Kreidinė lenta – paprasta, universalu ir kūrybiška :)

Ar žinai tą jausmą, kai apima noras kurti? Nevarbu ką, bet taip kutena iš vidaus imti ir čia pat ką nors sukurti! O aš tokį dažnai išgyvenu – sutikus naują žmogų, išgirdus genialią mintį ar idealią melodiją ausiai, pabendravus su įspūdinga asmenybe, peržengus savas ribas ir dar daug kitų situacijų. Tad suradau vietą saviraiškai – milžiniška kreidinė lenta namuose.

Iš pradžių ieškojau tokios lentos internetinėse parduotuvėse, tai ne tik, kad neradau būtent tokios, kokios norėjau, o ir kainas dar buvo galima skaičiuoti tūkstančiais litų.

Suradau kitą sprendimą :) Kuris šiai dienai kabo mūsų virtuvėje ir tapo universaliu daiktu ne tik saviraiškai, o ir vakarėliams, maisto gamybai, rašteliams, darbui, universitetui – kam tik panorėsi ir kaip tik panorėsi.

KO PRIREIKĖ?:

1.Nusipirkome didžiulę medinę plokštę, už kurią sumokėjome 90Lt, tačiau ta plokštė buvo tokia didelė, kad ją padalinę į tris dalis gavome būtent tokią, kokios norėjome – 2m x 1m už 30Lt.

2.Taip pat grunto bei juodų dažų skirtų dažyti mokyklinėms lentoms – 78Lt.

3.Prireikė ir dviejų teptukų – 18Lt.

KAIP IŠ VISO TO GAVOSI KREIDINĖ LENTA? :)

1.Nudažėme plokštę gruntu ir palikome parai.

2.Nudažėme plokštę juodais dažais ir taip pat palikome parai.

3.Tuomet plokštę antrą kartą padengėme juodais dažais ir palikome nudžiūti.

4.Po dar dienos šviežutėlę lentą prikabinome su varžtais virtuvėje prie sienos.

Dabar ši lenta tapusi ne tik gražia ir jaukumo suteikiančia interjero detale namuose, o ir universaliu daiktu:

Išlieti visoms susikaupusioms mintims ar fantazijoms

Vakarams su draugais

Fotografijos užduočiai bandant sukurti miesto įvaizdį

Ir atrodo, kad tam pabaigos nėra, ji visuomet mums pasitarnaus. Taigi, tai puiki investicija, kuri atsieina apie 125Lt, o tarnauja ilgai ir laimingai :)

Linkėjimai visiems!

Iveta

Mūsų namų istorija

Nei nespėjau mirktelti, kaip žiū čia jau ir mėnuo po paskutinio įrašo prabėgo, bet pasakysiu atvirai – ir gerai :) Atrodo, kad gyvenimas pas mane nepaliauja apsivertinėti aukštyn kojom ir kadangi šis mėnesis žymi labai didelę pradžią, todėl neturėjau nei trupučio laiko apie tai rašyti visame įkarštyje. Žinau, kad nelabai kas nuo to pasikeis, tačiau noriu pasakyti, kad net neapsimoka manęs terorizuoti dėl to, kad rašyčiau dažniau, mielieji. Rašymas man ne etatinis darbas, tai gyvenimas, tai įkvėpimas, o jo nesuplanuosi ir nepasikviesi. O apačioje apie tai, kas gi čia pas mane apsivertė :)

Mūsų Namų istorija

2011m. sausio 14d.

O ji ir labai paprasta, ir labai įmantri. Paprasta tuo, kad įkvėpimas mūsų namams atsirado iš paprasčiausio noro turėti savą kampą. O įmantri tuo, kad planavome šį kampą susikurti vasarą, o štai dabar, vidury žiemos, jau skaičiuojame dienas iki įsikėlimo. Dabar pradedu suprasti – gražiausia yra ne tai, kas iki mažulyčių detalių snobiškai suplanuota, gražiausia yra tai, kas ateina į gyvenimą lauktai, bet neplanuotai.

Kartą, kai eilinį kartą su sesėm susipykom dėl to, jog ir vėl mano daiktai buvo imami be leidimo, paėmiau lapelį ir ant jo įpykusi užrašiau „2011m. sausio 17d. gyvenu savarankiškai savo bute“. Tuo metu tai atrodė mažų mažiausiai neįgyvendinama. Bet pakabinau nuolat man matomoj vietoj ir kiekvieną dieną šis lapelis gyveno šalia manęs. Kai su draugu jau po kurio laiko nusprendėme, kad kelsimės kartu gyventi tik 2011m. vasarą, mat logiškai pagalvojus – bus patogiau ir realiau tuo laiku, palikau dūlėti tą lapelį.

