai), vilkė turi pasitelkti savo vilkiškus instinktus ir gaują apsaugoti. Ypač tada, kai į vilkų gaują, kurioje dominuoja viena vilkė, nori įsmukti antra labai įnoringa ir mokanti manipuliuoti kitos gaujos vilkė. Taip ir moteris tokioje situacijoje turi įjungti ne agresiją, ne impulsyvumą ar emocijas, o šaltais nervais parodyti kitai vilkei jos vietą. Tai pamoka, kurią kaip ir vilkų gaujai, taip ir šeimai išmokti labai naudinga!

BUVIMAS SU TIKRAIS DRAUGAIS. “Draugai” esantys su tavimi tada, kai jiems tai paranku ir naudinga, yra tarsi mažučiai vampyrai. Sekundė po sekundės čiulpiantys iš tavęs džiugesį ir kibirkštėles akyse. Gyvenimas ne toks jau ir ilgas, kad švaistytume jį beprasmiems pokalbiams ir tam, kas mus sekina ar liūdina. Labai svarbu paklausti savęs su kuo jautiesi taip, lyg norėtųsi šoktelti nuo žemės. Tai štai būtent tie žmonės ir yra tai, kas turėtų būti vadinama “draugais”.

DARBAS TURI KELTI MALONŲ KUTENIMĄ KAŽKUR NETOLI KRŪTINĖS. Prieš įsidarbinant vertėtų savęs paklausti ar ši įmonė panaši į “Apple” ar į “Microsoft”? Žinoma, tiek vienas, tiek kitas turi savų pliusų ir minusų, tad ir vertėtų išsiaiškinti kokios įmonės tipo žmogus esate Jūs. “Apple” tarsi labiau atspindi mano pačios vertybes ir mano požiūrį į gyvenimą. Taigi renkantis darbą atradau vieną svarbų dalyką, jis turi būti Apple kompanijos tipo, ne atvirkščiai. Jokie pinigai nekompensuos patirtų stresinių situacijų, nužudytų nervų ląstelių ir to, ką pridirbsite eidami iš proto kol būsite nemėgstamoje darbovietėje. Patikėkite, suradus savo tipo įmonę, viskas tampa taip paprasta – dirbi ir mėgaujiesi tuo, ką kuri. Paprasčiau ir būti negali.

NEPASIDUOTI. Net ir tada kai galutinis pažymys jau nieko nebenulems, tačiau matai, kad dėstytojas neobjektyviai įvertino tavo atliktą darbą, būtina kovoti iki galo. Ypač tada, kai darbas buvo atlikinėjamas pusę metų. Galbūt galų gale dėstytojas net ir nepakels to pažymio, bet pripažins, kad buvo pasielgta neteisingai – o tai bus didelis ir svarbus pasiekimas visai komandai.

TAI KO IEŠKAI ATEINA TADA, KAI NUSTOJI IEŠKOTI. Kai viename bute mums pasiūlė “kur nors palikti, atiduoti ar užmigdyti šunį”, kad galėtume įsikelti gyventi, buvome visai praradę viltį rasti tinkamą butą nuomai. Bet tada pasakiau: “Pamatysi, rasim butą, kuris bus geriausia ką galėjom surasti”. Nustojome išgyventi dėl kiekvieno aplankyto ir nenusisekusio buto ir tą pačią dieną radome tai, ko ir buvome ieškoję. Auksinė taisyklė.

LEISTI KŪRYBIŠKUMUI IMTI VIRŠŲ. Jeigu viduje turi užslėptą kūrybiškumą, kuris nuolat braunasi viršun, ir šaunu! Duok jam viršų. Su juo gyventi žymiai linksmiau. Jis lyg kreidelės, niūrius dalykus nuspalvina ryškutėlėm spalvom. Na, kad ir tą nuobodžią sieną namie paverčia nestandartine eglute, kurioje sutelpa tai, ką vadini Kalėdomis.

KOMPLEKSAMS NĖRA LAIKO. Nustok kompleksuoti, padaryk tai, ką norisi. Turi idėją apie save su ant nugaros nutapytomis stygomis ir vos trupučiu šilko ant kūno? Įgyvendink tai. Nesvarbu, kad ši nuotrauka dūlės asmeniniuose archyvuose, tačiau tu ilgai prisiminsi, kad nėra ko komplesuoti dėl to, ko norisi.

Linkėjimai mano nepailstantiems skaitytojams! :)

Iveta

Sustok ir pasimėgauk

Paskutiniu metu išgyvenu periodą pavadinimu „Ramybė“. Tačiau ironiškiausias dalykas šiame sakinyje yra tai, kad šiuo metu mano ritmas, dienos, visa aplinka „liepsnoja“. Turiu galvoje, karštą laikotarpį universitete, įsisiūbavusius darbo reikalus, naujus žmones ir aplinkybes gyvenime. Tačiau viduje tvyro visiška ramybė. Vis bandau suprasti kodėl taip yra, kodėl šis jausmas pas mane atėjo tik tokiu laiku? Kodėl ne tada, kada taip būtų natūralu jaustis? Ir žinot, manau, kad čia užkabinau vieną labai labai svarbų dalyką.

Jau buvau pavargusi nuo reikalavimų, nuo „privalau“ ar „reikia“, buvau visa persunkta darbų sąrašo, kirbančio galvoje, svajonių neduodančių ramybės, laukimo idealios akimirkos, klausimų be atsakymų… Turbūt kiekvienas žino tą jausmą. Bet tada sutikau vieną žmogų, kuris tarsi papurtė mane tuo, ką veikia, tuo, kas jis yra ir kaip žiūri į pasaulį, tarsi supurtė visą mano pasaulėlį ir nebyliai pamokė: „Sustok ir pasimėgauk“. Tegu tai bus ir tas ypatingai svarbus atsiskaitymas universitete, tegu tai bus ir nėįtikėtinos svarbos susitikimas, tegu tai ir visos problemos ir rūpesčiai, tegu ir žavūs dalykai bei visokiausi akibrokštai… Sustok ir pasimėgauk.

