Ir gatvės turi savo gyvenimą

Jau buvom nuvargę.Vis atrandam kokią tinkamą gatvę ir “šast” išlenda koks negerumas – netinka fotografavimui. Visą senamiestį iššniukštinėjom, jau buvom bepasukančios atgal, bet tada pamatėm tą arką ir tą intriguojantį taką… Pagaliau apėmė jausmas, kad tai yra Tai. Paėjus kiek giliau pamačiau tai, kas galutinai papirko – ištapytą sieną, o virš jos besidarbuojančią močiutę, “Vantą darau”, -sakė. Neatsispyriau, paklausiau iš kur čia vidury tos apgriuvusios ir šitaip apleistos gatvės atsirado tas piešinys. O ji lyg visur tokios sienos būtų: “Dailininkas vienas savo draugei nutapė, dabar išsikraustė į butą”. Ir čia istorija tik prasidėjo.

Fotografijos autorė – Iveta Stukaitė

Vyras, nutapęs šią sieną, galutinai pavergė tos moters širdį. O kaip nepavergsi? Mums, moterims, tokie dalykėliai kelia baisulingus sentimentus. Tad ji ir ranką jam atidavė, negailėjo susieti savą gyvenimą su tuo romantiku, nes juk išties jį mylėjo.Susaisčius savo gyvenimus santuoka viskas klojosi kaip tas giedras dangus ant tapytos sienos – pasakiškai.

Fotografijos autorė – Iveta Stukaitė

Net tas angelas kybantis virš jų gatvės atrodė pralinksmėjo! Ir visa gatvė tarsi prisipildė meilės, kurios negailėjo nei praeiviams, nei viens kitam. Sunku nusakyti kaip ji atgijo dėka tų dviejų įsimylėjelių. Pro ją einant norėjosi sulėtinti žingsnį, įkvėpti orą giliai į plaučius, pirštukais pačiupinėti visas atbrailas, pauostyti kiekvieną gėlę augančią joje. Lyg būtum įžengęs į kitą pasaulį, tokį magišką nuo galvos iki kojų pirščiukų.

Fotografijos autorė – Akvilė Pranckevičiūtė

Tačiau kaip ir kiekvienoje santuokoje visada į namus atkulniuoja buitis. Visai kaip tie miltai, kurios radome pabirusius ant gatvės – taip lengvai nesurinksi ir neišmesi, teks su tuo susidraugauti, išmokti gyventi ir su buitimi. Tuomet vyras ir moteris pamatė, kad vis dėl to ne visada vyras toks rūpestingas, ne visada ir moteris viskuo pasirūpinanti, o tenka rūpintis ne tik namais bet ir vienas kitu. Sunku būti atsakingam vien jau už save, o ką jau bekalbėti apie du.

Fotografijos autorė – Liucija Sarapaitė

Tuo metu ir gatvė ėmė pilkėti, praeiviai nebenorėjo jos liesti, uosti ar apskritai prisiminti, kad tokią pražingsniavo. Jie norėjo prabėgomis ją praeiti, nes ji buvo pilka – kaip daugelis kitų eilinių gatvių. Deja tokia pradėjo tapti vyro ir moters santuoka – kaip daugelis kitų, nebe su tuo cinkeliu, kuris juos taip siejo iš pradžių.

Fotografijos autorė – Ieva Salatkaitė

Ir štai atėjo ta akimirka, kai gatvėje prasidėjo lietus. Kadaise buvę jauni įsimylėjeliai nusprendė patraukti skirtingais keliais, nes buvimas drauge buvo nebepakeliamas, lydimas ašarų kaip tas lietus. O jiems pasukus skirtingomis kryptimis, gatvė visiškai apmirė ir net tas paveikslas ant sienos tapo nebepastebimas, pilkas, jis nieko nebereiškė. Atrodė, kad šis akibrokštas pakeitė gatvę negrįžtamai.

Fotografijos autorė – Liucija Sarapaitė

Praėjo ne vienas ir ne keli mėnesiai kol moteris įsidrasino įsiukti į tą gatvę, kurioje viskas prasidėjo. Vis aplenkdavo ją, sugalvodavo kokiais kitais labirintais pasiekti tikslą, tik ne ta gatve. Tačiau kai laikas šiek tiek pagydė žaizdas ir šypsena vėl pradėjo žaisti veide, įsidrasinusi įsuko į tą numylėtą gatvę. Ir šįkart joje pažino kiekvieną smulkmenėlę. Ant sienos ji aptiko priklijuotą raštelį. Jame buvo klausimas: “Susitinkam?”. Moteris išsitraukė rašiklį ir besišypsodama užrašė: “Taip”.Taip kelių dienų bėgyje ant to pačio raštelio atsirado ir laikas, ir data. Gatvė ir vėl įsivėlė į jausmų žaidimą.