Ironiška, tačiau nepaisant visko jau sausio 12d. pasakėme „taip“ savo dabartiniams namams, o vasario 1d. ten jau gyvensime. Jeigu visą gyvenimą būtume laukę palankiausio laiko įgyvendinti savo svajonei, turbūt taip ir būtume likę visam gyvenimui tik laukti. Laukti nėra ko – reikia eiti ir tai pasiimti. Ir nesvarbu, kad susidursite su baime, tai natūralu – aš pati po galutinio nuosprendžio gyventi kartu, kokius 20 kartų iš eilės pakartojau „O Dieve…“ ir dar ligi šiol negaliu patikėti, kad pradedu jau visiškai savo savarankišką gyvenimą.

2011m. sausio 16d.

Man visada kančia ir pats nemaloniausias dalykas kelionėse – susidėti ir išsipakuoti daiktus. Maniau, kad ir šįkart tai bus sunkiausia, bet keista – pirmą kartą daiktų pakavimas šitoks malonus! :)

2011m. sausio 25d.

Kipras skambina: „Ar žinai kada turėsiu raktus nuo namų?“. Mintyse galvoju apie tai, kad negi pamiršo savo raktus pas mane? Ir tada pagaliau susivokiu – nuo mūsų namų, raktai nuo Mūsų namų.

Dabar, kai raktai jau mūsų, norisi viską greičiau susivežti, greičiau susitvarkyti, greičiau persikelti, greičiau pajausti ką reiškia nuosavi namai. Tačiau čia pat supranti, kad anoks malonumas yra iš saldainio, kurį iškart sukramtai ir nei nespėji pajausti skonio :) Panašau, kad dabar tas laikas, kai kantriai reikia viską daryti žingsnis po žingsnio ir kaip įmanoma labiau mėgautis kelione iki tikslo.

2011m. sausio 29d.

Ironiška, tačiau net ir suplanavus viską daryti žingsnis po žingsnio, viskas gaunasi švelniai pasakius atvirkščiai. 26d. nuvykom daryti kapitalinės tvarkos dieną naujuose namuose. Kai viskas jau buvo išvalyta, sutvarkyta ir tiek jėgų į tai įdėta, negalėjom sustoti. Susiskambinom su draugais, kurie sutiko pagelbėti su misija „Persikraustymas per vakarą“ ir viens, du – mes su visais daiktais, vynu ir draugais namuose :)) Reikėjo matyti, kaip idealių idealiausiai visi mano daiktai sutilpo į vieną mažą mašiniuką. (O aš dar pasinaudodama proga labai rekomenduoju užsukti į tai, kas yra kurta su didele meile mūsų draugų, kurie tą vakarą padėjo mums persikelti – Dream in Box)

Šiuo metu bandau priprasti prie to, jog absoliučiai visi namų rūpesčiai dabar ir mane liečia. Visaip kaip bandau su jais susidraugauti – su tvarkymosi ypatumais, su virtuvės subtilybėm, su keistu jausmu, jog namie taip trūksta to triukšmo, kuris nuolat buvo esant sesėms, su mylimojo laukimu savaitgaliais, su pirkinių susiorganizavimu ir dar daug visko, ką dar tik išmoksiu ir pajausiu. Tačiau kartu lydi ir jausmas, jog štai dabar tai jau tavo žaidimų aikštelė, kurioje taisykles, įpročius ir tradicijas kurs mūsų pačių šeima, ne tėvų.

Ir visada numaniau, jog apims tas keistokas jausmas važiuojant iš savo namų į tėvų namus, bet, kad jis bus toks keistas ir toks „svetiškas“ – nebe savas, nei numanyt negalėjau.

2011m. vasario 5d.

Keista, bet atrodo, jog čia gyvename jau visą amžinybę, jau artimi visi kampai ir daiktai namuose, jau įprasta gamintis maistą ar įdarbinti skalbyklę, jau labai įprasta savaitgalį aplankyti tėvus ir šiokiom dienom pasikviesti draugę.

Vakar draugė antrą kartą apsilankiusi pas mus pasakė: „Dabar jau jaučiasi, kad čia Jūsų namai“. Manau, ateityje tai ir bus vienas iš pagrindinių tikslų – puoselėti ir kurpti Savo namus, Savo tradicijas, Savo bendrą dviejų žmonių gyvenimą. Bet kažkas kužda – tai tik pradžia.

Post Scriptum
Jei ne artimiausi žmonės, vargu, kad aš dabar rašyčiau šį įrašą. Todėl mano ir Kipro tėvai, Viktorija, Dainiau, Diana, Tomai, Ernestai, Justina ir Mattai labai Jums dėkoju už tai, kad palaikote mus net tokiom beprotiškiausiom akimirkom mūsų gyvenime. Tikrai, kad su Jum „sunku“ tampa „lengva“.

I.