Tokia mano žinutė šiam vakarui :)

Iveta

Planetos tvarkymosi ypatumai :)

Anksčiau turėjau tokį visko saugojimo sindromą, kai mažiausia ką nors primenanti smulkmena buvo dedama iš pradžių į dėžutę, po to stalčių, po to atsirado kelios lentynos, o paskutiniu metu pradėjau galvoti, kad atsiminimai okupavo visą kambarį :) Sunku pasakyti kodėl anksčiau taip mėgdavau tokius dalykus kolekcionuoti. Net tai, kas buvo nebereikalinga, man buvo per daug gailu palikti be namų. Manau, kad tai susiję ir su baime tuos prisiminimus pamiršti. Tačiau atėjo laikas jiems parodyti kas čia šeimininkas!

Diena iš dienos, akimirka iš akimirkos, kai tik surandu laisvesnio laiko namie, imu tvarkytis tai vieną kambario kampelį, tai kitą… Tai vieną prisiminimų laiką, tai kitą. Ne, tai nėra kažkoks keistas priepuolis. Veikiau – noras susitvarkyti savo gyvenimą. Nes visi visutėliai kaupiami prisiminimai su laiku pradeda gyventi tavo gyvenimą, įsisiurbia į kiekvieną įkvėpimą ir nebepaleidžia praeities. Pasižadėjau sau, kad negailestingai mesiu viską, kas nėra man brangiausia, ko neimčiau su savimi jei per 60s. turėčiau išbėgti iš namų. Nes juk pats laikas būtų labiau gyventi dabarčiai, o nei praeičiai. Iš pradžių įsijungia gailestis tiem daiktams ir prisiminimams, kuriuos, tarsi, išmeti drauge su daiktais. Po tam tikro laiko ateina susitaikymas su ta mintimi. Ir galiausiai po visko – nuostabus palengvėjimas. Apima jausmas, kad štai, susitvarkiau savo Planetą :) Mažasis Princas irgi turėjo tokią tradiciją ir turiu pasakyti – labai teisingą ir sveiką žmogui.

Savos Planetos susitvarkymas man reiškia, tarsi, savo minčių, vertybių, tikslų apvalymą. Keista, bet kiekvieno žmogaus kambarys yra tarsi jo gyvenimo atspindys. Būtų spėlionė, jeigu šnekėčiau apie save, tačiau ne kartą pastebėjau ir savo artimus žmones taip besielgiant – kai tik gyvenime kažkas keičiasi ir žmogus trokšta susidėstyti visus taškus ant i, labai dažnai jis ima tvarkytis iš pradžių savo miniatiūrinį gyvenimą – kambarį. Po to kaip taisyklė ir pati pajuntu, kad ir pačiam gyvenime viskas kažkaip mistiškai pradeda dėliotis savaime :)

Štai pradėjau rašytis apie tvarkymąsi, o baigiu tvarkos palaikymu pačiam gyvenime! Bet matyt taip ir yra, jei jau ėmei taip iš pagrindų tvarkytis savo miniatiūrinį pasaulėlį, tai ženklas, kad ir gyvenimas to prašosi.

Post Scriptum
Noriu palinkėti žavėtis tuo – kas buvo, aistringai gyventi tuo – kas yra, ir ištikimai tikėti tuo, kas bus. Nes bus „baisiai“ gerai! :)

Iveta

Vienas atradimas, du atradimai… visas gyvenimas – vieni atradimai

Gyvenu atradimų ritmu :) Šiek tiek erzinantis, bet kartu ir begalo žavus jausmas. Iš vienos pusės jis man nepatinka, nes tai reiškia, kad dar vis atradinėju ir pačią save, dar vis sunku nusakyti kas esu, kuo gyvenu. Bet čia matyt tik laiko klausimas dėl to, kada susitaikysiu su mintim, kad visą gyvenimą atradinėsiu tikrąją save, visą gyvenimą. Sakiau, kad tai ir žavu – tikrai taip! Gyvenimas tampa įvairesis, viskas dažosi margaspalvėm spalvom aplink, net ir aš pati. Čia nugali tas jaunatviškas žingeidumas, kuris ima kiekvieną pasitaikiusią progą „už ragų“.

Labai mėgaujuosi studijomis. Širdį glosto dėstytojai, kurie kreipiasi „kolega“, vietoj Tu sako „Jūs“, žiūri į tave lyg į absoliučiai lygiavertį žmogų, asmenybę, galų gale specialistą ir visom jėgom stengiasi perteikti tai, ką žino. Dabar aš nesuprantu kaip kiti man sugebėjo suformuoti dėstytojų, kaip aukštesnių būtybių įvaizdį, kaip kažkas galėjo pasakoti, kad mokosi to, kas nereikalinga ypač pirmam kurse. Dabar tikrai nuoširdžiai nesuprantu tų žmonių ir tų pasisakymų. Galbūt šie žmonės ne savo vietoje? Ne ten, kur turėtų iš tikrųjų būti? Nes tai, ką mokausi, ką čia veikiu ir ko pasisemiu yra milžiniškas indėlis į mano ateitį. Kol kas nerandu tokios paskaitos, kuri būtų visiškai nereikalinga man. (Na, gerai filosofija gal kiek kelia mieguistumą, bet tikrai ir čia galima įžvelgti naudos sau!)