Fotografijos autorė – Ieva Salatkaitė

Jie susitiko naktį, toje pačioje gatvėje kur viskas prasidėjo. Nenuostabu, kad ir gatvė lyg atgijo, tas pats angelas tylutėliai, bet plasnojo virš tos pačios arkos, tas pats žibintas glostė sienas šiluma, o tie du žmonės kalbėjosi. Ne apie bet ką, o apie tai, kad nebūna brandi meilė paprasta. Ji būna paini ir sudėtinga. Ir štai tą vakarą šie du žmonės susitiko jau brandesni, pasiryžę imtis puoselėti jų dviejų pasaulį vėl. Tą vakarą ir gatvė buvo jau kitokia – taip pat brandesnė.

Fotografijos autorė – Akvilė Pranckevičiūtė

Po to, kaip močiutė ir sakė, moteris ir vyras persikėlė drauge gyventi į ne tokią nuošalią vietą, į butą, o šią gatvę bei tą tapytą sieną paliko kitiems įsimylėjeliams ieškančiams vieni kitų.Na, arba keturioms merginoms ieškančioms ypatingos gatvės fotografavimui :)

Fotografijos autorė – Iveta Stukaitė

Įdomu kada nors būtų surasti tą menininką nutapiusį peizažą ant sienos ir sužinoti tikrąją šios gatvės istoriją, nes šį kartą tai yra gatvė, kokią ją pamatėme mes, o ta pora greičiausiai visą šią istoriją ir visą gatvę matė visiškai kitaip.

Jaukių rudens dienų,

Iveta

Vieno puodelio istorija

Stovėjo tas vienišas, neapčiupinėtas, tuštutėlis Coffee Inn’o puodelis kol vieną dieną prie prekystalio atėjo dvi merginos. Iš pažiūros studentės (prašė vieno puodelio kavos joms abiems).

Ir būtent šiam puodeliui išaušo „jo valanda“. Puodelis jau buvo bepradedantis mėgautis vidumi tekančia aromatinga kava (juk Tai jis patiria pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime!), kai išgirdo merginą klausiant: „O turit kokį maišelį, kad nesimatytų puodelio?“. Tuomet timptelėjo puodelis gailiai lūpą ir susirūpino tuo, kas jo laukia… Ir jau nebesvarbu, kad jis buvo sklidinas fantastiškos kavos, dabar jo galvoje dėjosi tikras balaganas.

Merginos čiupo raudoną flomasterį ir ėmė puodelį kutenti raižydamos jį tuo pačiu raudoniu. Negana to, kad paleido pirmą ir paskutinį savo malonumą vėjais, kad jo laukė vienatvė tamsiame maišelyje, tai dar ir privertė jį raudonuoti… „Ar čia gyvenimas?“ – verksmingai galvojo puodelis.

Kai jis atsidūrė tame visai neypatingame, eiliniame ir dar tamsut tamsutėliame maišelyje, tada jam kilo geniali idėja: „Išsiliesiu, va tada mane pastebės!“. Abi merginos taip kažkur skubėjo, kad viena iš jų tik prabėgom sušuko: „Šiek tiek išsiliejo“. „Pf, šiek tiek mat!“ – įsižeidęs mintyse atkirto puodelis.

Tada jis dar girdėjo jas kalbant: „Tai įeinam ir greit paduodam“, „Gal paprašom, kad jis išeitų? Nes keistai atrodys, jei prie visų dovanosim…“. Viskas keistai susvirduliavo, lyg jos abi būtų sustingę. Pasigirdo: „Jis ateina, kaip tyčia!!“

-„Mes kaip tik pas jus ir ėjom!“
-„Laba diena“
-„Palaukit, palaukit, mes čia simboliškai… Su tarptautine mokytojų diena!“
(Puodelis pajuto kaip jis atsidūrė didesnėse, masyvesnėse rankose nei prieš tai, matyt vyras!)
-„Nes mums studentams jūs esat mūsų ateities mokytojas“
(Puodelis pajuto šviesos žiburėlį, kažkas intensyviai jį nužiūrinėjo)
-„Aš ką tik skolinausi 20ct iš jūsų kolegų, kad nusipirkčiau kavos! :)“
-„Mes skaitom jūsų mintis!“

Tada puodeliui viskas paaiškėjo… Jis ne šiaip puodelis. Tiek ilgai jis laukė ir tiek iškentėjo dėl to, kad štai šis žmogus galėtų iš jo atsigerti kavos, kurią taip mėgsta! Tada jis suprato – gyvenimas tampa pilnutėlis ne tada, kai tavo vidus yra sklidinas nuostabių dalykų , o tada kai visu tuo pasidalini su kitais.

Post Scriptum
Taip mes su Ieva sveikinom vieną iš šauniausių savo dėstytojų, Ramojų Reimerį, su tarptautine mokytojų diena :)

Iveta

Žmogaus buvimo žemėje prasmė

Garsiai tariu kiekvieną žodį sakinyje – „Žmogaus buvimo Žemėje prasmė“. Gal tuose žodžiuose įskaitysiu Tavo, žmogau, buvimo čia prasmę? Tačiau šis sakinys veikiau nuskamba kaip klausimas,o atsakymo į jį tikiu ieško kiekvienas ne šiaip egzistuojantis, o išties Gyvenantis asmuo. Ir čia sustoju, įkvėpiu giliai giliai ir mintyse permąstau tai, ką pasakiau. Gyvenantis asmuo. Visa kelionė į gyvenimo prasmę prasideda nuo Gyvavimo „iš širdies“. Taip istorija ir pradedama: „Kartą, visai neseniai, Gyveno žmogus…“