Atradinėju savo vietą, savo ritmą studijų metu :) Kol kas visa savim gyvenu tik vienoje paskaitoje „Medijų studijų įvadas“. Turiu super dėstytoją, kuri pati ir jos dėstomas dalykas, manau, ir yra visų Kūrybinių industrijų studijų esmė. Ten einu su užsidegimu, iš ten išeinu pilna idėjų ir tarsi pasipildžiusi savo vidinę bateriją. Juk taip ir turėtų būti? Labai viliuosi, kad ir kitus dalykus taip pamilsiu, kad viskas ką veiksiu čia bestudijuodama bus taip gyva, taip pilna emocijų ir malonumo…

Atrandu ir naujus žmones, kas man yra kiek sunkiau ir tik dabar pradedu suprasti kodėl. Visų pirma, tai neseniai paleidau man svarbiausią draugę į Škotiją. Jaučiu, kad po to įsijungė savisaugos programa nuolat man sakanti, kad „kam su kažkuo labai bičiuliautis, jei vistiek po to turėsi tai skausmingai paleisti?“. Stengiuosi su tuo kovoti ir įrodyti sau, kad praradimai yra naųjų atradimų pradžia. Taip pat, geriau mane pažįstantys žmonės žino, kad nekaip jaučiuosi, kai susipažinus su nauju žmogum dar nespėjau apie jį nieko sužinoti, o jis dar prieš paspausdamas man ranką žino apie mane bene viską, nes skaito blog‘ą, seka akcijas ir pan. Atėjus į universitetą pažadėjau sau, kad niekam nesakysiu kuo užsiimu, ką veikiu tol, kol žmogus pats nepaklaus ar nepasisuks kalba ta linkme. Ir dėl to džiaugiuosi. Menkai publikavau savo veiklą ir išvengiau to išankstinio žinojimo. Nes patikėkit, tikrai žymiai maloniau žmogų įsileisti į savo gyvenimą, kai ne tik tu palaipsniui jį pažįsti, bet lygiai taip pat ir jis tave. Ir galų gale tik po kiek laiko užsiminus, kad organizuoju vieną ar kitą akciją, yra begalo gera pamatyti tą liepsnelę žmogaus akyse, su kuria jis manęs klausia, „tai čia tu visa tai organizavai?“. Nes dabar jis pažįsta mane ne iš blog‘o, ne iš laikraščių ar int. straipsnių. Dabar jis pažįsta tikrąją mane.

Atrandu naujus užsiėmimus. Su draugu mokomės šokti l.amerikos šokį, vadinamą „Bachata“. Čia kaip ir rumboje, pagrinde dirba klubai, todėl paskutinėmis dienomis išgyvenu skaudamus raumenis, bet tai atsiperka tomis akimirkomis, kai šoki :)

Mintyse dar daug atradimų, bet bendra žinutė, kurią šiandien siunčiu Jums yra ta, kad atradimas yra ne tik malonumas ir pasitenkinimas. Jis reikalauja ir drąsos žengti pirmą žingsnį, reikalauja suimti save į rankas ir tada leistis į atradimo kelionę. Taip, tai nelengva, taip, kartais net skausminga ir nejaukiai nauja, bet nusimeskim tas abejonių ir baimių grandines. Jūsų laukia galybė nuostabių atradimų, tereikia pasileisti į tą kelionę, ir pasileisti su „kibirikštėlėmis“ akyse!

To ir linkiu,
Jūsų Iveta.

Apie savęs „perkrovimą“

Rašiau įrašo pradžią bent dešimtį kartų ir vis ištrindavau. Taip daug nepasakyta, kad jau net nebežinau, nuo kurio čia galo ir pradėti. Matyt nuo pradžių. Po viso Šypsenos epidemijos turo pasijautė didelis nuovargis. Ne vien darbams, o ir žmonėms, kurie paskutiniu metu nuolat iš manęs ko nors prašydavo, klausinėdavo, o aš jau galėjau atsakinėti automatu, nes visi klausė to pačio, o taip atsakinėti jokio malonumo. Nuolatinis telefono skambėjimas, žinutės, el.laiškai, susitikimai, reikalai… Supratau du dalykus. 1.Laikas pailsėti. 2. Laikas rinkti komandą darbui su akcija, nes vienam žmogui viską nulaikyti ant savo pečių (kokybiškai) yra velniškai sunku. Po Šypsenos epidemijos skyriau laiko sau, nes jau buvau visai užmiršusi, ką tai reiškia. Tegu šis įrašas ir bus apie tai, kas buvo nuveikta, kol buvau dingusi iš eterio.

ATOSTOGOS. Paskutinę akcijos naktį Nidoje sulaukiau skambučio iš draugo. Jis tuo metu buvo Vengrijoje, šaudymo iš lanko Pasaulio čempionate – pranešė, kad nuo šiol jis aštuntas pasaulyje savo amžiaus grupėje. Tada ir supratau koks skirtumas tarp džiaugsmo mylimo žmogaus pergale ir bet kurio kito. Kai tu džiaugiesi kito pergale, paprastai viduje užkabinama ir ta balto pavydo styga. O štai, kai džiaugies mylimo žmogaus pergale, ją priimi taip, tarsi ji būtų visiškai tavo.

Kipras: „Kaip tu? Pailsėjai Nidoj?“

Aš: „Nu žinai, toks čia ir poilsis. Vistiek galva perpildyta mintim apie akciją, norisi jau pailsėt rimtai.“

Kipras: „Grįšiu į Lietuvą ir padarysim tau atostogas, važiuojam prie jūros?“

Aš (išsišiepus iki ausų): „Važiuojam“.

Prieš išvykstant prie jūros, turėjau į Škotiją išlydėti ir geriausią draugę. Nėra lengva suvokti, kad nebebus taip, kad tik vos kas ir galėsi pas ją nubėgti, išpasakoti iki slapčiausių smulkmenų ir kartu spręsti problemas. Tas išlydėjimas nenorom prisidėjo prie nuovargio po visos akcijos ir norėjosi tik vieno – poilsio nuo visko, pabėgti. Sekančią dieną iš pačio ryto išvykom į Šventąją.

Turbūt ten labiausiai ir atsigavau. Fantastiškas oras, turkiška Baltijos jūros šiluma, vakariniai pasibuvimai palei saulėlydį, pasivaikščiojimai po žvaigždėmis, naujas reiškinys mūsų draugystėje – šeimyniškumas, buitis (net tai atrodė vienas malonumas!) ir svarbiausia, kad tomis dienomis šalia buvo žmogus, kuris palaiko labiau nei bet kas kitas ir tiki manim net tada, kai aš pati savim abejoju.

STUDENTAVIMO NAUJIENOS. Grįžau po šių atostogų neįtikėtinai rami ir atsipalaidavusi. Matyt galutinai įsisamoninau tai, kad nepasiant to, kur gausiu kvietimą studijuoti, visada rasiu kaip ir kur prasisukti, nes studijos man yra visiškai ne rodiklis. Gavau kvietimą į VGTU Kūrybines industrijas valstybės finansuojamą vietą. Ir juokai juokais, bet dar net abejojau ar įstosiu į mokamą vietą, o čia še tau. Na, galutinai susitvarkiau visus dokumentus, priėmiau kvietimą. Tiek apie studijas :) Daug kas klausia kokie planai su studentų atstovybe. Jei atvirai, iš pradžių maniau, kad būtinai jungsiuosi – juk pati tiek veiklos turėjus ir tebeturiu, tikrai turėsiu kuo prisidėti prie šių žmonių. Bet galiausiai uždaviau sau klausimą „Ko iš tikrųjų noriu aš? Ar tai tikrai yra būtent tai, ko noriu aš?“. O atsakymas buvo labai paprastas – ne. Į studentų atstovybę linkau labiau dėl to, kad nariai turi vardą universitete, tam tikrą „galią“, užsiima daugybe veiklų, kuriomis neužsiima visi kiti.

Atidžiau pasvėrus savus norus ir planus supratau, kad taip, jungtis ten turiu, bet tik vienu tikslu – pasiūlyti bendradarbiavimą plečiant Šypsenos epidemiją. Kitkam vargu ar turiu noro ir laiko, nes su Šypsenos epidemija planai labai išaugo, tapo dar ambicingesni ir šiuo metu tai yra pats didžiausias ir svarbiausias mano tikslas.

„HOLIDAY NEVER ENDS“. Po viso popierizmo universitete susitvarkymo ir vėl kibau į aktyvų poilsį :)) Su draugu važiavom į Druskininkus, kur vyko jo varžybos. Susipažinau su daug nepatikėtumėt kokių draugiškų žmonių. Toks jausmas, lyg tam, kad imtumeisi šaudymo iš lanko, turi būti išsiugdęs ir aukštą draugiškumo, šiltumo bruožą. Tik tokius žmones ten ir matau, o gal matau, tai ką noriu matyti? Bet kuriuo atveju, laiką išnaudojau labai produktyviai. Ne tik, kad spėjau stebėti Kipro varžybas, bet dar ir susipažinti su keletu žmonių, kurie greičiausiai ateityje jungsis prie Šypsenos epidemijos, spėjau ir pati pašaudyti ir visai nelogai!

Praėjusį savaitgalį mano senelis, arba Diedulis, kaip mes jį vadinam, šventė savo jubiliejų, todėl ir vėl išvykau iš Vilniaus į Alytų. Būtų dar vienas eilinis jubiliejus, bet man jis toks nebuvo. Drauge važiavo ir Kipras. Gal kiek nerimavau dėl to, kaip giminaičiai jį priims, juk niekada iki šiol nei vieno draugo taip rimtai nepristatinėjau, niekada nekviečiau į giminės vakarus ar šventes. Ir likau giliai nustebinta. Visų pirma tai mama ir teta vos ne alpte alpo iš džiaugsmo, kad jis yra. Kipras ir šiaip maisto megėjas, ir virtuvėj suktis jam ne problema, tai jau galima numanyti, kad giminaičiai tikrai nepasikuklino to išnaudoti :D Mūsų šeima turi tam tikras tradicijas ir „ritualus“, kurie yra tarsi garbės reikalas. Pavyzdžiui, Diedulis, per kūčių vakarą visada pjausto obuolį skiltelėmis ir dalina šeimai. Taip ir mano tėtis, visada yra tas, kuris, pavyzdžiui, atnešdavo gėlo vandens iš šulinio sode. Šįkart tai buvo perleista Kiprui. Iš pažiūros kiti net nepastebėtų, bet žinant šiuos „ritualus“, man buvo labai gera matyti, kad štai Kipras tapo mūsų šeimos nariu.

DARBAI, DARBELIAI. Nuo Rugpjūčio ir vėl dirbu Gauminoje. Rašiau vidiniam naujienlaiškiui įrašiuką apie buvimą čia iš naujo, tai pasidalinu ir su jumis :)

Grįžus į Gauminą pastebėjau ne vieną pasikeitimą ir šiuos ekstremalius pokyčius, manau, būtų galima sudėti į keletą žodžių – atjaunėjęs kolektyvas, praktikantai, pagerėjusi sistema irrr….dingę rytiniai.

ATJAUNĖJĘS KOLEKTYVAS. Karts nuo karto užsukant į Gauminą vis stebėjausi kaip čia vienas, čia kitas naujas veidas atsiranda. Dabar sugrįžus padirbėti supratau, kad per tuos metus visas vadybos skyrius išskyrus keletą žmonių spėjo pasikeisti. Gal kiek liūdnoka dėl to, kad išėjo ir labai mėgti žmonės, bet kartu ir džiaugiuosi šituo vadybos komandos pasikeitimu – toks jausmas, lyg Gauminoje padvelkė naujais vėjais, idėjomis. O tai labai svarbu tokiai įmonei kaip Gaumina – neapkerpėti.