Gyvendamas iš visos širdies žmogus buvo laimingas. Būna kai kurie pragyvena visą ilgų ilgiausią gyvenimą taip niekada ir nepradėję gyventi. Dangstosi veidus dirbtinomis šypsenomis, o kūnus aukščiausios klasės audiniais, sėda tik ant tobulai išpurentos pagalvės, liečias tik prie auksu apdabintų sienų ir kitų tokių pat tik egzistuojančių būtybių. Ir štai čia, atėjus vakarui nusimeta kaukes, auksus, nusimeta idealiai atrepetuotus vaidmenis ir lieka „nuogut nuogutėliai“ prieš save. Šie žmonės sutrinka paklausus „Ar Tu laimingas?“. O istorijos herojus jeigu šypsojosi, tai taip, kad širdis krykštauja iš laimės. Jei žiūri kitam į akis, tai taip jog gali pagalvoti, kad jis užmatys visus slapčiausius Tavo sielos koridorius. Jei jis kalba su Tavimi, tai taip, jog jauti energiją pulsuojančią kiekviename jo tariamam žody. Jei jis daro ką gyvenime, tai tik tai, kas jo širdį verčia šoktelėt aukštyn iš malonumo. Jei jis gyvena, tai Gyvena iš širdies. Ir jei jo paklausia „Ar Tu laimingas“, tai jis neatsako, jis parodo koks persunktas laimės jo pasaulėlis. Taigi pastebėkit, kad žmogaus istorijoje iš pradžių pradeda vykti žodžių „Gyventi“ ir „Būti laimingu“ žaismas – jiedu neatsiejami viens nuo kito.

O būdamas laimingas žmogus jau ir panoro realizuoti save veikloje. Justinas Marcinkevičius sako: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. Taigi žmogus tą ir darė įprasmino save statydamas laivą, o šiuo, keliaus drauge su sūnum, kaip ir pažadėjo, aplankyti Pasaulio karšto, kurį visaip kaip apdainavę dainiai ir aprašę mokslo žmonės. Taigi vedinas noro nuveikti kažką prasmingo savo ir sūnaus gyvenimuose, žmogus išplaukė. Devynias galybes dienų plaukęs, horizonte pamatė krantą. Kai laivelis pasiekė krantą ir žmogaus su sūnumi savo nuostabai pamatė tą pačią prieplauką iš kurios buvo išplaukęs, tada jis suprato kokį reikšmingą atradimą savo gyvenimuos jie drauge padarė. Pasaulio krašto nėra. Tai nebuvo šiaip jo, laimingo ir gyvenančio žmogaus kelionė. Ne, tai buvo kelionė, kuri įgijo prasmę. Ir čia, skaitytojau, pastebėk, kad išdrįsęs Gyventi, iš tikrųjų gyventi, žmogus toliau savo istorijoje įprasmino ir realizavo save.

Štai čia įprasminęs save, žmogus susimąstė dėl to, koks didis atradimas atgulė į jo rankas ir suprato – jo pareiga šiuo atradimu pasidalinti. Tiek gyvybės pasaulyje ir visa ji mano, kad pasaulis plokščias ir turintis pasaulio kraštą. Ir čia žmogus plačiai pravėrė delnuose suspaustą atradimą, paleido jį į Pasaulį su viltimi, kad ne vien jo gyvenimas įgijo prasmę, o ją pagaliau suras kiekvienas. Stefanas Cveigas pasakė: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“. Kaip oru kvėpuojam, taip įkvėpėm ir šią žinią. Priėmėm, pamilom ir lig šiolei saugojam ir globojam tai, kuom pasidalino šis žmogus. Taigi, pastebėkit, kad istorijos pabaigoje žmogus pagaliau suprato, kad jo gyvenimas galiausiai atsiremia į norą dalintis. Padėti kitiems.

Ir Tu, žmogau, nepatikėsi, bet tai ne pasaka, tai tikrų tikriausia istorija, kurios herojus Fernandas Magelanas. O jo gyvenimo prasmę jaučiame ir dabar, tikime ligi šių dienų, nes tą lemtingą dieną Pasaulis tapo apvalesnis, nei bet kurio kito akimis prieš tai. Taigi ir drįstu teigti, jog žmogaus kelionė beieškant gyvenimo prasmės prasideda tada, kai būdamas laimingas pradedi Gyventi, ištiesų Gyventi, tuomet tą gyvenimą įprasmini artimoje veikloje, o po to ta veikla širdingai pasidalini su kitais ir sieki nors trupučiu Pasaulį padaryti geresnį.

 

Post Scriptum
Istorijos vadovėliai pasakoja, kad F.Magelanas kelionėje žuvo. Tačiau ar gali mirti toks žmogus, kurio atradimas ir gyvenimo prasmė tebegyvi ligi šių dienų?

 

 

Tai rašinys mano rytojaus lietuvių k. pamokai :)
Kuo nuoširdžiausiai, Iveta.