PRAKTIKANTAI. Šviežias žvilgsnis, jaunatviškas maksimalizmas, siekis šio to daugiau, atkaklumas. Žiūriu dabar aš į tuos tris žmones ir prisimenu save praėjusią vasarą. Jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi prie to, kad Gauminoje dabar yra ne vienas ir ne du praktikantai. Manau, įnešiau gražią tradiciją ir įrodžiau, kad amžius ir patirtis joks ne rodiklis. Ir šiaip jau praėjus tą visą praktikanto dalią turbūt norėčiau senbuviams pasakyti tik viena – dalinkitės tuo, ką žinot, duokit šiems jauniems žmonėms begalę patarimų ir kritikos, nes taip mes augam. Dar iki šiol prisimenu vieno iš išėjusių GMN žmonių žodžius: „Žinai dabar per visus šiuos metus suprantu vieną ir patį svarbiausią dalyką šiam darbe – degančios, kibirkščiuojančios akys. Kai to nebelieka – laikas imtis šio to naujo, todėl išlaikyk tai kiek galima ilgiau“. Tai palinkėjimas dabartiniams praktikantams :)

PAGERĖJUSI SISTEMA. Gaila nemačiau viso progreso, tačiau dabar matau, kad daug griežtumo, bet kartu ir sistemingo darbo įnešė Ernesta. Matau, kad dar ir dabar tikslus sistemos laikymasis, tilpimas į taisyklių rėmus nėra mūsų stiprioji vieta, tačiau viena galiu tikrai pasakyti – nėra ką lyginti su metais atgal. Todėl nežinau ar čia Ernestai, ar visiems už pastangas reikia skirti pagyrimą, bet smarkokai pasistūmėjot :)

DINGĘ RYTINIAI. Taip, taip, anksčiau visiem tvarkingai atsikelti ir suspėti, ir net pasiruošti reikėdavo kiekvienam rytiniam vadybos susitikimui. Bet iš kitos pusės tai buvo lyg prieskonis visai dienai, man rytiniai susitikimai buvo savotiškas inspiration‘as. Dar dabar prisimenu vieną iš rytų kai piešėm ant Gauminos indų. Išgirdus apie tai, kad šiuo metu rytinių nėra, pagalvojau, kad, na gal ir teisingai – vietoj to atsirado projektų planavimas. Bet kai ketvirtadienį Goda pravedė rytinį ir vėl tai buvo lyg didžiulė įkvėpimo banga visai dienai, aš supratau, kaip labai to trūksta. Juk tai ne tik eilinė prezentacija, tai laikas, kada gauname dozę naujovių, įdomiausių dalykų ir pasibuvimo drauge. Laikas, kada suprantame, kad reikia ne gyventi iš šio darbo, o juo gyventi.

Post Scriptum
Ir aš dar vis dievinu penktadienio bandeles su pienu – vien dėl to čia yra verta sugrįžti :)

O jeigu jau užbaiginėjant šį ilgą įrašą… Tai tikiu, kad visi būna „perdegam“ ir visiem būna dienų, savaičių ir net mėnesių „kaip tyčia“. Bet matyt jie tam ir yra, kad vėl pakiltumėm, kad vėl pasileistume „kalnų vartyti“.

Kibirkštėlių akyse ir nepakartojamo savaitgalio!

I.

Pigu ir neįkainojama – knyga

10 valandų darbo, 3 valandos teksto mokymosi, nuolatinis koregavimas ir štai turime galutinį produktą. Tikiu, kad tai, ką skaitysite apačioje keistai tvarkinga, keistai atitinka visuotines taisykles, lyginant su tuo, ką paprastai atrandate čia mano rašyta :) Na, bet gal nors kuriam iš jūsų tai pravers ar bus įdomu!

Žymus anglų rašytojas Čarlzas Dikensas kadaise pasakė: „Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą„.Tai žodžiai, kurie buvo tarti devynioliktame amžiuje, tačiau begalo aktualūs ir nūdienos žmogui. Juk yra devynios galybės laisvalaikio praleidimo būdų, o laiko vis mažiau ir mažiau. Todėl be jokios abejonės laikas turi būti išnaudotas taip prasmingai, kaip tik leidžia žmogaus galimybės. Neabejoju, kad knyga – tai raktas, nuo pigaus ir neįkainojamo laisvalaikio durų. Lieka tik eiti ir tas duris atrakinti.


Knygos vertės neįmanoma pakartoti kita meno forma. Viena iš populiariausių laisvalaikio leidimo formų – kino filmas. Dažnai pati palyginu, o ir mano bendraamžiai susimąsto – kas yra prasmingiau: laisvalaikis su knyga ar filmas kino teatre?  P.Sluškonis, „Aš ir Psichologija“ žurnalistas, pastebi: „filmas – jis fragmentiškas ir ribotas laiko, vietos bei kitų resursų atžvilgiu, lyginant su turiniu, kokį galėtų turėti knyga“. Juk net didieji kino kritikai dažnai pastebi, kad knygos variantas neretai būna geresnis, nei filmo. Reikėtų prisiminti ir pojūčius, kuriuos patiriame tiek žiūrėdami kino filmą, tiek skaitydami knygą. Juk filmą žiūrime ir visą jį išgyvename per kelias valandas, taigi malonumas trunka labai trumpai. O štai knygą galime skaityti savaitę ar daugiau ir žymiai ilgiau mėgautis išgyvenimais. Galų gale filmas tampa vienkartine pramoga, o štai viena vienintelė skaityta knyga gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Amerikiečių rašytojas, Henry David Thoreau, taikliai pastebi: „Kiek daug žmonių, perskaičiusių kokią taurią knygą, yra pradėję naują savo gyvenimo erą“. Prisiminkime M.Mažvydo „Katekizmą“, pirmoji lietuviška knyga lietuvių rankose, galima tik spėlioti kiek gyvenimų ji pakeitė. Net ir šiuolaikinės psichologinės knygos gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimą.Pavyzdžiui, verslininkė, Inga Krukauskienė, pasakodama savo istoriją, nuolatos pabrėžia, kad naują gyvenimo puslapį atvertė dėka N.Hill‘o knygos „Mąstyk ir būk turtingas“. Knygą ir kino filmą taip pat galime palyginti ir materialiai, nes aiškus daiktas, kad vienas vizitas kino teatre žmogui su draugu ar drauge kainuos daugiau, nei viena vidutinės kainos knyga. O nepamirškime, kad šalyje veikia 1396 bibliotekos, kurios suteikia progą kiekvienam nemokamai perskaityti trokštamą knygą.Taigi kita meno forma, netgi tokia kaip kinas, negali įkūnyti tos vertės, kurią saugo knygos puslapiai, o negana to, knyga yra ir prieinamesnis malonumas.

 

Knyga padeda skleistis žmogui kaip asmenybei. Valdas Vitmenas pasakė: „Drauge mano, tai ne knyga, prie jos prisiliesdamas, tu prisilieti prie žmogaus„. Pavyzdžiui, besimokant istoriją, knygos dėka turime progą susipažinti su Napoleonu Bonapartu, Vinstonu Čerčiliu ir dar daugeliu kitų iškilių asmenybių. Vienas iš lemtingiausių kūrinių man pačiai tapo literatūros mokytojos rekomenduotas Vinco Mykolaičio Putino romanas „Altorių šešėly“, nes drauge su „Pavasarėliu“ ir atradau kelią, kuriuo norėčiau žengti išėjus į platųjį pasaulį, atradau save. Juk būtent ši knyga paskatino mane ieškoti. „Pavasarėlis“ blaškėsi tarp pareigos ir kūrybos, taip ir aš – blaškiausi tarp gyvenimo būdo, kuris priimtinas visai visuomenei, ir tarp to, kas virpina mano pačios širdį. Perskaičius šį romaną, supratau – privalau klausyti savo širdies. Po to pradėjau rašyti internetinį dienoraštį, vadinamą blog’ą, kuris šiuo metu yra skaitomas bent 3 000 žmonių, pradėjau kurti motyvacinį filmą jaunimui, kuriame nusifilmavo 14 žymių Lietuvos asmenybių. Ir visa tai tik dėl to, kad vieną dieną į mano rankas pateko šis romanas, padrąsinęs mane ieškoti savęs kaip asmenybės. Viljamas Eleris Černingas pasakė: „Bendravimu su tauriausiais žmonijos protais mes mėgaujamės daugiausia per knygas, ir tas bendravimo būdas prieinamas visiems“. Užtenka žinoti knygos pavadinimą, kurią nori gauti ir ji jau beveik tavo. Be minėtų bibliotekų technologinės pažangos dėka galime knygas įsigyti pigesnėmis kainomis internetinėse parduotuvėse, išmainyti savo knygą į kito žmogaus ar pasiskolinti. Taip pat kuriasi įvairiausi knygų klubai, kurie nuolat pasiūlo daugybę knygų už ypatingai mažas kainas. Taigi laisvalaikiu pasirinkdami turtingas išminties knygas padedame skleistis savo asmenybei, kaupiame jau patikrintos patirties ir išminties kraitį, kuris be jokios abejonės žmogaus gyvenime yra neįkainojamas, o dar ir kiekvienam lengvų lengviausiai prieinamas.

 

Kai yra knyga, žmogus jau ne vienas tarp keturių savo sienų, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties įvykiuose, persiima visos žmonijos mintimis ir jausmais“ – pasakė Stefanas Cveigas. Dabar daugelis iš mūsų pasvajojame apie kelionę aplink pasaulį ir knyga yra tai, kas suteikia progą, pavyzdžiui, kartu su Žiuliu Vernu apkeliauti pasaulį per 80 dienų. Ir tai visiškai nemokama. Knyga galėtų būti palyginta ir su „laiko mašina“, nes jos dėka galime išgyventi praeities įvykius. Istorija byloja apie mūsų tautą, kuri visomis jėgomis kovojo už lietuvišką knygą, lietuvišką raštą. Knygų dėka galime sužinoti kaip tais laikais gyveno knygnešiai, kokius nuotykius ir sunkumus patirdavo, netgi koks pasaulis buvo jų akimis. Prisiminkime, Justinas Marcinkevičius savo poetinėje dramoje „Mažvydas“ pasakoja apie žmogų, davusį pradžią pirmai lietuviškai knygai. Autorius pastebi: „Kontinentas, kurį atrado Martynas Mažvydas ir įdavė mums į rankas – didelis, neaprėpiamas, amžinas. Knyga! Nežinau, ką galima padaryti dar daugiau žmonių labui, humanizmo ir pažangos, lietuviško žodžio labui. Argi ne jis suteikė mums balsą amžinybėje prakalbindamas mūsų širdis taip intymiai, šiltai ir betarpiškai: „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit“?„. Tokie istoriniai įvykiai ir tokios asmenybės kaip Mažvydas, ar bet kuris iš knygnešių, yra gyvas įrodymas to, kad žmogui kaip kvėpavimas yra reikalinga knyga. Ir jei jau dėl jos buvo rizikuojama gyvybe, galbūt knyga žmogus gyvenime yra ne taip jau ir pigu, gal vertėtų sakyti netgi neįkainojama? Taigi net istoriniai įvykiai, istorinės asmenybės tik patvirtina, kad knyga materialiu požiūriu yra pigus malonumas, tačiau dvasiškai tai tiesiog neįkainojama ir neįvertinama jokiais pasaulio turtais.

 

Jeigu kas nors man suteiktų galimybę išrinkti aštuntąjį pasaulio stebuklą, nei nedvejodama pasakyčiau – knyga. „Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“ – pasakė Justinas Marcinkevičius. Kažin ar kas daugiau, jei ne knyga, galėtų įprasminti du draugėn sudėtus žodžius – pigu ir neįkainojama.

Post scriptum
Tai tekstas, kurį pasirašiau savo ’10 lietuvių k. įskaitai tema „Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas“. Žinoma, kalbant, šį tą pakeiti, šį tą pasakai kiek kitaip, tačiau visumoje darbas nenuėjo veltui, nes surinkau maksimalų įskaitos balų skaičių ir gavau 10.

Žmogaus buvimo žemėje prasmė

Garsiai tariu kiekvieną žodį sakinyje – „Žmogaus buvimo Žemėje prasmė“. Gal tuose žodžiuose įskaitysiu Tavo, žmogau, buvimo čia prasmę? Tačiau šis sakinys veikiau nuskamba kaip klausimas,o atsakymo į jį tikiu ieško kiekvienas ne šiaip egzistuojantis, o išties Gyvenantis asmuo. Ir čia sustoju, įkvėpiu giliai giliai ir mintyse permąstau tai, ką pasakiau. Gyvenantis asmuo. Visa kelionė į gyvenimo prasmę prasideda nuo Gyvavimo „iš širdies“. Taip istorija ir pradedama: „Kartą, visai neseniai, Gyveno žmogus…“

Gyvendamas iš visos širdies žmogus buvo laimingas. Būna kai kurie pragyvena visą ilgų ilgiausią gyvenimą taip niekada ir nepradėję gyventi. Dangstosi veidus dirbtinomis šypsenomis, o kūnus aukščiausios klasės audiniais, sėda tik ant tobulai išpurentos pagalvės, liečias tik prie auksu apdabintų sienų ir kitų tokių pat tik egzistuojančių būtybių. Ir štai čia, atėjus vakarui nusimeta kaukes, auksus, nusimeta idealiai atrepetuotus vaidmenis ir lieka „nuogut nuogutėliai“ prieš save. Šie žmonės sutrinka paklausus „Ar Tu laimingas?“. O istorijos herojus jeigu šypsojosi, tai taip, kad širdis krykštauja iš laimės. Jei žiūri kitam į akis, tai taip jog gali pagalvoti, kad jis užmatys visus slapčiausius Tavo sielos koridorius. Jei jis kalba su Tavimi, tai taip, jog jauti energiją pulsuojančią kiekviename jo tariamam žody. Jei jis daro ką gyvenime, tai tik tai, kas jo širdį verčia šoktelėt aukštyn iš malonumo. Jei jis gyvena, tai Gyvena iš širdies. Ir jei jo paklausia „Ar Tu laimingas“, tai jis neatsako, jis parodo koks persunktas laimės jo pasaulėlis. Taigi pastebėkit, kad žmogaus istorijoje iš pradžių pradeda vykti žodžių „Gyventi“ ir „Būti laimingu“ žaismas – jiedu neatsiejami viens nuo kito.

O būdamas laimingas žmogus jau ir panoro realizuoti save veikloje. Justinas Marcinkevičius sako: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. Taigi žmogus tą ir darė įprasmino save statydamas laivą, o šiuo, keliaus drauge su sūnum, kaip ir pažadėjo, aplankyti Pasaulio karšto, kurį visaip kaip apdainavę dainiai ir aprašę mokslo žmonės. Taigi vedinas noro nuveikti kažką prasmingo savo ir sūnaus gyvenimuose, žmogus išplaukė. Devynias galybes dienų plaukęs, horizonte pamatė krantą. Kai laivelis pasiekė krantą ir žmogaus su sūnumi savo nuostabai pamatė tą pačią prieplauką iš kurios buvo išplaukęs, tada jis suprato kokį reikšmingą atradimą savo gyvenimuos jie drauge padarė. Pasaulio krašto nėra. Tai nebuvo šiaip jo, laimingo ir gyvenančio žmogaus kelionė. Ne, tai buvo kelionė, kuri įgijo prasmę. Ir čia, skaitytojau, pastebėk, kad išdrįsęs Gyventi, iš tikrųjų gyventi, žmogus toliau savo istorijoje įprasmino ir realizavo save.

Štai čia įprasminęs save, žmogus susimąstė dėl to, koks didis atradimas atgulė į jo rankas ir suprato – jo pareiga šiuo atradimu pasidalinti. Tiek gyvybės pasaulyje ir visa ji mano, kad pasaulis plokščias ir turintis pasaulio kraštą. Ir čia žmogus plačiai pravėrė delnuose suspaustą atradimą, paleido jį į Pasaulį su viltimi, kad ne vien jo gyvenimas įgijo prasmę, o ją pagaliau suras kiekvienas. Stefanas Cveigas pasakė: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“. Kaip oru kvėpuojam, taip įkvėpėm ir šią žinią. Priėmėm, pamilom ir lig šiolei saugojam ir globojam tai, kuom pasidalino šis žmogus. Taigi, pastebėkit, kad istorijos pabaigoje žmogus pagaliau suprato, kad jo gyvenimas galiausiai atsiremia į norą dalintis. Padėti kitiems.

Ir Tu, žmogau, nepatikėsi, bet tai ne pasaka, tai tikrų tikriausia istorija, kurios herojus Fernandas Magelanas. O jo gyvenimo prasmę jaučiame ir dabar, tikime ligi šių dienų, nes tą lemtingą dieną Pasaulis tapo apvalesnis, nei bet kurio kito akimis prieš tai. Taigi ir drįstu teigti, jog žmogaus kelionė beieškant gyvenimo prasmės prasideda tada, kai būdamas laimingas pradedi Gyventi, ištiesų Gyventi, tuomet tą gyvenimą įprasmini artimoje veikloje, o po to ta veikla širdingai pasidalini su kitais ir sieki nors trupučiu Pasaulį padaryti geresnį.

 

Post Scriptum
Istorijos vadovėliai pasakoja, kad F.Magelanas kelionėje žuvo. Tačiau ar gali mirti toks žmogus, kurio atradimas ir gyvenimo prasmė tebegyvi ligi šių dienų?

 

 

Tai rašinys mano rytojaus lietuvių k. pamokai :)
Kuo nuoširdžiausiai, Iveta.

 

120% Mąstyk, 120% Būk, 120% Veik

Išmečiau praeitį ir verčiu naują lapą.

Tikiesi romantinės komiškai dramatiškos veiksmo su specialiųjų efektų žiupsneliu istorijos? Pasvajok. Čia prasideda gyvenimas.

Blog’as vadinasi 120proc. Būtent todėl sąrašiukas žemiau tegul būna kaip įrodymas to, ką jau padariau šimtu dvidešimt procentų. Vienintelis faktas, kurį turi žinoti – man 18 metų, aš mergina. (Ateityje gal ir kokį vaizdo įrašą intrigai įmesiu. Visgi konkurencija milžiniška! )

1.Pradžiai susipratau ko noriu iš gyvenimo.

2.Tada apytiksliai 20-čiai žmonių garsiai pareiškiau, kad „dabar ir čia nusprendžiu būti laiminga tikrąja ta žodžio prasme“. Sunku patikėti, taip? Net naujų metų ar pirmadienio nelaukiau ;)

3.Vėliau greičiausiai supratau, kad „špaklius“, kad ir kiek jo daug būtų, laimės neprideda. Pamėgau natūralumą. (Skaitykit tarp eilučių)

4.Išsikėliau tikslą per tam tikrą laikotarpį atidaryti savo restoraną. Nepergyvenkit! Lietuva ir pasaulis tokio dar tikiu nematė.

5.Pusę metų buvo tokių, kurie sakė: „Neturi ką veikt?! Durna.. Tipo tu čia dar kažką pasieksi. Kebabus anam kioske pardavinėsi“. Po kiek laiko vienas iš jų išdrįso pasakyti: „Žinai… Vis dėl to padarysi.“

6.Gavau „Metų šypsnio“ apdovanojimą. Patikėkit ir pati nesupratau kas kada ir kaip.

7.Jau kokius metus nebuvau pasigavus nei mažiausio peršalimo.

8.Prieš pusę metų sakant anglišką eilėraštį „I carry your heart with me“ grupelei žmonių mano dešinei kojai prasidėjo traukuliai. Scenos baimė. Prieš gerą mėnesiuką skėliau kalbą didžiulei auditorijai ISM‘e ir net nekrūptelėjau.

9.Buvo anksčiau tokie du atskiri dariniai mano namuose – šeima ir aš. Dabar liko tik šeima. Išeidama net „myliu“ pasakau. Nu tėvai, tai dar dabar šoko būsenoj.

10.Buvo laikas kai bandžiau viską iš eilės ką draugai siūlė. Patikėkit nesidižiuoju tuo laikotarpiu. Užtat dabar aš sprendžiu už tuos draugus – jie per silpni patys daryti sprendimams.

11.O jei kalbant apie vyrus, tai vieną mečiau tą pačią dieną, kai supratau, kad iki Vyro jam dar toli. Sekančią savaitę jis draugavo su viena iš mano draugių. Mano hipotezė tik pasitvirtino. Dabar šalia manęs yra Vyras, iš didžiosios raidės.

12.Anksčiau kolekcionavau visus žmones. Svarbiausia buvo turėti kuo daugiau pažįstamų, kuriuos net draugais vadinau. Supratus draugo reikšmę atradau neeilinius žmones.

13.Kad išsiaiškinčiau kokio gyvenimo noriu, o kokio ne, kalbėjau su „bomžais“, kalbėjau ir su „grietinėle“.

14.Anksčiau mano diena buvo tokia instaliuota programa: lova – mokykla – namai – draugai- tv/pc – lova. Dabar darbų tiek, kad turiu viską planuotis. Taip, ir laiką išmokau efektyviai susiplanuot.

15.Anksčiau mokydavausi bet ko ir bet kur – šokiai-liaudiški, šiuolaikiniai, modernūs, hip hop, pramoginiai… Piešimas… Dabar turiu vieną mokytoją, kuris nuolat man padeda tobulėt kaip asmenybei. Ir kitą mokytoją, kuris moko marketingo subtilybių.

16.Anksčiau turėjau svajones ir jos likdavo svajonėmis. Prieš keturis mėnesius sau pasakiau: „Nesvarbu ką reiks padaryt, bet aš dirbsiu Gauminoj“. Spėkit kur dabar dirbu? Taip, savo svajonių kompanijoj. Dirbu su didžiuliais projektais, kūrybiškoj aplinkoj su neeiliniais žmonėm.

17.Ir manau, pats svarbiausias dalykas tai – aš myliu save. Kad ir kaip tai jau nuvalkiotai beskambėtų. Dabar nebėra to „kažko per daug, kažko per mažai“.Aš sau graži. O tai supratus – tampi beproto graži ir kitiem :) Anksčiau buvau viena tarp milijono tokių pačių. Dabar esu viena tokia milijone. Taip, tai nėra lengva. Taip, tai reikalauja daug pastangų. Tai reiškia gyventi šimtu dvidešimt procentų. Ir didžiuojuosi jį gyvendama.

p.s. Jei šios mintys tau nelipo – junk kitą blog‘ą.

Jei mums pakeliui, super! Aš irgi su tavimi. Kiekvienas punktas, tai dar viena ilga istorija. Todėl jei kas domina – pirmyn, sakyk. Ateityje papasakosiu plačiau. Ir kiti įrašai bus „draugiškesni“.

Nuoširdžiai,

Iveta.